Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-771/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-20
Bylos Nr.
2A-771/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Donatas Šernas
Atsakovas
E. D., V. J.
Ieškovas
Nordea Bank Finland Plc
Trečiasis asmuo
M. D.
Kategorijos
  • 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-771/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (procesinis teisių perėmėjas akcinė bendrovė Nordea Bank) ieškinį atsakovėms E. D. ir V. J. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo M. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2007 m. liepos 30 d. tarp ieškovo Nordea Bank Finland Plc ir trečiojo asmens M. D. buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovas trečiajam asmeniui suteikė 37 681 EUR dydžio kreditą. Prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui kredito gavėjas M. D. įkeitė nekilnojamąjį turtą, o skolininko sutuoktinė E. D. laidavo ieškovui už trečiojo asmens prievolių įvykdymą. Klaipėdos m. apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu konstatuota, kad trečiasis asmuo ir atsakovė pagal Kredito sutartį atsako solidariai. Trečiajam asmeniui pažeidus mokėjimo prievolę pagal Kredito sutartį, ieškovas nuo 2011 m. birželio 21 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad iki 2013 m. sausio 2 d. kredito gavėjo įsiskolinimas pagal Kredito sutartį sudaro 50 448,28 EUR ir dėl šios sumos priteisimo iš atsakovės E. D. kreipėsi į teismą. Nurodė, kad atsakovės solidari atsakomybė kildinama tiek iš Kredito sutarties, tiek iš Laidavimo sutarties. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei E. D. nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant bet kokį areštuoto daikto perleidimą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė E. D., galiojant draudimui perleisti jos areštuotą turtą, 2013 m. vasario 22 d. sandoriu perleido savo motinai V. J. 100 vienetų (100 proc.) atsakovei E. D. priklausančių UAB ,,Dentovita“ akcijų. Ieškovo teigimu, šiuo sandoriu atsakovė E. D. sumažino savo mokumą, apsunkindama ieškovo išieškojimo iš jos turto galimybę. Pasak ieškovo, šis sandoris atitinka CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas.

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc patikslintu ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovės E. D. 50 448,28 EUR įsiskolinimą ir 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia tarp atsakovių E. D. ir V. J. 2013 m. vasario 22 d. sudarytą akcijų perleidimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir taikyti restituciją natūra grąžinant iš atsakovės V. J. atsakovei E. D. 100 vienetų UAB ,,Dentovita“ akcijų ir 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui Nordea Bank Finland Plc iš atsakovės E. D. 50 448,28 EUR skolos, 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas skaičiuojamas nuo priteistos 50 448,28 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir pripažino tarp atsakovių E. D. ir V. J. 2013 m. vasario 22 d. sudarytą akcijų perleidimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikė restituciją – grąžino natūra iš atsakovės V. J. atsakovei E. D. 100 vienetų UAB ,,Dentovita“ akcijų ir priteisė iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad atsakovė E. D., kaip solidari skolininkė, laidavo už trečiojo asmens M. D. prievolių įvykdymą pagal Kredito sutartį (Laidavimo sutarties 1 p., CK 6.81 str. 1 d.). Be to, tais atvejais vienas sutuoktinis išreiškia sutikimą ir valią būti kito sutuoktinio (paėmusio paskolą) solidariuoju bendraskoliu (šiuo atveju E. D. laidavo už savo sutuoktinį), tuomet jiems atsiranda, be kita ko, solidarioji sutuoktinių prievolė (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.), tai reiškia, kad atsakovė E. D. atsako kaip solidari skolininkė ir pagal Kredito sutartį. Teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nutraukė E. D. ir M. D. santuoką bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurioje, be kita ko, yra patvirtina, kad E. D. ir M. D. įsipareigojimai bankui yra solidarūs.

