Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. J. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovams V. M. ir P. M. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys byloje: F. Z., F. Z. ir J. Z., institucija, teikianti išvadą byloje, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė V. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo ir prašo jį panaikinti. Nurodo, kad būtent jos nurodytas patekimo prie savo statinių kelias yra pats trumpiausias, racionaliausias, nepažeidžiantis kitų asmenų interesų. Pabrėžia, kad kitose žemės sklypo vietose, kur yra ieškovės statiniai, yra miškas. Taigi, teismui nenustačius realiai egzistuojančios alternatyvos, buvo pagrindas spręsti dėl servituto nustatymo faktiškai naudoto kelio vietoje, palei atsakovų žemės sklypo ribas. Faktinės aplinkybės šioje byloje rodo, kad servitutinio kelio vietos ir krypties prie ieškovės statinių nebuvo nustatyta, todėl tokio kelio vietą ir kryptį turi teisę parinkti tarnaujančiojo daikto savininkas vadovaudamasis CK 4.121 str. Apeliantė pažymi, kad teismo nurodyta būtinybė nustatyti sklypo, kuriame yra išdėstyti ieškovės pastatai naudojimosi tvarką yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamu atveju, nes kaip ir buvo akcentuojama ieškinyje, prie ieškovės pastatų esančių trečiųjų asmenų sklype veda jau nustatytas servitutinis kelias, į kurį įvažiavimas yra galimas būtent tik iš atsakovų sklypo dalies. Taipogi pažymėtina, kad prašomo nustatyti servituto plotis siekia vos 0,0579 ha ir yra išdėstytas faktiškai ant atsakovų bei trečiųjų asmenų sklypo ribos. Atsakovų sklypas ribojasi su trečiųjų asmenų žemės sklypu per kurį yra nustatytas kelio servitutas į ieškovei nuosavybės teise priklausančius pastatus bei ketinamą išsipirkti žemės sklypą. Ieškovė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys iki teismo nagrinėjimo naudojosi atsakovams priklausančio žemės sklypo šiaurinėje pusėje esančiu 0,0579 ha ploto bendrojo naudojimo keliu, kol atsakovai jo neužtvėrė. Ieškovė taip pat akcentuoja, jog istoriškai privažiavimas visada buvo numatytas būtent atsakovų žemės sklype, atkurdami nuosavybės teises į žemės sklypą atsakovai žinojo ir neabejotinai suprato, kad 0,0579 ha savo sklypo dalimi turės leisti naudotis kitiems asmenims kaip keliu. Akivaizdu, kad ieškovė negali būti laikoma atsakinga už tai, kad dėl tam tikrų aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, dėl kurių tinkamai nebuvo išspręstas servituto įteisinimo klausimas atkuriant nuosavybės teises į atsakovams priklausantį žemės sklypą, ji neteko vienintelės galimybės privažiuoti prie savo sklypo, o atsakovai pasinaudoję šiuo aplaidumu, ėmėsi veiksmų keliui užtverti. Svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovų žemės sklype kelias jau yra įrengtas, juo kaip privažiavimu naudojasi tretieji asmenys bei patys atsakovai, todėl nustačius šiai sklypo daliai kelio servitutą, šalims nereikėtų patirti papildomų kelio įrengimo išlaidų, nes jis jau yra. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo motyvai apie tai, jog ieškovė gali kreiptis dėl valstybei priklausančio žemės sklypo dalies išpirkimo ne aukciono būdu, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimui, kadangi teismo pasiūlytas ginčo išsprendimo būdas faktiškai ginčo neišsprendžia nei dabar, nei ateityje. Akivaizdu, jog ieškovė negali laukti kol jai bus (ar nebus) išduotas leidimas išsipirkti šiuo metu valstybei priklausančią žemės sklypo dalį be aukciono, o po to dar papildomai spręsti klausimą dėl sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp kitų šio sklypo bendraturčių, dėl pravažiuojamojo kelio nustatymo prie savo statinių. Atsakovas P. