Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. buvo kaltinamas pagal BK140 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis 2020-07-27 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis vieną kartą sudavė sutuoktinei A. B. į pečių sritį, bendrai ne mažiau kaip tris kartus įspyrė į tarpkojį, į sėdmenis ir į kitas kūno vietas, delnais sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į abi rankas, pirštų nagais įdrėskė dešinę koją, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas odos įdrėskimus kairėje rankoje, ties dešinės šlaunies ir kirkšnies riba, poodines kraujosruvas abiejose rankose, kairiame sėdmenyje, didžiųjų lytinių lūpų srityje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo V. B. išteisino konstatavęs, kad baudžiamojoje byloje V. B. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismo vertinimu, byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus – odos įdrėskimus ties dešinės šlaunies ir kirkšnies riba, poodinės kraujosruvos kairiajame sėdmenyje, didžiųjų lytinių lūpų srityje – tyčiniais veiksmais padarė būtent V. B.. Specialisto išvada, paremta nukentėjusiosios, kurios parodymai nebuvo nuoseklūs, nurodytomis aplinkybėmis, neduoda pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad kaltinime nurodytus sužalojimus (kraujosruvos sėdmenyse, lytinėse lūpose, įdrėskimai kairėje rankoje, ties dešinės šlaunies ir kirkšnies riba) nukentėjusiajai padarė būtent V. B.. Kompleksiškai įvertinęs konflikto kilimo priežastis, buvusį fizinį kontaktą bei ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duotus V. B. ir nukentėjusiosios A. B. paaiškinimus, specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus, teismas konstatavo, jog V. B., suimdamas už pečių nukentėjusiąją ir ją stumdamas iš kambario, neturėjo tikslo sukelti jai fizinio skausmo ar ją nežymiai sužaloti, ir nors V. B. veiksmai (suimant nukentėjusiąją už žastų ir siekiant išstumti sutuoktinę iš kambario) nėra priimtinas ir adekvatus ginčo sprendimo būdas, atitinkantis tinkamo elgesio taisykles, tačiau vien tai negali būti vertinama kaip nusikalstama veika.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl V. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020-07-27 smurto prieš savo žmoną A. B., tokiais savo veiksmais padarant jai specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, atitinkančius nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, teismui konstatavus, jog byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus – odos įdrėskimus ties dešinės šlaunies ir kirkšnies riba, poodinės kraujosruvos kairiajame sėdmenyje, didžiųjų lytinių lūpų srityje – tyčiniais veiksmais padarė būtent V. B., ir prašo V. B. pripažinti kaltu dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde ginčydamas įrodymų vertinimą, tvirtindamas, jog teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymus vertino selektyviai, išskirtinai didesnę įrodomąją vertę suteikdamas V. B. parodymams, o nukentėjusiosios parodymus nepagrįstai pripažino nenuosekliais ir nepatikimais ir padarė visiškai nepagrįstas, nelogiškas, prielaidomis ir spėjimais pagrįstas išvadas, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus tyčiniais veiksmais padarė būtent V. B., tai lėmė nepagrįstą V. B. išteisinimą dėl minėtos nusikalstamos veikos.