Teismas pažymėjo, kad Laidavimo sutarties 2.8 punkte yra numatyta, kad tuo atveju, jeigu atsiranda ieškovo teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal Kredito sutartį iš prievolių vykdymą užtikrinančių priemonių, laiduotojas sutinka ir suteikia ieškovui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę. Pasak teismo, ši nuostata suteikia teisę ieškovui be laiduotojų sutikimo pasirinkti tokį savo teisių pagal Kredito sutartį įgyvendinimo būdą, koks ieškovo nuožiūra yra tinkamas, todėl ieškovas turi teisę prašyti priteisti ieškinyje nurodytas pinigines sumas iš solidarios skolininkės laiduotojos E. D..

Teismas nurodė, kad atsakovė E. D. Laidavimo sutartimi ir savo patvirtinimu Kredito sutartyje įpareigojo atsakyti už visas M. D. prievoles pagal Kredito sutartį, todėl jai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, šios sumos turi būti priteistos teismine tvarka. Kredito sutartyje 8.2 punkte numatytos kompensacinės palūkanos – jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 procentų nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Teismas nurodė, kad už termino grąžinti kreditą pažeidimus ieškovas iki 2013 m. sausio 2 d. paskaičiavo 10 095,40 EUR kompensacinių palūkanų, kurios priteistinos iš atsakovės. Kadangi šalys susitarė, jog įsipareigojimų nevykdymo palūkanos skaičiuojamos iki realaus skolos grąžinimo ir palūkanų po bylos iškėlimo, teismas nurodė, kad ieškovui priteistinos ir 16 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nuo bylos iškėlimo iki visiško skolos padengimo.

Vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 22 d. tarp atsakovių sudarytą akcijų perleidimo sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismas nustatė, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę E. D., teisė yra kilusi iš ieškovo ir atsakovės E. D. sudarytos Laidavimo sutarties. Teismo vertinimu, atsakovė E. D. elgėsi nesąžiningai, kadangi ji, žinodama apie ieškovo pareikštą ieškinį ir apie Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, savo sąmoningais ir tyčiniais veiksmais sudarė situaciją, kai perleido savo motinai visas 100 proc. UAB „Dentovita“ akcijų, tokiu būdu apsunkindama ieškovo galimybes išieškoti iš minėtų akcijų. Pasak teismo, akivaizdu, kad atsakovė E. D. ne tik kad neturėjo prievolės sudaryti sandorį, bet turėjo galiojantį teismo nutartimi nustatytą draudimą disponuoti savo turtu, įskaitant ir jį perleisti nuo 2013 m. sausio 29 d. Kadangi sandoris dėl akcijų perleidimo buvo sudarytas 2013 m. vasario 22 d., todėl akivaizdu, kad E. D. neturėjo teisės sudaryti tokio sandorio. Teismas nurodė, kad šiuo atveju sąlyga dėl trečiojo asmens nesąžiningumo taip pat yra tenkinama, nes V. J. yra E. D. motina, t. y. laikoma artimuoju giminaičiu ir pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad ji yra nesąžininga. Pasak teismo, vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido. Iš antstolio J. P. 2013 m. vasario 5 d. turto aprašo teismas nustatė, kad atsakovė E. D. turi tik automobilį ir kitam kreditoriui UAB „Laivyno inžinerijos centras“ (ne Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui) įkeistą nebaigtą statyti butą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad visos actio Pauliana ieškiniui pareikšti sąlygos yra įrodytos, todėl ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė E. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio dėl skolos priteisimo iš apeliantės, kol nebus užbaigtas išieškojimas iš ieškovui hipoteka įkeisto trečiajam asmeniui M. D. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Juolab kad, Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovas buvo išreiškęs savo poziciją ir ketinimą skolą išieškoti iš hipoteka įkeisto turto – 2011 m. birželio 6 d. pranešime apie Kredito sutarties nutraukimą ieškovas nurodė, kad nepadengus įsiskolinimų ieškovas kreipsis į apylinkės teismo hipotekos skyrių ir bus pradėtas išieškojimas iš ieškovui įkeisto turto. Tačiau praėjus pusantrų metų nuo vienašališko sutarties nutraukimo ieškovas nesąžiningai reikalauja prievolės įvykdymo iš apeliantės, kai turi galimybę savo reikalavimą patenkinti realizuojant ieškovui įkeistą trečiojo asmens turtą. Pagal kasacinio teismo praktiką, kreditorius pirmiausia savo reikalavimą turi patenkinti iš hipoteka įkeisto turto ir tik jo nepakankant iš kito turto. Nors apeliantė, kaip solidari skolininkė, negali reikalauti, kokį skolos išieškojimo būdą kreditorius turėtų pasirinkti, tačiau atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką ir remiantis teisingumo ir protingumo principais, ieškovas pirmiausia turėtų kreiptis dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, o ne iš bet kokio apeliantei priklausančio turto, kadangi tokiu būdu būtų padaryta mažesnė žala skolininkams.

