Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens UAB „Statybų Dailos Ambasada“ apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21-970/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „E.I.R. International Forwarding“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Logarta“ dėl skolos už vežimo paslaugas priteisimo, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Logarta“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „E.I.R. International Forwarding“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Statybų Dailos Ambasada“, uždarajai akcinei bendrovei „Sanara“, ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl nuostolių atlyginimo ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „Statybų Dailos Ambasada“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Logarta“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „E.I.R. International Forwarding“, uždarajai akcinei bendrovei „Sanara“, ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl neatlygintinos nuostolių dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl vežėjo kaltės formos vykdant tarptautinį krovinio pervežimą ir ieškinio senaties taikymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, jog trečiasis asmuo į bylą įstojo su savarankiškais reikalavimais, tinkamai ir teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla toliau nagrinėjama tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, (apeliantė) UAB „Statybų Dailos ambasada“ (tuo pačiu ir krovinio gavėjas), 2014 m. rugsėjo 29 d. su atsakove UAB „Logarta“ susitarė dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu (Ispanija – Lietuva) pasirašydamos transporto užsakymą. Po to atsakovė pasamdė ieškovę dėl krovinio gabenimo, o ši, savo ruožtu, 2014 m. spalio 3 d. sudarė Vienkartinę krovinio vežimo sutartį Nr. 004969 su trečiuoju asmeniu UAB „Sanara“, kuris nugabeno krovinį į paskirties vietą (faktinis vežėjas). Atgabenus krovinį paaiškėjo, jog dalis produkcijos sugadinta. Trečiasis asmuo UAB „Statybos Dailos Ambasada“ pareiškė byloje savarankiškus reikalavimus vežėjui – atsakovei UAB „Logarta“ – dėl dalies nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė trečiojo asmens reikalavimus konstatavęs, kad vežėjo veiksmai dėl krovinio apgadinimo nelaikytini tyčiniais, todėl trečiojo asmens reikalavimams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurį ji yra praleidusi, o nurodomos priežastys nesudaro pagrindo termino atnaujinti.

Apeliantė nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir pateikia argumentus apie tai, kad faktinio vežėjo veiksmai prilygintini tyčiniams veiksmams, tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o pripažinus tyčinius veiksmus, apeliantės reikalavimams taikytinas ne vienerių, o trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas dviem aplinkybių grupėmis: 1) teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką spręsdamas dėl faktinio vežėjo veiksmų (CPK 185 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d., CMR konvencijos 29 str. 1 d.); 2) teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas (CMR konvencijos 32 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas toliau nutartyje pasisako dėl nurodytų argumentų pagrįstumo.

Dėl vežėjo atsakomybės tuo atveju, kai krovinį pakrauna siuntėjas

Nutarties 9 punkte išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys susitarė dėl kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį, o krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose (prekių siuntėjas – Ispanijoje, gavėjas – Lietuvoje), Ispanijos karalystė ir Lietuvos Respublika yra Konvencijos narės, todėl ginčo santykiams taikytina CMR konvencija.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010; kt.). Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-75/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008). Ginčo byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Logarta“ 2014 m. rugsėjo 29 d. transporto užsakymu trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, UAB „Statybos Dailos Ambasada“ įsipareigojo nugabenti krovinį užsakyme nurodytu maršrutu už sutartą atlygį. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovė pati faktiškai krovinio nevežė, užsakyme nesant nurodymo, jog atsakovė atlieka tik ekspedijavimo paslaugas, nesudaro pagrindo UAB „Logarta“ nelaikyti vežėja CMR konvencijos prasme.

Vežėjo atsakomybė, kai krovinys vežimo metu sugadinamas, reglamentuojamas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas neatsako už krovinio sugadinimą, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų padarinys, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktą tenka vežėjui. Jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis.

CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis išvardytomis aplinkybėmis. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, kurio taikymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, atleidimas nuo civilinės atsakomybės yra galimas esant tai aplinkybei, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir tai gali būti įvertinta kaip ypatinga rizika, kuriai esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės.

