Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.14.1.3.; 2.1.10.1; 2.1.16.1.8.; 2.3.6.4.5.

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 8 klasių išsilavinimo, nevedęs, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, teistas: 1) 1994-11-21 pagal BK 16 str. 146 str. 2 d., 146 str. 2 d. ir 3 d., 147 str. 2 d. – 3 m. l/at, taikytas 1993-06-15 įstatymas dėl amnestijos ir nuo bausmės atleistas; 2) 1996-03-15 pagal BK 225 str. 1 d. ir 16 str. bei 271 str. 2 d. - 3 m. laisvės atėmimu PN; 3) 2001-08-03 pagal BK 111 str. 1 d. - 3 m laisvės atėmimu PN; 4) 2002-01-24 pagal BK 272 str. 2 d., 43 str. - 4 m. 6 mėn. laisvės atėmimu PN; 5) 2002-04-19 pagal BK 16 str. 2 d. ir 104 str., 42 str. - 8 m. laisvės atėmimu; 6) 2005-04-01 pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 63 str. - 8 m. laisvės atėmimu PN; 7) 2014-10-13 pagal BK 284 str. 1 d. - 20 parų areštu, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalyje (nedidelės vertės svetimo turto pagrobimu), padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. sausio 13 d. apie 13.00 val., V. M., UAB Panevėžio autobusų parkui priklausančiu keleiviniu autobusu maršrutu Panevėžys-Kaunas atvykęs iš Kauno į Kėdainius, iš autobuso pagrobė I. M. autobuse pamestą nedidelės vertės svetimą turtą - 113,04 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Ascend Y550“ su 5 Eur vertės SIM kortele, viso 118,04 Eur vertės turtą.

Kaltinamasis V. M. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino. Nurodė, kad aplinkybėse nurodytu laiku važiuodamas iš Kauno į Kėdainius sėdėjo galinėje sėdynėje, nes nesilanksto jo koja. I. M. nepažįsta ir jo autobuse nepastebėjo. Prie kelio į savo kaimą neišlipo, nes su traumuota koja nebūtų nuėjęs, todėl apie 13 val. atvažiavo į Kėdainių autobusų stotį, iš kurios autobusas į jo kaimą turėjo išvažiuoti 14.30 val. Iš autobuso išlipdamas paskutinis ant sėdynės už vairuotojo pastebėjo mobiliojo ryšio telefoną, kurį paėmė. Nors vairuotojas autobuse galimai buvo, kaip tai sakė ikiteisminio tyrimo metu, jis nesugalvojo rasto telefono perduoti vairuotojui. Išlipus lauke nebuvo nė vieno žmogaus, todėl nešaukė, kad atsilieptu savininkas. Telefono neišjungė iki pat savo namų (duomenys neskelbtini). Kol laukė savo autobuso, vaikštinėjo po parduotuvę. Nunešti telefono į autobusų stotį ar paskambinti policijai – nesugalvojo. Telefone žiūrėjo į adresatų knygą, manė, kad gal bus įrašai – sesuo, mama ar pan., bet tokių nerado. Kitais adresatų knygoje buvusiais numeriai neskambino. Tikėjosi, kad pats telefoną pametęs žmogus jam paskambins ir būtų jam telefoną grąžinęs. Nesupranta, kaip galima pagrobti pamestą daiktą. Jis telefoną rado, paėmė, tikėjosi, kad žmogus atsiras, bet neatsirado. Grįžus namo telefonas išsikrovė. Namuose į telefoną įsidėjo savo kortelę. Kadangi augina nepilnametį sūnų, savo seną telefoną atidavė jam, o sau pasiliko rastąjį telefoną. Save laiko tik nepilietišku piliečiu. Niekam iš rastojo telefono neskambino, o jei ir buvo paskambinta, tai galėjo atsitikti tik netyčia nuspaudus telefoną kišenėje. Sąmoningai jis niekam neskambino. Savo kortelę į rastą telefoną jis įsidėjo, kaip jam atrodo, tą pačią dieną, bet tiksliai neprisimena - gal įsidėjo ir kitą dieną. Nemano, kad turėjo telefoną išmesti. Nesugalvojo kreiptis ir į policiją. Jeigu būtų praėję daugiau laiko, gal ir būtų sugalvojęs. Telefonu su savo kortele naudojosi iki kol atvažiavo policija. Tikėjosi, kad jį suras, pats telefoną policijai atidavė. Jeigu būtų norėjęs nuslėpti, tai būtų policijai parodęs savo seną telefoną ir pasakęs, kad jis nieko neturi. Iš rasto telefono išimtą svetimą kortelę kažkur nesąmoningai pametė. Gal telefonas išsikrovė ir kitą dieną, to dabar neprisimena. Išsikrovusį rastą telefoną pasikrovė, nes turėjo pakrovėją. Jokių praleistų skambučių rastame telefone nesulaukė, nerado. Jis vykdo individualią veiklą, vienas augina mažametį vaiką. Viso apie 14 metų turėjo II grupės neįgalumą, tačiau šiuo metu nebeturi.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiojo parodymais, byloje išnagrinėtais rašytiniais įrodymais.

