Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-06-21 · Civilinė byla Nr. 2A-546-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-21
Bylos Nr.
2A-546-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Henrichas Jaglinskis, Dalia Kačinskienė (pran.), Dalia Višinskienė
Ieškovas
A. Š.
Atsakovas
UADB „Ergo Lietuva“
Kategorijos
  • 73.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-546-464/2010Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant J. Markovičiūtei,

dalyvaujant ieškovui A. Š.

atsakovo atstovui adv. D. Skebui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas A. Š. 2009-04-27 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 3-5), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UABD „Ergo Lietuva“ 677,90 Lt draudimo išmokos bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-01-15 Kaune įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas jam priklausantis automobilis AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl dėl jam padarytos žalos atlyginimo jis tą pačią dieną kreipėsi į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį atsakovą UADB „Ergo Lietuva“, kurio specialistai apskaičiavo, kad ieškovui priklauso išmokėti 2306,71 Lt žalos atlyginimo. Nesutikdamas su šia suma, ieškovas dėl padarytos žalos dydžio nustatymo 2009-01-23 kreipėsi į UAB „Nepriklausomų ekspertų agentūrą“, kuri konstatavo, jog automobilio atstatymui būtina 4245,77 Lt suma. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ 2009-02-10 ieškovui išmokėjo 3567,88 Lt, nepagrįstai 677,90 Lt sumažindamas jam išmokėtinos draudimo išmokos sumą, ir dėl to jis iki šiol negali susiremontuoti automobilio. Nepaisant to, kad automobilis nėra suremontuotas, atsakovui neatsirado pagrindas mažinti išmokėtinos draudimo išmokos dydį PVM suma ir šį argumentą grindė teismine praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-12/2009. Taip pat pažymėjo, kad jis neketina savo automobilio parduoti, o turi tikslą jį suremontuoti, dėl to jam vis tiek teks pirkti detales ir mokėti PVM.

Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsileipimu į ieškinį (b.l. 24-25) su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad 2009-01-15 įvykusio eismo įvykio, kuriame buvo apgadintas ieškovo automobilis, kaltininke buvo pripažinta automobilio Chrysler PT Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja, todėl A. Š. dėl jam padarytos žalos atlyginimo kreipėsi į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusią draudimo kompaniją – atsakovą. Pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos išmokėjimo taisyklių 15 p. žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) rinkos vertę iki eismo įvykio. Pagal šias taisykles, jeigu nukentėjęs tretysis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių vertę ir (ar) dalių vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė, papildomos išlaidos. Taip pat nurodė, kad būtinos išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis laiko normatyvais. Sutiko, kad pagal nepriklausomų vertintojų sudarytą ieškovo transporto priemonės AUDI A6 vertinimo ataskaitą, šios transporto priemonės atstatymas sudarytų 4245,78 Lt, o vertinimo sudarymo išlaidos – 280 Lt. UADB „Ergo Lietuva“ kompensavo ieškovui padarytą žalą, išmokėdama 3567,88 Lt, taip pat atlygino turto vertinimo išlaidas. Iš ieškovui išmokėtinos draudimo išmokos buvo išskaičiuotas PVM, kadangi turto vertintojo ataskaitoje yra nurodytos numatomos, bet ne faktinės remonto išlaidos. Tuo tarpu ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis suremontavo automobilį ir mokėjo PVM, todėl 677,90 Lt išmoka jam nepriklauso. Savo argumentus atsakovas taip pat grindė teismine praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-381/2006.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-10-28 sprendimu (b.l. 82-85) ieškovo A. Š. ieškinį atmetė ir priteisė iš jo 8,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tuo, kad automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas, kuris neturi galimybės susigrąžinti PVM už įsigytas prekes ir ar (paslaugas), todėl šiuo atveju PVM į minimalias automobilio remonto išlaidas ir atitinkamai į išmokėtiną draudimo išmoką turėtų būti įskaičiuotas tik tuo atveju, jei jo automobilį remontuos apmokestinamasis asmuo, privalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Tuo tarpu duomenų, kad minėtą automobilį remontuos toks asmuo, į bylą nėra pateikta. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovui nepateikus įrodymų apie mokėtiną ar sumokėtą už automobilio remontą PVM, šio mokesčio nėra pagrindo įtraukti į mokėtiną draudimo išmoką. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog šioje byloje privalu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009 pateiktais aiškinimais, konstatavęs, jog bylos ratio decidendi skiriasi. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje spręsta dėl draudimo išmokos už gaisro sugadintą pastatą, apdraustą atkuriamąja verte, o šioje byloje – dėl draudimo išmokos už eismo įvykyje sugadintą automobilį, taip pat skiriasi draudimo išmokos išmokėjimo pagrindas: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje dėl draudimo išmokos spręsta pagal Turto draudimo taisykles, o šioje byloje – pagal Transporto priemonių draudimo taisykles. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, ieškinio reikalavimų teismas netenkino.

