- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-321-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04585-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus butų ūkis“
- Atsakovas
- V. P.
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus butų ūkis“ atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5249-292/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus butų ūkis“ ieškinį atsakovei V. P. dėl vykdymo išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1–2), kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 100 Lt vykdymo išlaidas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 6 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo priteista iš atsakovės 1 055,96 Lt skola, o 2002 m. gegužės 30 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – 688,22 Lt skola. Minėti teismo įsakymai buvo pateikti vykdyti antstolių kontorai prie Alytaus rajono apylinkės teismo. 2002 m. sausio 11 d. pavedimu ir 2002 m. birželio 19 d. pavedimu ieškovė sumokėjo 100 Lt administravimo išlaidas. Šios ieškovės dėl priverstinio teismo įsakymų vykdymo patirtos išlaidos iš skolininkės nebuvo išieškotos, todėl remiantis CPK 610 straipsnio 1 dalimi jos išieškotinos ieškovei iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi (b.l. 3) atsisakė priimti ieškinį ir jį grąžino ieškovei. Teismas ieškinį atsisakė priimti remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nurodydamas, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas nurodė, kad vykdymo išlaidos kyla dėl vykdomojo dokumento vykdymo priverstine tvarka vykdomojoje byloje ir yra neatsiejamai susijusios su vykdomąja byla. Išvestiniai iš vykdomosios bylos procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuostatos įstatyme, negali būti savarankiško reikalavimo naujoje byloje dalyku. Vykdymo išlaidų klausimas įstatymo nustatyta tvarka turėjo būti išnagrinėtas vykdomosiose bylose.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė atskirajame skunde (b.l. 5) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad, apeliantės teigimu, pagal išieškojimo tvarką, galiojusią įsakymų pateikimo vykdyti metu, išieškotojas pats savarankiškai turėdavo kreiptis į teismą dėl vykdomosios bylos administravimo išlaidų priteisimo, todėl vykdymo išlaidų klausimas tuo metu negalėjo būti išnagrinėtas vykdomosiose bylose. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pareikštas ieškinys nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka ieškovės ieškinį dėl vykdymo išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šią aplinkybę savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002, 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003, 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). Teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, ex officio turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį. Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Vienas iš pagrindų, kuriems esant teismas atsisako priimti ieškinį, yra numatytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. teismas atsisako priimti ieškinį, kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Remiantis civilinės bylos bei vykdomųjų bylų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, kad 2001 m. gruodžio 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarta išieškoti iš skolininkės V. P. kreditorei UAB „Alytaus butų ūkis“ 1 055,96 Lt skolą. Minėtas teismo įsakymas teismo antstolių kontoroje prie Alytaus rajono apylinkės teismo gautas 2002 m. sausio 16 d. Taip pat nustatyta, kad 2002 m. gegužės 30 d. Alytaus rajono apylinkės teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškota iš skolininkės V. P. kreditorei UAB „Alytaus butų ūkis“ 688,22 Lt skola. Šis teismo įsakymas teismo antstolių kontoroje gautas 2002 m. birželio 21 d. Išieškotoja, pateikdama antstolių kontorai vykdyti nurodytus teismo įsakymus, iš viso sumokėjo 100 Lt vykdomosios bylos administravimo išlaidas. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo priteisti jai iš atsakovės nurodytas vykdymo (administravimo) išlaidas. Apeliacine tvarka skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka nurodęs, kad procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo negali būti savarankiško reikalavimo civilinėje byloje dalyku ir klausimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo turėjo būti išspręstas vykdomosiose bylose. Apeliantė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą teigdama, kad pagal išieškojimo tvarką, galiojusią įsakymų pateikimo vykdyti metu, išieškotojas pats savarankiškai turėdavo kreiptis į teismą dėl vykdomosios bylos administravimo išlaidų priteisimo, todėl vykdymo išlaidų klausimas tuo metu negalėjo būti išnagrinėtas vykdomosiose bylose. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 6 d. teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 30 d. teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolių kontorai prie Alytaus rajono apylinkės teismo buvo pateikti vykdyti 2002 metais, t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso įsigaliojimo 2003 m. sausio 1 d. Teismo įsakymų pateikimo vykdyti teismo antstolių kontorai metu galiojusio 1964 m. Civilinio proceso kodekso (2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2022 patvirtinta redakcija) 402 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad išieškotojo sumokėtos vykdomosios bylos administravimo išlaidos teismo nutartimi išieškomos iš skolininko ir pervedamos išieškotojui. Minėto straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, taip pat tais atvejais, kai nurodyto kodekso 437 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka surašomas turto neradimo aktas, teismo antstolis nusiunčia skolininkui rašytinį siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą sumokėti į teismo antstolių kontoros specialiąją depozitinę sąskaitą. Jei skolininkas geruoju šių sumų nesumoka, teismo antstolis su pareiškimu ir išieškotinų sumų apskaičiavimu kreipiasi į teismą, prašydamas tas sumas išieškoti ir išmokėti jas sumokėjusiems asmenims. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisiškai nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pagal išieškojimo tvarką, galiojusią teismo įsakymų pateikimo vykdyti metu, būtent pats išieškotojas savarankiškai turėdavo kreiptis į teismą dėl vykdomosios bylos administravimo išlaidų priteisimo. Kaip galima spręsti iš nurodytų teisės normų, klausimas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo vykdymo procese turėjo būti sprendžiamas antstolio iniciatyva. Paminėtina, kad apeliantė atskirajame skunde nenurodė konkrečių teisės normų, kurios, apeliantės manymu, patvirtintų jos argumentų pagrįstumą, o priešingai, kaip matyti iš teismui pateikto ieškinio, apeliantė savo reikalavimą grindė ne teismo įsakymų pateikimo vykdyti teismo antstolių kontorai metu galiojusiomis teisės normomis, bet šiuo metu galiojusio CPK 610 straipsnio 1 dalimi.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdomieji dokumentai dėl piniginių sumų išieškojimo, gauti vykdyti teismo antstolių kontoroje iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, užbaigiami vykdyti pagal procesines teisės normas, galiojusias iki CPK įsigaliojimo, išskyrus minėtame straipsnyje nustatytus atvejus. Kaip matyti iš teismui pateiktų vykdomųjų bylų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), šios vykdomosios bylos užbaigtos vadovaujantis ne anksčiau galiojusiomis procesinės teisės normomis, bet CPK nuostatomis. Vykdomosiose bylose esančiais duomenimis nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 29 d. buvo surašyti išieškojimo negalimumo aktai, remiantis CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu vykdomieji dokumentai grąžinti išieškotojai, o CPK 632 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu vykdomosios bylos užbaigtos. Pagal vykdomųjų bylų užbaigimo metu galiojusias teisės normas, reglamentuojančias vykdymo išlaidų apmokėjimą ir išieškojimą iš skolininko, visas vykdymo išlaidas, išskyrus Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytas išimtis, apmoka išieškotojas, o vykdymo išlaidos, įvykdžius sprendimą, išieškomos iš skolininko (CPK 610 str.). Tuo metu galiojusio CPK 611 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolis nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti. Taigi ir pagal vykdomųjų bylų užbaigimo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias vykdymo procesą, teisė kreiptis dėl vykdymo išlaidų išieškojimo buvo suteikta ne pačiam išieškotojui, bet vykdomąją bylą vykdžiusiam antstoliui, dėl ko net ir šiuo atveju negalima pripažinti, kad apeliantė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininkės.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad reikalavimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo yra procesinio pobūdžio reikalavimas ir jis negali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas naujoje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, o nustatęs, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti apeliantės reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apeliacine tvarka skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.