- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-154-212/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00492-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutės Valiulienės (pirm.), Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo V. S. priešieškinį dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir trukdymo ja naudotis pašalinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė padalinti dviejų aukštų mūrinio gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, ieškovei priteisiant patalpas, plane pažymėtas indeksais R-1/15.38, R-2/8.51, 1-7/4.74, 1-8/11.02, 1-9/3.46, 1-10/0.86, 1-11/16.00, 1-12/4.99, 1-13/4.84, 1-14/10.90, 1-15/12.24, 1-16/2.32, 1-17/4.57, viso 99.83 m2 bendro ploto, paskaičiuota dalis 623/1000; atsakovui prašo priteisti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1/7.46, 1-2/15.20, 1-3/11.70, 1-4/10.12, 1-5/5.65, 1-6/10.26 viso 60.39 m2 bendro ploto, paskaičiuota dalis 377/1000, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi bei padalijimo projekto rengimo išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 1985-02-20 iš buvusios namo savininkės K. S. nupirko 54/100 dalis dviejų aukštų mūrinio gyvenamojo namo bei visą rūsį, esančius Berčiūnų kaime, Panevėžio rajone, unikalus Nr. 6697-3005-2013. Taip pat įgijo malkinę ir ½ dalį kitų pastatų. Pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovės įsigyta 54/100 namo dalis skaičiuojama nuo viso gyvenamojo ploto.
Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę pašalinti jos sukurtus dirbtinius trukdymus, t. y. grąžinti į pirminę padėtį praėjimą į patalpas ir įpareigoti netrukdyti juo naudotis; įpareigoti ieškovę sudaryti sąlygas eksploatuoti namo bendro naudojimo inžinerinės sistemos įrenginius, sudaryti sąlygas eksploatuoti namo bendro naudojimo inžinerinės sistemos įrenginius, sudaryti sąlygas patekti į rūsį, nes tai yra būtina naudojimo metu ar avarijos atveju bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-11-29 sprendimu atidalino ieškovei nuosavybės teise priklausančias dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 1A1m, iš bendrosios dalinės nuosavybės, išskiriant ieškovei tenkančią dalį natūra ir priteisiant ieškovei patalpas, patalpų naudojimosi projekte pažymėtas indeksais R-1/15.38, R-2/8.51, 1-7/4.74, 1-8/11.02, 1-9/3.46, 1-10/0.86, 1-11/16.00, 1-12/4.99, 1-13/4.84, 1-14/10.90, 1-15/12.24, 1-16/2.32, 1-17/4.57, viso 99.83 m² bendro ploto, nustatant, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 623/1000 dalys atidalinto gyvenamojo namo; atsakovui priteisiant patalpas, patalpų naudojimosi projekte pažymėtas indeksais 1-1/7.46, 1-2/15.20, 1-3/11.70, 1-4/10.12, 1-5/5.65, 1-6/10.26, viso 60,39 m² bendro ploto, nustatant, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 377/1000 dalys atidalinto gyvenamojo namo. Priteisė iš atsakovo 131 Lt žyminio mokesčio, 1 000 Lt advokato padėjėjo pagalbos išlaidų ieškove bei 42 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priešieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviejų aukštų mūrinis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 1985 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė nusipirko iš K. S. 54/100 dalis dviejų aukštų mūrinio gyvenamojo namo ir visą rūsį, esančių (duomenys neskelbtini). Ši pirkimo pardavimo sutartis įregistruota VĮ Registrų centre. 1997 m. birželio 9 d. K. S. likusią jai priklausančią namo dalį padovanojo savo anūkui atsakovui. Ieškovė ir atsakovas yra šio namo, bendraturčiai. Atidalijimas natūra reikštų namo padalijimą į atskiras realias namo dalis pagal bendraturčiams priklausančios dalies dydį. Ieškovė pasiūlė tokį atsidalijimo variantą, pagal kurį, jai tektų jai priklausanti namo dalis. Namas turi du įėjimus, yra parengtas projektas prisijungti prie Berčiūnų kaime esančio vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, todėl atidalinus nebus padaryta neproporcinga žala statinio paskirčiai. