Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovai R. N., A. N., N. N., S. N. pateiktame teismui ieškinyje prašė: pripažinti negaliojančia 2009-08-07 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vanesa (įmonė išregistruota) ir D. P., dalyje dėl žemės sklypo dalių – 9,87 aro žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane žymėtos Nr. 24, ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 15, pirkimo – pardavimo; pripažinti negaliojančia 2009-08-07 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vanesa“ (įmonė išregistruota) ir E. M., dalyje dėl žemės sklypo dalių – 11,27 arų žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane žymėtos Nr. 16, ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 15, pirkimo – pardavimo; pripažinti negaliojančia 2010-10-01 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp E. M. ir J. B., dėl žemės sklypo dalių - 11,27 arų žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane žymėtos Nr. 16, ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 15, pirkimo – pardavimo. Ieškovai nurodė, kad 2007-12-21 tarp UAB „VANESA“ ir ieškovės R. N. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-7347, kuria R. N. ir A. N. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 1170/73400 žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), minėta žemės sklypo dalis žemės sklypo plane pažymėta Nr. 24. Taip pat šia pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai R. N. ir A. N. įgijo nuosavybės teisę ir į bendro naudojimo 1,83 arų žemės sklypo dalį, žemės sklypo plane pažymėta Nr. 15. 2009-08-07 tarp UAB „VANESA“ ir D. P. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-2681, kuria buvo perleista 2324/73400 žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 6.5 punkte nurodyta, jog parduodamas nekilnojamasis turtas (žemė) žemės sklypo plane pažymėtas Nr. 25 (9.71 aro), Nr. 24 (9.87 aro), Nr. 15 (3,66 aro). Atsakovės D. P. vardu nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą buvo įregistruotos VĮ Registrų centre 2014-06-03. Svarbu tai, kad D. P. 2009-08-07 pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „VANESA“ nusipirko žemės sklypus (9.87 aro žemės sklypo dalis, žemės sklypo plane pažymėtas Nr. 24, ir 1.83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis, žemės sklypo plane pažymėta Nr. 15), kurie nepriklausė UAB „VANESA“, nes 2007-12-21 pirkimo pardavimo sutartimi minėtos žemės sklypo dalys buvo parduotos R. N. ir A. N., todėl visos nuosavybės teisės į 9.87 aro žemės sklypo dalį (žemės sklypo plane pažymėtą Nr. 24) ir 1.83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalį (Nr.15) tuo metu jau priklausė ieškovams, todėl tokia sutartis yra negaliojanti. Buvo sudarytas sandoris prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. 2007-12-21 tarp UAB „VANESA“ ir ieškovės N. N. (buvusi pavardė G.) buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-7344, kuria N. N. ir S. N. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 1310/73400 žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), minėta žemės sklypo dalis žemės sklypo plane pažymėta Nr. 16. Taip pat šia pirkimo-pardavimo sutartimi pirkėjai įgijo nuosavybės teisę ir į bendro naudojimo 1.83 arų žemės sklypo dalį, žemės sklypo plane pažymėta Nr. 15. 2009-08-02 tarp UAB „VANESA“ ir E. M. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-2686, kuria buvo perleista žemės sklypo dalys Nr. 16, 36, 35 ir 5,49 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15, esančios (duomenys neskelbtini), tarp kurių, yra žemės sklypo dalys, kurios nuosavybės teise jau priklausė ieškovams N. N. ir S. N. (žemės sklypo dalis Nr. 16 ir 1,83 aro dydžio bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15). Atsakovė E. M. 2009-08-07 pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „VANESA“ nusipirko žemės sklypo dalis, žemės sklypo plane pažymėtas Nr. 16 ir Nr. 15 (1.83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis), kurios nepriklausė UAB „VANESA“, nes 2007-12-21 pirkimo pardavimo sutartimi minėtos žemės sklypo dalys buvo parduotos ieškovams. Dėl šių aplinkybių 2009-08-07 pirkimo pardavimo sutartis, dalyje dėl 11,27 aro žemės sklypo dalies Nr. 16 ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalies Nr. 15, taip pat yra negaliojanti. Be to, 2010-10-01 tarp atsakovės E. M. ir atsakovo J. B. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria antrą kartą neteisėtai buvo perleistos žemės sklypo dalys (11.27 arų žemės sklypo dalis Nr. 16 ir 1.83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15), esančios (duomenys neskelbtini). Svarbu tai, kad 2009-08-07 ir 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartimis žemės sklypo dalis Nr. 16 ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15 buvo perleistos neteisėtai, kadangi nei UAB „Vanesa“, nei E. M. parduodant minėtą nekilnojamąjį turtą neturėjo į jį nuosavybės teisių, nes 2007-12-21 pirkimo pardavimo sutartimi minėtos žemės sklypo dalys buvo parduotos ieškovams. Tokiu būdu ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas buvo net du kartus neteisėtai perleistas kitiems asmenims, t. y. sudaryti sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Nuosavybės teises į ginčijamą žemės sklypą įregistravo 2007 m., prie pirkimo – pardavimo sutarties buvo pridėtas žemės sklypo planas, kuriame buvo nurodyta, kurį konkrečiai sklypą, kokio ploto perka. Ieškovė nurodė, kad perkant kitiems asmenims iš to paties sklypo kitus žemės sklypus, buvo pridedamas tas pats žemės sklypo planas, kuriame aiškiai nurodyti sklypų pažymėjimų numeriai plane bei plotai. Vadovaujantis Žemės įstatymo 30 straipsniu, prie žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties turi būti pridėtas žemės sklypo planas, kuris yra neatsiejama žemės sklypo pirkimo pardavimo dalis. Sudarant ginčijamus sandorius prie kiekvienos pirkimo-pardavimo sutarties buvo pridėtas vienas ir tas pats žemės sklypo planas, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kurią konkrečiai žemės sklypo dalį perka tiek ieškovai, tiek atsakovai. Atsakovai, sudarydami žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis galėjo nežinoti, kad sklypai dar kartą yra perleidžiami. Tačiau trečiasis asmuo Kauno miesto 21-ojo notarų biuro notaras V. L., tvirtino visus ginčijamus sandorius ir tvirtindamas sandorius, privalėjo būti rūpestingas, atidus ir patikrinti tiek VĮ Registrų centro duomenis, tiek turimus planus, tiek pas jį patį sudarytus šių sklypų perleidimo sandorius.Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovų vertinimu, ginčas kilo dėl to, kad ieškovams neaišku, kurioje konkrečioje 7,2970 ha žemės sklypo ploto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra jų sklypas, t. y. dėl naudojimosi žemės sklypais bendrojoje nuosavybėje tvarkos. 2007-12-21 pirkimo-pardavimo sutartis ir 2009-08-07 prikimo-pardavimo sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2009-09-23. Šių sutarčių sudarymo metu nebuvo tinkamai parengtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, todėl ieškovė N. N. ir vėliau pirkusi dalį žemės sklypo atsakovė E. M. įsigijo idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Sudarant ir notariškai tvirtinat 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartį tarp E. M. ir J. B., Nekilnojamojo turto registre jau buvo įregistruota (išviešinta) Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, todėl atsakovas J. B. įgijo realiąją dalį 7,2970 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal planą. Ginčas kilo tik dėl to, kad ieškovė, įsigijusi idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje, nori įgyti teisę naudotis būtent ta žemės sklypo dalimi, kuria teisėtai naudojasi J. B.. Sudėjus visas idealiąsias dalis, tiek ieškovų, tiek atsakovų, neviršijamas bendras įregistruotas žemės sklypo plotas. Atsakovai nurodė, kad nežinojo, jog tas pats sklypas parduodamas dar kartą.

