Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, vienasmeniškai, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Skolų departamentas“ patikslintą ieškinį atsakovei V. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Skolų departamentas“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės V. V. 835,62 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė būdama 375-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos nare nevykdo pareigos laiku mokėti visas įmokas už teikiamas komunalines paslaugas ir kitas paslaugas bei tikslines rinkliavas. Nors atsakovė skolų neginčija, tačiau apmokėti jų nesutinka. UAB „Skolų departamentas“ 2012 m. lapkričio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perėmė iš pradinio kreditoriaus teisę reikalauti minėtos skolos iš atsakovės. Skola ieškovui sudaro: 720,02 EUR skolos, 43,20 EUR palūkanų, kurios skaičiuojamos remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d., tiesioginiai nuostoliai - 72,40 EUR ieškovo patirtų nuostolių, susijusių su ikiteisminiu skolos išieškojimu, viso: 835,62 EUR.Atsakovė V. V. atsiliepimu į patikslintą ieškinį, su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą; ex officio pripažinti 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SP/12/1/30/1 niekine ir priteisti iš ieškovo UAB „Skolų departamentas“ atsakovės V. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, jog 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi minėta sutartis yra niekinė. Ieškovė pažymėjo, kad sutartyje numatyta, jog naujasis kreditorius visas reikalavimo teises priima iš pradinio kreditoriaus priėmimo – perdavimo aktuose prie reikalavimo perleidimo sutarties išvardintų dokumentų pagrindu. Tačiau sutartyje esančioje grafoje „dokumentai“ yra brūkšnys, todėl laikytina, jog sutarties objektas neegzistuoja. Nesant rašytinių įrodymų nėra aišku už kokį laikotarpį ir kaip susidarė ieškovo reikalaujama priteisti skola. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog iki 2009 m. gegužės mėn. kol butas, esantis (duomenys neskelbtini) nebuvo padalintas į bendrąją dalinę nuosavybę, priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise ne tik atsakovei, bet ir A. V., kuris taip pat atsakingas už buto išlaikymą. Atsakovės nuomone, šiuo atveju solidari atsakomybė yra nedalomoji prievolė, todėl reikalavimo teisių perleidimo sutartimi galėjo būti perleista tik visa prievolė, o ne tik atsakovės. Atsakovė taip pat prašo taikyti trijų metų senaties terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti. Atsakovė taip pat nesutiko su prašomomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis.

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Skolų departamentas“, iš atsakovės V. V. 720,02 EUR skolą, 43,20 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (763,22 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 38,52 EUR bylinėjimosi išlaidas. Priėmė ieškovo dalies ieškinio atsisakymą dėl 72,40 EUR skolos administravimo išlaidų priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą Nr. 2-1700-807/2015 nutraukė.Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju reiškiamas ieškinys susidariusios skolos už suteiktas paslaugas traktuoti kaip žalos negalima, kadangi tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai santykiai, dėl ko atsakovės prašymo taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo netenkino.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyta, taigi yra teisėta ir galiojanti, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nepripažinti ieškovui teisės reikalauti iš atsakovės ieškinyje nurodytos sumos. Taip pat atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju esant solidariai prievolei ieškovas turi teisę pasirinkti iš kurio skolininko ir kokio dydžio suma priteisti skolą.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl paslaugų suteikimo, už kurias atsiskaityti reikalauja ieškovas, bei tai, kad ieškovas pateikė teismui skolos už komunalines paslaugas išklotines ir suvestines ir pateikti paskaičiavimai nėra užginčyti, sprendė, jog yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovo reikalaujamą skolą bei palūkanas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliantė pažymėjo, jog prašė teismo ex officio pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį niekine (CK 1.78 str.), kadangi ji prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams (CK 1.80 str. 1 d.), taikomiems reikalavimo perleidimo sutartims, ir tik teismas turi teisę aiškinti sutartis, tačiau šis prašymas nebuvo svarstytas. