Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta S. V. subendrinta bausmė – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta S. V. bausmė – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Paskirta S. V. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas S. V. sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. (viena para), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, konfiskuotas automobilis „Mitsubishi Outlander“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad:2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini)sankryžoje, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Mitsubishi Outlander“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.be to, jis 2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 18.10 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, prie automobilio „Mitsubishi Outlander“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tiesiogiai pasiūlė kyšį savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1- osios kuopos, 1-ojo būrio vyr. patruliui R. B., t y. į savo ranką po mobilaus ryšio telefonu „Samsung galaxy J5“ įdėjo keturias kupiūras po 50 eurų ir pasiūlė policijos pareigūnui R. B. paimti telefoną ir viską, ką ras po juo. Policijos pareigūnui atsisakius priimti kyšį, jis, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, sėdėdamas policijos tarnybiniame automobilyje „Dacia Dokker“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) davė 200 eurų kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1- osios kuopos, 1-ojo būrio vyr. patruliui R. B. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjai M. Z., padėdamas tarp priekinių automobilio sėdynių 200 eurų, siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, t. y., kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, jam nustatytas girtumas ­– 2.56 promilių alkoholio.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį panaikinti ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. S. V. nurodo, kad jis atitinka visas BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, kurioms esant gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistasis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir labai gailisi, todėl prašo jį perduoti pagal laidavimą sutuoktinės J. V. atsakomybei be užstato. Taip pat prašo nekonfiskuoti automobilio, kadangi jis yra žmonos, kuri juo daugiausia ir naudojasi. Nurodo, kad žalos niekam nepadarė ir nėra pagrindo manyti, jog ateityje nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas.Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas net neapklausė jo sutuoktinės, kuri buvo pateikusi prašymą dėl laidavimo. Pažymi, jog 2009 ir 2014 metais, kai apeliantui buvo apribota teisė vairuoti automobilį, J. V. apie tai nežinojo, nes S. V. buvo gėda ir jis tai slėpė. Sutuoktinė, sužinojusi, jog S. V. vairavo neblaivus, labai jį smerkia ir daro auklėjamąjį poveikį. Manoma, jog sutuoktinė yra būtent tas asmuo, kuris gali daryti teigiamą įtaką. S. V. mano, jog yra neteisinga, kad prieš keletą metų padaryti pažeidimai (paskutinis pažeidimas padarytas prieš 3 metus) yra vertinami kaip turintys įtaką taikant BK normas.Pasisakant dėl automobilio konfiskavimo nurodoma, jog jis priklauso nuteistojo sutuoktinei, kuri juo ir naudojasi. Dėl turimų sveikatos problemų jai sudėtinga naudotis viešuoju transportu. Automobilis buvo pirktas už sutuoktinės bei vaikų lėšas ir yra reikalingas visos šeimos poreikiams tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Rita Raulynaitienė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis S. V. ir jo gynėjas advokatas Artūras Bauža prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo S. V. apeliacinis skundas atmetamas. Skunde teigiama, jog teismas padarė neteisingas išvadas dėl BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų, kuriomis esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatymo, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai neatleido nuteistojo S. V. nuo baudžiamosios atsakomybė pagal laidavimą be užstato. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė nuosprendyje, jog pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tad, tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pažymėtina, jog net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Kaip teisingai pažymėta nuosprendyje, teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui.Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas tuo pagrindu, jog bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad yra pagrindas manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, be to, suabejota sutuoktinės galimybe būti tinkama laiduotoja ir daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Šios išvados padarytos išsamiai ištyrus bei tinkamai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas joms visiškai pritaria. Iš bylos duomenų matyti, jog apeliantas iš tiesų anksčiau neteistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų net 5 kartus už šiurkščius pažeidimus, t. y. už tai, kad vairavo transporto priemones būdamas apsvaigęs. Paskutinius du kartus S. V. taip pat baustas už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant apsvaigusiam. 