Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėja Jolanta Raščiuvienė, teisėjai Artūras Ridikas ir Valdas Meidus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 184 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, A. M. paskiriant laisvės atėmimą 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausme, A. M. paskiriant galutinę bausmę - laisvės atėmimą 1 metams ir 3 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį atliktas bausmės laikas.

Priteista UAB (duomenys neskelbtini) 680,92 eurų solidariai iš A. M. ir A. M., šios sumos mokėjimą išdėstant vienerių metų laikotarpiui, mokant UAB (duomenys neskelbtini) kas mėnesį (iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos) po 56,74 eurų.

Priteista V. M. IĮ 1 500 eurų solidariai iš A. M. ir A. M., šios sumos mokėjimą išdėstant vienerių metų laikotarpiui, mokant V. M. IĮ kas mėnesį (iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos) po 125 EUR.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų dėl nuosprendžio negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, t.y. 2015 m. birželio 25 d. apie 9 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. M., iš UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pateikęs savo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, išsinuomojo diskinį kampų pjoviklį „Makita“ 1 500 W – 86,89 EUR vertės, akumuliatorinį suktuvą 6271 DWPLW – 107,24 EUR vertės, perforatorių HILTI TE 70 ATC-02- 101,37 EUR vertės, ir savininkui negrąžino, tuo UAB (duomenys neskelbtini) padarydamas 295,50 EUR turtinę žalą.

Taip pat jis 2015 m. birželio 26 d., apie 9 val. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. M., iš UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pateikęs savo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, išsinuomojo diskinį betono pjoviklį HITACHI CM 12Y, 2 400 W – 98,47 EUR vertės, vienfazį suvirinimo aparatą „Kempi minarc“ 150, 220V-90 EUR, rankinį diskinį metalo pjovimo pjūklą Hilti – 86,89 EUR vertės, ir savininkui negrąžino tuo UAB (duomenys neskelbtini) padarydamas 275,36 EUR turtinę žalą.

Taip pat jis 2015 m. birželio 27 d., apie 12 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. M., iš UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pateikęs savo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, išsinuomojo rankinį diskinį pjūklą medžiui PROTOOL 1 500W – 78,20 EUR vertės, vienfazį generatorių LSA 55 quantum – 101,37 EUR vertės, vienfazį generatorių CMI TG 2 700 – 100 EUR vertės, diskinį kampų pjoviklį „Dewalt“ DW 712 Qs 1 600 kw – 115,85 EUR vertės, kurių negrąžino, tuo UAB (duomenys neskelbtini) padarydamas 395,42 EUR žalą.

Taip pat jis, 2015 m. birželio 27 d. apie 10-11 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. M., iš V. M. IĮ, esančios (duomenys neskelbtini), pateikęs savo vardu išduotą asmens tapatybės kortelę, išsinuomojo elektrinį plaktuką „Makita“ – 811 EUR vertės bei benzininį pjūklą betonui pjaustyti „Stihl“ – 1 014 EUR vertės, kurių negrąžino, tokiu būdu iššvaistė V. M. įmonės patikėtą 1 825 EUR turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, arba sušvelninti bausmės dydį iki 9 mėnesių laisvės atėmimo. Nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, nes su abejomis įmonėmis, iš kurių nuomojosi įrankius, buvo pasirašęs nuomos sutartis ir nė viena įmonė jam raštiškų pretenzijų, kaip numatyta sutartyse, nepareiškė. Be to, esant sutartiniams santykiams, baudžiamoji atsakomybė jo atžvilgiu negalima, nes egzistuoja civiliniai santykiai.

