Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis 64¹ straipsniu, D. D. paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta sumažinta – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 26 d., laikotarpiu nuo 7.55 val. iki 8.10 val., (duomenys neskelbtini), išdauždamas plastikinio lango stiklo paketą ir išlauždamas lango rėmą, įsibrovė į (duomenys neskelbtini) esančio namo patalpą, iš ten pagrobė svetimą – nukentėjusiajam S. K. priklausantį turtą: smūginį gręžtuvą „Makita“ – 170 eurų vertės, siaurapjūklį „Makita“ – 140 eurų vertės, elektrinį suktuvą „Makita“ – 135 eurų vertės, iš viso pagrobė svetimo, nukentėjusiajam S. K. priklausančio 445 eurų vertės turto.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo sušvelninti jam skirtą bausmę. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo reikalavimus (BPK 320 str. 3 d.).

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad yra viena D. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, įvertino tai, kad nuteistasis vieną apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką įvykdė būdamas anksčiau ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų už smulkias vagystes, nusikalstamą veiką padarė per trumpą laiko tarpą po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, o nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo. Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. už nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam ir nustatydamas jos dydį, BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam D. D. apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, yra mažesnė nei jo padarytos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Dėl to nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl to nuteistojo skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas nepakeis D. D. teisei priešingo elgesio. O vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jis buvo nurodęs, kur pardavė pavogtus daiktus, tačiau, pasak apelianto, niekas jų neieškojo, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pagrobtus daiktus pardavė nepažįstamam asmeniui (109–110 b. l.), o apylinkės teismo posėdžio metu teigė daiktus pardavęs praeiviui (137 b. l.).

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir sušvelninti D. D. skirtą bausmę nėra pagrindų. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.