Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B.I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo B.I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir B.I. paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir B.I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendį, ir įskaityti jame nurodyti laikotarpiai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė įvertinti byloje surinktus įrodymus, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo B. I. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, teigdamas, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo neteisėtus veiksmus, teisiamajame posėdyje neapklausti liudytojai. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl B. I. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, jei kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį prašymą yra pareiškęs iki kaltinamojo akto surašymo BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus, susijusius su įrodymų paskelbimu, teisme gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas (BPK 273 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje įrodymų tyrimą pradėjo kaltinamojo akto paskelbimu ir kaltinamojo B. I. apklausa (2022 m. vasario 9 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 45–46). Kaltinamajam pripažinus kaltę ir esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, teismas pasiūlė spręsti klausimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, numatyto BPK 273 straipsnio 1 dalyje. Išklausęs paties kaltinamojo, jo gynėjos ir prokuroro nuomonių, teismas nutarė taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Pažymėtina, kad sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju teisėjas BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka paskelbia kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų ir specialistų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo ar anksčiau teisiamojo posėdžio metu, ir byloje esančius dokumentus, supažindina su kitais įrodymais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismui priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas – liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-222-511/2021). Būtent dėl šios priežasties liudytojai (tarp jų ir nuteistojo minimas apsaugos darbuotojas) nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, tačiau jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paskelbti BPK 290 straipsnio nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismas, priimtas skundžiamą nuosprendį, šiais parodymais vadovavosi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad B. I. viso proceso metu, išskyrus apeliacinio proceso stadiją, pripažino savo kaltę, patvirtino, jog jis užlaužė E. Š. dešinę ranką. Ikiteisminio tyrimo metu B. I. parodė, kad, pastebėjęs konfliktą tarp E. Š. ir apsaugos darbuotojo, prie jų pribėgo ir kartu su apsaugos darbuotoju pakišo koją nukentėjusiajam, kad jis nukristų, o kai E. Š. nukrito ant grindų, abiem rankomis pradėjo jam laužti dešinę ranką, ją vis pasukdamas (1 t., b. l. 149, 161). Teisiamajame posėdyje B. I. taip pat parodė, kad jis E. Š. užlaužė dešinę ranką, užsuko ją nukentėjusiajam už nugaros, nors nukentėjusysis jo nepuolė; jis sutinka su viskuo, kas parašyta kaltinamajame akte (2 t., b. l. 46). Kaltinamojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusysis E. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis apsipirkdamas ,,I.“ parduotuvėje sukonfliktavo su apsaugos darbuotoju N. D., buvo pargriautas ant grindų; tuo metu, kai jis gulėjo ant grindų, pribėgo B. I. ir pradėjo laužti jo rankas (1 t., b. l. 78). Šiuos nukentėjusiojo parodymus pagrindžia ir liudytojų parodymai. Liudytoja E. M. parodė, kad B. I., pribėgęs prie E. Š., bandė jam užsukti rankas už nugaros, E. Š. šaukė, kad jam skauda (1 t., b. l. 99). Liudytoja M. Š. parodė analogiškas aplinkybes, t. y. kad B. I. pribėgo prie nukentėjusiojo ir laužė ranką (1 t., b. l. 103). Konflikte dalyvavęs apsaugos darbuotojas N. D. parodė, kad jis atliko E. Š. tramdančius veiksmus, išskyrus rankos laužimą, nes būtent B. I. jam padėjo užlaužti E. Š. kitą ranką (1 t., b. l. 114). Aplinkybę, kad E. Š. dešinė ranka buvo sužalota, patvirtina ir specialisto paaiškinimas. Specialistas konstatavo, kad be kitų sužalojimų E. Š. nustatytas dešinio peties sumušimas, kuris padarytas esant maksimaliam žasto atvedimui už nugaros ir pasukimui per išilginę žasto ašį (1 t., b. l. 58). Šie duomenys atsispindi ir gydymo paslaugų apskaitos išraše (1 t., b. l. 63). Be to, B. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės užfiksuotos 2021 m. kovo 12 d. kitų objektų apžiūros protokole, kuriuo apžiūrėti parduotuvės vaizdo kamerų užfiksuoti įrašai. Protokole nurodyta, kad apsaugos darbuotojas kartu su vyru Nr. 2 (toliau – B. I) laiko vyrą Nr. 1 (toliau – E. Š.) prispaudus prie žemės, B. I. paima E. Š. už dešinės rankos, atlenkia per alkūnę ir laiko ją prispaustą prie žemės (1 t., b. l. 20). Taigi, byloje surinkti ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka iširti įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai B. I. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Tai, kad ši byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurias teismas nustatė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad B. I. paskirta bausmė (jos rūšis ir dydis) yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš B. I. valstybės naudai prašoma išieškoti 93,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Be to, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ir apeliacinio skundo padavimo metu B. I. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir B. I. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo B. I. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo B. I. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš B. I. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.