Nukentėjusysis I. M. parodė, kad aplinkybėse nurodytu laiku važiuodamas autobusu iš Kauno į Kėdainius – užmigo. Sėdėjo pirmoje sėdynėje už vairuotojo. Važiuodamas telefonu kalbėjosi su sutuoktine ir baigęs pokalbį telefoną įsidėjo į striukės kišenę. Važiuojant šalia jo sėdėjo vyras, kuris matė, kaip jis kalbėjosi telefonu ir kurio, prabudęs Cinkiškyje, neberado. To vyro atpažinti negali. Ūgiu buvo panašus į kaltinamąjį. Telefono pasigedo tik grįžęs į namus apie 15 val. Bandė į savo telefoną kitu telefonu skambinti ir tą pačią ir kitą dieną, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Kitą dieną iš jo telefono buvo paskambinta jo sūnui, tačiau paskambinęs asmuo nekalbėjo. Jo telefonas buvo naujas, pirktas prieš kelias dienas ar savaites, buvo visiškai įkrautas ir išsikrauti po kelių valandų negalėjo. Negali paneigti, kad telefonas iš jo kišenės išlipant iš autobuso galėjo ir iškristi, nes traukė kišenėje buvusias pirštines, tik neatsimena kurioje kišenėje pirštinės buvo. Mano, kad jo kortelė iš telefono buvo išimta sąmoningai.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiojo I. M. pareiškimą (b. l. 3-9).

Iš nukentėjusiojo I. M. pateikto garantinio talono ir kasos čekio matyti, kad telefonas „Huawei Ascend Y550 White“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini), buvo pirktas 2015-12-03 už 113,04 Eur.

Iš nukentėjusiojo I. M. pateikto kelionės bilieto matyti, kad 2016-01-13 jis vyko maršrutu Panevėžys-Kaunas autobusu iš Kauno į Kėdainius su 80 procentų nuolaida (b. l. 12-13).

Iš asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo matyti, kad nukentėjusysis I. M. V. M., kaip sėdėjusio šalia autobuse, neatpažino (b. l. 22-23).

Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato tyrėjo 2016-01-27 tarnybinėje ataskaitoje dėl išklotinių nurodyta, kad nuo 2016-01-13 iki 2016-01-20 telefone „Huawei Ascend Y550White“ buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kurios abonentu yra V. M., kuris iš savo abonento numerio į kitus numerius skambino ir 2016-01-13, ir 2016-01-14 (b. l. 31, 37); 2016-01-14 iš telefono fiksuotas išeinantis skambutis į I. M. sutuoktinės telefoną (b. l. 36).

2016-02-04 savanoriško daiktų pateikimo protokole nurodyta, kad V. M. pateikė policijos pareigūnams mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ (b. l. 40-41), kuris buvo apžiūrėtas ir nustatyta, kad tai mobiliojo ryšio telefonas „Huawei Ascend Y550White“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 42-44).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, tai yra ir paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiojo parodymais, aprašytais rašytiniais įrodymai nustatyta, kad aplinkybėse nurodytu laiku ir vietoje kaltinamasis tyčia slapta pagrobė svetimą – I. M. priklausantį nedidelės – 118,04 Eur bendros vertės turtą – 113,04 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Ascend Y550“ su 5,00 Eur vertės SIM kortele.

