Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-07-30 · Byla Nr. ATP-554-255/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-30
Bylos Nr.
ATP-554-255/2014
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-00362-2014-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Regina Bertašienė
Pažeidėjas
E. M.
Kategorijos
  • 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-554-255/2014Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00362-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 39.1.; 45.4.; 45.4.5.; 79.1; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nubaustas už tai, kad 2014 m. kovo 2 d., apie 18 val. 52 min., Ožnugarių kaimo ribose, Tauragės r. sav., E. M., kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą E. M. vardu, neatlikta techninė apžiūra, nevykdė teisėtų, akivaizdžiai išreikštų, uniformuotų policijos pareigūnų A. Č. ir Š. P. reikalavimų sustabdyti transporto priemonę, būti patikrintam dėl neblaivumo, kai 2010 m. spalio 14 d., buvo paskirta administracinė nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, tuo pažeidė KET 14, 18, 17, 238 punktų reikalavimus ir padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130² straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje.

Be to jis, nubaustas ir už tai, kad 2014 m. kovo 2 d., apie 18 val. 52 min., Ožnugarių kaimo ribose, Tauragės r. sav., nepaklusęs teisėtam policijos reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, t. y. padaręs administracinės teisės pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, atsisakė vykdyti teisėtus policijos pareigūnų A. Č. ir Š. P. reikalavimus grąžinti automobilio „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius, patikrinti neblaivumą, sėsti į tarnybinį automobilį bei pabėgo vengdamas sulaikymo, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 11 d. nutarimu pripažinti E. M. kaltu ir jam paskyrė nuobaudas: už pažeidimą pagal ATPK 130² straipsnį - 30 parų administracinį areštą su transporto priemonės konfiskavimu, už pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį - 20 parų administracinį areštą su transporto priemonės konfiskavimu, už pažeidimą pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį - 120 Lt baudą, už pažeidimą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį- 400 Lt baudą. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtas nuobaudas subendrino ir paskyrė subendrintą nuobaudą - 30 (trisdešimties) parų administracinį areštą. Konfiskavo automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą E. M. vardu, VIN kodas VWZZZ3BZ5P053064, paimtą 2014 m. kovo 2 d. transporto priemonės paėmimo aktu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu E. M. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Skunde nurodo, kad nesutinka su 2014 m. birželio 11 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimu, nes tą vakarą automobilio nevairavo ir nuo policijos nebėgo, teismas priėmė šį sprendimą vienašališkai, neišsiaiškinęs visų įvykio aplinkybių, nors privalėjo būti aktyvus, neapklausęs visų galimų liudytojų (A. R., prokuroro, surašiusio nutarimą), pasikliaudamas vien policininkų parodymais, nekreipdamas dėmesio į apelianto ir kitų įvykyje dalyvavusių liudytojų nurodytas aplinkybes. Teigia, kad jis niekaip negali prisipažinti to, ko tikrai nepadarė ir už tai yra skaudžiai nubaustas. Yra įsitikinęs, kad Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, nesurinkti visi galimi įrodymai, neteisingai įvertinti surinkti įrodymai, neatsižvelgta į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, kitas faktines aplinkybes. Teismas, skirdamas nuobaudą, išskirtinai vadovavosi tik dviejų pareigūnų parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinkantys realybės. Teismas nevertimo daug parodymų ir faktų, kurie buvo išdėstyti posėdžių metu ir turi esminę reikšmę šios bylos baigčiai. Todėl 2014 m. birželio 11 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimas turi būti naikintinas.