Nesutinka, kad jis veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nes įrankių nuomos sutartis pasirašė tik jis, todėl nėra pagrindo teigti, kad įrankius nuomojosi ir tuo pačiu nusikalto su kitu asmeniu. Pažymi, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad gautus pinigus už priduotus įrankius leido savo reikmėms, nes nusikalto dėl sunkios finansinės padėties – pinigus leido buto, kuriame gyvena su sugyventine ir vaikais, broliu, nuomai, kas turėjo būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jei nebūtų sumokėjęs nuompinigių, jie būtų išvaryti iš nuomojamo buto. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad teismas jam paskyrė didesnę bausmę, nei baigiamųjų kalbų metu siūlė prokuroras.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių gauta apeliacinių skundų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. birželio 25-27 dienomis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su A. M., pateikęs savo tapatybės kortelę, iš (duomenys neskelbtini) esančios UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ nuomos sutarčių pagrindu įgijo įrangą įvairius įrankius ir negrąžino jų savininkams, padarydami jiems turtinę žalą. Kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nuteistasis A. M. ir A. M. išsinuomodami įrankius iš UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ juos nugabeno į lombardą, įkeitė, o gautus pinigus išleido savo reikmėms ir tokiu būdu iššvaistė jiems patikėtą ( išnuomotą ) svetimą turtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl veikos kvalifikavimo nesutinka.

Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas A. M. nurodė, kad įrankius iš UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ nuomojo ir į lombardą pridavė todėl, kad neturėjo pinigų - reikėjo pirkti automobilį, kuriuo su A. M. vyko į darbą, bei mokėti už buto nuomą. Papildė, kad tuo metu dirbo neoficialiai, konkrečios darbo vietos nenurodė. Iš esmės tokias pat aplinkybes apylinkės teisme nurodė ir kitas nuteistasis A. M.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu A. M. teigė, kad kaltinime nurodytu metu neturėjo pinigų, todėl išsinuomojo įrankius iš aukščiau paminėtų įmonių ir įkeitė juos lombarde, gautus pinigus išleido savo reikmėms, manė juos atsiimsiąs, kai įsidarbins ( 1 t. b.l. 188). A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įrankius iš UAB (duomenys neskelbtini) V. M. IĮ išnuomoti ir įkeitus juos gauti pinigų sugalvojo A. M., jis su jo pasiūlymu sutiko, darbų su įrankiais jie vykdyti neketino, jokiuose statybos objektuose tuo metu taip pat nedirbo ( 2 t. b.l. 35). Tokias jo nurodomas aplinkybes patvirtina, bei paneigia apelianto A. M. parodymus, kad įrankių jam reikėjo darbui, VMĮ pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad abu nuteistieji jiems inkriminuotos veikos padarymo metu - 2015 m. birželio mėn. individualios veiklos įregistravę ir verslo liudijimų įgiję nebuvo, Sodros pateiktais duomenimis tuo metu niekur nedirbo ( 2 T. b.l. 18, 1 T. b.l. 175), konkrečios darbo vietos, kurioje tariamai dirbo nusikalstamos veikos padarymo metu, nuteistieji apklausiami nurodyti taip pat negalėjo. Šie paminėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad įrankius nuteistieji nuomos sutarčių pagrindu įgijo ne darbams statybose, o turėdami tikslą juos įkeisti lombardo įmonėje ir gauti pinigų savo poreikių tenkinimui. Ištirti įrodymai taip pat patvirtina, kad įrankiai nuteistiesiems buvo patikėti nuomos sutarčių pagrindu, tačiau nuteistųjų tyčia įkeisti juos lombarde susiformavo iki sutarčių sudarymo. Sutartis jie sudarė tik tam, kad galėtų įgyti svetimą turtą ir įgyvendinti savo išankstinį sumanymą - įkeisti juos ir gauti pinigų, grąžinti įrankius savininkams jie savo išankstiniu apsisprendimu neketino. Taigi, ir nukentėjusieji, žinodami, kad nuteistieji neketina grąžinti įrankių, nebūtų nuteistiesiems perdavęs savo turto – nenuomoję įrankių, kas rodo, jog nukentėjusiems priklausantį turtą – įrankius, nuteistieji užvaldė panaudodami apgaulę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusikalstamą veiką nuteistųjų atžvilgiu kvalifikavo kaip turto iššvaistymą, nes byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji svetimą turtą – įrankius, bendros 2791,28 eurų vertės, iš abiejų bendrovių įgijo apgaulės būdu, todėl jų veikoje yra požymių nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje. Be to aplinkybė, kad svetimą turtą nuteistieji įgijo iš anksto susitarę, inkriminuota ir skundžiamame nuosprendyje jiems suformuluotuose kaltinimuose.