Teismų praktikoje tais atvejais, kai asmuo užvaldo, pasisavina pamestą (ar be priežiūros paliktą) turtą, užuot atidavęs jį, pvz. - suradimo vietą prižiūrintiems asmenims saugoti, kai nėra objektyvių aplinkybių, trukdančių imtis priemonių, kad rastas daiktas būtų sugrąžintas jo savininkui, tai paprastai vertinama kaip svetimo turto pagrobimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-7-119/2013, 2K-291/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad telefonas buvo rastas viešojo transporto autobuse ant sėdynės, kas aiškiai rodo, jog telefonas žmogaus buvo pamestas neapdairiai jį paliekant, tai yra turtas nebuvo bešeimininkis ar pamestas ne žmonių lankymosi vietoje, ką kaltinamasis, būdamas suaugęs, turėjo suprasti ir suprato, ką įrodo ir jo parodymų turinys; autobuse tuo metu buvus ir vairuotojui, kuriam kaltinamasis telefoną galėjo perduoti, tačiau to nepadarė, nors objektyviai jam niekas netrukdė tai padaryti, o stotyje, kurioje kaltinamasis pralaukė savo autobuso į namus apie pusantros valandos, pamesti daiktai yra priimami saugojimui, tačiau jis taip pat telefono stoties administratoriams neperdavė, nors taip pat turėjo visas galimybes tai padaryti; atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis buvo atsidaręs telefono adresų sąrašą, kuriuo galėjo bandyti skambinti bet kokiais ten nurodytais telefonų numeriais, tačiau to irgi nepadarė ir jo aiškinimui, kodėl taip nepadarė esant aiškiai nelogišku, nes pats kaltinamasis yra mobiliojo ryšio priemonės naudotojas ir visas šias galimybes žinojo; atsižvelgiant į tai, kad grįžęs namo kaltinamasis dar tą pačią radimo dieną į svetimą telefoną įsidėjo savo kortelę ir ėmė telefonu naudotis kaip nuosavu - ką įrodo aplinkybė, jog savo turėtą telefoną jis atidavė sūnui ir rastuoju telefonu pradėjo naudotis pats, tuo savo veiksmais parodydamas, kad jis ir neketino imtis priemonių surasti telefono savininko; kritiškai vertinant kaltinamojo aiškinimą, kad rastasis telefonas išsikrovė, todėl jis negalėjo priimti galimų telefono ieškojusių skambučių, nes pats kaltinamasis pripažino, jog šiam telefonui jis turėjo pakrovėją, be to rastuoju telefonu jis naudojosi jau tą pačią dieną, o ir nukentėjusysis parodė, jog naują telefoną jis buvo visiškai įkrovęs ir išsikrauti jis negalėjo; nesant jokių trukdžių rasto svetimo telefono perduoti policijai, nes policijos pareigūnai atvyksta ir į kaimą (pvz. apylinkę prižiūrintis policijos pareigūnas), jei nuvykimas į Kėdainius nedelsiant kaltinamajam ir buvo kliūtis, kaip jis bandė aiškinti; atsižvelgiant į telefono išklotines, iš kurių matyti, kad kaltinamasis sąmoningai „nenorėjo matyti“ bandžiusių prisiskambinti telefono ieškojusių asmenų skambučių, nes svetimu telefonu naudotis su savo kortele pradėjo tą pačią radimo dieną; kritiškai vertinant kaltinamojo aiškinimą, kad jis nematė jokių į svetimą telefoną skambinusių skambučių, nors tai matyti iš išklotinių, be to, tokią aplinkybę nurodė ir pats nukentėjusysis, tai yra, kad jis skambino į savo telefoną ne vieną kartą norėdamas išsiaiškinti, kur jo telefonas yra ir kaltinamasis aiškiai turėjo matyti praleistus skambučius, ką įrodo ir ta aplinkybė, kad kitą dieną kaltinamasis buvo įdėjęs nukentėjusiojo kortelę į telefoną ir aptartais rašytiniais įrodymais buvo fiksuotas jo skambutis nukentėjusiojo artimiesiems, ką patvirtino ir nukentėjusysis, nurodydamas, kad kitą dieną kažkas skambino iš jo telefono artimajam, tačiau nekalbėjo; visos šios aukščiau aptartos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis, akivaizdžiai laikinai be priežiūros paliktą iš esmės naują mobiliojo ryšio telefoną - svetimą turtą, nesant objektyvių aplinkybių, trukdančių imtis priemonių, kad rastas telefonas būtų sugrąžintas jo savininkui – neteisėtai telefoną pasisavino (užvaldė), tai yra svetimą turtą pagrobė.