Apeliantas nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus ir visiškai netyrė ir nepasisakė dėl paties esminio fakto šioje administracinio teisės pažeidimo byloje - paties stabdymo fiksavimo fakto. Sistemiškai vertinant administracinės teisės normas akivaizdu, kad siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti asmenį, susijusį su nepaklusimu reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat turi būti įrodyta ir to asmens kaltė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-990/2006; 2010 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N63-781/2010; 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N-251-1202/2012). Be to, remiantis ATPK 256 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Analizuojant jam inkriminuojamų pažeidimų ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 130² straipsnį aplinkybes akivaizdu, kad teismas vadovavosi vien pareigūnų parodymais, kitų parodymų, įrodančių jo kaltę nesurinkta, o pateiktais nesivadovauta. Teisme pareigūnai teigė, kad stabdė jo automobilį, tačiau nei jis, nei automobilį vairavusi liudytoja G. L. to fakto nematė, nors jie šabloniškai nupiešė stabdymo procesą. Vėlgi nėra jokių duomenų, kad jie tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijų reikalavimus, t. y. nestojus automobiliui pareigūnai privalėjo pranešti į budėtojų dalį. Tokių faktų byloje nėra pateikta, manyčiau, kad taip ir nebuvo padaryta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Tauragės AVPK tik iš antro karto jo atstovui pareikalavus pateikė teismui nepilną to vakaro ir nurodyto laiko policijos automobilio vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų versiją, iš pradžių pateikdami teismui pirmojo tą vakarą sustabdymo informaciją. Kaip teisme pripažino Tauragės AVPK atstovas, tie duomenys yra skirti tik vidiniam (tarnybiniam) naudojimui ir pilnos išklotinės nepateikė, teismas to padaryti nepareikalavo. Tačiau juk tokių duomenų pateikimas apie stabdymą, persekiojimą veikiant švyturėliams, garsinei signalizacijai, durelių atidarymui, variklio veikimui, automobilio greičio parodymams būtų išsklaidęs visas abejones ir ginčus. Apeliantas tai traktuoja kaip galimai tyčinį vengimą pateikti teismui visus būtinus ir galimus įrodymus, nes taip būtų paneigta pareigūnų versija ir patvirtinti apelianto įrodymai, nes stabdymo ir vijimosi faktų paprasčiausiai nebuvo. Mano, kad tokie žingsniai buvo daromi galimai specialiai siekiant pateisinti savo veiksmus, neteikti duomenų, kurie jiems yra galimai nenaudingi ir taip neteisėtai apkaltinti apeliantą. Bylos medžiagoje yra pateiktas Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2014 m. kovo 17 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Nutarime aiškiai pažymėta, kad iš pareigūnų Š. P. ir A. Č. paaiškinimų ir gautos iš Tauragės AVPK medžiagos matyti, kad tamsiu paros metu stabdė automobilį, kuris nestojo, vėliau pamatė, kad tai tas pats automobilis, kurį tą vakarą jau buvo stabdę. Jam (automobiliui) sustojus, iš keleivio pusės išbėgo vaikinas, kuris pagal aprangą buvo panašus į pabėgusį vyriškį, kaip paaiškėjo vėliau, tai ir buvau apeliantas. Iš tikrųjų tai atitinka jo ir G. L. parodymus, tačiau teismas į tokius parodymus nereagavo, juos pripažindamas nereikšmingais, „nes prokuroras galėjo apsirikti rašydamas nutarimą“. Apeliantas remiasi 2013 m. lapkričio 11 d. Klaipėdos apygardos nutarimu administracinėje byloje Nr. ATP-686-382/2013 ir teigia, kad teismų praktikoje laikomasi tokios nuostatos, kad stabdomas asmuo vairuojantis automobilį turi suprasti ir suvokti, kad yra stabdomas, tai turi būti daroma iš anksto, šiuo atveju tokių įrodymų byloje nėra surinkta, nes jokio stabdymo nebuvo.