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 str. 1-3 p., 28 str.). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Pažymėtina, kad remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio 2 punktu tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis.

Apeliantė skundą grindžia CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamu taikymu. Pagal nurodytą CMR konvencijos straipsnį vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Kadangi vežėjo didelis neatsargumas pagal Lietuvos teisę gali būti laikomi tyčiniais veiksmais, tai aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą – „kaltė, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“ reiškia, jog šios nuostatos turinį sudaro bylą nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su skolininko kaltės forma ir laipsniu, kuris pagal teisinius padarinius prilyginamas tyčiai. Lietuvos civilinėje teisėje esant sutartinei civilinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai yra prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 str. 1 d.) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; kt.). Ginčo byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo, įvertino vežėjo veiksmus ir nustatė, kad faktinis vežėjas, nors ir žinodamas, jog krovinys pakrautas netinkamai, nesiėmė jokių priemonių, jog krovinys būtų perkrautas, sutvirtintas tinkamai, nepranešė apie šias aplinkybes ieškovei, ieškovė apie tai atitinkamai nepranešė atsakovei, o atsakovė – apeliantei, bet ėmėsi nestabilų krovinį gabenti, todėl privalo atlyginti atsakovei patirtus nuostolius. Nepaisant to, kad teismas nustatė įvardytus neatsargius vežėjo veiksmus, vertindamas trečiojo asmens reikalavimus dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo, faktinio vežėjo veiksmų nevertino kaip tyčinių ir atsižvelgęs į tai, kad trečiojo asmens reikalavimams pareikšti vienerių metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ieškinį atmetė.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, CMR konvencija draudžia šalims susitarti dėl sąlygų, keičiančių CMR konvencijos nuostatas, tačiau dėl tų klausimų, kurie nėra reguliuojami, šalys gali susitarti. Pažymėtina, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė ir atsakovė nesusitarė dėl krovinio pakrovimo, krovinį pakrovė jo siuntėjas, t. y. Ispanijoje esantis Fapima 2025 S. L. Tarp apeliantės ir atsakovės UAB „Logarta“ sudarytame užsakyme buvo numatytas tik krovinio pakrovimo būdas. Šis pakrovimo būdas nurodytas ir visuose susitarimuose dėl krovinio gabenimo, sudarytuose tarp atsakovės ir ieškovės bei tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Sanara“. Todėl ginčo byloje reikalinga įvertinti siuntėjo ir vežėjo pareigas, kylančias iš CMR konvencijos.

CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti: a) ar teisingai važtaraštyje nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai, ir nustačius pakrovimo defektus, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, turi galimybę gintis remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčiu (vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, susijusios su ypatinga rizika), esant išoriškai akivaizdžiam netinkamam krovinio pakrovimui, vežėjas turėtų su siuntėju, pakraunančiu krovinį, derinti jo pakrovimą, padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje arba atsisakyti vežti krovinį, nes netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Jei nustatoma vežėjo tyčia ar neatsargumas vežant krovinį, vežėjas pripažintinas atsakingu, nes jo pareiga saugoti vežamą krovinį apima ir pareigą imtis įmanomų priemonių, kurios užkirstų žalos atsiradimą arba sumažintų žalą dėl rizikos veiksnių, jei tik jis apie juos sužino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004, 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių šalys neginčija, kad Ispanijoje, siuntėjui kraunant krovinį, pakrovimo procesą prižiūrėjo vairuotojas. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju vairuotojas J. K. patvirtino, kad pakrovimo metu matė, jog pakuotės, sudėtos užsakyme nurodytu būdu yra nestabilios, jis negalėjo stipriai sutvirtinti krovinio tvirtinamaisiais diržais, nes šiuos įtempiant pasigirsdavo traškėjimas. Vairuotojas įspėjo savo vadybininką apie susidariusią situaciją, tai patvirtina pateiktas telefono ekrano atvaizdas, iš kurio matyti susirašinėjimas su vadybininku (DOK-1488(3.38) priedas). Nepaisant įspėjimų, vadybininkas vairuotojui nurodęs važiuoti į kitą vietą paimti sekantį krovinį (2016 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas po pertraukos nuo 00:14:05). Siuntėjas elektroniniu paštu patvirtino, kad sukrovė krovinį taip, kaip liepė vairuotojas, vairuotojas nedavė jokių nurodymų daryti kokius nors pakeitimus, krovinio pakuotė buvo saugi, įprasta gabenimui (DOK-1106 priedai). Atsakovės vadovas A. Grybas patvirtino, jog krovinys galėjo būti vežamas ne tik sukrovus dviem aukštais, tačiau ir vienu aukštu, atsakovei nebuvo pranešta apie netinkamo pakrovimo keliamą grėsmę kroviniui, apie tai nebuvo atžymėta ir CMR važtaraštyje (2016 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas nuo 01:36:03). Pagal faktinio vežėjo draudiko pavedimą atliktoje krovinio apžiūroje nurodoma, kad galimos krovinio apgadinimo priežastys yra: a) netinkamas krovinio įpakavimas (kurią pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįsta) ir b) netinkamas pakrovimas, kuris sudarė prielaidas vežant krovinį ir atliekant manevrus jam pasislinkti iš vietos. Taigi, byloje nustatyta, kad faktinis vežėjas neleido siuntėjui, pakraunančiam krovinį, dėti jį kitu būdu nei nurodė vairuotojas, o faktinio vežėjo vadybininkas, žinodamas situaciją, vis tiek liepė važiuoti paimti kito krovinio. Be to iš šalių paaiškinimų matyti, kad transporto priemonė buvo pakrauta pilnai, taigi spręstina, jog faktinis vežėjas buvo susiplanavęs parvežti būtent tokį kiekį krovinių vienu vežimu, ir neleisdamas daryti krovinio pakrovimo pakeitimų, prisiėmė krovinio apgadinimo riziką dėl akivaizdžiai netinkamo pakrovimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad vežėjas galėjo išvengti krovinio sugadinimo, jei būtų krovinį sukrovęs ne dviem aukštais, o vienu aukštu, taigi vežėjas netinkamo pakrovimo galėjo išvengti.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 str. 1 p.); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Pažeidus nutarties 19 punkte nurodytais veiksmais vežėjui priskirtas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, ir vežėjui neįrodžius, kad krovinio ir jo pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, ar krovinio duomenys neatitiko važtaraščio įrašų, konstatuotina, kad sprendžiant dėl krovinio apgadinimo yra vežėjo kaltė, nes vežėjas neleido krovinio dėti kitokiais būdais, be to vežėjas neįrodė, kad krovinys sugadintas dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (dėl siuntinį krovusio asmens kaltės). Tai, kad nutarties 19 punkte nurodytos faktinės krovinio pakrovimo aplinkybės yra ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės dėl krovinio dalies sugadinimo nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vis tiek sprendė, kad faktinio vežėjo veiksmai nelaikytini tyčiniais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas ir nesivadovavo suformuota teismų praktika nurodytu klausimu.

Šiuo atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies taikymo teismui sprendžiant dėl tyčiniams prilyginamų veiksmų sąvokos, kur didelis neatsargumas tiesiogiai nevertinamas tyčia, tačiau suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas, nes teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Pagal nacionalinę teismų praktiką tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015, kt.). Įvertinus visas faktines aplinkybes konstatuotina, kad faktinis vežėjas, o kartu ir atsakovė UAB „Logarta“, atsakanti už savo pasitelktų asmenų veiksmus (CMR konvencijos 3 str.), nebuvo maksimaliai atidi ir rūpestinga vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus pervežti krovinį į paskirties vietą, taigi ji neįvykdė pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, todėl savo veiksmais pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, nes matydama nestabiliai sutvirtintą krovinį ir suprasdama, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, vis tiek ėmėsi krovinį vežti, t. y. sąmoningu neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo ir tai nustačius, vežėjui netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios, taip pat ribojančios jo civilinę atsakomybę.