2. Teismo sprendimas priteisti 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas yra neteisėtas, todėl tuo atveju, jei apeliacinis teismas pripažintų ieškovo reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš apeliantės teisėtu, priteistinos palūkanos turėtų būti sumažintos iki CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio. Teismas neįvertino, kad ieškovo prašoma priteisti kompensuojamųjų palūkanų suma yra akivaizdžiai per didelė ir sudaro daugiau nei ketvirtadalį bendros kredito gavėjui M. D. suteiktos kredito sumos. Vien iki ieškinio pateikimo teismui dienos, ieškovas paskaičiavo 10 095,40 EUR palūkanų, kai bendra kredito gavėjui suteikta kredito suma sudarė 37 681 EUR. Tokia palūkanų suma prieštarauja ne tik teisingumo ir protingumo principams, bet ir apeliantės, kaip vartotojos, teisėms, kadangi nustatoma neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad didesni nei CK 6.210 straipsnyje numatyti palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria, tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams. Šiuo atveju teismas neįvertino, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens M. D. sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kadangi kreditas buvo suteiktas M. D. asmeninių ir šeimos poreikių, nesusijusių su verslu, tenkinimui. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas vartotojo teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Todėl teismas, spręsdamas bylą, turėjo vertinti, ar ieškovo reikalavimas priteisti 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas yra pagrįstas ir neprieštarauja vartotojo teisėms, o ne tik formaliai vadovautis Kredito sutarties nuostatomis. Faktą, kad 16 proc. dydžio metinės įsipareigojimo nevykdymo palūkanos yra nepagrįstai didelės nurodė ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo 2012 m. rugpjūčio 20 d. priimtame nutarime Nr. 10-554 ,,Dėl Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 11/01/29VY“.

3. Teismas nepagrįstai pripažino 2013 m. vasario 22 d. tarp atsakovių sudarytą akcijų dovanojimo sutartį negaliojančia. Vienintelis šio sandorio tikslas buvo perleisti įmonės nuosavybės teises ir valdymą kitam asmeniui. Skirtingai nei sprendė teismas, apeliantė sandorį sudarė teisėtai – sutarties sudarymo metu, ką patvirtino notaras, perleistas turtas nebuvo areštuotas antstolio, nebuvo teisminio ginčo objektas, teisė disponuoti akcijomis buvo neatimta ir neapribota, o perleisdama jai priklausančias akcijas apeliantė nesiekė sumažinti savo mokumo, todėl teismui nebuvo jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo tvirtinti, kad šios sutarties sudaryti apeliantė neturėjo teisės. Šiuo atveju, skirtingai nei sprendė teismas, nebuvo visų actio Pauliana taikymo sąlygų. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad apeliantė yra nesąžininga, kadangi kreditorius (ieškovas) skolą gali išieškoti iš jam įkeisto ir trečiajam asmeniui priklausančio turto, o jo neužtekus – iš kito apeliantei priklausančio turto. Teismas negalėjo pripažinti tarp atsakovių sudaryto sandorio negaliojančiu iki kol nebus iš varžytinių parduotas kreditoriui įkeistas turtas ir nebus nustatyta, ar apeliantė tebėra skolinga ir koks skolos dydis, ir ar jis negali būti patenkinamas iš kito turto. Tik nustačius, kad vienintelis likęs turtas, iš kurio kreditorius gali patenkinti savo reikalavimų yra tas, kurį apeliantė perleido ginčo sutartimi, atsirastų teisinis pagrindas tenkinti ieškinyje pareikštą reikalavimą ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Ieškovas net neįrodinėjo, kad kito turto nepakanka prievolei įvykdyti, todėl neįrodytos visos sąlygos actio Pauliana taikymui.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Nordea Bank Finland Plc prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. Skirtingai nei teigia apeliantė, hipoteka ir laidavimas, kaip prievolių užtikrinimo būdai vienas kitam nepriešpastatomi ir tarpusavyje nekonkuruoja, o išieškojimo mastas gali ir turi būti kontroliuojamas vykdymo procese. Ieškinyje nurodyta ir teismo priteista skolos suma atsiliepimo pateikimo dieną yra neišieškota net iš dalies nei iš įkeisto turto, nei iš laiduotojos (apeliantės). Be to, Laidavimo sutarties 2.8 punktas suteikia teisę ieškovui be apeliantės atskiro sutikimo pasirinkti tokį savo teisių pagal Kredito sutartį įgyvendinimo būdą, koks ieškovo nuožiūra yra tinkamas.

