Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorei Daivai Brudnienė, nuteistiesiems M. K. ir V. D., jų gynėjui-advokatui Romui Aikevičiui, nukentėjusiojo A. I. atstovei-advokatei R. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir V. D. gynėjo-advokato Romo Aikevičiaus pasirašytą apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

-M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 12 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – 12 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

-V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. D. dėl jam pateiktų kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. V. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą.

Nukentėjusiojo A. I. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. A. I. iš M. K. ir V. D. priteista 1000,00 Lt (vienas tūkstantis Lt 00 ct) solidariai atlyginti. Iš M. K. nukentėjusiojo A. I. naudai priteista 1800,00 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai Lt 00 ct) neturtinei žalai atlyginti ir 706,45 Lt (septyni šimtai šeši Lt 45 ct) turtinei žalai atlyginti. Priteista solidariai iš M. K. ir V. D. 1000,00 Lt (vienas tūkstantis Lt 00 ct) A. I. proceso išlaidų už jam suteiktą teisinę pagalbą. Priteista iš M. K. 1602,32 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai du Lt 32 ct) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. ir V. D. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 5 d., apie 0.15 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, esančio (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, veikdami bendrai, įžūliais veiksmais, tarpusavio konflikto metu, pykčio pasėkoje, A. I. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – M. K. kumščiu sudavė smūgį ranka A. I. į kairę veido pusę, o nukentėjusiajam pradėjus bėgti, jį pasivijo prie kelio Veiveriai–Pažėrai. V. D. įstūmė A. I. į griovį, atsisėdo ant nukentėjusiojo ir, užlaužęs jam dešinę ranką, sudavė ne mažiau keturis smūgius kumščiu į veidą. M. K. pribėgo prie nukentėjusiojo iš kairės pusės ir, A. I. kaire ranka besidengiant galvą, spyrė ne mažiau keturis kartus į galvos sritį, pataikydamas A. I. į kairę ranką. Tokiais savo bendrais veiksmais jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei sukėlė nukentėjusiajam A. I. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, kairės ausies kaušelio srityje ir muštinės žaizdelės kaktoje. M. K. taip pat padarė nukentėjusiajam A. I. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje, nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui.

Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nes neįrodyta, jog nuteistieji M. K. ir V. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat skunde prašoma atmesti civilinius ieškinius.

Apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, buvo šališkas, ir juos vertino tik nukentėjusiojo A. I. naudai, nepagrindė jų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Nuteistųjų gynėjas skunde nurodo, kad M. K. ir V. D. nuteisti remiantis tik nukentėjusiojo A. I. ir jo draugės K. P. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems, bei specialisto išvada, kurioje kategoriškai teigiama, kad kairio stipinkaulio lūžimas galėjo būti padarytas nugriuvus ir kairio riešo sritimi atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius. Tą patį medicinos specialistė patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kategoriškai atmesdama stipinkaulio lūžimą tipinėje vietoje nuo smūgio koja ar ranka. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kitaip interpretavo medicinos specialistės paaiškinimą bei nurodė, kad nors stipinkaulio lūžimas tipinėje vietoje būdingas griuvimui, tačiau neatmetama galimybė, kad kairio stipinkaulio lūžimas galėjo būti padarytas ir smūgiuojant į riešą.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iš privataus kaltinimo bylos, kurioje Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu A. I. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio l dalį už šioje byloje išteisinto R. V. sužalojimą, matyti, kad A. I. ir jo draugė K. P. davė melagingus parodymus. Tuo tarpu nuteistieji M. K. ir V. D. bei išteisintasis R. V. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir pirmosios instancijos teisme, vienodai apibūdino nukentėjusiojo A. I. elgesį krikštynų metu, kilusio konflikto metu, kuomet buvo sužalotas R. V.. Skunde akcentuojama, kad nuteistieji nuosekliai teigia, jog jie A. I. nesivijo, jo nemušė, o vienintelį atsakomąjį smūgį A. I. gavo nuo M. K., kai pirmas kirto M. K.. Apelianto teigimu, tai patvirtino liudytojai V. K., A. S., E. L., V. L., V. V. ir J. V., matę įvykį. Visi šie liudytojai patvirtino ir tai, jog po R. V. sužalojimo, A. I. iš pobūvio dingo, kartu su juo pasišalino ir jo draugė K. P.. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad A. I. kas nors iš pobūvyje dalyvavusių svečių nusivijo, nors A. I. teigė, kad paskui jį bėgo dauguma svečių. Apeliantas akcentuoja, kad šių liudytojų parodymų teisingumas patvirtintas įsiteisėjusiame Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje.

Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. I. parodymus, pastebėjo, jog jis nurodo tik jam palankias aplinkybes, pripažįsta, jog A. I. pokylio metu elgėsi netinkamai. Pripažįstama ir tai, jog A. I., būdamas kieme, sudavė smūgį R. V.. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje apylinkės teismas nieko nepasisakė apie tai, kad muštynes kieme pradėjo būtent A. I., kai M. K., išsivedęs jį į kiemą, prašė palikti pokylį. A. I. pirmasis trenkė M. K. į krūtinę ir tik tuomet pastarasis sudavė A. I. atsakomąjį smūgį taip pat į krūtinę. Tai patvirtino tiek nuteistieji, tiek ir išteisintasis bei liudytojai V. K., V. V. ir J. V.. Tačiau teismas nuosprendyje to nepažymi, o tik pamini, jog liudytoja V. K. nurodė, kad kaltinamasis M. K. sudavė smūgį nukentėjusiajam, o liudytojai V. V. ir J. V. parodė, kad tarp M. K. ir A. I. buvo susistumdymas ir smūgių sudavimas vienas kitam. Kad M. K. sudavė A. I. į veido sritį nei vienas liudytojas nenurodė, tai nurodė tik pats nukentėjusysis A. I.. Kad M. K. būtų sudavęs smūgį į veidą A. I., nenurodo ir liudytoja K. P., kuri parodymus davė A. I. naudai.

Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino R. V., V. D. ir M. K. parodymų, jų nelygino su nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, todėl visiškai neaišku, kuriais jų parodymais tiki, o kuriuos atmeta ir dėl kurių priežasčių.

Apeliantas skunde reiškia abejonę pirmosios instancijos teismo objektyviais įrodymais laikytais Teismo medicinos specialisto išvada ir įvykio vietos apžiūros protokolu. Nuteistųjų gynėjo teigimu, specialisto išvadoje A. I. sužalojimo aplinkybės nustatytos pagal jo paaiškinimą. Apeliantas pastebi, kad nuosprendyje cituojant nukentėjusiojo parodymus, nurodoma, jog A. I., be kita ko, buvo daug sužalojimų galvoje, galva praskelta, nosies pertvara sutrūkusi, nors šie sužalojimai nebuvo konstatuoti maždaug po 11 val. jam kreipusis į gydytojus. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad kelio griovyje, prie įvažiavimo, apie trijų metrų spinduliu esanti žolė išguldyta, nors kitur žolė aukšta ir nešienauta. Nuteistųjų gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nukentėjęs A. I., tiek jo draugė liudytoja K. P., parodė, kad sekančią dieną griovyje, kuriame neva buvo sumuštas A. I., jie ieškojo žiedų, bet jų nerado. Tai, apelianto nuomone, tik patvirtina, jog A. I. ir K. P. griovyje trijų metrų spinduliu išguldė žolę beieškodami žiedų, bet teismas į tai nekreipė dėmesio ir šį įrodymą taip pat priskyrė prie objektyvių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad jokių objektyvių įrodymų, jog A. I. griovyje sužalojo jo ginamieji M. K. ir V. D., nėra, o pirmosios instancijos teismas jiems kaltinimus pagrindė tik prieštaringais ir melagingais A. I. ir jo draugės K. P. parodymais.