2009 metais S. V. baustas administracine tvarka atimant teisę vairuoti transporto priemones pusei metų, o paskutinį kartą – 2014 metais baustas administracine tvarka už tai, kad būdamas apsvaigęs sukėlė eismo įvykį. Už šį pažeidimą teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta trejiems metams – nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2017 m. balandžio 15 d. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, naują veiką, susijusią su transporto priemonių vairavimu, esant neblaiviam, S. V. padarė 2017 metų rugpjūčio pradžioje, t. y. praėjus labai nedideliam laiko tarpui po to, kai atgavo teisę vairuoti transporto priemones. Visos šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis turi problemų dėl psichiką veikiančių priemonių vartojimo, tai lemia jo itin neatsakingą elgesį vairuoti padidinto pavojaus šaltinį, o taip pat ir neatsakingą požiūrį į visuotinai priimtas elgesio taisykles. Be to, toks neatsakingas elgesys kelia realų pavojų eismo saugumui, kitų asmenų turtui, sveikatai ir netgi gyvybei. Aptartos aplinkybės rodo, jog veika, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu apeliantas, nėra atsitiktinio pobūdžio, jis linkęs daryti analogiško pobūdžio pažeidimus, t. y. vairuoti transporto priemones, būdamas apsvaigęs. Be to, pažymėtina ir tai, kad S. V. ne tik vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau netrukus po to padarė ir kitą sunkesnį tyčinį nusikaltimą – papirko pareigūnus, siekdamas neteisėto jų veikimo, kas rodo didesnį jo kaip asmenybės pavojingumą. Todėl net ir įvertinus tai, kad S. V. kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, visiškai sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog byloje nėra pagrindo manyti, kad S. V., atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, daugiau nebedarys tokio pobūdžio pažeidimų ar nusikaltimų ir laikysis įstatymų.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo sutuoktinė J. V. nelaikytina tinkama laiduoja. Nors, kaip teigia tiek nuteistasis, tiek ir pati J. V., jie santuokoje gyvena ilgą laiką, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka spręsti, jog sutuoktinė gali turėti žymią, reikšmingą įtaką nuteistajam, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau aptarta anksčiau, buvimo santuokoje faktas S. V. nuo naujų analogiškų, šiurkščių, keliančių realią grėsmę eismo saugumui bei kitų asmenų turtui, sveikatai ir gyvybei, pažeidimų darymo nesustabdė. Be to, kaip matyti iš pačios J. V. paaiškinimų, sutuoktinis nėra visiškai atviras su ja, slėpė ankstesnius pažeidimus ir šį nusikaltimą. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti tuo, jog sutuoktinė būtų pajėgi pakeisti ar reikšmingai įtakoti nuteistojo elgesį ir požiūrį į visuotinai priimtinas elgesio taisykles.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik tuo atveju, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. S. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ne už vieną, tačiau už du tyčinius nusikaltimus, vienas iš kurių – vairavimas transporto priemonės esant neblaiviam, kai neblaivumas viršija 1,5 prom., priskiriamas nesunkių, o kitas – pareigūno papirkimas, siekiant neteisėto jo veikimo – apysunkių nusikaltimų kategorijai. Abi šios veikos padarytos tą pačią dieną, viena nuo kitos laiko atžvilgiu nėra labai atitolusios, tačiau jos nesudaro idealios nusikaltimų sutapties. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-75/2011, 2K-305/2011, 2K-P-82/2010, 2K-P-85/2008). Nagrinėjamu atveju S. V. padarė du savarankiškus nusikaltimus, sekusius vienas paskui kitą, ir nors jie tarpusavyje susiję – papirkimas nebūtų įvykęs, jeigu nebūtų nustatyta, jog S. V. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tačiau šių veikų motyvai ir tikslai skirtingi, jie nesudaro idealios nusikaltimų sutapties. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog S. V. pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmės, pažymima, jog skirdamas bausmę teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.Skirdamas bausmę S. V. minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino tai, jog apeliantas padarė du tyčinius baigtus nusikaltimus, vienas iš kurių (BK 281 straipsnio 7 dalis) priskiriamas nesunkių nusikaltimų, kitas (BK 227 straipsnio 2 dalis) – apysunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad kaltę S. V. pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos pripažinta, tai kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, taip pat teisingai įvertino tai, kad S. V. anksčiau neteistas, tačiau eilę kartų baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su kelių eismo taisyklių pažeidimais, Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre neregistruotas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje nesigydė, nesilankė. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog S. V. pagrįstai skirta švelniausia sankcijose numatyta bausmės rūšis – bauda, kuri savo dydžiu už kiekvieną iš nusikalstamų veikų yra žymiai mažesnė nei galimos skirti baudos vidurkis, o subendrinant bausmes taikytas dalinis bausmių sudėjimo būdas. Kadangi nuteistasis kaltę pripažino ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, pagrįstai pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – 60 MGL dydžio bauda, kuri, kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per griežta, yra ir būtina pasieti bausmės tikslus. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo – taikymo proporcingumo klausimas. Nurodoma, jog automobilis yra bendras sutuoktinių turtas, pirktas už vaikų perduotas lėšas ir šeimoje dėl prastos sutuoktinės sveikatos būtinas siekiant patenkinti kasdieninius buitinius poreikius – nuvykti į gydymo įstaigas, apsirūpinti būtiniausiais maisto produktais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo argumentus, konstatuoja, jog šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas taikytas pagrįstai ir proporcingumo principo nepažeidžia. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Šios baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. BK 72 straipsnio 2 dalis numato, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Byloje nekyla abejonių, jog šiuo atveju automobilis buvo nusikaltimo padarymo priemonė, todėl laikytas konfiskuotinu turtu BK 72 straipsnio prasme. BK 72 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teises ir turi nubaudimo elementų, be to, šios kategorijos bylos pasižymi tuo, kad be bausmės, asmeniui, kaip ir šį kartą, dažnai taikomos net dvi baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskavimas ir specialiosios teisės atėmimas.Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti paprastai naudojamas kaltininkui nuosavybės teise priklausantis (teisėtai įgytas) turtas, kurio konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).Apie būtinumą vertinti proporcingumo principą taikant turto konfiskavimą, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-7-130-699/2015. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija šioje byloje pažymėjo, jog konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl taikant turto konfiskavimą būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų. Taip pat šioje byloje pažymėta, jog vertindamas konfiskavimo proporcingumą bylose, kuriose svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų, EŽTT atsižvelgė į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija šioje byloje pažymėjo, jog svarbus momentas, ryškėjantis iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas kaip toks (ne tik procesiniai asmens teisės į nuosavybę apsaugos aspektai) gali būti vertinamas proporcingumo aspektu.Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog S. V. vairavo transporto priemonę, kai jo girtumas buvo 2,56 promilių, t. y. žymiai didesnis nei numatyta minimali neblaivumo riba (1,5 promilės), kada vairuojant transporto priemonę kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, nuteistasis, siekdamas neteisėtų pareigūnų veiksmų, davė jiems kyšį, t. y. padarė dar vieną tyčinį nusikaltimą – papirkimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Įvertinama ir tai, kad apeliantas transporto priemonę viravo būdamas neblaivus po to, kai neseniai atgavo teisę vairuoti transporto priemones, kuri buvo atimta už panašaus pobūdžio administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam teisė naudotis specialia teise buvo atimta net trejų metų laikotarpiui. Už transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo psichiką veikiančių medžiagų praeityje apeliantas baustas bent 5 kartus. Visa tai rodo, jog anksčiau taikytos poveikio priemonės, t. y. piniginės baudos ir uždraudimas naudotis specialia teise, net ir taikomos kartu, nebuvo pakankamos pasiekti prevencinius ir auklėjamojo pobūdžio tikslus, nesulaikė nuo naujų analogiškų teisės pažeidimų darymo. Be to, už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą apeliantui skirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, savo dydžiu net kelis kartus mažesnė už galimą skirti baudos vidurkį. Todėl, net ir įvertinus nemažą automobilio vertę bei tai, kad automobilis reikalingas tenkinti kasdieninius šeimos poreikius, skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 metams, darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo taikymas gali padėti pasiekti bausmės tikslus ir proporcingumo principo nepažeidžia. Iš bylos duomenų matyti, jog automobilis, nors ir registruotas apelianto sutuoktinės vardu, tačiau įgytas santuokoje, todėl yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Duomenų apie tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistojo santuoka buvo iširusi ar kad tarp sutuoktinių buvo sudaryta vedybinė sutartis, nustačiusi, kad minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso tik sutuoktinei, byloje nėra. Priešingai, skunde teigiama, jog automobilis įgytas bendrai. Nors nurodoma, jog tai padaryta iš vaikų dovanotų lėšų, tačiau tai nepaneigia, jog automobilis nuosavybės teise priklauso apeliantui. Iš bylos duomenų matyti, jog faktiškai šiuo automobiliu naudojosi ir jį valdė ne J. V., o apeliantas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalį. Todėl, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis (šiuo atveju nuteistojo sutuoktinė) suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011). Apibendrinant konstatuojama, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl galimybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o taip pat ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo, BK 40 straipsnio bei BK 72 straipsnio nuostatas pritaikė tinkamai, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų ir ištirtų duomenų analize, motyvuotos, abejonių nekelia, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

S. V. apeliacinį skundą atmesti.