Net Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.62 straipsnyje nurodyta, kad radus pamestą daiktą yra nustatyta radusio asmens pareiga daiktą grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę laiko nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti.

Pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausiusiu turtu. Kaltinamojo kaltę patvirtina byloje teismo anksčiau jau aptartos aplinkybės, pagrįstos ištirtais įrodymais: nukentėjusiojo parodymais ir rašytiniais įrodymais. Kaltinime nurodyto turto vertės kaltinamasis neginčijo, be to, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo pateiktu turto įvertinimu, nes turto vertę įrodo ir rašytiniai įrodymai – telefono garantinis talonas ir pirkimo čekis, tai yra, pagrįstai nustatyta, kad pagrobto turto vertė didesnė nei 3 MGL, bet mažesnė nei 5 MGL, todėl kaltinamojo veika teisingai įvertinta kaip baudžiamasis nusižengimas. Baudžiamąjį nusižengimą kaltinamasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis turėjo suvokti ir suvokė, kad veikia prieš turto savininko valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo. Nusikalstama veika baigta, nes kaltinamasis turėjo realią galimybę naudotis ir disponuoti neteisėtai užvaldytu svetimu turtu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad V. M. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalyje (nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą).

Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Atsakomybė lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Bausmės skyrimo nuostatos. Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad kaltinamasis padarė baudžiamąjį nusižengimą, praeityje teistas 7 kartus, iš jų 3 kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, teistumas neišnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis, šiuo metu nebeturi neįgalumo, tačiau neįgalumą turėjo iki 2013 m. (VSDFV duomenys), teismui tvirtino, kad ir toliau nelanksto kojos, nedirba, neregistruotas darbo biržoje, nurodė, kad padeda motinai kepti šakočius, vienas augina mažametį vaiką (b. l. 69-101, 119, 128-133).

Taigi atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, ypač į kaltinamojo šeiminę padėtį, sveikatos būklę, nusikalstamos veikos sunkumą, kaltinamajam šį kartą skirtina laisvės apribojimo bausmė (BK 48 str.), bausmės laiką, atsižvelgiant į kaltinamojo teistumus, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių - nustatant didesnę, nei galimos skirti bausmės vidurkis, kaltinamajam skiriant įpareigojimus (BK 61 str., 48 str. 2 d.).

Kardomoji priemonė. Kaltinamasis sulaikytas nebuvo, jam 2016-02-22 paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 67-68). Kardomoji priemonė nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Daiktinis įrodymas. 2 kompaktiniai diskai (b. l. 35), nuosprendžiui įsiteisėjus paliktini saugoti baudžiamojoje byloje (LR BPK 307 str. 6 d. 2 p.).

Proceso išlaidos. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 1,63 Eur, neviršijančios nustatytą nepriteistiną minimalią 3,00 Eur sumą, iš kaltinamojo šioje byloje nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 301-305 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

V. M. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 4 dalyje (nedidelės vertės svetimo turto pagrobimas), ir nuteisti 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės metu įpareigojant V. M.: 1) per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti ir bausmės laiku būti registruotam darbo biržoje; ir 2) nuo 22.00 iki 06.00 val. būti namuose.

Išaiškinti, kad V. M. privalo: be bausmės vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo įpareigojimą. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę (ar pažeidinėja paskirtus įpareigojimus), ši bausmė jam gali būti pakeista į su laisvės atėmimu susijusią bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktinius įrodymus – 2 (du) kompaktinius diskus, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per dvidešimt (20) dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.