Nuteistųjų gynėjo nuomone, pirmos instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad K. P. ir A. I. pasišalinus iš pokylio, K. P. sugrįžo pasiimti savo daiktų, kuriuos buvo palikusi, ir dar pabuvo apie 20 minučių. Tačiau apie A. I. sumušimą ji nieko nesakė, nors garaže, kur vyko vaišės, buvo visi kaltinamieji. Tai patvirtina liudytojai V. K., E. L. ir kiti, to neneigia ir pati K. P.. Apelianto nuomone, tai taip pat patvirtina, jog A. I. susižalojimas grįžtant namo, nebuvo susijęs su nuteistaisiais. Anot apelianto, jeigu jo ginamieji A. I. būtų sudavę tiek smūgių kojomis ir rankomis, kiek nurodo pats A. I. ir K. P., ant A. I. kūno būtų ne tiek sužalojimų. Dabar sužalojimai nustatyti tik galvos srityje, kurie, kaip ir kairio stipinkaulio lūžimas, galėjo atsirasti neblaiviam A. I. tamsoje įkritus į pakelės griovį, kuris priaugęs krūmų. Apelianto manymu, A. I., išsigandęs, kad dėl jo netinkamo elgesio krikštynų metu bei panaudoto fizinio smurto prieš R. V., pasipiktinę krikštynų svečiai gali jo atžvilgiu imtis atitinkamų priemonių, iš pokylio pabėgo, o iš šviesos išbėgęs į tamsą, nepastebėjo griovio, į jį įkrito ir susižalojo. Vėliau kartu su savo sugyventine K. P. sugalvojo dėl to apkaltinti M. K. V. D. ir R. V. bei iš jų uždirbti pinigų.

Nukentėjusysis A. I. atsikirtimuose į apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo prašo atmesti nuteistųjų M. K. ir V. D. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą, palikti nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendį bei priteisti iš nuteistųjų M. K. ir V. D. jo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsikirtimuose pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą byloje pilnai, visapusiškai ir ypatingai kruopščiai, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė įvykio situaciją, padarė pagrįstas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes išvadas. Nagrinėjant bylą buvo imtasi visų reikiamų priemonių tam, kad būtų patikrinti visi kaltinamųjų duoti parodymai apie įvykio aplinkybes. Anot nukentėjusiojo, teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamieji viešoje vietoje padarė smurtinę veiką, kurią pirmiausia nulėmė pyktis ir tokiu būdu M. K. ir V. D., veikdami bendrai, t. y. smūgiuodami, jam sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Aplinkybė, kad įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą teismas pripažino patikimais kaltinimui palankius įrodymus, o nuteistųjų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui, nesuteikia pagrindo teigti, kad teisinantys įrodymai nebuvo pripažinti įrodymais byloje. Be to, atsižvelgiant tiek į jo, tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus, darytina išvada, kad M. K. ir V. D. pasirinko netinkamą tarpusavio santykių aiškinimosi būdą. Esant neabejotinai priešiškai nusiteikusioms konflikto pusėms, teismas neturi pagrindo tikėti tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymais visa apimtimi, kas ir buvo akcentuojama skundžiamame teismo nuosprendyje.