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl perleidimo sutarties galiojimo, kadangi ji neturėjo pareigos ginčyti sandorio, kurio ji nėra sudariusi. Apeliantės nuomone, reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė. Ieškovas galėjo perimti iš 375-osios Daugiabučių namų savininkų bendrijos (pradinio kreditoriaus) reikalavimo teises tik pagal priėmimo-perdavimo aktuose išvardintus dokumentus, tuo tarpu sutartyje esančioje grafoje „dokumentai” yra brūkšnys, taigi sutarties objektas apskritai neegzistuoja.Iš pateikiamų įrodymų nėra aišku kada ir kaip susidarė skola, koks tos skolos dydis ir jos struktūra. Sutartyje skolos suma - 4082 Lt, tuo tarpu ieškinio suma, kuri ne kartą kito, galiausiai buvo 720,0 EUR, t.y. tik 2486,09 Lt. Atsakovės prašymu į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta bendrija, teismas atsakovės prašymu įpareigojo pateikti visas sąskaitas ir dokumentus, susijusius su skola, tačiau bendrija nepateikė jokių sąskaitų, todėl skolos dydis – neįrodytas. Atsakovė įrodė, kad ieškovo paskutinieji pateikti paskaičiavimai (lentelė be datos) yra nepagrįsti. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad pradinis ir pirmasis patikslintas ieškovo ieškinys buvo grindžiamas pradinio kreditoriaus sudaryta skolos ir mokėjimų lentele, kuri praėjus 3 m. po reikalavimo perleidimo sutarties ir daugiau nei metams po ieškinio pateikimo teismui dienos, pasikeitė, be to buvo nepastebėti net trys atlikti atsakovės mokėjimai. Tačiau teismas, tenkindamas paskutinįjį ieškinį rėmėsi paskutine pakoreguota lentele, net nenurodydamas dėl kokių priežasčių.Apeliantė pažymėjo, jog draudžiama perleisti reikalavimo dalį, esant nedalomai prievolei. Sutartyje skolininke nurodoma tik V. V., nors butas bendrosios jungtines nuosavybės teisėmis iki 2009 gegužes mėnesio priklausė ir A. V.. Šiuo atveju solidari atsakomybė yra nedalomoji prievolė, todėl tinkamų dokumentų pagrindu galėjo būti perduota tik visa prievolė, t.y. abiejų bendrasavininkų. o ne tik V. V.. Teismas visiškai ignoruoja atsakovės pateiktus įrodymus, pateiktus konkrečius paskaičiavimus su rašytiniais paaiškinimais. Žalos atlyginimo ieškiniui reikšti taikomas trijų metų senaties terminas, kurį atsakovė taipogi prašė taikyti šioje byloje, nors ieškovas apskritai neturi reikalavimo teisės į atsakovę pagal Sutartį. Teismas neteisingai nurodo, kad šiuo atveju netaikytinas žalos atlyginimo institutui taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas, nes neva pati bendrija teikia paslaugas. Šiuo atveju bendrija apmoka komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms už suteiktas paslaugas ir todėl patiria žalą.Jeigu teismas laikė, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti ir jos pagrindu ieškovas turi teisę reikšti ieškinį atsakovei, turėjo remtis atsakovės pateiktais rašytiniais įrodymais - skolos lentelėmis su paskaičiavimais, kurios yra sudarytos remiantis tenkančio buto dalių proporcijomis bei trijų lapų iš mokėjimų knygelių patvirtintomis kopijomis, kurie įrodo, kad 2006 m. gegužės mėn. atsakovė sumokėjo 1156,00 Lt, 2009 sausio mėn. atsakovė per banką sumokėjo 977,15 Lt, taipogi 2010 vasario mėn. atsakovė sumokėjo 54,12 Lt už „kitas paslaugas“ bendrijai, tačiau į 375-osios DNSB pateiktą lentelę šios sumos neįtrauktos. Jeigu bendrija būtų pateikusi įrodymus, iš kur kilę lentelėse nurodomi apskaičiavimai ir sumos, kurios yra be pagrindo keičiamos, atsakovė galimai sutiktų su 385,22 EUR skolos už komunalinius patarnavimus įsiskolinimu pačiai bendrijai, bet ne ieškovui.Apeliantės nuomone, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti bent iš dalies priteistos, kadangi ieškovas mažino savo ieškinio reikalavimus, dalies jų atsisakė bylos eigoje, atsižvelgdamas i atsakovės poziciją, paaiškinimus ir paskaičiavimus.