Tačiau, BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Tuo tarpu A. M. inkriminuoto BK 184 straipsnio sankcijoje numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Iš paminėtų straipsnių sankcijų matyti, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės trukmė vieneriais metais didesnė nei BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje, todėl pastarojo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės, lyginant jas su BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytomis bausmėmis, yra palankesnės apelianto atžvilgiu ir dėl šios priežasties nesant aukščiau paminėtų asmenų - prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų, apeliantui inkriminuotos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimas į BK 182 straipsnio 1 dalį negalimas, nes tai sunkintų A. M. teisinę padėtį.

Apeliantas nesutinka, kad jis veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nes įrankių nuomos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ pasirašė tik jis, todėl, jo manymu, nėra pagrindo teigti, kad jis įrankius nuomojosi, įkeitė ir taip padarė jam inkriminuotą veiką su kitu asmeniu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2016).

Iš nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų – nuoseklių liudytojų M. Ž., D. M., L. G., V. M. parodymų, įrankių perdavimo priėmimo aktų, vaizdo įrašų ir jų apžiūros protokolų, matyti, kad įrankius iš UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ sutarčių pagrindu įgijo ir į (duomenys neskelbtini) už atitinkamas pinigines sumas įkeitė abu nuteistieji. Apklausti minimi liudytojai patvirtino, kad dėl įrankių nuomos su bendrovių darbuotojais tarėsi tiek A. M., tiek A. M., tai užfiksuota ir įrankių nuomos sutartyse, įgyjant įrankius iš UAB (duomenys neskelbtini) 1 t. b.l. 10-15). Įmonės (duomenys neskelbtini) paskolos kvitai taip pat patvirtina, kad įrankius minėtoje įmonėje įkeitė abu nuteistieji ( 1 t. b.l. 92-96). Kad įrankius nuomojosi ir įkeitę gavo pinigų, kuriuos vėliau pasidalinę išleido savo reikmėms, ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji taip pat neneigė, savo parodymus patvirtindami parodymų patikrinimo vietoje metu. Tokiu būdu byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamą veiką A. M. įvykdė, veikdamas bendrininkų grupėje su A. M.. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistiesiems inkriminuotame kaltinime neteisingai nurodyta, kad 2015 m. birželio 26 d., jie iš UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), įrankius išsinuomojo A. M. pateikus savo asmens tapatybės kortelę, nes bylos duomenys patvirtina, kad minimą dieną įmonės UAB (duomenys neskelbtini) atstovui savo dokumentą dėl įrankių nuomos pateikė ne A. M., o A. M. ( 1 t. b.l. 12,13)

Nuteistasis A. M. nurodo, kad jis įrankius iš bendrovių įgijo nuomos sutarčių pagrindu, todėl šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė jo atžvilgiu negalima, nes egzistuoja civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto skundo argumentais nesutinka.

Civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus ( Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 1A-17-165/2015).

Kaip jau buvo pasisakyta, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas A. M. ir nuteistasis A. M. sutartis su UAB (duomenys neskelbtini) ir V. M. IĮ sudarė tik tam, kad galėtų įgyti įrankius, neketindami jų grąžinti, t.y. jie net neketino įvykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų –nukentėjusių atžvilgiu panaudojo apgaulę. Tyčia panaudoti apgaulę ir taip neteisėtai įgyti nukentėjusiųjų turtą (įrankius) apeliantams kilo dar prieš pasirašant su nukentėjusiaisiais įrankių nuomos sutartis, todėl akivaizdu, kad tokie jų veiksmai pagal teisinę prigimtį yra ne civiliniai, o kriminaliniai.