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus, patikrinęs bylą ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, jog Plungės apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Išvada, kad V. B. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pagrįsta išsamia bylos duomenų visumos analize, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl nesiremiama nukentėjusiosios parodymais, pažymint, kad jie nebuvo nuoseklūs (prieštaravimai išsamiai aptarti skundžiamo nuosprendžio 4–5 psl.), o jos pačios elgesys įvykio metu ir po jo stokoja tiek elementarios gyvenimiškos logikos, tiek nuoseklumo, kartu atkreipiant dėmesį ir į byloje esančius procesinius dokumentus (Plungės apylinkės teismo 2020-11-11 nutartį, kuria patvirtintas prokuroro 2020-11-10 nutarimas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nutraukti ikiteisminį tyrimą A. B. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl dukters sužalojimo ir fizinio skausmo sukėlimo; Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2021-05-26 nutarimą apie A. B. pradėtą, o vėliau nutrauktą ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl jos smurtavimo prieš nepilnametę dukrą), kurių turinys atskleidžia ne tik nukentėjusiosios asmenybę, jos pačios nevisiškai adekvatų elgesį šeimoje, bet ir jos subjektyvų tam tikrų įvykių suvokimą ir polinkį išsigalvoti, o teismo išvados grindžiamos kitais bylos duomenimis, kurių vertinimo motyvai išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

7. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad Plungės apylinkės teismas, išteisindamas V. B., be pagrindo nesirėmė nukentėjusiosios parodymais pažymėdamas, jog ji iš karto po įvykio į policiją ir medikus nesikreipė, o kreipėsi į Moterų krizių centrą, neanalizavo ir nevertino nukentėjusiosios parodymų apie anksčiau prieš ją sutuoktinio vartotą psichologinį smurtą ir į jos, kaip aukos, psichinę savijautą, o rėmėsi vien tik V. B. teisme duotais parodymais ir jų pagrindu padarė prielaidomis paremtą išvadą, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti atsitrenkdama į atskirus daiktus, visiškai nevertino ne tik V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bet ir liudytojų parodymų, taip pat netinkamai vertino rašytinę bylos medžiagą, kuri, pasak teismo, atskleidė nukentėjusiosios asmenybę, subjektyvų tam tikrų įvykių suvokimą ir polinkį išsigalvoti. Ir nors prokuroras, atkreipdamas dėmesį iš esmės į tai, jog nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad kraujosruvos sėdmenyje ir didžiųjų lytinių lūpų srityje atsirado nuo tiesioginių V. B. smūgių spiriant ne mažiau kaip tris kartus, o teismo medicinos specialistas teisme nurodė, kad kraujosruva lytinių lūpų srityje galėjo atsirasti spyrus ir iš priekio, ir iš galo, tyčia pats žmogus to nepasidarytų, siekia, kad įrodymai byloje būtų įvertinti kitaip, nei juos šioje byloje įvertino pirmosios instancijos teismas, jokių esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, išskyrus subjektyvų situacijos vertinimą, savo apeliaciniame skunde nenurodo, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino V. B. parodymus, nevertindamas jų kartu su visais bylos duomenimis, netyrė aplinkybių bendrame kontekste, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

8. Prokuroras, apeliaciniame skunde akcentuodamas teisme apklausto specialisto išvadą pateikusio eksperto R. Petrausko paaiškinimus, kad kraujosruva lytinių lūpų srityje galėjo atsirasti spyrus ir iš priekio, ir iš galo, tyčia pats žmogus to nepasidarytų, nutyli to paties eksperto nurodytą aplinkybę, kad minimi sužalojimai galėjo atsirasti tiek nuo spyrio, tiek į kažką atsitrenkus (pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo metu ar važiuojant dviračiu). Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020-07-29 specialisto išvados Nr. G1218/2020 (03), ji taip pat nėra kategoriška, t. y. joje nurodyta, kad A. B. konstatuoti sužalojimai: „odos įdrėskimai abiejose rankose, dešinės šlaunies ir kirkšnies riboje, poodinės kraujosruvos abiejose rankose, kairiame sėdmenyje, didžiųjų lytinių lūpų srityje <...