2. Teismo priteistos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra teisėtos, proporcingos ir atsakovei taikytinos pilna apimtimi. Vartotojo teisinis statusas nereiškia, kad gali būti pažeistas sutarčių laisvės ir sutarčių vykdymo privalomumo principai. Kompensacinių palūkanų dydis negali būti prilyginamas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžiui. Be to, 16 proc. metinių palūkanų yra 0,04 proc. delspinigių per dieną, tai yra protingas netesybų dydis apeliantei, kuri nuo 2011 m. birželio 21 d. nepadengia skolos ieškovui. Be to, Vartojimo kredito įstatyme įstatymų leidėjas įtvirtino 0,05 proc. netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 proc. palūkanų. Pagrindinis skolininkas jau yra mokėjęs ieškovui 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, tai reiškia, kad skolininkas šią sąlygą suprato, patvirtino ir todėl neturi teisės jos ginčyti. Atsakovė niekada nesistengė net iš dalies sumažinti skolos sumos. Atsakovės su apeliaciniu skundu pateiktą 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą turi būti atsisakyta priimti, nes jis pateiktas pavėluotai, be to, šis nutarimas yra individualaus pobūdžio ir juo neturi būti vadovaujamasi.

3. Teismas pagrįstai 2013 m. vasario 22 d. akcijų perleidimo sandorį pripažino negaliojančiu. Apeliantės teiginiai apie tai, kad turtas nebuvo areštuotas, todėl ji turėjo teisę sudaryti sandorį, patvirtina, kad atsakovė tol, kol antstolis nespėjo aprašyti ir areštuoti kilnojamojo turto ir turtinių teisių, siekė nuo kreditoriaus paslėpti turtą ir taip sumažinti kreditoriaus galimybes išieškoti skolą. Be to, skirtingai nei teigia apeliantė turto areštas (turto nurodymas arešto akte ar teismo nutartyje areštuoti turtą) nėra privaloma sąlyga taikyti actio Pauliana. Byloje nėra tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantės viso kito turto (išskyrus perleistų akcijų) užtektų ieškinio reikalavimas padengti. Apeliantė šio fakto net neįrodinėjo, nes akivaizdu, kad jos turto neužteks skolai padengti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl skolos priteisimo

Apeliantės teigimu, ieškovas, kurio reikalavimų užtikrinimui yra įkeistas kredito gavėjo turtas, turėjo pareigą pirmiausia savo reikalavimą patenkinti iš hipoteka įkeisto turto ir tik neužtekus šio turto, reikšti reikalavimą apeliantei. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka.