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu bei pažymi, jog niekada nedraudė važiuoti per jam priklausančio kelio dalį. Taip pat pažymi, jog niekada nebuvo užtvėręs kelio akmenimis, nes fiziškai tą padaryti atsakovas negali dėl savo senyvo amžiaus bei prasto regėjimo. Kaip daugiametis Žemaitiškių kaimo gyventojas atsakovas pažymi, kad kaime yra ne vienas kelias, vedantis iki rajoninio kelio. Yra dar vienas, kuriuo galima privažiuoti prie dabartinio V. J. sklypo ir kuriuo naudojosi buvusi šio sklypo savininkė. Šitas kelias veda iš ieškovės dabartinio sklypo iki kelio Turgeliai-Jašiūnai ir jis yra iš tiesų istorinis, bet šį istorinį keliamą Žemaitiškių kaimo gyventojams užtvėrė F. Z. po 2008 m. Pažymi, jog prie pat ginčo kelio dabartiniu metu yra atitempti ne tik akmenys, bet ir daug storu medžių šakų, kurias F. Z. specialiai atvežė iš savo miško. Prie ieškovės namelio dabar stovi F. Z. du traktoriai, vasarnamis, garažas. Iš to darytina išvada, jog ieškovė tai asmuo, kuris yra manipuliuojamas F. Z., nes kažkodėl būtent jam labai reikalingas ginčo kelias. Ieškovė nepasirodė nei viename iš keturių teismo posėdžių, o F. Z. buvo visuose. Atsakovė V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė klaidina teismą ir jos teiginiai visiškai nepagrįsti, nes juos pilnai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš bylos lape 85, 86 ir 111 esančių kadastro žemėlapio ištraukų bei ortofoto medžiagos, gautos iš VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės, matyti, kad iki sklypo projektinis Nr. 167-1, kuriame yra ieškovei priklausantys statiniai, galima patekti viešojo naudojimo keliu, einančiu nuo rajoninio kelio Nr. 3926 Vilkiškės-Skynimai, kuris eina šalia sklypo projektinis Nr. 167-1 pietinės kraštinės ir tęsiasi iki atsakovų sklypo projektinis Nr. 166. Pažymėtina, kad bylos lape 111 esantį planą parengė Nacionalinė žemės tarnyba atlikdama apeliantės ir trečiojo asmens F. Z. skundo patikrinimą ir nustatė, kad sklypas projektinis Nr. 167-1 turi tiesioginį susisiekimą su bendro naudojimo viešuoju keliu. Šios aplinkybės ieškovė neginčijo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Iš nurodytų dokumentų taip pat matyti, kad minėtas viešasis bendro naudojimo kelias turi tiesioginę jungtį su sklype projektinis Nr. 167-1 esančiu ir per sklypą iki apeliantei priklausančių statinių einančiu keliu, kas nuosekliai reiškia, kad šiai dienai atsakovė turi tiesioginį patekimą iki jai priklausančių statinių per kelią, vingiuojantį sklype projektinis Nr. 167-1. Tai ilgesnis kelias patekimui iki apeliantei priklausančių statinių, nei pastaroji norėtų turėti nustačiusi kelio servitutą per atsakovų sklypą, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo reikalauti servituto nustatymo atsakovų žemės sklype. Pažymi, kad apeliantė turi projekte numatytą ir pažymėtą kelią, vedantį iki jos statinių ir juo laisvai gali naudotis, o sklypo savininkai negali jo panaikinti ar drausti juo naudotis, kol nepakeisti projekto sprendiniai. Apeliantė teigia, kad per atsakovų sklypą neva visuomet ėjo bendro naudojimo kelias, kuriuo naudojosi ieškovė, todėl atsakovai, atkurdami nuosavybės teises į šį sklypą, turėjo suprasti ir žinoti, kad tuo keliu bus naudojamasi ir toliau, tačiau neteisėtai jį užtvėrė akmenimis. Tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais byloje, yra visiškas išsigalvojimas, kuris jau seniai paneigtas ir ginčas dėl tokio kelio egzistavo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-02-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4820-643/2015 (b. l. 76-80) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyriaus vedėjo 2013-12-05 įsakymo Nr. 43VĮ- (14.43.2.)