Nuteistieji M. K., V. D. bei jų gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nukentėjusiojo A. I. atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, o iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o apkaltinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų M. K. ir V. D. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, buvo šališkas, nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai, teismas, vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą įvertino visus ištirtus įrodymu, ir, jais vadovaudamasis, padarė nuosprendyje aptartas ir įrodymais pagrįstas išvadas. Skirtingai nei nuosprendis, kuris yra pagrįstas aptartais jame įrodymais, skundas yra grindžiamas tik palankiais nuteistiesiems suinteresuotų asmenų parodymais, prielaidomis ar išgalvotomis ir nieko nepagrįstomis aplinkybėmis.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. K. ir V. D. veiksmus kaip nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino M. K. padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje padarytas veikas, o V. D. – BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog M. K. ir V. D. veikdami bendrai, tarpusavio konflikto metu, pykčio pasėkoje, įžūliais veiksmais A. I. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. M. K. kumščiu sudavė smūgį ranka A. I. į kairę veido pusę, o nukentėjusiajam pradėjus bėgti, jį pasivijo -V. D. įstūmė A. I. į griovį, atsisėdo ant nukentėjusiojo ir, užlaužęs jam dešinę ranką, sudavė ne mažiau keturis smūgius kumščiu į veidą, po to M. K. pribėgo prie nukentėjusiojo iš kairės pusės ir A. I. kaire ranka besidengiančiam galvą, spyrė ne mažiau keturis kartus į galvos sritį pataikydamas A. I. į kairę ranką, ko pasėkoje lūžo kairys stipinkaulis tipinėje vietoje.

Šias apylinkės teismo nustatytas aplinkybes patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Būtina pripažinti, jog nuosprendyje aptartų nuteistųjų bei liudytojų parodymai patvirtina, jog A. I. visą 2012-08-05 vakarą pobūvio metu elgėsi iššaukiančiai, o vakarui įsibėgėjus, padauginęs alkoholio, pradėjo elgtis nemandagiai, agresyviai. Tokio jo elgesio pasėkoje, kilo konfliktas bei tarpusavio grumtynės tarp A. I. ir M. K.. Liudytojai V. V., J. V., V. K. patvirtino, kad tarp kaltinamojo M. K. ir nukentėjusiojo buvo susistumdymas ir smūgių sudavimas vienas kitam. Pobūvio svečiams, tame tarpe ir R. V., bandant išskirti konfliktuojančius asmenis, pastarajam A. I. smūgiavo į veidą, po ko šis nugriuvo. Po tokio smurtinio A. I. veiksmo, jau ir kiti svečiai, neapsikentę dėl konflikto bei pobūvio sutrukdymo, bandė nutraukti muštynes, ko pasėkoje nukentėjusysis iš pobūvio vietos išbėgo. Iš esmės visi dalyvavę išgertuvėse, patvirtino, jog A. I. po kilusio konflikto iš pobūvio pasišalino, taigi konfliktas jau buvo pasibaigęs.

Anot, nukentėjusiojo, jam nubėgus nuo konflikto vietos apie 50 metrų, jis sustojo, nes buvo tamsu ir jis nematė kur toliau bėgti. Tuomet jį pasivijo V. D., kuris nuvertė jį į griovį ir, gulinčiam ant nugaros, užlaužė dešinę ranką bei jį užgriuvo. V. D. kaire ranka laikė jam už dešinės rankos, o kita ranka sudavė apie 4 smūgius į veidą. Pribėgęs M. K., spyrė jam ne mažiau kaip 4 smūgius į galvos sritį. Buvo pribėgęs ir R. V., tačiau jis neįsitikinęs, ar šis jam smūgiavo. Atbėgusi jo draugė Kristina, nutraukė V. D. nuo jo ir tik tuomet mušimas baigėsi. Jam buvo lūžusi ranka per riešą ir jis mano, kad ranka lūžo būtent nuo M. K. spyrio koja, kai jis gulėjo griovyje ir dengėsi nuo smūgių ranka. Nuo sumušimų jam viską skaudėjo, buvo daug sužalojimų galvoje, galva praskelta, nosies pertvara sutrūkusi. Rankos skausmą jis pajautė namuose, kuomet pamatė, jog ji sutino. Į medikus tą naktį jis nesikreipė, kreipėsi dieną, kai pajuto didelius skausmus t.y. tą pačią 2012 m. rugpjūčio 5 d. Kadangi matėsi akivaizdūs sumušimo požymiai, medikai apie tai pranešė policijai. 2014 m. rugpjūčio 7 d., pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl jo sumušimo, jis buvo siunčiamas pas ekspertus dėl jam padaryto kūno sužalojimo laipsnio nustatymo, ten buvo apžiūrėtas išsamiau, todėl sužalojimų buvo konstatuota daugiau nei jo pirminėje apžiūroje.