Apeliaciniame skunde ieškovai R. N., A. N., N. N., S. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovai ir atsakovai yra tų pačių idealinių žemės sklypo dalių savininkai, tačiau ieškovams ir atsakovams priklauso galimai skirtingi realūs žemės sklypai. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos faktiniams duomenims. Akivaizdu, kad 2007-12-21 ir 2009-08-07 pirkimo pardavimo sutartys buvo sudarytos dėl tų pačių žemės sklypo dalių (žemės sklypo plane pažymėtų Nr. 24 ir Nr.18), todėl šios žemės sklypo dalys negalėjo būti atsakovės D. P. 2009-08-07 sutarties objektu, o pats sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kas daro šią sutartį negaliojančia. 2009-08-07 ir 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovams parduota žemės sklypo dalis, pažymėta plane Nr. 16 ir 1,83 aro bendro naudojimo žemės sklypo dalis Nr. 15. Akivaizdu, kad tai buvo tapačios žemės sklypo dalys, apibrėžtos konkrečia sklypo dalies lokalizacija žemės sklypo plane, ir šios žemės dalies pirminiai įgijėjai bei savininkai buvo N. ir S. N.. Taigi, priešingai teismo argumentams, 2007-12-21, 2009-08-07 ir 2010-10-01 sutartimis buvo parduoti konkretūs žemės sklypai, žemės sklypo plane pažymėti atitinkamu numeriais ir sudarantys atskirus žemės sklypus ir tuo pačiu bendro žemės sklypo atitinkamą dalį. Byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nusipirko tuos pačius žemės sklypus, kuriuos pirmieji įsigijo ieškovai. Tiek ieškovai, tiek atsakovai byloje vienareikšmiškai patvirtino, kad pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo ne žemės plotą neaiškioje vietoje, bet konkretų žemės sklypą, apibrėžtą žemės sklypo planu, kurio vietą, konfigūraciją, dydį jie gerai žinojo ir suvokė. Taigi, priešingai teismo argumentams, buvo parduodamos ne idealinės, abstrakčios žemės sklypo dalys, o žemės sklypo dalys, apibrėžtos atitinkamu žemės sklypo planu. Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane (1 t., b.1. 18, 35), suderintame su Kauno rajono žemėtvarkos skyriumi, akivaizdžiai 7,2970 ha žemės sklypas suformuotas (padalintas) į atskirus, mažesnius vienetus, kuriems yra suteikti numeriai bei įvardintas kiekvieno jų plotas. Šiame plane akivaizdžiai matomi žemės sklype suformuoti bendro naudojimo keliai, sudarantys galimybę privažiuoti prie kiekvieno bendraturčio valdomos žemės sklypo dalies. Šis planas patvirtina, kad ginčijamomis sutartimis tiek ieškovams, tiek vėliau neteisėtai atsakovams, buvo parduodamos idealiosios ir tuo pačiu realiosios, esančios konkrečioje bendro žemės sklypo vietoje, žemės sklypo dalys, kurios šiame plane įvardijamos numeriais Nr. 24, Nr. 16, Nr. 15. Nors teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad prie visų pirkimo- pardavimo sutarčių (įskaitant atsakovų) buvo pridėtas žemės sklypo planas, tačiau šiems teismo teiginiams iš dalies prieštarauja byloje esanti medžiaga. Žemės sklypo planas M 1:2000, parengtas žemės sklypo detaliojo plano rengimui (kuriame ginčo sklypas išdalintas į mažesnius vienetus), buvo pridėtas tik prie ieškovų 2007-12-21 sudarytų sutarčių (t. 1, b.1.18, 35). Tuo tarpu prie atsakovų pirkimo-pardavimo sutarčių buvo pridėti tik bendri žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planai (t. 1, b. l. 19, 27). Iš kurių matyti, kad žemės sklypas yra vientisas, jokios detalesnės žemės sklypo dalys nesuformuotos. Tačiau, sandoriai, kurių objektas yra žemės sklypas, gali būti sudaryti ir patvirtinti tik tada, kai perleidžiamas sklypas yra apibrėžiamas konkrečiu žemės sklypo planu (LR žemės įstatymo 30 str. 1 d.). Todėl teismo išvada, jog ginčijamais sandoriais galimai nebuvo perleista ta pati žemės sklypo dalis, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, turintiems aukštesnę įrodomąją galia (LR CPK 197 str. 2 d.) - notarinių sutarčių turiniui. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad visų sandorių objektu buvo tos pačios žemės sklypo dalys, plane pažymėtos taip pačiais numeriais (indeksais) bendro žemės sklypo plane.Apeliantai taip pat pažymi, kad jų nuosavybės teises į konkrečias žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis Nr. 15; Nr. 16, Nr. 24, patvirtina faktas, kad Nekilnojamojo turto registre nuo 2008-01-04 N. N. ir S. N., o 2008-01-28 R. N. ir A. N. buvo įregistruota nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (1 t., b. l. 63, išrašo 7.109 p.; 7.112 p.). Naudojimosi žemės sklypu tvarka 2008 m. (t. y. prieš visiems atsakovams neteisėtai įgyjant mums priklausančią nuosavybę) buvo įregistruota tų pačių 2007-12-21 sutarčių Nr. VL-7346, Nr. VL-7343 pagrindu. Taigi, jeigu 2007-12-21 sutartys sudarė pagrindą įregistruoti nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką, todėl negali būti ginčo dėl to, kad sutartyse įvardintos žemės sklypo dalys (Nr. 24 -9.87 aro, Nr. 15 - 1,83 aro; ir Nr. 16 -11,27 arų, Nr. 15 -1,83 aro) buvo apibrėžtos konkrečia sklypo dalimi atitinkamoje vietoje. todėl byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovų ir vėliau atsakovų sudarytų sandorių objektu buvo tos pačios žemės sklypo dalys, bendrame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos plane (M 1:2000) atitinkamais numeriais. Pripažinus, kad ginčijamomis pirkimo-pardavimo sutartimis iš tiesų buvo parduotos tos pačios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalys, kurias ieškovai jau buvome įsigiję dar 2007 m. gruodžio 21 d., akivaizdu, kad UAB „Vanesa“ bei atsakovai neturėjo jokių nuosavybės teisių į parduodamas dalis, nes jos priklausė ieškovams, todėl ginčijamos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant sandorio sudarymui nustatytus imperatyvius reikalavimus, dėl ko privalėjo būti pripažintos negaliojančiomis.Teismas, skundžiamu sprendimu atmesdamas ieškinį, pažeidė ieškovų konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą, taip pat CK 1,75 straipsnio 4 dalį. Apeliantai pažymi, kad A. N. ir R. N. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 24 ir Nr. 15) buvo įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre 2008-01-23 (1 t., b. l. 54, išrašo 4.60 p.). Tuo tarpu atsakovės D. P. vardu nuosavybės teisės į 2009-08-07 sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (į jį įeina ir žemės sklypo dalys Nr. 24 ir Nr. 15) buvo įregistruotos tik 2009-08-13 (1 t., b. l. 53, išrašo 4.50 p.). N. N. (buvusios G.) ir S. N. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 16 ir Nr. 15) įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre 2008-01-04 (l t., b. l. 54, išrašo 4.62 p.). Tuo tarpu atsakovės E. M. – 2009-09-23 (l t., b. l. 52, išrašo 4.44. p.). Atsakovo J. B. vardu nuosavybės teisės į 2010-10-01 sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalis Nr. 16 ir Nr. 15) buvo įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registrą centre taip pat vėliau nei ieškovų, t. y. tik 2010-10-15 (l t., b. l. 49, išrašo 4.14. p.). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovų nuosavybės teisės į tą patį nekilnojamąjį turtą VĮ Nekilnojamojo turto registrų centre buvo įregistruotos pirmiau už visus atsakovus, todėl vadovaujantis LR CK 1.75 straipsnio 4 dalimi, būtent ieškovai įgijo nuosavybės teises į turtą, nurodytą 2007-12-21 pirkimo-pardavimo sutartyse Nr. VL-7343; VL-7347. Dėl šios priežasties vėlesnės su atsakovais sudarytos tų pačių žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti teismo pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis (CK. 1.80 str.). Tačiau Kauno apylinkės teismas, priešingai Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl valstybės pareigos ginti asmens nuosavybės teises, priėmė sprendimą, kuriuo ieškovų nuosavybės teisės nebuvo apgintos. Vėlesniais sandoriais atsakovai įsigijo analogiškas žemės sklypo dalis, kaip kad jos buvo įgytos ieškovų, dėl ko šiuo metu susiklosto situacija, jog ieškovai negali racionaliai bei efektyviai disponuoti jiems realiai priklausančia žemės sklypo dalimi, o neteisėtomis žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartimis pažeidžiamos ieškovų nuosavybės teisės.Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamomis sutartimis pažeista ir LR CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kurioje nurodyta, jog niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tačiau sudarius ginčijamas 2009-08-07 bei 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindais atsakovai neteisėtai įgijo nuosavybės teises į ieškovams priklausančias žemės sklypo dalis (Nr. 24 ( 9.87 aro), Nr. 15 (1,83 aro) ir Nr. 16(11,27 arų), Nr. 15(1,83 aro), iš ieškovų realiai buvo paimta nuosavybė, tiek prieš jų valią, tiek pažeidžiant įstatymų normos. Teismas privalėjo nustatyti šiuos LR CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių nuostatų pažeidimus, ir minėtus sandorius pripažinti niekiniais bei negaliojančiais ir šiuo pagrindu.Teismas skundžiamu sprendimu taip šalių kilusio ginčo ir susiklosčiusios situacijos neišsprendė. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog teismas, spręsdamas ginčą, privalo bylą išspręsti iš esmės taip, kad ginčas būtu išbaigtas ir priimtas teismo sprendimas nesudarytu sąlygų kilti iš tu pačiu santykiu kitam ginčui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-495-261/2015). Šiuo atveju, kaip ir prieš kreipiantis į teismą, taip ir po priimto sprendimo, apeliantų teisėti interesai ir teisės į nuosavybę yra pažeistos ir neapgintos. Šią dieną tiek ieškovai, tiek atsakovai yra tų pačių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių savininkai. Teismo išvada, kad šalys kilusį ginčą turi spręsti nustatydamos naują naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra nepagrįsta. Ieškovai įsigijo konkretų žemės sklypą, konkrečioje vietoje, ši naudojimosi tvarka apibrėžta notarine sutartimi ir įregistruota viešame registre. Tuos pačius žemės sklypus, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įsigijo ir atsakovai. Iš teismo sprendimo motyvų išeitų, kad visi turėtų nusistatyti naudojimosi tvarką tais pačiais žemės sklypais, kas yra absurdiška. Taip pat nėra jokių patikimų duomenų, kad tokią tvarką apskirtai galima nustatyti ir kad su tuo sutiks kiti sklypo bendraturčiai.Nepagrįstas teismo argumentas, kad tai, jog bendrai sudėjus visų žemės sklypo savininkų dalis, jų suma neviršija viso žemės sklypo ribų ploto, patvirtina, jog buvo parduotos ne tos pačios žemės sklypo dalys. Aplinkybė, kad kiekvienam bendraturčiui galimai pakanka žemės bendrame sklype, neturi reikšmės ginčijamų sandorių pripažinimui negaliojančiais, nes teismas visiškai nevertino, kad į apskaičiuotą bendrą žemės sklypo plotą įskaičiuoti ir suformuoti žemės sklypo keliai, privažiavimai prie žemės sklypų ir kt. Žemės sklypo kadastro byloje esančiame detaliajame plane matyti, kad šiuo detaliuoju planu buvo suformuoti 42 sklypai (pakeista žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą, nustatant žemės naudojimosi būdą - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), 1 sklypas ((projekt. Nr.43) pakeista paskirtis žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą nustatant žemės naudojimosi būdą - susisiekimo, inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) ir 2 sklypai (projekt. Nr. 44 ir Nr. 45) pakeista žemės naudojimosi paskirtis iš žemės ūkio į kitą nustatant žemės naudojimosi būdą - atskirų želdynų teritorijos). UAB Netkada raštu, atsakydama į užklausą, kodėl parduodant tą patį sklypą (pagal pateiktą detalųjį planą) atskiriems asmenis neatsiranda ploto trūkumas bendrame sklype, padaryta išvada, jog pakartotinai