-1786 dalį, 2014-02-26 įsakymą Nr. 43VĮ- (14.43.2.)-206 ir 2014-02-27 įsakymą 43VĮ- (14.43.2.)-214, kuriais ginčo teritorijoje buvo suprojektuotas bendrojo naudojimo kelias. Sprendime teismas pasisakė, kad bendrojo naudojimo kelias suprojektuotas neteisėtai, toks kelio suprojektavimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, be to bendrojo naudojimo keliai gali būti projektuojami tik valstybinės žemės plotuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 167-1) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 166) pagal projektinę medžiagą turi bendrą ribą ir nei tarp jų, nei juose bendro naudojimo kelias niekuomet neegzistavo. Įvertinus nurodytą teismo sprendimą yra akivaizdu, kad ieškovė pateikė teismui išgalvotą ieškinio pagrindą bei išgalvotus apeliacinio skundo argumentus, klaidina teismą ir sąmoningai ignoruoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas ir jai žinomas aplinkybes bei siekia, kad jos vėl būtų svarstomos ir įrodinėjamos iš naujo, nors ginčas dėl to išspręstas ir negali būti nagrinėjamas naujai kitame teisme. Pažymi, kad servitutinio kelio įrengimas ir servituto nustatymas atsakovų žemės sklype ieškovės pageidaujamoje vietoje prieštarautų imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Įvertinus atsakovų sklypo kadastrinių matavimių planą, ieškovės pasiūlymą dėl kelio servituto nustatymo matyti, kad vienas kelio kraštas sutampa su atsakovų sklypo riba, eina visiškai šalia elektros linijos, vandentiekio tinklo, patenka į šių tinklų apsaugos zoną, vienoje vietoje praeina po elektros linija, o tai reiškia, kad be raštiško elektros tinklų įmonės sutikimo ir vandentiekio tinklus eksploatuojančios įmonės išduotų sąlygų draudžiama statyti inžinerinius tinklus ir statinius, kasti ir lyginti gruntą.Svarbu pažymėti ir tai, kad sklypas projektinis Nr. 167-1, turintis 13 ha ploto, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Z. (12 ha) ir Lietuvos Respublikai (1 ha). Nacionalinės žemės tarnybos atstovė paaiškino, kad valstybės nuosavybėje likusį 1 ha šio sklypo plotą ieškovė turi teisę privatizuoti. Pažymėtina, kad apeliantė pripažįsta ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ji yra pateikusi prašymą dėl sklypo išpirkimo, tik dar nesutvarkiusi dokumentų. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant nesutarimams, privažiavimo klausimas prie ieškovei priklausančių statinių gali būti išspręstas nustačius naudojimosi tvarką žemės sklypu projektinis Nr. 167-1 yra visiškai pagrįsta ir motyvuota.Tretieji asmenys F. Z., J. Z. ir F. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad atsakovė V. M. nesilaiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, o tyčia tenkina savo užgaidas: savina bendro naudojimo kelią kaip viršplotį ir draudžia vieninteliu keliu privažiuoti prie savo namo ieškovei ir jos šeimos nariams bei kitiems asmenims. Iš byloje esančių duomenų bei pačių atsakovų projektinio žemės sklypo Nr. 166 plano matosi, kad privažiavimo nuo rajoninio kelio Nr. 3926 Vilkiškės-Skynimai prie žemės sklypo jei jame esančių pastatų per privatų žemės sklypą niekada nebuvo, o reformos metu, kada buvo grąžinama žemė, buvo tik išvažinėtas kelias, kuris ir yra nubraižytas tik žemės sklypo Nr. 167-1 plane ir įrašytas eksplikacijoje kaip naudmenos. Pažymėtina ir tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius patvirtina, kad žemės sklypo ribose pažymėtas 4 m pločio kelias iki atsakovams nuosavybės teise priklausančio sklypo šiaurinės ribos, bet neaišku kam, tas kelias reikalingas, juolab iš šiaurinės pusės privažiavimo prie šio kelio niekada nebuvo ir tai patvirtina 2012-07-09 žemės sklypo 2012-07-09 žemės sklypo kadastro planas, o tik galima buvo privažiuoti iš žemės sklypo pusės. Ieškovės prašomas nustatyti kaip servitutinis kelias 0,0579 ha ploto pažymėtas Servitutinio kelio schemoje taškais: 6-15-2-3-10-9-8-7-6, kuris gali sujungti bendro naudojimo kelią nuo rajoninio kelio Nr. 3926 Vilkiškės-Skynimai su minėtu servitutiniu keliu, esančiu žemės sklype, šiuo metu yra prijungtas prie žemės sklypo kadastro Nr. 8547/0004:35 kaip viršplotis. Tretieji asmenys taip pat nurodo, jog neaišku kokiu pagrindu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus specialistė pateikė teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, kad žemės sklype kadastro Nr. 8547/0004:39 yra 0,35 ha servitutinių kelių. Pagal kadastro duomenų išrašą, duomenys apie žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre 2000-07-05, pažymėjimas Nr. 85/4429 ir žemės sklype yra įregistruotas 0,40 ha kelių plotas kaip žemės ūkio naudmenos ir įregistruotas kelio servitutas 0,05 ha ploto. Išvadą byloje teikianti institucija taip pat nesugebėjo pateikti Šalčininkų rajono apylinkės teismui nei vieno faktiškai egzistuojančio, suformuoto kitaip kelio ar jo schemos, kuriuo ieškovė galėtų patekti prie savo pastatų. Išvadą byloje teikianti institucija pateikusi tikrovės neatitinkančią informaciją apie žemės sklype servitutų plotą (0,35 ha, o ne 0,05 ha), lėmė teismo priimtą sprendimą, pagal kurį ieškovė lieka be jokios galimybės patekti prie savo pastatų ir naudotis jais pagal paskirtį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas atsakovės V. M. skundas atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriui dėl sprendimų panaikinimo, byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo ir ieškovė šioje byloje –V. J.. 2015 m. vasario 9 d priimtu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4820-643/2015 buvo panaikintas atsakovo vedėjo įsakymo, priimto 2013 m. gruodžio 5 d. įsakymo dalis, kuria tarp žemės sklypų kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) suprojektuotas bendro naudojimo kelias, bei sprendimu panaikinti 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. vasario 27 d. įsakymai. Ginčijamais įsakymais buvo įteisintas 4 metrų pločio bendro naudojimo kelias tarp V. M. bei P. M. priklausančio žemės sklypo Nr. 8547/0004:35 ir F. Z., J. Z. ir F. Z. priklausančio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje buvo padaryta išvada, kad tarp šių žemės sklypų 2000m. projekto rengimo metu nebuvo suprojektuoto bendro naudojimo kelio. Tai, kad tarp šių sklypų nėra įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, 2013 m. projekto rengimo metu privačių žemė sklypų ribose projektuoti bendrojo naudojimo kelio nebuvo teisinio pagrindo, todėl Šalčininkų skyriaus vedėjo 2013-12-05 įsakymas pripažintas neteisėtu. Kiti įsakymai tikslino projektą, todėl ir jie pripažinti neteisėtais.