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Skolų departamentas“ su juo nesutiko ir prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas pažymėjo, kad atsakovės ir jos atstovės teismo posėdžio metu buvo paklausta ar atsakovė nori pasinaudoti CPK suteikta teise pareikšti priešieškinį, tačiau atsakovės atstovė, pasitarusi su atsakovė, nurodė, kad priešieškinio byloje nereikš. Reikalavimo perleidimo sutarties teismas ex officio nepripažino niekine, nes šis sandoris neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.), nei viešąjai tvarkai (CK 1.81 str. 1 d.), o taip pat, nėra ir kitų LR civiliniame kodekse nurodytų pagrindų, kuriems esant sandorį butų galima pripažinti negaliojančiu ex officio. Ieškovas nesutiko su apeliantės argumentais dėl skolos dydžio. Aplinkybė, kad ieškinio suma kito nesuponuoja išvados, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovės skolą, perimta iš trečiojo asmens, yra negaliojanti. Ieškovas turi teisę nustatyti ieškinio sumą ir tą sumą privalo pagrįsti leistinais įrodymais, ką jis proceso metu ir atliko. Ieškovas teismui yra pateikęs visus reikalingus įrodymus, kad ieškinio reikalavimai būtų pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Ieškovui esant ne pagrindinei prievolės šaliai atitinkamais atvejais yra sudėtinga žinoti visą faktinę situaciją, todėl, atsakovei pateikus papildomus paaiškinimus ir įrodymus, jog buvo atlikti šie mokėjimai: 2006-05-30 d. mokėjimas 1156,00 Lt sumoje, 2009-01-08 d. mokėjimas 977,15 Lt sumoje ir 2010-02-26 d. mokėjimas 54,12 Lt sumoje ieškovas prašomą priteisti ieškinio sumą keitė ją sumažindamas. Atsakovės mokėjimas 1156,00 Lt sumoje suvestinėje nebuvo pateikiamas, nes jis padengė atsakovės skolą iki 2006 m. kovo mėn. (imtinai) - t. y. 1156,00 Lt buvo įtrauktas į balansą, tačiau mokėjimų lentelėje vizualiai jo nesimatė. Ieškovas patikėjęs atsakovės byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir paaiškinimais, kad net trys mokėjimai buvo neįtraukti į mokėjimo suvestinę, paskubėjo pateikti patikslintą ieškinį ir nepagrįstai per didele apimtimi sumažino ieškinio sumą. Dėl to, ieškovas privalėjo dar kartą tikslinti reikalavimą.Ieškovas nesutinka, kad reikalavimas dėl skolos priteisimo iš atsakovės yra reikalavimas atsiradęs dėl patirtos žalos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai ieškovo ieškinį vertino kaip reikalavimą dėl neįvykdytos prievolės ir atmetė atsakovės prašymą taikyti 3 metų senaties terminą, taikytiną ieškiniams dėl žalos priteisimo.Ieškovas nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog reikalavimo teisė, priklausiusi trečiajam asmeniui yra nedaloma ir dėl to ieškovui negalėjo būti perleista. Pažymėjo, jog iki buto padalijimo atsakovė su A. V. pagal šią prievolę atsako solidariai, o po buto padalijimo - proporcingai jai tenkančiai buto daliai. Iki buto padalijimo, skola už komunalines paslaugas siekė 320,61 Lt. Taigi, 320,61 Lt skola laikoma solidariąja prievole ir ieškovas atsakovę pasirinko iš dviejų skolininkų (Atsakovės ir A. V.) prievolei įvykdyti. Tuo tarpu po buto padalijimo atsakovei tenkanti mokėti dalis už komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. (imtinai) sudaro 2333,71 Lt. Ieškovas ne kartą bendravo su atsakove, ragino ją padengti įsiskolinimą. Atsakovė skolos neneigė - priešingai, pranešus apie įsiskolinimą iškart šį faktą pripažino, tačiau vis vien atsisakė mokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo įsiskolinimo už komunalines paslaugas priteisimo, atsakovei teigiant, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi teisių perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido reikalavimą ieškovui yra niekinė.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, jog atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nepripažinti ieškovo teisės reikalauti iš atsakovės skolos priteisimo, todėl atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pateikė teismui skolos už komunalines paslaugas išklotines ir suvestines, o atsakovė teismui nepateikė įrodymų apie tai, kad su ieškovu buvo atsiskaityta, ieškinį tenkino.Apeliantė kvestionuoja teismo sprendimą iš esmės motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus, skolos skaičiuotės lenteles, mokėjimų įrodymus, atsiliepimuose nurodytas aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, netinkamai taikė reikalavimo perleidimo sutarčiai taikomas teisės normas, todėl priėmė naikintiną sprendimą, kuris nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas.

Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovo teisę reikalauti iš atsakovės skolos, kadangi 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pirmosios instancijos teismo ex officio turėjo būti pripažinta niekine. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.Pažymėtina, jog teismo teisė pripažinti savo iniciatyva (ex officio) sandorį niekiniu įtvirtinta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje. Teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, pažeidžia viešąjį interesą, pagal CPK nustatytus įgalinimus turi būti aktyvus, šalinti akivaizdų įstatymo pažeidimą. Teismas savo iniciatyva (ex officio), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisines pasekmes, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. lapkričio mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89).Nagrinėjamu atveju atsakovė savo teises gynė pateikdama atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į ją, motyvuodama tuo, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties objektas neegzistuoja, kadangi prie sutarties nėra dokumentų, kurių pagrindu susidarė skola. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliantės argumentus bei bylos medžiagą konstatavo, jog minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo nepripažinti ieškovo teisės reikalauti iš atsakovės skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.Pažymėtina, jog negaliojantys sandoriai skirstomi į niekinius, kurie negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, ir nuginčijamus, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnis). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 str.). Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui.Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui pagal byloje esančius įrodymus nenustačius, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią ieškovas reikalauja skolos priteisimo prieštarauja minėtoms ar kitoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarka ar gerai moralei, nebuvo teisinio pagrindo ex officio pripažinti ją niekine. Tačiau teismo pareiga šalinti akivaizdžius įstatymą ar gerą moralę pažeidžiančius sandorius, negali būti aiškinama kaip teismo pareiga ex officio nuginčijimą sandorį pripažinti negaliojančiu. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004). Taigi, apeliantei turint abejonių dėl sandorio, kurio pagrindu reiškiamas reikalavimas, teisėtumo ji turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti tokį sandorį pareikšdama priešieškinį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės argumentai, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nėra įvardyti dokumentai, kurių pagrindu yra susidariusi perleidžiama atsakovės skola, nesudaro pagrindo pripažinti, jog sutarties objektas neegzistuoja kaip teigia atsakovė. Priešingai, remiantis bylos duomenimis darytina išvada, jog atsakovė 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo nekvestionavo iki pat patikslinto ieškinio pateikimo 2015 m. balandžio 22 d., priešingai pripažino dalį skolos, derėjosi su ieškovu dėl taikos sutarties sąlygų. Be kita ko pažymėtina ir tai, jog kasacinis teismas yra suformavęs aiškią ir nuoseklią sutarčių aiškinimo taisyklių praktiką. Taigi, net atsakovei ir reiškiant priešpriešinį reikalavimą pripažinti negaliojančia Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ji būtų aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentai, susiję su prievolės nedalumu taip pat nesudaro teisinio pagrindo pripažinti minėtą sutartį niekine.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nesant akivaizdžių aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, teismui būtų reikėję aiškintis tikrąją sandorių šalių valią, tačiau apeliantei nesuformulavus tokio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tokiems veiksmams atlikti, todėl pagrįstai pripažino ieškovo teisę reikalauti skolos priteisimo iš atsakovės.

