- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-24
- Bylos Nr.
- I-747-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-8) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2016 metų buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Marijampolės apsk. VPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyveno kamerose, kuriose plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat kameros buvo užstatytos baldais, įrengtas sanitarinis mazgas, todėl trūkdavo vietos normaliam judėjimui, ko pasėkoje buvo jaučiamas nuolatinis diskomfortas. Sanitarinis mazgas nuo kameros buvo atskirtas tik apie 1 metro sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Tinkamai pravėdinti kameras nebuvo įmanoma dėl mažai prasiveriančio lango, be to langai buvo matiniai, todėl buvo netinkama natūrali šviesa. Teigė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenims nors pats nerūkė. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nesutvarkyti, dušo patalpos neužtikrino privatumo, nebuvo įrengti suoliukai, lentynėlės. Pareiškėjo teigimu, minėtos gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, prilygino kankinimui, pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Konvencijos 3 straipsnis. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Prašė skundą tenkinti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 19-26) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės apsk. VPK areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2015 m. spalio 15-19 d., 2015 m. 2015 m. spalio 23 d. – lapkričio 4 d., 2015 m. lapkričio 17-19 d., 2015 m. lapkričio 24 d. – gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 5-7 d., 2016 m. sausio 19-27 d., 2016 m. vasario 2-5 d., 2016 m. kovo 16-18 d., 2016 m. rugsėjo 5-7 d. Pripažino, kad Marijampolės apsk. VPK areštinės kamerų, kuriose minėtais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, plotas nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui teko mažiau nei 5 kv. m, tačiau atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės apsk. VPK areštinė buvo perpildyta. Nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 m aukščio pertvara, tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Atsakovo nuomone, įstaigos pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, netinkamų dušo patalpų įrengimo, dėl apšvietimo paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo išreiškęs valios dėl gyvenimo su nerūkančiais asmenims. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikomų teritorinių policijos įstaigų areštinėse, dalyvavimo renginiuose ar kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Prašė skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Marijampolės apskr. VPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kamerų patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės apskr. VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės apsk. VPK areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2538-624/2016 ir kt.).
Iš byloje pateiktų duomenų, t. y. 2017 m. sausio 9 d. pažymos Apie R. K. buvimą areštinėje Nr. 64-PR2-353 (b.l. 62-63) matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apskr. VPK areštinėje buvo laikomas buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2015 m. spalio 15-19 d., 2015 m. spalio 23 d. – lapkričio 4 d., 2015 m. lapkričio 17-19 d., 2015 m. lapkričio 24 d. – gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 5-7 d., 2016 m. sausio 19-27 d., 2016 m. vasario 2-9 d., 2016 m. kovo 16-22 d., 2016 m. rugsėjo 5-7 d., t. y. iš viso 58 parų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 44 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m plotą.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau tekste – ir Higienos norma HN 37:2009), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo, remdamasis argumentais, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes kamerose tualetas buvo atskirtas tik apie vieno metro aukščio pertvara, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.
Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) nėra įtvirtinti sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai areštinės patalpose.
Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis, tą patvirtina ir į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo aktas Nr. PT-10 (b.l. 59-60), kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis ir tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatytus reikalavimus.
Nei Higienos norma HN 37:2009, nei kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitarinis mazgas turėtų būti įrengtas kitaip. Teismas taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės apsk. VPK areštinė būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Marijampolės apsk. VPK areštinės administracija nesudarydavo renginių ir kitų socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių, tačiau pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja asmenų laikomų teritorinių policijos įstaigų areštinėse, dalyvavimo renginiuose ar kitose socialinės reabilitacijos priemonėse.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo veidrodžio, tačiau į bylą pateiktos foto lentelės patvirtina, kad areštinės kamerose yra veidrodžiai (b. l. 75). Taip pat 2015 m. vasario 3 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-10 konstatuota, kad Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta ir, kad kamerose veidrodžiai buvo (b. l. 59-60). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl veidrodžio nebuvimo atmestini kaip neįrodyti.
Higienos normos HN 37:2009 23 punkte, HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo kondicionavimo sistema.
Iš byloje pateikto 2015 m. lapkričio 6 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. PT-468 matyti, kad tikrinimo metu kamerose nebuvo nei drėgna, nei tvanku, buvo galima atidaryti langus ir tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimą, kad areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides). Taip pat pažymėta, kad areštinės kamerose yra įrengta kamerų vėdinimo sistema „Komfovent“ C3“ (b. l. 27-28), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos areštinės kamerų ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 37:2009 24 punktas reglamentuoja policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankamą oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir judrumą. Minėtame punkte numatyta temperatūra šiltuoju metų periodu 18-28oC, šaltuoju – 18-26oC. Taip pat HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18oC ir ne aukštesnė kaip 28oC.