Kolegija nesutinka su apeliantu, kad ne tik nuteistieji, bet ir liudytojai V. K., A. S., E. L., V. L., V. V. ir J. V., patvirtino, kad A. I. niekas iš pobūvyje dalyvavusių svečių nesivijo ir jo nemušė. Minėti liudytojai taip neteigė, o tik tvirtino nematę, kad M. K. ir V. D. būtų nusiviję A. I. ir jį sumušę. Negalima nepažymėti ir tai, jog didžioji jų dauguma yra draugystės ar giminystės saitais susijusi su nuteistaisiais, todėl jų parodymai negali būti laikomi visiškai objektyviais. Būtina pažymėti dar ir tai, kad nukentėjusysis A. I. į gydymo įstaigą po sumušimo kreipėsi nedelsiant t.y. tos pat dienos ryte, kur jam ir buvo nustatyti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai. Gi byloje esantys duomenys iš administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-4-878/2012 bei Prienų rajono apylinkės teismo 2013-12-18 nuosprendžio, kuriuo už tą patį vakarą R. V. padarytą kūno sužalojimą nuteistas A. I., patvirtina, jog tiek pobūvyje dalyvavę R. V., tiek ir A. S. dėl chuliganiško A. I. elgesio bei R. V. padaryto kūno sužalojimo kreipėsi tik 2012-08-08 t.y. tik po to, kai jie sužinojo, jog A. I. kreipėsi dėl sužalojimų į teisiėsaugos institucijas ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, kad nukentėjusysis buvo nugriautas į pakelės griovį ir sumuštas, patvirtina ne tik pats nukentėjusysis, bet ir specialisto išvadoje jam nustatyti įvairiose vietose sužalojimai bei liudytojos K. P. ir Z. P. parodymai. Liudytoja apklausta K. P. patvirtino, kad kai ji atbėgo paskui nukentėjusįjį, pamatė, kad jis guli griovyje, o ant jo sėdi V. D. ir smūgiuoja jam ranka. Tuo pat metu M. K. stovėjo ties nukentėjusiojo galva, spardė jam į galvą, o A. I. ranka dengėsi nuo smūgių. Jos teigimu, R. V. stovėjo prie nukentėjusiojo kojų, tačiau ji nematė, kad R. V. suduotų smūgius.

Liudytoja apklausta Z. P. patvirtino, kad nakties metu grįžo jos dukra K. P. su draugu A. I., kuriam buvo sužalotas veidas, matėsi, kad kairė ranka ties riešu buvo pradėjusi tinti. Jai buvo paaiškinta, kad nukentėjusįjį sumušė M. K. ir V. D.. Negalima sutikti su apelianto teiginiais skunde, kad A. I. ir jo draugės K. P. parodymai nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems įrodymams bei specialisto išvadai. Pats apeliantas skunde nenurodo, kokie esminiai skirtumai yra nukentėjusiojo bei liudytojos parodymuose, dėl kurių galima daryti išvadą, jog jų parodymai nenuoseklūs. Kolegija nerado minėtų asmenų parodymuose esminių skirtumų, kuriais remiantis galima būtų sutikti su skundo argumentais.

Nukentėjusiojo bei K. P. parodymus tvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 6 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (T. 1, b. l. 10-14), iš kurio matyti, jog vietoje, kurioje buvo mušamas nukentėjusysis, trijų metrų spinduliu buvo išgulėta žolė. Apelianto iškelta versija, kad žolė buvo išguldyta A. I. ir K. P., jiems beieškant žiedų, yra pagrįsta ne objektyviais duomenimis, o išgalvotomis prielaidomis, siekiant pateisinti nuteistųjų veiksmus.