Dėl skolos dydžio

Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į atsakovės argumentus, jog nuo 2009 m. gegužės mėn. butas atsakovei ir jos sutuoktiniui nebepriklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei įrodymus patvirtinančius, jog dalį skolos atsakovė yra sumokėjusi. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.Nagrinėjamu atveju ieškovas prašydamas priteisti skolą už komunalines paslaugas pateikė 375 – osios daugiabučių namų savininkų bendrijos sudarytą skolos už komunalines paslaugas paskaičiavimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsižvelgdamas į atsakovės atsikirtimus, susijusius su tuo, kad butas nuo 2009 m. gegužės mėn. atsakovei ir jos sutuoktiniu nebepriklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei tai, kad į skolos paskaičiavimus yra įtraukti ne visi jos atlikti mokėjimai, kelis kartus tikslino ieškinio reikalavimus ir pateikė galutinę atsakovės skolos už komunalines paslaugas suvestinę. Iš minėtos suvestinės matyti, jog ieškovas atsižvelgdamas į tai, kad iki buto padalijimo skolos likutis siekė 320,61 Lt, o po buto padalijimo atsakovei tenkanti mokėti dalis už komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. (imtinai) sudaro 2 333,71 Lt, nurodė, jog galutinė atsakovės skola už komunalines paslaugas siekia 2 486,09 Lt (720,02 EUR). Minėtuose paskaičiavimuose skola apskaičiuota atsižvelgiant į atsakovės nurodytus 2006 m. gegužės mėn., 2009 sausio mėn. ir 2010 vasario mėn. atliktus mokėjimus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo byloje dėl paslaugų suteikimo nebuvo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė kvestionuodama ieškovo reikalaujamos priteisti skolos dydį, nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti ieškovo pateiktais paskaičiavimais. Tuo tarpu aplinkybė, jog ieškovas kelis kartus tikslino ieškinio reikalavimus ir priteistinos skolos dydį, savaime nesudaro pagrindo laikyti ieškovo reikalavimą nepagrįstu, kadangi kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, jis nebuvo pradinis atsakovės kreditorius, todėl natūralu, jog perėmęs reikalavimą, negalėjo žinoti visų aplinkybių susijusių su ginču, todėl tikslino reikalavimus, atsižvelgdamas į atsakovės argumentus bei pateiktus įrodymus.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui pateikus skaičiavimus įrodančius atsakovės skolos dydį, o atsakovei nepateikus šiuos skaičiavimus paneigiančių įrodymų ar įrodymų, kad įsiskolinimas padengtas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, ieškinį tenkino.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino taikymo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas negali būti laikomas kilusiais iš žalos teisinių santykių, todėl atsakovės reikalavimas taikyti sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės visą pagal pradinio ieškinio sumą sumokėtą žyminio mokesčio sumą. Pažymėtina, jog ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1283,70 EUR ir sumokėjo 38,52 EUR žyminį mokestį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovui galutinai suformulavus ieškinio reikalavimus, ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovės 763,22 EUR sumą, t.y. 520,48 EUR mažesnę sumą nei pradiniame ieškinyje. Ieškovo reikalavimas tenkintas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisinis pagrindas šioje dalyje patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, jog ieškovui iš atsakovės priteistina ne 38,52 EUR žyminio mokesčio, o 22,90 EUR žyminio mokesčio.Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neapgrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu sumažino ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudojo jam suteikta procesine teise pateikti patikslintą ieškinį, nesudaro pagrindo laikyti, kad ieškovo ieškinys yra tenkintas iš dalies ir taikyti CPK 93 str. 2 d. įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks aiškinimas paneigtų ieškinio tikslinimo instituto prasmę ir tikslus.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezuliucinę dalį ir išdėstant ją taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui UAB „Skolų departamentas“, į. k. 302680936, iš atsakovės V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 720,02 Eur (septynis šimtus dvidešimt eurų 02 ct) skolą, 43,20 Eur (keturiasdešimt tris eurus 20 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (763,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22,90 Eur (trisdešimt aštuonių eurų 52 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priimti ieškovo dalies ieškinio atsisakymą dėl 72,40 Eur skolos administravimo išlaidų priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą Nr. 2-1700-807/2015 nutraukti“.