15. Būtinybę nustatyti servitutą ieškovė grindė tuo, kad jai priklausantys pastatai ir ketinamas išsipirkti žemės sklypas yra valstybinėje žemėje, apsuptoje privačiais žemės sklypais, todėl ieškovė be kito asmens žemės sklypo naudojimo neturi tiesioginio išvažiavimo į rajoninį kelią Vilkiškės-Skynimai. Byloje pateiktais įrodymais buvo paneigta, kad ieškovei priklausantys pastatai yra apsupti privačios žemė sklypais. Iš UAB „Geodeziniai matavimai“ žemės sklypo ištraukos matyti, kad sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso keturiems savininkams - Lietuvos Respublikai, F. Z., J. Z. ir F. Z.. Taigi, naudojimosi sklypu tvarka gali būti nustatyta tokia, kad ieškovė turėtų galimybę iš šio sklypo patekti į rajoninės reikšmės kelią. Ieškovė pateikė įrodymą – UAB „Futurum modus“ 2016-10-07 kelio schemą, kaip ji pageidautų, kad būtų leidžiama naudotis atsakovams priklausančiu žemė sklypu, tačiau siekiant, kad būtų nustatytas kelio servitutas, ieškovės pareiga teikti įrodymus, kad kitokios galimybės patekti į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) iš rajoninės reikšmės kelio ,, Vilkiškės-Skynimai“ nėra. Tai, kad šis sklypas pagal UAB „Futurum modus“ parengtą kelio schemą ribojasi ties taškais 6-7 su siūlomo nustatyti servitutinio kelio pabaiga, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turi galimybę patekti per sklypą, kuris priklauso bendrasavininkiams Lietuvos Respublikai, F. Z., J. Z. ir F. Z. į tą pačią vietą, į kurią ji pageidauja patekti naudodamasi atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiu sklypu, todėl neįrodė, jog yra jai atsiradusi būtinybė naudotis atsakovų žemės sklypu. Tai, kad atsakovai yra įsirengę savo žemės sklype pravažiavimo kelią, nereiškia, kad privalo leisti juo naudotis kitiems asmenims. Be to, ieškovė nesiūlo kompensuoti atsakovams už naudojimąsi jų žemės sklypu, todėl nenagrinėjamos byloje CK 4.129 straipsnio taikymo galimybės. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p. ieškovei, kaip statinių savininkei, suteikta teisė be aukciono išpirkti žemės sklypo (unikalus Nr. 8547-0004-0039) valstybinę dalį, todėl, išpirkusi šią dalį iš valstybės, ieškovė įgytų teisę savarankiškai inicijuoti naudojimosi žemės sklypu tvarką.

16. Tai, kad nėra pagrindo daryti išvadai, jog yra atsiradusi būtinybė ieškovei naudotis atsakovų žemės sklypu, byloje nesvarstoma aplinkybė, kokia galėtų būti nustatyta kompensacija atsakovams už tai, kad kiti asmenys pretenduoja naudotis jų žemės sklypu. Atsakovų sklypas ribojasi ne tik su trečiųjų asmenų, bet ir su valstybei, kaip bendrasavininkiui priklausančiu žemės sklypu, todėl nesant byloje duomenų, kad per šį žemės sklypą ieškovė neturi galimybės patekti į rajoninės reikšmės kelią, teismas pagrįstai atmetė jos reikalavimus. Tai, kad ieškovė gali ne aukciono tvarka išsipirkti valstybei priklausantį žemės sklypą, yra aplinkybėmis, kurios patvirtina, jog yra galimybė įsirengti įvažiavimą nuo tos kelio dalies, kuri šiuo metu yra naudojama per tretiesiems asmenims ir valstybei priklausantį žemės sklypą iki rajoninės reikšmės kelio, nesinaudojant atsakovų žemės sklypu. Ieškovė nurodė, kad istoriškai privažiavimas visada buvo numatytas būtent atsakovų žemės sklype, atkurdami nuosavybės teises į žemės sklypą atsakovai žinojo ir neabejotinai suprato, kad 0,0579 ha savo sklypo dalimi turės leisti naudotis kitiems asmenims kaip keliu, tačiau ši aplinkybė būtų reikšminga tuo atveju, jie ieškovė neturėtų kitos galimybės patekti į jai priklausančią namų valdą. Teismui padarius išvadą, kad ieškovės pateikta siūlomo kelio servituto nustatymo schema, parengta UAB „Futurum modus“, patvirtina, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai yra 13,00 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims F. Z. (71250/130000 dalys), F. Z. (24375/130000 dalys) ir J. Z. (24375/130000 dalys) bei Lietuvos Respublikai (100/1300 dalys), užstatyta teritorija – 0,20 ha, tai leidžia teigti, kad išvažiavimo iš sklypo kelias gali būti įrengtas šiame sklype. Ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie leistų vertinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.