Dėl byloje surinktų įrodymų nurodo, kad apeliantui nesuprantamas teismo požiūris į byloje esančius surinktus įrodymus, o būtent į pateiktus garso įrašus, kuriuos padarė policijos pareigūnai ir jų automobilyje sėdėjusi G. L.. Mano, kad dėl jų autentiškumo teismui abejonių nekilo: abu jie daryti vienu metu, tai įrodo tie patys pareigūnų balsai, aptariamos tos pačios šio įvykio aplinkybės, minimos tos pačios pavardės (M., L.), minimas tas pats automobilis, abiejuose įrašyti pokalbio ištraukos su A. R. (Skaudvilės nuovados vadovu). Pareigūnų teismui pateiktame įraše girdisi pokalbis su apeliantu, kur nustatinėjama jo asmenybė, o svarbiausia, šio kiemo priklausomybė. Čia pareigūnai prieštarauja patys sau, nes jie aiškinasi kam priklauso šis kiemas, tačiau apelianto laukia būtent netoliese šios sodybos, tikėdamiesi, kad jis būtent čia važiuos. Įraše girdisi pareigūnų reikalavimas pasitikrinti girtumą, tačiau neakcentuojama, kad girtumą reikia tikrintis todėl, jog apeliantas vairavo galimai neblaivus. Įraše skamba žodžiai, kad automobilis pralėkė 150 km/val. greičiu, teismo posėdyje pareigūnai teigė jau kitaip, tačiau vėlgi šabloniškai: važiavo apie 60 km/val. greičiu, pristabdė, po to padidino greitį ir nuvažiavo, žodžiu suprato, kad yra stabdomas ir pabėgo. Šiame įraše girdimas dar vienas pareigūno pasakymas „ką čia tas A. šneka, rašyk tarnybinį, kad mes matėm jį prie vairo" išduoda tikrąją situaciją, kuri aiškiai parodo, kad pareigūnai nestabdė ir nematė apelianto sėdinčio prie vairo. Liudytojos G. L. telefonu darytame garso įraše skamba pokalbio ištraukos tarp pareigūnų ir vieno iš pareigūnų su nuovados vadovu „durna situacija“, „mes juos laukuos sustabdėm, jie sustojo, iššoko iš mašinos, pabėgo“, rodo buvusią realią situaciją. Kiti išsireiškimai, tokie kaip „reikėtų suskaldyti ant jo, jis neturi teisių ir dar girtas“, „bet kaip įrodyt, kad jis važiavo“, „matai, Audriau, kad būtent jis tai nematėm“ (antrojo, ne telefonu kalbėjusio pareigūno žodžiai) parodo, kad pareigūnai meluoja sakydami teisme nušlifuotus teiginius apie įstatyme numatytą stabdymo eigą, automobilio greitį, kas vairavo, jie sugeba net pamatyti ir nupiešti, kaip vairuotojas buvo apsirengęs. Apeliantas teigia, kad savo tėvų kieme jis elgėsi pakankamai santūriai, pareigūnų neįžeidinėjo (tai įrodo įrašai, kur į juos jis kreipiasi „Jūs“, „pareigūnai“), tiesiog nesutiko su jų savivale privalomai tikrintis girtumą, nes pagal įstatymus tam nebuvo jokio reikalo, išskyrus pareigūnų užgaidas apgaulės būdu jį priversti pasitikrinti girtumą. Mano, kad teismui pateiktų šių įrodymų visuma tikrai paneigia pareigūnų parodymus, akivaizdžiai įrodo, kad pareigūnai nestabdė ir nematė vairuotojo, ir patvirtina jo bei kitų byloje apklaustų liudytojų pateiktus duomenis, į kuriuos teismas nekreipė dėmesio, netyrė ir nesivadovavo priimdamas savo verdiktą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde E. M. taip pat teigia, kad teismo posėdžiuose jis nurodė, kad jį ir Š. P. sieja seni nesutarimai. Jie prasidėjo tada (maždaug prieš 5-6 metus), kai jis dar nebuvo pareigūnu. Pirmasis konfliktas su juo įvyko Eržvike, šokių metu. Tada jie apsistumdė, koliojosi, tačiau juos išskyrė ir neleido muštis. Tapęs pareigūnu jis keletą kartų yra stabdęs apeliantą, netgi pamatęs jį vairuojantį automobilį apsisukęs ir pasivijęs, įkyriai tikrinęs automobilį, dokumentus, jų autentiškumą. Apeliantas nurodo, kad jis yra nemažai kartų baustas administracine tvarka, su pareigūnu Š. P. yra ne kartą susidūręs, todėl jau vien tai, kad patruliai turėjo vadovo nustatytą užduotį, maršrutą, tačiau galimai viską savavališkai pakeitė, su niekuo nederino (bent jau byloje tokių įrodymų nepateikta ir nesurinkta) ir laukė grįžtančio jo automobilio netoli jo tėvų namų, kelia pagrįstų abejonių. Kitas asmeniškumo aspektas - garso įrašuose, tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai sako, kad nežino, kam priklauso ši sodyba, reikalauja įrodymų, tačiau jo laukė būtent jos prieigose, tikėdamiesi jį sučiupti neblaivų prie vairo. Apeliantas remiasi 2014 m. sausio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarimu, kuriame, atsižvelgiant į tai, kad nepaneigtas tarp pažeidėjo ir Tauragės apskrities VPK pareigūnų galimai esantis interesų konfliktas, apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūnų parodymais šiuo atveju rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Mano, kad šiuo atveju pareigūnas Š. P. taip pat nepaneigė apelianto pateiktų įrodymų, teismui melavo, sakydamas, kad jo nepažįsta.