Atsakovo atstovo pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas Nr. PT-468 (b. l. 27-28) patvirtina, jog Marijampolės apskr. VPK areštinėje normos dėl temperatūros nebuvo pažeistos. Atsižvelgiant į išdėstyta, teiginiai dėl netinkamos kameros temperatūros taip pat atmestini kaip neįrodyti.
Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nustatyta, kad areštinės kameroje natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procento. Tiek minėtoje higienos normoje, tiek Higienos normoje HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė 200 lx. 2016 m. kovo 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PT-50 patvirtina, kad patikrinimo metu kamerose dirbtinės apšvietos parametrai atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 37-38). Minėtame akte nurodyta, jog Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo verčių nereglamentuoja. Taigi pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerose apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl Marijampolės apskr. VPK areštinėje buvusių netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė kokie buvo pažeisti teisės aktai. Be to, atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad patikrinimo aktu Nr. Pa-451 konstatuota, jog pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą (b. l. 22).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai būdamas nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi pagal teisinį reglamentavimą Marijampolės apsk. VPK administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšmingu tampa pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu, užtikrinant sveikatai nekenksmingas sąlygas, imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013; 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013-04-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013; 2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013; 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012 ir kt.).
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad asmenis, paskirstant į gyvenamąsias kameras, atsižvelgiama į jų prašymus gyventi atskirai nuo rūkančių asmenų. Tokie prašymai atitinkamai leidžia konstatuoti, kad konkrečiu atveju įkalinimo įstaigos administracija nesiima priemonių užtikrinti kalinčiam asmeniui teisę į tinkamą ir saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Marijampolės apsk. VPK areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, taip pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų, bei kitokių pareiškėjo nurodymų, jog jis yra nerūkantis, prašymų užtikrinti jo teisę būti areštinės gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Pareiškėjas tik apibendrintai nurodo, kad gyvenamosiose patalpose jis buvo patalpintas su rūkančiais asmenimis, bet aiškiai nenurodo, kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengtų rūkančių asmenų, nenurodo, ar tose kamerose buvo rūkoma. Be to, ir atstovo atstovas į bylą pateikė 2017 m. sausio 11 d. tarnybinį pranešimą Dėl R. K. buvimo areštinėje Nr. 64-PR2-439, kuriame nurodo, jog pareiškėjas administracijai nėra pateikęs nei žodinių nei raštiškų prašymų dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis (b. l. 84). Teismui nėra pagrindo šiais atsakovo atstovo teiginiais abejoti. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo dušo įrengimo vertintini Higienos normos HN 37:2009 kontekste, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (27 punktas); dušinės sienos ir grindys turi būti lygios, nelaidžios vandeniui, lengvai valomos, atsparios naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms (28.1 punktas); dušinės grindys turi būti neslidžios, jose turi būti nuolydis vandens nutekėjimo kanalų, angų link (28.2 punktas); visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas); visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu (49 punktas); dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų (50 punktas) bei Higienos normos 134:2015 kontekste, kurios 29 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta švarykla, kurioje įrengiamos nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Jau minėtas 2017 m. sausio 11 d. tarnybinis pranešimas Dėl R. K. buvimo areštinėje Nr. 64-PR2-439 patvirtina aplinkybę, kad Marijampolės apsk. VPK areštinėje įrengta sanitarinė švarykla, kurioje yra nusirengimo, apsirengimo, dušinės, dezinfekavimo patalpos, taip pat, kad dušo patalpose yra įrengti suoliukai, kabliukai pasikabinti rankšluosčiams, drabužiams, patalpose yra šilta, įrengta ventiliacija. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog dušo patalpos atitinka visus reikalavimus (b. l. 84-85). Byloje esanti Marijampolės apsk. VPK areštinės pastato eksplikacija taip pat patvirtina, kad įvardintos patalpos areštinėje yra įrengtos (b. l. 46-47). Teismas pažymi, kad minėtos Higienos normos nenumato dušuose įrengti lentynėles higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nustačius, kad pareiškėjui jo buvimo Marijampolės apskr. VPK areštinėje laikotarpiu (44 paras) nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, konkrečiai įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai laikymui Marijampolės apskr. VPK areštinėje būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 3,65 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), kitais laikotarpiais plotas svyravo nuo 3,65 kv. m iki 4,65 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Marijampolės apsk. VPK areštinėje buvo laikomas periodiškai, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur suma, todėl šis žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti Rolandui Kavoliui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.