> padaryti kietų bukų ir bukabriaunių daiktų trauminių bei dinaminių poveikių pasekoje, sudavimo ar atsitrenkimo metu“ (t. 1, b. l. 66). Dėl poodinės kraujosruvos kairiojo sėdmens srityje teismo ekspertas paaiškino, kad poodinė kraujosruva ant sėdmens galėjo susidaryti tiek suduodant poveikį į tą sritį, tiek nukrentant ant tos dalies, o dėl kraujosruvos lytinių organų srityje ekspertas, kaip minėta, nurodė, kad ji galėjo atsirasti tiek nuo spyrio, tiek į kažką atsitrenkus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pati nukentėjusioji, apklausiama teisme, patvirtino, jog konflikto su sutuoktiniu metu ji buvo atsitrenkusi į sieną, t. y. nurodė: „Jis mane galėjo pastumti su rankomis, sugriebti už pečių ir nublokšti į sieną. <...> Atsitrenkiau į sieną <...>. Tai miegamasis. Jis nėra toks didelis, pastumiant atsilieti į sieną, sėdmenimis ir mentėmis“ (2021-03-09 teisiamojo posėdžio protokolas). Tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su V. B. to paties teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybe: „Pilnai galėjo būti, kad ji į sieną galėjo atsiremti.“ Šio posėdžio metu V. B. taip pat nurodė, kad miegamasis kambarys, kuriame vyko konfliktas, yra nedidelis, jame yra baldų (nurodė: „Tame kambaryje yra kėdės, stalas, kolonėlės, staliukas žurnalinis“) ir, jam siekiant sutramdyti ir išstumti iš kambario akivaizdžiai jį provokuojančią sutuoktinę, ši galėjo atsiremti į sieną ar toje vietoje stovėjusią kėdę, stalą, kolonėles, žurnalinį staliuką (nurodė: „Ji galėjo atsitrenkti į kėdę, stalą stumdantis“). Ir nors V. B. prielaidos, kad sužalojimus sėdmenyse ir lytinėse lūpose nukentėjusioji galėjo patirti karatė treniruotėse ar išvykoje, jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina (kaip liudytoja teisme apklausta nukentėjusiosios draugė V. Š., pas kurią 2020 m. liepos 24–26 d. sodyboje svečiavosi nukentėjusioji su dviem savo vaikais, nurodė, kad svečiuodamasi pas ją A. B. nieko aktyvaus neveikė ir susižaloti negalėjo, ji jokių sužalojimų ant jos kūno nepastebėjo; kaip liudytojas teisme apklaustas A. M. (A. M.), karate sporto klubo (duomenys neskelbtini) vadovas ir treneris, nurodė, kad nukentėjusioji treniruotes pas jį vėl pradėjo lankyti 2021 m. birželio mėn. (byloje nagrinėjamas 2020-07-27 įvykis)), tačiau lygiai taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai (poodinės kraujosruvos kairiame sėdmenyje, didžiųjų lytinių lūpų srityje) yra V. B. tyčinių smurtinių veiksmų prieš sutuoktinę, kai šis, pasak nukentėjusiosios, dešine koja spyrė į jos kairės pusės sėdmenis, į tarpukojį ir kitas kūno vietas (spyrė ne mažiau kaip tris kartus), pasekmė. Byloje esančios teismo medicinos eksperto išvados ir šias išvadas remiantis nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis pateikusio eksperto R. Petrausko paaiškinimai patvirtina tik tą aplinkybę, kad A. B. galėjo būti sužalota jos nurodytu laiku ir būdu, tačiau nepaneigia ir pakankamai realios tikimybės, kad minėtus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti ir atsitrenkdama į sieną (tai, kaip minėta, ji pati pripažino) ar miegamojo kambaryje buvusius baldus, kai sutuoktinis, suėmęs ją už pečių, bandė išstumti iš kambario, ar kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku. Taigi taip pat negalima kategoriškai paneigti pakankamai realios galimybės, kad kiti nukentėjusiajai specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai – keletas nedidelių įdrėskimų ir kraujosruvų abiejose rankose – galėjo būti padaryti, kai V. B., sugriebdamas sutuoktinę už pečių (kaip minėta, pati A. B. pripažino, elgėsi provokuojamai (nurodė, kad jos tikslas buvo surinkti kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad sutuoktinis prieš ją smurtauja, ir ji įvykio vakarą to aktyviai siekė: „Aš norėjau, kad ant mano kūno liktų žymių, kad galėčiau pranešti pareigūnams“ (2021-03-09 teismo posėdžio protokolas)), bandė išstumti ją iš miegamojo kambario, šiai nereaguojant į jo prašymus išeiti ir leisti jam miegoti. Dėl odos įdrėskimų rankose pastebėtina, jog pati nukentėjusioji nurodė, kad jie galėjo būti padaryti, kai sutuoktinis „<...> mosikavo rankomis ir užkliuvo tuo nagu“ (2021-03-09 teisiamojo posėdžio protokolas), o tai negali būti vertinama kaip tyčinis veiksmas siekiant sužaloti / sukelti fizinį skausmą. Dėl nukentėjusiosios parodymų, kad įdrėskimai ties dešinės šlaunies ir kirkšnies riba galėjo būti padaryti sutuoktiniui spiriant, sutiktina su pirmosios instancijos vertinimu, kad jie yra nelogiški, nes neįtikėtina, kad tokie įdrėskimai galėjo būti padaryti spiriant basa koja, juolab kad įvykio vakarą nukentėjusioji dėvėjo standaus audinio kelnes – džinsus.