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu, nurodė, kad rūsio patalpos R-1 ir R-2 yra bendro naudojimo patalpos, nes jose yra įrengtos komunikacijos (vandentiekis, kanalizacija, elektros įranga), kurios skirtos bendro naudojimo reikmėms. Teismas nesutikdamas su atsakovo argumentais nurodė, kad Pagal 1985 m. vasario 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė nusipirko iš K. S. 54/100 dalis dviejų aukštų mūrinio gyvenamojo namo, kurio bendras plotas buvo 128,97 m², o gyvenamas plotas - 77,03 m² ir visą rūsį, esančių (duomenys neskelbtini). Sutarties 3 p. buvo nustatyta valdymo ir naudojimosi tvarka, t.y. kad ieškovė naudojasi gyvenamojo namo priestatu ir antruoju aukštu, o pardavėja K. S. toliau naudojasi gyvenamojo namo pirmuoju aukštu be priestato. Atliekant kadastrinius matavimus, nustatyta, kad įvyko klaida ir šiuo metu ieškovės dalis nuosavybėje yra 99,83 m² (623/1000), o atsakovo – 60,39 m² bendro ploto, paskaičiuota dalis 377/1000. Įvertinęs 1985 m. vasario 20 d. sutarties turinį, šalių paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutartimi, ieškovė inter alia įgijo gyvenamojo namo priestatą su rūsiu ir antrąjį aukštą, o pardavėjai K. S. liko gyvenamojo namo pirmasis aukštas be priestato. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino liudytoja M. P., kurios parodymais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Teismas sprendė, kad ieškovės pasirinktas atsidalijimo būdas natūra yra galimas (namo dalys idealiai atitinka nuosavybės dalims), pagal šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis nedarantis žalos statinio paskirčiai ir nepažeidžia kito bendraturčio teisėtų interesų. Tiek ieškovė, tiek atsakovas taptų atskirų namo butų savininkais bei galėtų naudotis jais savo nuožiūra, pašalintų galimus konfliktus ateityje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į nustatytų ir ištirtų visetą įrodymų, kuriuos įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, žyminį mokestį, išlaidas už advokato paslaugas. Mano, kad teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės taip pat ydingai atsisakė įgyvendinti teisės normas reglamentuojančias naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką ir netinkamai vertino įrodymus byloje bei tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 str., todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir dėl to naikintinas. Nurodo, kad teismui buvo pateikta 1985-02-02 sutartis ir 1997-06-09 dovanojimo sutartis, kurios abi esančios galiojančios ir nenuginčytos bei turinčios vienodą galią. Tačiau teismas vertino ir atsižvelgė tik į 1985-02-20 sudarytos sutarties turinį, ir visiškai neatsižvelgė į 1997-06-09 dovanojimo sutarties nuostatas ir jos neanalizavo. Prieš atsakovui įsigyjant gyvenamojo namo dalį, jau buvo nusistovėjusi ieškovės ir buvusios savininkės naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Ginčo dėl nusistovėjusios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos tarp buvusių bendraturčių nebuvo, tuo labiau, jog ieškovė įsigydama nekilnojamojo turto dalį, tą tvarką jau žinojo. Tuo metu buvo naudojamas vienas įėjimas į gyvenamąjį namą, o rūsyje buvo įrengtos komunikacijos, naudojamos abiejų bendraturčių. Pagal ieškovės pateiktą atidalijimo projektą sumažėja atsakovo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atsakovas praranda galimybę patekti į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, negali naudotis vandentiekiu, kanalizacija ir šildymo sistema. Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino tų aplinkybių, jog rūsio patalpos, plane pažymėtos R-l/15,38 ir R-2/8,51 yra bendro naudojimo patalpos, kadangi jose įrengtos komunikacijos (vandentiekis, kanalizacija, elektros įranga), kurios yra skirtos bendro naudojimo reikmėms. Be to, atidalijus nuosavybę nukentėtų atsakovo interesai, kadangi jis negalėtų tinkamai naudotis krosnimi, kurios pagalba atsakovas šildosi savo dalį gyvenamojo namo. Šį faktą patikslintame ieškinyje yra patvirtinusi pati ieškovė. Toks bendrų patalpų naudojimas buvo nusistovėjęs iš anksčiau, o teismo sprendimu nustatytas patalpų atidalijimas aiškiai pažeidžia atsakovo teises į nuosavybės teise priklausantį turtą, priėjimą prie jo. Ieškovė, neleisdama atsakovui naudotis įėjimu į pastatą, motyvavo tuo, kad jis į patalpas gali pateikti per verandą. Veranda niekada nebuvo naudojama kaip įėjimas, nes