Dėl kitų surinktų įrodymų teigia, kad pareigūnas, greičiausiai A. Č., jau būdamas jo tėvų kieme skambino G. L. ir klausė jos, kas su ja važiavo, nors prieš tai puikiai matė jį sėdintį šalia jo priekinėje automobilio sėdynėje, o teisme nurodė, kad matė jį vairuojantį automobilį. Tai patvirtina apelianto parodymus ir paneigia pareigūnų teiginius, kad jis vairavo. Prie jo tėvų sodybos privažiuoti buvo galima vieninteliu ten esančiu kaimo keliuku, kitaip pasiekti šios sodybos nebuvo galima, tuo labiau, kad tuo metu buvo šlapia ir purvina. Pareigūnai matė visus, kurie tą vakarą atvažiavo pas jį, jie praėjo pro juos, todėl atvežti G. L., kaip teigia jie ir teismas, nebuvo jokių galimybių. Tuo labiau, kad vienas iš pareigūnų pats pastebėjo, kad jos batai švarūs, o to nebūtų buvę galima išvengti, jei ji būtų bandžiusi ateiti į kiemą laukais nepastebėta pareigūnų. Teismas savotiškai pabandė įvertinti pareigūnų parodymus susiejant su garso įrašais. Jeigu pareigūnai nurodo, kad jau stabdant, apšvietus jų tarnybinio automobilio šviesomis, buvo aišku, kad pagal aprangą, išvaizdą prie vairo sėdėjau apeliantas, tai vėliau, jų pasakymas įraše „kad būtent jis, tai nematėm" jau traktuojamas taip, kad jie tuo metu nežinojo žmogaus vairavusio automobilį vardo ir pavardės. Tai visiškai susikerta su sveika logika, nes pareigūnai tikrai žinojo ir jo vardą, ir pavardę, ir laukė jie neatsitiktinai.

Dėl pareigūnų tarnybinių pranešimų nurodyta, kad tarnybiniai pranešimai surašyti neteisingi, vienodi, (tas pats tekstas, tos pačios rašybos klaidos), tai teismų praktikoje yra traktuojama kaip neobjektyvūs pareigūnų parodymai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-202- 561/2010) Šiuo atveju apeliantas nuosekliai, nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, tvirtino, kad automobilis stabdomas nebuvo, nepaklusimo sustoti nebuvo, kad jis automobilio nevairavo, nurodė vairuotoją, kuri taip pat nuo pat pradžių nurodė vairavusi šį automobilį ir nemačiusi jokių stabdymo ženklų bei policijos automobilio. Nei policija, nei teismas nenustatė ir į posėdį nekvietė kitų galimų įvykio liudytojų ir jų neapklausė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-2475/2010, N62-3061/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neapklausęs teisme kaip liudytojų visų su įvykiu susijusių asmenų, nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-684/2009, N575-881/2009, N62-2475/2010, Klaipėdos apygardos teismo nutartis byloje Nr. ATP-391-174/2012), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę neigia. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Mano, kad teismas tradiciškai rėmėsi tik pareigūnų parodymais, neanalizavo ir netyrė įvykio aplinkybių, tokia teismo padaryta išvada yra abstrakti, neparemta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-990/2006; 2010 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N63-781/2010; 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1202/2012). Apelianto teigimu, šioje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių administraciniuose teisės pažeidimo protokoluose nurodytas aplinkybes, kad jis nepakluso sustoti stabdant pareigūnams ir vairavo automobilį neblaivus, nėra įrodyti jo tyčiniai veiksmai padarant šiuos teisės pažeidimus, kurių iš tikrųjų jis ir nepadarė, apskritai nėra įrodytas pats stabdymo faktas, nes jo nebuvo. Tą vakarą protokole nurodytu laiku G. L. vairuojamas automobilis stabdomas nebuvo, t. y. nepaklusimo uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nebuvo, apeliantas tą vakarą automobilio nevairavo. Apeliantas nurodo, kad jis nesiginčija dėl kitų pažeidimų, kurie galimai buvo padaryti jo tėvų kieme, tačiau pareigūnų reikalavimas pasitikrinti girtumą būnant savo kieme, ne viešoje vietoje, tamsiu paros metu tikrai kėlė abejonių. Nurodo, jog visos abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl ši byla pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bei 130² straipsnį turi būti nutraukta nesant jo veikoje jam inkriminuojamų teisės pažeidimų įvykių ir sudėties.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkas K. Lukošius nurodo, kad Tauragės rajono apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai priėmė sprendimą administracinėje byloje ir patraukė atsakomybėn E. M.. E. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad tarp jo ir pareigūno Š. P. yra asmeniškumai ir sieja nesutarimai. Teigia, kad apeliantas nepagrįstai mano, jog kartą gyvenime pareigūnas nubaudęs asmenį, kitą kartą nustatęs pažeidimą, jau nebegali jo bausti, toks E. M. teiginys vertintinas kritiškai. Dėl apeliaciniame skunde aprašomų vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų nurodo, kad teismo posėdžio metu buvo pasakyta, kad patruliniame automobilyje, su kuriuo tą vakarą dirbo pareigūnai, įmontuota techninė įranga, kuria siekiama kontroliuoti ir nustatyti tik pareigūnų buvimo vietą, o ne pareigūnų važiavimo greitį ir kitus duomenis, kadangi techniškai vieninga pajėgų valdymo sistema sujungta yra su radijo stotimi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas E. M. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 130² straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantas pripažįsta, kad padarė ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties buvimo E. M. veikoje, todėl apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų E. M. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo išvada, jog E. M. kaltė dėl nurodytų ATPK pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, veikos kvalifikuotos bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Klaipėdos apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. M. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl E. M. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus daryti.