9. Kompleksiškai įvertinęs konflikto kilimo priežastis, buvusį fizinį kontaktą ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus nukentėjusiosios ir V. B. parodymus, atsižvelgdamas į specialisto išvadą ir šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimus teisme, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai sužalojimai – poodinės kraujosruvos abiejose rankose - atsirado V. B. siekiant sutramdyti ir iš kambario išstumti konflikto iniciatorę ir jį akivaizdžiai provokuojančią nukentėjusiąją, o ne siekiant sukelti jai fizinį skausmą ar ją sužaloti. V. B., suimdamas už pečių nukentėjusiąją ir ją stumdamas iš kambario, neturėjo tikslo sukelti A. B. fizinio skausmo ar ją nežymiai sužaloti. Ir nors V. B. veiksmai, suimant sutuoktinę už žastų ir siekiant išstumti ją iš kambario, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra priimtinas ir adekvatus ginčo sprendimo būdas, atitinkantis tinkamo elgesio taisykles, tačiau vien tai negali būti vertinama kaip nusikalstama veika BK 140 straipsnio 2 dalies prasme.

10. Tokia išvada, be kita ko, padaryta pirmosios instancijos teismui pagrįstai atsižvelgiant ir į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei jos elgesį įvykio metu (2021-03-09 teisiamojo posėdžio metu pati A. B. patvirtino, kad įvykio vakarą ji specialiai provokavo savo sutuoktinį, leido, kad jis ją muštų, nes norėjo, kad liktų kuo daugiau žymių, kitaip nebūtų prisivertusi gintis, kviesti policijos, t. y. nurodė: „<...> Aš norėjau, kad ant mano kūno liktų žymių, kad galėčiau pranešti pareigūnams. <...> Taip, leidau kad jis mane muštų, kad liktų daugiau žymių. Kitaip neprisiversčiau gintis, kviesti policiją. <...> Jis mane, kai stumdydavo ir spardydavo aš darydavau žingsnį link jo, kad gaučiau dar smūgių, kad aš išdrįsčiau prabilti apie tai kitiems žmonėms. Man reikėjo tų smūgių. <...> Galima ir taip sakyti, kad jį provokavau mane mušti. <...> Taip, jis mane pastumdavo. Ir aš darydavau vieną žingsnį link jo. <...> Logiška, kad reikia turėti daugiau sužalojimų. <...> Žinau, kad jį erzina mano balsas, aš nuolat kalbėjau šitaip jį provokuodama <...>. Aš leidau jam trankyti mane <...>. Žinojau, kad kitaip niekas manimi nepatikės. <...> Taip, nusprendžiau kad sumuša, tai geriau ir bus įrodyta, nes psichologinis smurtas neįrodomas“) ir po įvykio, kai ji, kaip pati nurodė, patyrusi intensyvų sutuoktinio smurtą, į policiją ir medikus iš karto nesikreipė, nors, kaip pati teigė, buvo stipriai sumušta ir jai labai skaudėjo, o vietoj to nuvyko į Moterų krizių centrą ir tik kitos dienos vakare (2020-07-28 17.20 val.) kreipėsi su pareiškimu į policiją dėl neva tai sutuoktinio smurtavimo, nurodydama, kad taip pasielgė po apsilankymo Moterų krizių centre, kur jai darbuotojai pasakė, kad negalima to kentėti, nors iš karto po įvykio nenorėjo „rašyti ant sutuoktinio pareiškimo“, nes jai buvo gėda