tokiu atveju reikėtų eiti aplink namą ir per visus kambarius, kad patektum į virtuvę, kad galėtum atsinešti malkų krosniai kūrenti ir vandens iš šulinio. Remiantis Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. ir A. Š., byla Nr. 3K-3-190/2010), mano, kad ieškovės pateiktas atsidalijimo projektas pažeidžia atsakovo teises, nes jam pasunkėtų patekimas į virtuvę. Todėl teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir vadovaudamasis tik ieškovės argumentais, priėmė skubotą sprendimą, ko pasėkoje buvo pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 185 str. numatytas įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, o tai turėjo esminės įtakos neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė CPK 3 str. 1 d., nes vienašališkai vertino tik ieškovės pateiktus argumentus, tuo patenkindamas jos ieškinį, ir neatsižvelgė į atsakovo poziciją, nevertino, kokią žalą atsakovui gali sukelti ieškovės prašomas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto atidalijimas. Teismas nesirėmė ir nesivadovavo Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, ko pasėkoje, pažeidė CPK 3 str. 1 d., priėmė neteisėtą, nepagrįstas ir naikintiną sprendimą. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 str. 2 dalį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas ydingai atsisakė įgyvendinti teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką. Teismas ištyręs ieškovės parengtą padalijimo planą pagal nustatytus reikalavimus, turėjo įvertinti, ar atidalijimas atitinka proporcingumo principą, ar juo nebus pažeidžiamos atsakovo teisės ir teisėti interesai, ar šalims skiriami gyvenamojo namo plotai atitinka faktinį jų naudojimą, yra patogūs ir racionalūs, o padalijimo būdas ekonomiškas. Ieškovės teiginiai neįrodė, jog siūlomas atidalijimo būdas nepažeis atsakovo teisių ir teisėtų interesų, nepadarys žalos turto paskirčiai ir atitiks šalių interesus, kadangi, ieškovė siekė tik savo interesų patenkinimo, todėl teismas nepilnai įvertino visus pateiktus įrodymus ir atsižvelgė tik į ieškovės pateiktą poziciją. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad toks atidalijimo būdas nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Teismas atėmė atsakovui galimybę naudotis bendrai naudojamomis patalpomis pagal paskirtį, nes, ieškovei priskyrus patalpas, plane pažymėtas žyma R-1/15,38 bei R-2/8,51, atsakovas netenka galimybės naudotis rūsio patalpose esančiomis komunikacijomis, taip pat vieninteliu patalpos šildymo šaltiniu - krosnimi, taip pat netenka galimybės patekti į patalpas per įėjimui į namą skirtas duris. Mano, jog teismas vienašališkai vertino ir rėmėsi CK 4.80 str. ir visiškai neanalizavo CK 4.81 str. numatyto nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo galimybės, todėl teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nesistengė atsižvelgti į abiejų šalių interesus, kad būtų išvengta teisių ir interesų pažeidimo. Skundžiamas sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas, kadangi teismas paviršutiniškai bei neobjektyviai vertino atsakovo byloje pateiktas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog iš abiejų sutarčių bei liudytojų parodymų matyti, kad K. S. pardavė ieškovei gyvenamojo namo priestatą su rūsiu ir antrąjį aukštą. Visą laiką nuo pat įsigijimo, ieškovė savo nuosavybės dalį – rūsį valdė de facto ir ex lege. Atsakovo teiginys, kad jis negalės naudotis šildymo įranga – krosnimi yra ganėtinai keistas, nes patenkinus jo reikalavimus, atsakovas malkas šildyti savo patalpas bei vandenį iš šulinio neštų per ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas. Taip pat klaidinantis teiginys, kad veranda niekada nebuvo naudojama kaip įeiti į namą, nes tai paneigia rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai. Mano, kad tai yra protingas ir ekonomiškas padalijimo būdas, nes atidalijant nuosavybę, užtenka tik panaikinti praėjimą tarp ieškovės ir atsakovo valdomų patalpų pirmame aukšte. Neatidalijus ieškovės dalies iš bendrosios nuosavybės, atsakovas patenka į visas ieškovei priklausančias patalpas, esančias antrame aukšte, todėl yra grubiai pažeidžiami ieškovės interesai bei teisės. Mano, kad jos pasiūlytas padalinimo projektas atitinka protingumo bei teisingumo principus. Be to, atsakovas niekada nėra naudojąsis rūsiu, dėl to jo argumentai dėl rūsio atmestini. Teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, atsižvelgė į abiejų šalių interesus. Atsakovas nepasinaudojo savo teise įrodyti jo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes ir apeliaciniame skunde nenurodė, kokias būtent materialinės ir procesinės teisės normas teismas pažeidė, todėl teismo sprendimo naikinti negalima.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Šalies argumentai