Šalies argumentai

Ieškovas A. Š. apeliaciniu skundu (b.l.90-94) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-10-28 sprendimą, priteisti nesumokėtą 21 proc. PVM – 749,25 Lt, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2009-02-10 (dalies žalos atlyginimo momento) nuo nesumokėtos žalos dalies – 749,25 Lt iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį bei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teigia, jog teismas netinkamai aiškina Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 15 p. nuostatas, kurios turi būti aiškinamos taip: jeigu tretysis asmuo iš viso nesiruošia remontuoti savo sugadinto turto, nors jį ir tikslinga remontuoti, jam PVM nepriskaičiuojamas prie žalos atlyginimo dydžio. Tretysis asmuo pats sprendžia apie savo sugadinto turto likimą, informuodamas privalančią atlyginti žalą draudimo bendrovę, tada ši per įstatymo nustatytą terminą išmoka draudimo išmoką su PVM ar be jo. Taisyklių 14 ir 15 punktai, kuriais remiasi teismas, nenumato, kad žalą patyręs asmuo, prieš gaudamas žalos atlyginimo išmoką, privalo nurodyti žalą išmokančiai bendrovei apie tai, kur ir kas remontuos sudaužytą automobilį. Teismas problemos dėl PVM mokėjimo momento iš esmės neišsprendė – ar žalą patyręs asmuo privalo pirma savo lėšomis suremontuoti savo automobilį ir tik tada kreiptis dėl PVM atlyginimo fiziniam asmeniui, ne PVM mokėtojui, ar žalą atlyginanti bendrovė gali atidėti (sulaikyti) PVM sumokėjimo momentą. Fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas, visada moka PVM ir jo nesusigrąžina, todėl PVM sumos dydis privalo būti įskaičiuotas į patiriamos žalos dydį. Laiku nesumokėjus pilnos draudimo išmokos (su PVM), yra pažeidžiami nukentėjusiojo fizinio asmens teisėti lūkesčiai laiku gauti žalos atlyginimo išmoką, taip pat atsiranda ilgalaikis teisinis neapibrėžtumas bei yra tikimybė, kad ginčai dėl mokėtinų žalos atlyginimo sumų užsitęs, kas šiuo metu ir vyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2009-03-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2009). Taip pat tvirtina, jog teismas daro klaidą tvirtindamas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009, kuria remiasi ieškovas, ratio decidendi, skiriasi nuo šios bylos., nes bet kokiu civilinės žalos atlyginimo atveju galioja bendras principas – daiktas turi būti atstatytas į pradinę būseną arba išmokama adekvati pinigų suma, padengianti atstatymo kaštus.

Atsiliepimas

Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsileipimu į apeliacinį skundą (b.l. 114-116) prašo ieškovo A. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-10-28 sprendimą palikti nepakeistą. Visų pirma nurodo, kad ieškovas, nesilaikydamas CPK 321 str. draudimo apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde savo reikalavimą padidino nuo 677,90 Lt iki 749,25 Lt. Pažymi, jog pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d. PVM yra sumokamas valstybei tik už jau suteiktas paslaugas, atliktus darbus ar nupirktas prekes. Tuo atveju, jeigu ieškovas automobilį remontuotų pats, jį parduotų arba remontui samdytų asmenį, nesantį PVM mokėtoju, jis nepatirtų PVM dydžio išlaidų, pasiliktų PVM dydžio išmokos dalį sau, t.y. nepagrįstai praturtėtų. Sutinka su ieškovo teiginiu, kad žalą patyręs asmuo pats sprendžia dėl savo sugadinto turto likimo, tačiau nuo šio sprendimo priklauso ir nuostolių bei draudimo išmokos dydis. Ieškovas turto neremontuoja ir šios aplinkybės neginčija, todėl atsakovas išmokėjo draudimo išmoką be PVM. Atkreipia dėmesį jog ieškovo nurodomas automobilio apdraudimo faktas neužkerta kelio nuosavybės teisių perleidimui bei neįrodo aplinkybės, kad automobilio atstatymą atliks asmuo, kuris yra PVM mokėtojas. Asmuo turi teise perleisti savo teises ir pareigas pagal draudimo sutartį naujam automobilio savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog tuo atveju, kai sužalotas turtas neremontuojamas, nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų turtui suremontuoti, vertė be PVM.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu atsižvelgiant į apeliaciniame skunde įvardijamus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta.