Kaip minėta, pareikštu ieškiniu ieškovas prašė iš apeliantės, kaip solidarios skolininkės, priteisti įsiskolinimą, susidariusį pagal tarp ieškovo ir trečiojo asmens M. D. sudarytą Kredito sutartį. Ginčo dėl susidariusio įsiskolinimo pagal Kredito sutartį fakto ir dydžio byloje nėra.

Solidarią atsakovės prievolę atsakyti pagal Kredito sutartį patvirtina įsiteisėjęs Klaipėdos m. apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimas (1 t., b. l. 46-48), kuriuo nutraukta M. D. ir E. D. santuoka, bei patvirtinta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad M. D. ir E. D. pagal Kredito sutartį yra atsakingi solidariai.

Kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantė ieškovui atsako kaip pagrindė skolininkė kartu su trečiuoju asmeniu – kredito gavėju M. D.. Apeliantė Kredito sutartyje nurodė sutinkanti su Kredito sutarties sąlygoms, nurodė, kad Kredito sutartis sudaroma šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams (6 p.), tą pačią dieną sudarė Laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo solidariai ir ta pačia apimtimi su kredito gavėju M. D. atsakyti ieškovui. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad apeliantės tikroji valia buvo ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su trečiuoju asmeniu. Tokį aiškinimą atitinka ir formuojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Esant solidariajai skolininkų atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tas faktas, kad ieškovas 2011 m. birželio 6 d. pranešime apie Kredito sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 44) trečiąjį asmenį M. D. įspėjo, kad nepadengus pradelsto įsiskolinimo sutartis bus nutraukta ir bus kreiptasi dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, skirtingai nei teigia apeliantė, nereiškia, kad ieškovas neturi teisės reikalauti įsiskolinimo padengimo iš kito solidaraus skolininko. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės – turto įkeitimo, buvimas nepaneigia kreditoriaus teisės pasirinkti vieną iš kitų galimų savo teisių gynimo būdų ir neįpareigoja jo pirmiausia reikalauti įvykdyti prievolę iš įkeisto turto (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 7 d., priimta civilinėje byloje Nr. 2A-642/2014).

Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti įsiskolinimo iš apeliantės, kol nėra realizuotas ieškovui įkeistas trečiojo asmens turtas.

Dėl kompensacinių palūkanų priteisimo

Kredito sutarties 8.2 punktu Kredito sutarties šalys susitarė dėl 16 proc. metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų.

Vadovaujantis šia nuostata, teismas už pradelstus mokėjimus pagal Kredito sutartį ieškovui priteisė fiksuotą 10 095,40 EUR palūkanų sumą nuo mokėjimo prievolės pažeidimo iki 2013 m. sausio 2 d., ir 16 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 50 448,28 EUR sumos nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taigi Kredito sutarties 8.2 punktu šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų, t. y. minimalių nuostolių, atsirandančių skolininkui neįvykdžius mokėjimo prievolės, kurių nereikia įrodinėti (CK 6.256 str. 2 d., 6.261 str.). Apeliantė nesutinka su teismo priteistų palūkanų dydžiu, prašydama jas mažinti iki 5 proc. palūkanų dydžio, kaip numatyta CK 6.210 straipsnio 1 dalyje.

Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindo teigti, kad 16 proc. palūkanos neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, nėra (CPK 185 str.). Šalių numatytas 16 proc. metinių kompensacinių palūkanų dydis atitinka 0,04 proc. dienos delspinigių dydį, kuris, kolegijos vertinimu, yra laikytinas pagrįstu ir protingu neigiamus mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo padarinius kompensuojančiu dydžiu. Apeliantės pateiktas Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas Nr. 10-554 ,,Dėl Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 11/01/29VY“ nebuvo priimtas šios bylos šalių atžvilgiu ir teismo neįpareigoja. Galima sutikti su apeliante, kad ieškovo fiksuota suma paskaičiuotas 10 095,40 EUR kompensuojamų palūkanų dydis lyginant su negrąžinto kredito ir nesumokėtų pelno palūkanų suma – 40 352,88 Lt yra pakankami didelis. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad ši kompensuojamųjų palūkanų suma paskaičiuota už daugiau nei metų laikotarpį, per kurį ieškovas neturėjo teisės naudotis savo pinigais, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nuo Kredito sutarties nutraukimo 2011 m. birželio 21 d. negrąžino net dalies kredito, sprendžia, kad mažinti teismo priteistas palūkanas nėra pagrindo (CK 6.37 str. 3 d., CPK 185 str.).