Trečiasis asmuo įrodė žalos padarymo faktą ir nuostolių dydį – dėl patirto krovinio apgadinimo patirti 4 855,24 Eur nuostoliai, iš kurių 1 210 Eur yra atlyginta įskaitymo būdu, taigi nuostoliai sudaro 3 645,24 Eur (LARS KROGIUS BALTIC Ltd siurvejerių ataskaita, priedas prie atsakovės atsiliepimo į ieškinį DOK-2643). Nuostolių dydis byloje nėra paneigtas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių nuostolių atlyginimo trečiasis asmuo pagrįstai pareikalavo iš atsakovės, atsakingos už faktinio vežėjo UAB „Sanara“ veiksmus, kurios paslaugomis vežimo procese ji naudojosi, kai ši vykdė jos įpareigojimus, ir kaip vežėjas privalo nurodytus nuostolius kompensuoti.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų; tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Krovinio pristatymo termino viršijimo atvejais senaties terminas prasideda nuo krovinio pristatymo dienos (diena, kuria prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma) (CMR konvencijos 32 str. 1 p. a papunktis).

Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo 2016 m. kovo 18 d. Kadangi šioje byloje vežėjo veiksmai dėl krovinio dalies sugadinimo kvalifikuoti kaip tyčiniai, dėl kurių trečiasis asmuo patyrė žalą, tai tokiu atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CMR konvencijos 32 str. 1 p.). Byloje nustatyta, kad krovinys gavėjui buvo pristatytas 2014 m. spalio 6 d., taigi trejų metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo trečiojo asmens reikalavimams taikyti ieškinio senaties (CMR konvencijos 32 str. 1 p.). Dėl nurodytos priežasties apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nevertintini ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atmesti trečiojo asmens savarankiški reikalavimai naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, trečiojo asmens savarankiški reikalavimai tenkintini, iš atsakovės UAB „Logarta“ priteistina 3 645,24 Eur patirtų nuostolių suma bei 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliantė ginčijo teismo sprendimo dalį ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.), susijęs su trečiojo asmens patenkintų reikalavimų dalimi, todėl dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme trečiasis asmuo patyrė 82 Eur žyminio mokesčio, 890 Eur atstovavimo ir 60 Eur kelionės išlaidų ir 101 Eur žyminio mokesčio bei 605 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Patenkinus trečiojo asmens apeliacinį skundą visiškai ir atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje – trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus patenkinti visiškai (100 proc.), iš atsakovės trečiojo asmens naudai priteistinos 183 Eur žyminis mokestis, 1 495 Eur atstovavimo išlaidų (CPK 79 str., 80 str., 88 str. 1 d. 6 p.), kaip atitinkančios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą dydžius. Kelionės išlaidos nelaikytinos būtinosiomis, todėl nepriteistinos (Rekomendacijų 3 d., CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybė byloje patyrė 22,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme, ir į tai, kad ieškovė laikytina 15,20 proc. pralaimėjusia bylą šalimi (tenkinta 84,80 proc. ieškinio reikalavimų), 3,44 Eur šių išlaidų priteistina iš ieškovės valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti visiškai.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą dalyje, kuria atmesti trečiojo asmens UAB „Statybų Dailos Ambasada“ savarankiški reikalavimai panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Trečiojo asmens UAB „Statybų Dailos Ambasada“ savarankiškus reikalavimus patenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovės UAB „Logarta”, įmonės kodas 300890829, trečiojo asmens UAB „Statybų Dailos Ambasada“, įmonės kodas 300153127, naudai 3 645,24 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt penkis Eur, 24 centus) nuostolių bei 5 (penkių) procentų metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos (3 645,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės UAB „Logarta”, įmonės kodas 300890829, trečiojo asmens UAB „Statybų Dailos Ambasada“, įmonės kodas 300153127, naudai 183 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus) žyminio mokestis, 1 495 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt penkis Eur) atstovavimo išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „E.I.R. International Forwarding“, įmonės kodas 301888560, 3,44 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.“

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.