Kaip matyti iš ieškovo apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-10-28 sprendime padaryta išvada, kad tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra susiklosčiusios - sugadintas eismo įvykio metu automobilis dar nesuremontuotas, PVM iš kaltojo asmens civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės nepriteisiamas. Todėl teisėjų kolegija dėl ieškovo partirtos žalos atlyginimo pasisako tik šiuo aspektu.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ ) 2 str. 2 d., pateikiančio draudimo išmokos sąvoka, ši išmoka yra draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokama pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Ši išmoka dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė, mokama būtent šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (specialus teisinis reglamentavimas, lex specialis principas) (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d.). Draudimo išmokos mokėjimo tvarką nustato TPVCAPDĮ 19 str., kurio 6 d. įtvirtinta, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 str. nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nukentėjusio trečiojo asmens pageidavimu draudikas ar Biuras išmoką perveda tiesiogiai nukentėjusio trečiojo asmens pasirinktai turtą remontuojančiai įmonei. Draudikas ar Biuras privalo pervesti išmoką šiai įmonei ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po to, kai sugadintas turtas buvo suremontuotas ir buvo pateiktas mokėjimo dokumentas. TPVCAPDĮ 19 str. 16 d. žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką reglamentuoti įstatymų leidėjas delegavo Vyriausybei. Ši 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (bylai aktualiu laikotarpiu 2008-02-13 nutarimo Nr. 122 red., galiojanti nuo 2008-02-24) patvirtino Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 15 p. yra išskiriami du atlygintinės žalos dydžio nustatymo būdai: 1) žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydžio nustatymas pagal realiai turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio; 2) jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tame pačiame punkte yra pasisakyta ir kas sudaro būtinas remonto išlaidas, tai remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos).

Atsižvelgiant į būtent tokį teisinį reglamentavimą, nukentėjęs asmuo, taigi ir apeliantas, turi galimybę pasirinkti vieną iš dviejų jam padarytos žalos atlyginimo būdų – arba remontuoti sugadintą transporto priemonę pasirinktoje turtą remontuojančioje įmonėje, su kuria už remonto darbus tiesiogiai atsiskaito draudikas (arba Biuras), arba reikalauti atlyginti jam žalą atsižvelgiant į ekspertų nustatytus būsimus transporto priemonės remonto kaštus. Kadangi apeliantas jokiai turtą remontuojančiai įmonei savo transporto priemonės nėra pavedęs suremontuoti, ir, kaip tvirtina, ketina tai daryti ateityje, jis savo valia pasirinko antrąjį jam padarytos žalos atlyginimo būdą, kuomet iš nukentėjusiajam asmeniui sumokamos draudimo išmokos yra privalomai išskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis (PVM). Pastebėtina, kad jokių objektyvių kliūčių palikti sugadintą transporto priemonę kurioje nors remonto įmonėje, kad ši automobilį suremontuotų, o draudikas (atsakovas) jau sumokėtų draudimo išmoką tiesiogiai šiai remonto įmonei, apeliantas teismui neįvardijo. Tokios savo pareigos bei galimybės teismo posėdyje nepaneigė ir atsakovas (b.l. 59). Tokiu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad draudikas neturi teisės aktais įtvirtintos pareigos (prievolės) sumokėti apeliantui PVM vien nuo apskaičiuotų turto remonto būtinų išlaidų (b.l. 33-47). Kitoks nagrinėjamos situacijos traktavimas paneigtų CK 6.2 str. nuostatą, kad prievolės atsiranda tik iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus ir sukuria prievolinius santykius. Nesant nei įstatyminės pareigos, nei sutarties su apeliantu, tokia prievolė atsakovui neatsirado. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino teisingai, savo išvadą pagrindė tinkamais motyvais bei argumentais, su kuriais teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja.

Be to, įstatymas žalą apibrėžia kaip turėtas išlaidas (CK 6.249 str. 1 d.). Būsimų nuostolių atlyginimas galimas tik tiek, kiek leidžia įstatymai ar poįstatyminiai aktai. Taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės nutarimu, būtent ir yra aptartas toks būsimų nuostolių atlyginimo atvejis, išskiriant PVM, kuris į atlygintinų būsimų nuostolių kategoriją nepatenka. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, kad iš viso neaišku, ar tokių nuostolių apeliantas patirs, apeliantas šios aplinkybės, priešingai įstatymo nurodymams, neįrodinėjo (CPK 12 str., 178 str.). Byloje nesama jokių objektyvių duomenų (preliminarių susitarimų su remonto paslaugas teikiančiais asmenimis ar bendrovėmis), patvirtinančių jo ketinimus susiremontuoti automobilį.

Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad vien faktas, jog draudikas dar neišmokėjo PVM sumos, anaiptol nereiškia, kad jis iš viso atsisako tokios kategorijos apelianto išlaidas kompensuoti, priešingai, patvirtino sumokėsiąs šį mokestį kuomet tokių nuostolių apeliantas realiai patirs (b.l. 59). Toks draudiko elgesys bei būsimieji ketinimai neprieštarauja Taisyklių 15 p. nuostatoms ir formuluotėms, jie atitinka ir visiško nuostolių atlyginimo principą, įtvirtintą CK 6.251 str. 1 d., 6.281 str.1 d.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto skundo argumentus, susijusius su netinkamai taikyta kasacinio teismo praktika, pažymėdama, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas, 2007-07-05 nutarimas, 2007-10-24 nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-52/2003; 2008-04-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-/2008; 2008-05-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-120/2008.). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr 3K-3-12/2009, suformuotos teisės aiškinimo taisyklės dėl PVM mokėjimo negali būti tiesiogiai pritaikytos. Viena vertus, toje nutartyje buvo vertinami draudiko sutartinės atsakomybės klausimai bei aptariama sutartinė draudimo suma, kuri išmokoma bet kuriuo atveju, net jei iš viso neketinama atkurti sugadinto daikto, ką pabrėžė ir kasacinis teismas. Taigi toje byloje draudiko pareiga kyla tiesiogiai iš sutarties, iš draudimo šalių susitarimų (draudimo sutarties sąlygų), kuomet draudimo išmokos dydis priklauso ir nuo draudimo įmokos dydžio, draudiko apskaičiuoto įvertinus draudimo riziką, ją didinančius ar mažinančius veiksnius. Pagal Draudimo įstatymo 88 str. draudimo išmokos dydis, sudarius draudimo sutartį, yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).

Taigi draudimo sutarties, tame tarpe ir savanoriško transporto priemonės draudimo sutarties sudarymo atveju dėl atlygintinų nuostolių dydžio šalys susitaria tarpusavyje, kiek tai neprieštarauja norminiais aktais įtvirtintam teisiniam reglamentavimui (CK 6.987 str., 6.997 str.), o apelianto atveju, kaip minėta, draudiko pareiga kyla tik iš įstatymo (CK 6.254 str.1 d.). Tik esant sudarytai transporto priemonės savanoriško draudimo sutarčiai apeliantas galėtų pretenduoti į sutartinės draudimo išmokos atlyginimą, neišskiriant ir PVM.

Antra vertus, pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2009-03-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009, pabrėžė, kad civilinė byla Nr. 3K-3-381/2006, kurioje klausimas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo būtent ir buvo sprendžiamas pagal šioje byloje nagrinėjamas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles ir Taisyklėse pateiktą nuostolių sąvoką, yra skirtinga savo faktinėmis aplinkybėmis ir turto draudimo sutarties sudarymo atveju netaikoma kaip precedentas. Todėl atitinkamai ir nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009 išaiškinimai dėl PVM, priešingai nei tvirtina apeliantas, neturi precedentinės galios jo ir atsakovo kilusiam ginčui spręsti.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 priimtoje nutartyje (bylos Nr. 3K-3-381/2006) dėl Taisyklių 15 p. taikymo pateikti išaiškinimai ir suformuluotos taisyklės atitinka ir nagrinėjamos bylos faktinę situaciją. Kasacinis teismas joje suformavo savo nuostatą dėl nuostolių, kuomet transporto priemonė neremontuojama, nurodydamas, kad priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis. Kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ir ne PVM mokėtojų, kuriems neabejotinai priskirtinas ir apeliantas, nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto, kuris yra ne PVM mokėtojas, nuostoliai nesuremontavus transporto priemonės yra būsimų remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM. Dėl PVM, kaip apelianto nuostolių, bus galima spręsti tik jį suremontavus ir priklausomai nuo to, kur bus perkamos paslaugos ir prekės (detalės) – pas PVM mokėtoją ar ne. Todėl jam neužkirstas kelias ateityje reikalauti ir kitų nuostolių atlyginimo, jeigu jų realiai patirtų. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvai prielaidų nesudaro.

Atsakovui priteistinos jo turėtos apeliacinės instancijos teisme atstovavimo išlaidos (CPK 98 str.). Nors atsakovas pateikė įrodymus dėl 800 Lt išlaidų dydžio, kolegija, spręsdama dėl kompensuojamosios jų dalies, atsižvelgia į Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nustatytus kriterijus - į procesinių dokumentų kiekį, (vienas), į bylos apimtį (1 t.), į tai, kad rengti procesinius dokumentus nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai, dėl ko advokato darbo sąnaudos galėtų žymiai išaugti, į teismo posėdžių skaičių (vienas), į ginčo sumą. Iš apelianto ieškovo naudai priteistina 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Skundo nepatenkinus, iš apelianto valstybės naudai taip pat priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) 7,05 Lt ( b.l. 120) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., , kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. Š. 500 (penkis šimtus) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų UADB „Ergo Lietuva“ naudai.

Priteisti iš A. Š. 7 (septynis) litus 5 centus pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Dalia VišinskienėHenrichas Jaglinskis