Dėl 2013 m. vasario 22 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Skundžiamu sprendimu teismas pripažino negaliojančia tarp atsakovių E. D. ir V. J. sudarytą 2013 m. vasario 22 d. UAB ,,Dentovita“ akcijų perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikė restituciją.

Apeliantės teigimu, teismas neturėjo pagrindo pripažinti akcijų dovanojimo sutarties negaliojančia, nes nebuvo nustatyti actio Pauliana instituto taikymo pagrindai (CK 6.66 str.).

Tokį teiginį apeliantė grindė dviem aplinkybėm. Pirma, teismas nepagrįstai konstatavo apeliantės nesąžiningumą, nes ieškovo reikalavimas buvo užtikrintas ieškovui įkeistu turtu, į kurį pirmiausia turėjo būti nukreipiamas išieškojimas. Antra, nors 2013 m. sausio 29 d. teismo nutartimi buvo pritaikytas apeliantės turto areštas, tačiau dovanojimo sutarties sudarymo metu apeliantei priklausančios akcijos nebuvo antstolio aprašytos, todėl apeliantė turėjo teisę jas perleisti. Šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė iš esmės įrodinėja, kad nėra konstatuotas jos nesąžiningumas ir ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės.

Su tokiais apeliantės teiginiais kolegija nesutinka. Kaip pirmiau nurodyta, apeliantės teiginys, kad ieškovas turėjo teisę nukreipti išieškojimą į atsakovę tik paaiškėjus, kad įkeisto trečiojo asmens turto nepakanka įvykdyti prievolės kreditoriui, yra nepagrįstas. Juolab kad, pagal formuojamą teismų praktiką, vien neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas pirmajai actio Pauliana sąlygai – kreditoriaus reikalavimo teisei – patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo atveju apeliantė neginčija nei pradelsto įsiskolinimo pagal Kredito sutartį fakto, nei dydžio. Solidari apeliantės atsakomybė pagal Kredito sutartį konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės teiginys, kad ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Skirtingai nei teigia apeliantė, aplinkybė, kad ginčo sandorio sudarymo metu jai priklausančios UAB ,,Dentovita“ akcijos nebuvo antstolio aprašytos, nepaneigia teismo nustatyto apeliantės nesąžiningumo. Apeliantė turimas akcijas neatlygintinai perleido žinodama, kad turi pradelstą įsipareigojimą ieškovui, juolab kad, ginčo sandorio sudarymo metu jau buvo iškelta civilinė byla dėl įsiskolinimo iš apeliantės priteisimo. Faktas, kad sudarius ginčijamą sandorį, apeliantės turtinė padėtis pablogėjo, abejonių nekelia. Apeliaciniame skunde argumentų, paneigiančių apeliantės nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 1 p.), nėra.

Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti, kad teismas nepagrįstai pripažino negaliojančia 2013 m. vasario 22 d. akcijų dovanojimo sutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, iš apeliantės ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).

Ieškovas apeliaciniame procese patyrė 3 146 Lt advokato išlaidų (2 t., b. l. 77-79). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumą, aplinkybę, kad ta pati advokatatų kontora ieškovą atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, atstovo darbo ir laiko sąnaudas bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 1 500 Lt (CK 1.5 str., CPK 88 str., 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB Nordea Bank, Lietuvoje veikiančiam per AB Nordea Bank Lietuvos skyrių, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiGintaras PečiulisDonatas ŠernasVigintas Višinskis