prisipažinti, kad jos sutuoktinis smurtauja, tai prieštarauja jos pačios nurodytai aplinkybei, kad įvykio vakare ji siekė susirinkti kuo daugiau įrodymų – kūno žymių, kad apie patiriamą sutuoktinio smurtą galėtų pranešti būtent teisėsaugos institucijoms. Kelia abejonių nukentėjusiosios parodymai ir tuo aspektu, kad, pasak A. B., šis įvykis buvo ne pirmas jos patirtas smurtas šeimoje, nors, kaip ji pati nurodė, prieš įvykį ji kreipėsi į Moterų krizių centrą dėl patiriamo sutuoktinio psichologinio ir ekonominio smurto, apie tai, kad sutuoktinis būtų anksčiau prieš ją naudojęs fizinį smurtą, nenurodė. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo medicinos eksperto konstatuoti A. B. kūno sužalojimai nepatvirtina ir jos parodymų dėl A. B. smurtavimo apimties, kuris, tikint nukentėjusiąja (pasak nukentėjusiosios, sutuoktinis intensyviai ir pakankamai ilgai, apie pusvalandį, prieš ją smurtavo: „Tai vyko apie 30 minučių, tas mušimas. <...> Tai gali būti virš 20 kartų, kad trenkė <...> Jam už 30 minučių praėjo ta agresija <...> Su dešine koja spyrė į mano kairę pusę, tai sėdmenis, kur yra kojos šlaunies viršus, į tarpkojį. <...> Spyrė ne mažiau 3 kartų. <...> Su koja spyrė į šlaunį, tarpkojį, sėdmenis <...> man tada labai skaudėjo. Taip, 30 minučių ne mažiau kaip 20 kartų trankė“ (2021-03-09 teisiamojo posėdžio protokolas)), turėjo sukelti jai kur kas rimtesnius sužalojimus. Šių duomenų visumos kontekste A. B. parodymai, kurie, kaip minėta, nėra nuoseklūs nei patys atskirai, nei vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais, nėra tiek patikimi, kad, nesant kitų neginčijamų kaltės įrodymų, vien jais būtų galima grįsti V. B. kaltę. Atsižvelgiant į priešiškus abiejų sutuoktinių tarpusavio santykius, negalima kategoriškai atmesti ir pakankamai realios prielaidos, jog nukentėjusioji, kuri tik po pakankamai ilgo laiko tarpo kreipėsi į policiją dėl 2020-07-27 incidento, kerštaudama sutuoktiniui prie šio incidento padarinių galėjo priskirti ir kitus galimai kitomis nenustatytomis aplinkybėmis ir kitu laiku patirtus kūno sužalojimus.

11. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad V. B. 2020-07-27 apie 23.30 val., tarpusavio konflikto su sutuoktine A. B. metu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl V. B. pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais iš esmės deklaratyvaus pobūdžio motyvais, nenurodant konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, prokuroro nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji A. B., kurios parodymais lemiama dalimi ir buvo grindžiami V. B. inkriminuoti kaltinimai, su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu sutiko ir jo apeliacine tvarka neskundė, apeliaciniame procese nei pati, nei per savo įgaliotąją atstovę nedalyvavo ir prokuroro apeliacinio skundo nepalaikė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.