Byloje kilo ginčas tarp bendraturčių dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4. 80 straipsnio pagrindu. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Jei bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo būdo, taikomos CK 4.80 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik tokio atidalijimo galimybės nesant, atidalijamas bendraturtis (bendraturčiai) gauna kompensaciją pinigais. Atidalijimo natūra sąlygos – daikto dalumas ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo išvengimas. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas, o nedaliaisiais – daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kurių nedalumas nustatytas įstatymų (CK 4. 6 str. 1, 2 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 1985-02-20, pagrindu nuosavybės teise įgijo 54/100 dalis dviejų aukštų gyvenamojo namo ir visą rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Šioje sutartyje nustatyta, kad pirkėja V. S. naudosis gyvenamojo namo priestatu ir antruoju aukštu, o pardavėja – toliau naudosis pirmuoju aukštu be priestato (b. l. 8-9). Atsakovui dovanojimo sutarties, sudarytos 1997-06-09, pagrindu atiteko 46/100 gyvenamojo namo, ½ kiemo įrenginių, visa viralinė 2J1/p, tvartas 3J1/p, daržinė 4J1/m, esantys (duomenys neskelbtini) (b. l. 51). Atsakovas, teigdamas, jog dovanojimo sutartimi įgijo rūsį, klaidingai suvokia sutarties turinį. Dovanojimo sutartyje išvardinta, kad atsakovui dovanojamos 46/100 dalys gyvenamojo namo, turinčio priestatą, mansardą, rūsį, ½ kiemo įrenginių, visa viralinė, tvartas, daržinė, bet ne 46/100 priestato, mansardos ir rūsio. Tuo tarpu ieškovės pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad K. S. parduoda 54/100 dalis gyvenamojo namo ir visą rūsį. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, atsakovo argumentai, kad rūsio patalpos yra bendro naudojimo patalpos, atmestini, kaip nepagrįsti.
Nepagrįsti atsakovo argumentai ir dėl trukdymo jam naudotis priestatu bei namo komunikacijomis, esančiomis rūsyje. Atsakovą pirmosios instancijos teisme atstovavo jo sutuoktinė J. S. ir advokatas (b. l. 111-112). Teismo posėdžių metu J. S. pripažino, kad priestatas yra ieškovės, kad jau 30 metų nusistovėjusi naudojimosi tvarka ir jų šeima naudojasi pirmuoju aukštu, kad šilumos įrengimai nesusiję su byla, nes šildosi atskirai, vandentiekio ir kanalizacijos nėra, elektros skaitikliai atskiri. Patvirtino, kad į namą yra dvejos durys, tačiau jos manymu tai nereiškia, kad yra du įėjimai (b. l. 119,141-142).
Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad namas turi du įėjimus. Priestatas yra ieškovės nuosavybė, nes jame įrengta jos vonia, tualetas (b. l. 23). Šias aplinkybes patvirtino ir apklausta liudytoja M. P. (b. l. 142), kurios paaiškinimams atsakovas neprieštarauja ir neginčija. Po atidalijimo atsakovo dalis bendrojoje nuosavybėje nesumažėja, nes namas turi 76,16 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 42-43), o atsakovui tenka 37,02 kv. m. gyvenamojo ploto, tuo tarpu 46/100 dalys sudaro 35,03 kv. m. Taigi, ieškovės reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės visiškai pagrįstas, atsidalijusių bendraturčių teisių neapsunkina jokie suvaržymai, nedaro atsakovui jokios žalos, kurios jis, beje, neįvardino ir neįrodinėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas ištyrė teisingam šalių ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88, 93, 96 str., b. l. 160, 163).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 5,40 Lt (penkis litus 40 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.