Apeliantas yra teisus teigdamas, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kai traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl E. M. kaltės padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas E. M. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. M. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje. Atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto E. M. pateiktą versiją, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors E. M. ir nepripažįsta savo kaltės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų pažeidimų padarymo, tačiau iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančios medžiagos matyti, kad visuma byloje esančių įrodymų paneigia apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis 2014 m. kovo 2 d., 18 val. 52 min. Tauragės r. sav., Ožnugarių k., nevairavo automobilio „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė vienašališkai, neišsiaiškinęs visų įvykio aplinkybių, neapklausęs visų galimų liudytojų (A. R., prokuroro, surašiusio nutarimą), pasikliaudamas vien policininkų parodymais, nekreipdamas dėmesio į apelianto ir kitų įvykyje dalyvavusių liudytojų nurodytas aplinkybes, tačiau tokie jo teiginiai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, apklausė tiesiogiai pažeidimą stebėjusius asmenis – liudytojus A. Č., Š. P., kartu su E. M. buvusius G. L., L. N., E. L., apklausė patį E. M.. Visų šių asmenų parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apelianto nurodyta įvykių versija, t. y., kad įvykio dieną jis automobilio nevairavo. Apylinkės teismas nutarime išsamiai išanalizavo, kokiais įrodymais remiantis įrodyta apelianto kaltė dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo. Tauragės rajono apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinių teisės pažeidimų bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Tuo tarpu apelianto nurodyti asmenys (A. R., prokuroras, priėmęs nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) E. M. daromo pažeidimo nematė, todėl negali suteikti jokių administracinio teisės pažeidimo bylai reikšmingų duomenų. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo sprendimui nesiremti liudytojų G. M., L. N., E. L. parodymas, nes jie nebuvo nei E. M. vairuotame automobilyje, nei matė ar girdėjo reikšmingas aplinkybes įvykio vietoje tuomet, kai policijos pareigūnai jau aiškinosi įvykio aplinkybes su E. M., šių asmenų parodymai nėra reikšmingi bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria apklaustų liudytojų ir paties apelianto parodymams ir jų analizei, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė jo ir liudytojos G. L. parodymais. Tačiau įvertinus visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus ir kitą administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų A. Č. ir Š. P. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Teismui įvertinus bylos įrodymų visumą, įtikinamai buvo paneigta E. M. versija, kad jis automobilio nevairavo. Tuo tarpu tiek liudytojos G. L., tiek ir E. M. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnai tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek duodami parodymus teisme nuosekliai tvirtino, kad jie iš karto pradėjo persekioti stabdant nestojusį automobilį, atstumas nuo stabdymo vietos iki vietos, kurioje jį palikęs pasišalino jo vairuotojas buvo pakankamai nedidelis, viso persekiojimo metu pareigūnų automobilis atsilikęs nebuvo daug, t. y. jie visą laiką persekiojamą automobilį matė, taip pat gerai matė, kad iš automobilio iššoko ir pabėgo vyriškis. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad automobilį 2014 m. kovo 2 d., 18 val. 52 min., Tauragės r. sav., Ožnugarių k., kai šis automobilis buvo stabdomas, vairavo G. L., nėra. Nors apeliantas teigia, kad byloje pateikti garso įrašai esą patvirtina, kad policijos pareigūnai nematė, kad būtent apeliantas vairavo automobilį, tačiau šią aplinkybę paneigia liudytojo A. Č. parodymai pirmosios instancijos teisme, kur jis paaiškino, kad jis atpažino, jog tai buvo tas pats asmuo, kuris prieš tai sustabdžius automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jam atidarė bagažinę patikrinimui (b. l. 64). Nors apeliantas ir remiasi 2013 m. lapkričio 11 d. Klaipėdos apygardos nutarimu administracinėje byloje Nr. ATP-686-382/2013, kuriame policijos pareigūnų parodymai paneigti vieningos valdymo sistemos duomenimis, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nėra duomenų iš Policijos pajėgų vieningos valdymo sistemos, Institucijos atstovas K. Lukošius teisme paaiškino, kad policijos pareigūnų automobiliuose yra skirtingos sistemos, tačiau šiame automobilyje tokios sistemos nebuvo ir negalima nustatyti duomenų, jie pateikė tiek, kiek galėjo pateigti (b. l. 55). Ši aplinkybė, kad policijos pareigūnų automobilyje nėra įdiegta vieninga pajėgų valdymo sistema ir nėra galimybės patikrinti šio automobilio naudojimą, nepaneigia policijos pareigūnų parodymų ir administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų duomenų apie E. M. padarytus administracinius teisės pažeidimus. Todėl vien dėl šio argumento negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad nesant šių duomenų patvirtinama aplinkybė, kad automobilis „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso nebuvo stabdomas. Vertinant pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus, aukštesnysis teismas sutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo išvada, kad po to, kai neįvykdęs policijos pareigūnų reikalavimo sustabdyti transporto priemonę E. M. pasišalino, bei policijos pareigūnų persekiojamą automobilį palikęs prie tėvų namų pabėgo, E. M. susiskambino su savo draugais, kurie atvežė G. L. į Ožnugario kaimą, kurią pasitikęs E. M. atvyko su ja kartu prie policijos pareigūnų ant tralo kraunamo automobilio ir pateikė įvykio versiją, kurios toliau nuosekliai laikėsi. Tačiau tokią jo pateiktą versiją paneigia pirmosios instancijos teisme apklaustų policijos pareigūnų A. Č. ir Š. P. parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo, taip pat jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, kurios iš esmės yra logiškos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybėms. Tai, kad apeliantas pateikia savo įvykio versiją ir aiškina, jog jis automobilio nevairavo, todėl nepagrįstai yra baudžiamas už tai, kad stabdomas policijos pareigūnų nesustojo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti niekaip kitaip tik kaip pažeidėjo gynybine pozicija ir siekimą išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria aplinkybei, kad jį ir policijos pareigūną Š. P. sieja asmeniškumai, nurodo, kad su šiuo pareigūnu, dar iki jam tampant policijos pareigūnu, jis turėjo konfliktą, po to Š. P. jį jau buvo nubaudęs už kitokius administracinius teisės pažeidimus, remiasi 2014 m. sausio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarimu, kuriame, atsižvelgiant į tai, kad nepaneigtas tarp pažeidėjo ir Tauragės apskrities VPK pareigūnų galimai esantis interesų konfliktas, apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūnų parodymais šiuo atveju rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Mano, kad šiuo atveju pareigūnas Š. P. taip pat nepaneigė apelianto pateiktų įrodymų, teismui melavo, sakydamas, kad jo nepažįsta. Tačiau pažymėtina, kad faktas, kad kitoje byloje buvo pripažintas policijos pareigūnų suinteresuotumas, dar nereiškia, kad šioje byloje policijos pareigūnas buvo šališkas. Priešingai, apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad policijos pareigūnas Š. P. būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi ar siektų apkalbėti apeliantą. Vien aplinkybė, kad apeliantas anksčiau jau buvo nubaustas Š. P., nereiškia, kad šis pareigūnas daugiau nebegali užfiksuoti E. M. daromų ATPK pažeidimų, byloje jokių duomenų apie tai, jog Š. P. gali būti šališkas, nėra.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai negali būti laikomi objektyviais įrodymais, nes juose yra toks pat tekstas. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kadangi policijos pareigūnai tiesiogiai matė E. M. daromus administracinius teisės pažeidimus, nustatė tokias pačias faktines aplinkybes, todėl jų tarnybiniuose pranešimuose ir nurodytos analogiškos aplinkybės. Be to, apylinkės teismas E. M. kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymų grindė ne tik policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, bet byloje esančių įrodymų, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nutarime, visuma.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, E. M. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų pažeidimų sudėtį. Dėl to laikytina, kad teismo priimtas procesinis sprendimas teisingas, dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų jo keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarimą nepakeistą ir E. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Regina Bertašienė