Apeliantas skunde pažymi, kad nusikalto dėl sunkios finansinės padėties – pinigus, gautus už įkeistus įrankius išleido buto nuomai, kas turėjo būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti, kad A. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš nuteistojo asmenybės apibūdinimo matyti, kad jis yra darbingas, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, duomenų, kad jis turi sveikatos problemų nagrinėjamoje byloje nėra, jis gali dirbti ir gauti legalias pajamas. Šios aplinkybės rodo, kad apelianto turtinė padėtis nėra ir nebuvo tokia sunki, kad reikėtų daryti savanaudiškas nusikalstamas veikas. Be to, kaip nuteistasis nurodė teisminio nagrinėjimo metu, pinigai jam buvo reikalingi automobilio pirkimui, o bedarbystė ir pinigų buto nuomai būtinumas nėra nusikalstamų veikų darymo pateisinama priežastis. Todėl darytina išvada, kad apelianto nurodomos priežastys nėra pakankamos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažinimui.

Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu, prašo skirti švelnesnę bausmę, nei skundžiamu nuosprendžiu paskyrė apylinkės teismas.

Kaip jau buvo paminėta, BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Parinkdamas bausmės rūšį A. M., apylinkės teismas įvertino tai, kad apeliantas įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą, jis baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, be to, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis A. M. padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, atidėjimo metu. Tai rodo, kad jokiomis švelnesnėmis nei realus laisvės atėmimas bausmėmis ar priemonėmis A. M. atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų negalima, todėl apylinkės teismo apeliantui parinkta BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra pagrįsta ir teisinga.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas bausmės trukmę nuteistajam, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto bendrininkų grupėje. Skundžiamu nuosprendžiu A. M. laisvės atėmimo bausmė paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, kuri, be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 2 dalies nuostata, t. y. atsižvelgiant į tai, kad apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, sumažinta 1/3 ir realiai jam paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į apelianto asmenybę, ankstesnį teistumą, negali būti laikoma per griežta.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai subendrino skundžiamu 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir todėl A. M. paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę. Šiuo atveju apylinkės teismas prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir nurodė, kad į bausmės laiką įskaitytinas laikas atliktas pagal 2014 m. gegužės 26 d. teismo nuosprendį. Toks bausmės bendrinimas neatitinka BK 64 straipsnyje numatytoms bausmių skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja veika, taisyklėms. BK 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Šiuo atveju apylinkės teismas teisingai nurodė BK 64 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Tačiau BK 64 straipsnis nenumato ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių laiko įskaitymo į galutinės subendrintos bausmės laiką, tokios taisyklės taikomos bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnį.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu apeliantas A. M. atlikinėjo jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (bausmės pradžia nuo 2015 m. lapkričio 19 d. ) ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai - 2016 m. balandžio 27 d. - likusi bausmės dalis buvo 6 mėnesiai 22 dienos. Todėl, vadovaujantis BK 64 straipsnyje nustatytomis bausmių bendrinimo taisyklėmis, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies, kuri buvo didesnė už skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, turėjo būti pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sprendžia, kad nuosprendžio dalis dėl A. M. paskirtų bausmių subendrinimo keičiama, t. y., pirmos instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis bendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš naujo. Nekeičiant nuosprendžio dalies, kurioje nurodyta, jog bausmės pradžia nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016-04-27.

Byloje gauta (duomenys neskelbtini) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. M. išlaidos sudaro 55.01 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių, bei atsižvelgiant į tai, kad apelianto A. M. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. M. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo A. M. pakeisti.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies – šešių mėnesių dvidešimt dviejų dienų laisvės atėmimo, pridėti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir A. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyniems mėnesiams ir dvidešimt dviem dienoms.

Panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria į bausmės laiką įskaičiuota bausmės dalis iki 2016 m. balandžio 27 d. atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.