Tiek nukentėjusiojo, tiek ir minėtų liudytojų parodymus patvirtina byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2012 m. rugpjūčio 7 d. specialistės išvada Nr. G2054/12(02) (T. 1, b. l. 54-55). Nors nuteistųjų gynėjas teigia, kad minėti dokumentai nelaikytini objektyviais įrodymais, teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka.

Specialisto išvadą pateikė aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą ir aukštą profesinę kvalifikaciją turinti ekspertė Z. M.. Pažymėtina, kad ji turi 23 metų darbo stažą. Išvada surašyta atlikus medicininius tyrimus bei įvertinus VšĮ Kauno klinikinės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriaus apskaitos kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 54-55). Taigi, nemotyvuotai apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje A. I. sužalojimo aplinkybės nustatytos pagal jo paaiškinimą.

Priešingai nei teigiama skunde, specialistė savo 2012-08-07 išvadoje nurodė, jog sužalojimai A. I. - stipinkaulio lūžimas, poodinės kraujosruvos apatiniame voke, kairės ausies kaušelio srityje, muštinė žaizda kaktoje padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti keturių ir daugiau trauminių poveikių pasėkoje užduotyje nurodytu laiku t.y. 2012-08-05. Specialistė toje išvadoje taip pat pažymėjo, jog stipinkaulio lūžimas galėjo būti padarytas ir nugriuvus bei kairio riešo sritimi atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius.

Skunde klaidinančiai akcentuojama aplinkybė, jog medicinos specialistės išvadoje ir jos apklausoje teisme kategoriškai teigiama, kad kairio stipinkaulio lūžimas galėjo būti padarytas tik nugriuvus ir atsitrenkus kairio riešo sritimi į kietus bukus daiktus ar paviršius. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apeliacinio skundo teiginiais, nes 2014-02-14 teismo posėdyje (t.2 b.l.92) specialistė nurodė, jog kairio stipinkaulio lūžimas galėjo būti padarytas tiek nugriuvus ir kairio riešo sritimi atsitrenkus į kietus bukus daiktus ar paviršius, tiek ir smūgiuojant į riešą. Kad sužalojimai A. I. yra padaryti smurto išdavoje, patvirtina ne tik aptarta išvada ir specialistės teiginiai teisme, bet ir nukentėjusiojo ir liudytojų K. P. bei Z. P. nuosprendyje aptarti parodymai, kuriais, atsižvelgus į visas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo M. K. ir V. D. nusikalstamas veikas ir pripažino juos kaltais dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistųjų M. K. ir V. D. gynėjo apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Nukentėjusiojo A. I. atstovė advokatė Rasa Malinauskienė prašė priteisti iš nuteistųjų M. K. ir V. D. nukentėjusiojo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus – advokato orderį Nr. 338729 ir 2014 m. gegužės 29 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 761182, kas patvirtina, kad nukentėjusysis turėjo 1000 Lt išlaidų (b. l. 148, 149).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal susiformavusią teismų praktiką, išieškant išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinį skundą pateikė nuteistųjų gynėjas, skundas pripažintas nepagrįstu, nukentėjusiosios atstovė advokatė Rasa Malinauskienė pateikė į bylą atsikirtimus į nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą ir atstovavo nukentėjusįjį viename teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Todėl daroma išvada, kad prašoma 1000 Lt (vieno tūkstančio Lt) (kas atitinka 289 EUR (du šimtus aštuoniasdešimt devynis EUR)) suma yra pagrįsta ir priteistina solidariai iš kaltinamųjų M. K. ir V. D. nukentėjusiojo A. I. naudai

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. K. ir V. D. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų M. K. ir V. D. nukentėjusiajam A. I. 1000 Lt (vieną tūkstantį Lt) (kas atitinka 289 EUR (du šimtus aštuoniasdešimt devynis EUR)) advokato atstovavimo išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.