perleidžiamas plotas padengiamas sklypų projekt. Nr. 43, Nr. 44 (atskirų želdynų teritorijos) ir sklypo projekt. Nr. 45 (susisiekimo, inžinerinių tinklų koridorių teritorijos) sąskaita. Šių projektinių sklypų ploto suma yra 2,6651 ha. Net ir laikant, kad žemės sklypo ploto (įskaitant bendrus žemės sklypo kelius) pakaktų visiems bendraturčiams, kurių nuosavybės teisės įregistruotos VĮ Registrų centre, bet kokiu atveju negali būti pažeistos ieškovų nuosavybės teisės, nes jie 2007-12-21 sutartimis įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypo dalis (Nr. 24 ( 9.87 aro), Nr. 15 (1,83 aro) ir Nr. 16 (11,27 anų), Nr. 15 (1,83 aro) ir šios dalys negali būti perkeltos į kito naudojimo paskirties žemės dalis - susisiekimo, inžinierinių tinklų ir pan. Be to, net ir paskyrus kuriai nors proceso šaliai žemės sklypo dalį minėtose bendro žemės sklypo dalyse, bus neabejotinai pažeisti tokių asmenų interesai, kadangi jie negalės naudoti sklypo dalies pagal paskirtį (statybai).Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas J. B. prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantai neįrodė ir nepagrindė, kad savo teiginio apie atsakovo J. B. nesąžiningumą. Todėl negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas naikinti 2010-10-01 sandorį ir netaikyti restitucijos tuo pagrindu, kad sandorį sudarė nesąžiningas pirkėjas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas J. B. sandorio (dėl 1310/73400 dalies iš 7.3400 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (11,27 aro, pažymėto Nr. 16, 1,83 aro, plane pažymėto Nr. 15, kartu su kitais bendraturčiais; notarinio reg. Nr. VL-3401)) sudarymo metu buvo tikrai sąžiningas, maksimaliai atidus ir rūpestingas, o būtent: prieš sudarant ginčo sutartį atsakovas atliko veiksmus, kuriuos turėtų atlikti apdairus ir sąžiningas pirkėjas, įsitikino, kad ketinamas pirkti žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (išviešintos nuosavybės teisės), nustatė, kad pardavėjos E. M. nuosavybės teisės yra įregistruotos, jog nėra jokių apribojimų disponuoti turtu, teiravosi, ar nevyksta jokie ginčai dėl to žemės sklypo (aplinkybes, kad nėra jokių įkeitimų, draudimų disponuoti parduodamu turtu patvirtino ir pati pardavėja (sutarties 3.1 p.)), sumokėjo už perkamą žemės sklypo dalį, jį perėmė perdavimo - priėmimo aktu. Atsakovo pasirašytą sandorį tvirtino ir sutarties projektą pagal oficialius dokumentus rengė valstybės įgaliotas asmuo, - notaras, o jį įregistravo VĮ Registrų centras. Perėmęs turtą, atsakovas aktyviais veiksmais realizavo savo, kaip savininko, teises ir pareigas: nuolat bendravo su kitais bendraturčiais ir bendraturčių atstovu, dalyvaudavo žemės sklypo savininkų susirinkimuose, mokėjo įmokas, ėmėsi priemonių keisti žemės sklypo paskirtį. Jeigu teismas vis tik vertintų, jog 2010-10-01 sandorio sudarymui egzistavo kliūtys, kad sandoris pažeidė trečiųjų šalių ar sandorio šalių teises, tokiu atveju atsakomybė už neteisėtą sandorio sudarymą turėtų tekti notarui V. L., o ne atsakovui J. B.. Jei sandorį tvirtinusiam notarui V. L. pagal viešai prieinamus duomenis, kurie teikiami tik notarui, nekilo abejonių dėl sandorio teisėtumo, atsakovas, tuo metu 23 metų studentas, tikrai neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad šis sandoris galimai pažeidžia trečiųjų asmenų interesus. Vertinant J. B. sąžiningumą jam negali būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei notarui (dėl ko negali būti taikoma atsakomybė už galimai neteisėto sandorio sudarymą).Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai nustatė, kad galimai buvo pažeista tik naudojimosi žemės sklypu nustatyta tvarka ir, kad ši tvarka nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas mano, jog teismas pagal pateikto ieškinio pagrindą ir dalyką neturėjo galimybių pašalinti apeliantų nurodytos painiavos civiliniuose santykiuose, neišeidamas iš ieškinio ribų. Apeliantės sudarytos 2007-12-21 ir 2009-08-07 pirkimo-pardavimo sutartys Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2009-09-23. Minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu nebuvo tinkamai parengtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, todėl akivaizdu, kad ieškovė N. N., ir vėliau pirkusi dalį žemės sklypo atsakovė E. M., įsigijo idealiąsias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pasirašant 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartį tarp E. M. ir J. B. Nekilnojamojo turto registre jau buvo įregistruota teisėta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, todėl J. B. įgijo realiąja dalį 7,3400 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal planą. Būtent į šią dalį nuo pat jos įsigijimo momento (buvęs sklypas Nr. 16; šiuo metu pakeista numeracija į sklypą Nr. 11) J. B. investavo, ir šiuo metu rūpinasi ja, valdo atvirai ir nepertraukiamai.Apeliantai klaidingai teigia, kad jie įsigijo žemės sklypo dalis konkrečioje vietoje. Savo teiginį jie motyvuoja 2007-02-08 Kauno žemėtvarkos skyriaus planu. Tačiau ne bet koks žemės sklypo planas gali būti laikomas naudojimosi tvarką patvirtinančiu dokumentu. Pirmiausia, 2007-02-08 plane nėra būtino elemento - žemės sklypo bendraturčių suderinimo, išreikšto parašu. Jame yra vienintelis parašas — T. P., kuris netgi išreiškė ne savo valią, o A. S.. Minėtame plane nebuvo teisės normomis imperatyviai reikalaujamo konkretaus įvardijamo, kuris žemės sklypas (įvardijant koordinates, išsidėstymą ir kt.) priklauso konkrečiam bendraturčiui. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovai įsigijo idealiąsias žemės sklypo dalis. Sudarant 2010-10-01 pirkimo-pardavimo sutartį (tarp E. M. ir J. B.) dėl žemės sklypo dalių — 11,27 arų žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 16 ir 1,83 aro bendrojo naudojimo žemės sklypo dalies, žemės sklypo plane pažymėtos Nr. 15, pirkimo pardavimo jau buvo galiojanti ir Nekilnojamojo turto registre 2009-09-23 įregistruota naudojimosi tvarka. Tai suponuoja, kad iki minėtos naudojimosi tvarkos įsigiję asmenys (tarp jų ir ieškovai), įsigijo idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje, o įregistravus Nekilnojamojo turto registre minėtą naudojimosi tvarką, asmenys jau įgijo nuosavybės teisę į realias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys AIG Europe Limited (Finland Branch) ir notaras V. L. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti trečiųjų asmenų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Nagrinėjamoje byloje esminis klausimas buvo ne tai, ar ieškovams ir atsakovams buvo parduoti tais pačiais numeriais sužymėtos žemės sklypo dalys bendrame žemės sklypo plane, tačiau tai – ar UAB „Vanesa“ sudarydama ginčo 2007-08-07 sutartis su atsakovėmis bendrosios dalinės nuosavybės teise dar turėjo žemės sklypo ploto (idealiųjų dalių), kurį galėjo joms perleisti nuosavybės teise, t. y. ar tos pačios žemės sklypo dalys (jau nebeturint nuosavybės teisių į jas) nebuvo parduotos dar kartą kitiems asmenims. Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą pagrįstai konstatavo, jog tokį sandorį, neatsižvelgiant į įvykusį susidubliavimo faktą, UAB „Vanesa“ sudaryti galėjo, kadangi ji nuosavybės teise tuo metu dar turėjo reikiamą kiekį idealiųjų žemės sklypo dalių, kurias galėjo perleisti. Šiuo atveju, neatmestina, jog atsakovės ir UAB „Vanesa“ žinojo (arba negalėjo nežinoti), jog perkamų-parduodamų ginčo žemės sklypo dalių sužymėjimas bendrame žemės sklype kartosis su ieškovų jau įsigytų žemės sklypo dalių sužymėjimu. Tad dėl atsakovių ir UAB „Vanesa“ sąžiningumo sudarant ginčo 2009-08-07 sutartis iš tiesų yra pagrįstų abejonių. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Vanesa“ bendrosios dalinės nuosavybės teise dar turėjo idealiųjų ginčo žemės sklypo dalių, kurias galėjo tuo metu atsakovėms parduoti, šių sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir naikinimui – nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Dėl apeliantų argumento, jog teismas nepasisakė ir nevertino notaro veiksmų, tretieji asmenys pažymi, jog šioje civilinėje byloje nebuvo (ir nėra) sprendžiamas notaro civilinės atsakomybės taikymo klausimas, jog teismas būtų turėjęs imtis tirti ir vertinti notaro atliktų veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą; dėl notaro atliktų veiksmų teisėtumo šiuo atveju ir negali kilti klausimų, kadangi tiek notarine tvarka tvirtinant ieškovų sudarytas sutartis, tiek atsakovų sudarytas sutartis, buvo atlikti visi būtini veiksmai, įskaitant, bet neapsiribojant tuo, jog prie jų buvo pridėti žemės sklypo planai, kaip to reikalauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis; nagrinėjamu atveju, ieškovams ir atsakovėms buvo parduodamos UAB „Vanesa“ bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo turto dalys, esančios bendrame žemės sklype, todėl notaras privalėjo patikrinti tik tai, ar UAB „Vanesa“ parduodamos ginčo žemės sklypo dalys nuosavybės teise priklauso pardavėjui. Ši aplinkybė kiekvieno iš UAB „Vanesa“ sudaromo sandorio atveju buvo tinkamai patikrinta. Notaras nepatvirtino nei vieno sandorio, kuriuo UAB „Vanesa“ būtų perleidusi turtą, kuris jai nepriklausytų nuosavybės teise.Narinėjamu atveju apeliantai nepagrįstai remiasi LR CK 1.75 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, jog jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Šiuo atveju, nei ieškovai, nei atsakovai, tų pačių teisių į tuos pačius daiktus niekuomet neįgijo ir/ar neįsiregistravo. Tiek ieškovai, tiek atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise iš pardavėjo UAB „Vanesa“ įgijo atitinkamas (savarankiškas) idealiąsias dalis ginčo žemės sklypo ir iki šios dienos yra laikytini bendraturčiais. Be to, po kiekvieno UAB „Vanesa“ paskesnio sudaryto sandorio, įskaitant, bet neapsiribojant, su D. P. ir E. M. sudarytais sandoriais, jai nuosavybės teise priklausančios idealiosios ginčo žemės sklypo dalys mažėjo, kol galiausiai jų visai neliko. Priešingu atveju, sutinkant su ieškovais, jog jų įsigytos ginčo žemės sklypo dalys buvo parduotos atsakovėms antrą kartą, suponuotų, jog UAB „Vanesa“ turto balanse būtų likę ne mažiau kaip 6562/73400 (ar kitas atitinkamas kiekis) idealiųjų ginčo žemės sklypo dalių. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamomis sutartimis galimai buvo pažeista tik naudojimosi žemės sklypu nustatyta tvarka, kas reiškia, jog ir ieškovų pareikšto ieškinio dalykas (reikalavimas), turėjo būti susijęs su naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nuginčijimu/pakeitimu ir/ar nustatymu. Tuo tarpu, ieškovai pareiškė reikalavimus dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir panaikinimo. Akivaizdu, jog apeliantai, reikšdami ieškinį ir turėdami teisę bei pareigą tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimą), pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas paneigė apeliantų konstitucines teises į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą.Trečiųjų asmenų vertinimu, UAB „Netkada“ raštas tik patvirtina, jog atsakovai įsigijo ne tas pačias ginčo žemės sklypo dalis kaip apeliantai, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tačiau kitas, kurių buvimo vieta iki šiol nėra apibrėžta ir nustatyta. Dėl šios priežasties gali būti, jog jų įsigytų ginčo žemės sklypo dalių buvimo vieta šiuo metu patenka į detaliojo plano sklypų proj. Nr. 43, Nr. 44 bei Nr. 45 plotus. Tai reiškia, jog turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovams nuosavybės teise priklausančių ginčo žemės sklypo dalių bendrame žemės sklype buvimo vietos nustatymo, esamų, jau suformuotų sklypų konfigūracijų detaliajame plane keitimo/tikslinimo, o ne tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo.