Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-24 · Civilinė byla Nr. 2A-1203/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-24
Bylos Nr.
2A-1203/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Eldermonta“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1203/2014 Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eldermonta“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1003-345/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eldermonta“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims – antstolei N. D., uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Eldermonta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 163 173 Lt turtinės žalos (91 539 Lt tiesioginių nuostolių ir 71 634 Lt negautų pajamų), bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. sausio 11 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0049/05/01622 (toliau ir Aktas) pagrindu už 87 630 Lt įgijo V. B. priklausantį pastatą, esantį Festivalio g. 8A, Visagine (toliau ir Pastatas). Aktą rezoliucija 2006 m. kovo 6 d. patvirtino teisėja I. V.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. BIĮ v. N. D., UAB „Eldermonta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008, pripažinto, kad minėtas teisėjos I. V. veiksmas buvo neteisėtas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo nutartį 2009 m. kovo 17 d. sprendimu panaikino Aktą ir taikė restituciją – įpareigojo ieškovą grąžinti Pastatą V. B. BIĮ, o pastarąją – grąžinti ieškovui 87 630 Lt. Ieškovo kreditorinis reikalavimas nurodytoje sumoje patenkintas nebuvo. Dėl teisėjos I. V. neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė tiesioginę žalą, kurią sudaro 87 630 Lt neatgauta suma, 4 179 Lt bylinėjimosi išlaidos, ir netiesioginę žalą –71 634 Lt negautų pajamų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovui UAB „Eldermonta“ 87 630 Lt nuostolių, 1 299,54 Lt advokato pagalbos išlaidų, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Aktas buvo pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento bei taikyta restitucija: įpareigojant ieškovą šioje byloje perduoti V. B. BIĮ Pastatą, iš pastarosios priteisiant ieškovui 87 360 Lt, o iš ieškovo V. B. BIĮ – 4 000 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 179 Lt pašto išlaidų. Ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi įtrauktas į V. B. BIĮ trečios eilės kreditorių sąrašą su 87 360 Lt finansiniu reikalavimu. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą dėl V. B. BIĮ pabaigos. Ieškovo kreditorinis reikalavimas V. B. BIĮ bankroto byloje nebuvo patenkintas jokia dalimi. Teismas taip pat atsižvelgė, kad kasacinis teismas byloje Nr. 3K-3-565/2008 konstatavo, jog Visagino miesto apylinkės teismo teisėja I. V. 2006 m. kovo 6 d. rezoliucija patvirtinusi Aktą atliko veiksmus, prieštaraujančius ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai. Paminėtas teisėjos procesinis sprendimas priimtas ignoruojant imperatyvias įstatymo normas, t.y. buvo padaryta šiurkšti teisės taikymo klaida, todėl teisėjos kaltė įrodyta. Jeigu teisėja nebūtų patvirtinusi Akto, nebūtų buvusi užbaigta Pastato pardavimo iš varžytinių procedūra. Tokiu atveju nebūtų kilusios ir tolesnės neigiamos pasekmės, kurios pasireiškė tuo, jog ieškovas, pritaikius restituciją, neatgavo už Pastatą sumokėtų 87 360 Lt – patyrė tiesioginę turtinę žalą

Teismas pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti negautas pajamas pagrįstumo, pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Teismas nurodė, kad ieškovas savo negautas pajamas įrodinėja iš esmės dviem priešingais pagrindais, pirma, remdamasis 2009 – 2012 metų pelningumo norma, antra, patirtų išlaidų dydžiu patalpų nuomai. Taigi ieškovas negautoms pajamoms priskiria ir tiesiogines veiklos sąnaudas, nors nepateikia įrodymų, kad jų nebūtų patyręs Akto nepatvirtinimo atveju. Vien tik faktas, jog ieškovo veikla pelninga, nereiškia, kad disponuodamas 87 360 Lt suma ieškovas būtų sukūręs pridėtinę vertę lygią 71 634 Lt. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė laikotarpiu nuo 2009 iki 2012 metais netekęs 71 634 Lt pajamų (CPK 178, 185 straipsniai). Sprendime nurodyta, kad net ir laikant įrodytomis ieškovo negautas pajamas, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 17 d. sprendime pripažino, jog ieškovas ginčo situacijoje neveikė kaip sąžiningas, pakankamai apdairus pirkėjas, nes turėjo žinoti, kad Pastato pardavimas už 4 kartus mažesnę nei jo rinkos kainą prieštarauja V. B. BIĮ interesams, bei pasidomėti, ar turto savininkė neturi kitų finansinių įsipareigojimų ir ar jos individualiai įmonei neiškelta bankroto byla. Ieškovą elgusis nesąžiningai teisėjų kolegija pripažino ir todėl, kad pastarasis pasirašydamas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, buvo neapdairus ir nerūpestingas. Teismas konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės implikuoja, jog ieškovas nuostolius patyrė ne tik dėl teisėjos, bet ir dėl savo paties kaltės.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo patirta žala 87 360 Lt sumai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su teisėjos neteisėtais veiksmais, kurių neatlikus nebūtų buvęs įteisintas Pastato perleidimas (CPK 725 straipsnio 8 dalis (redakcija iki 2011 m. spalio 1 d.)), o ieškovas už Pastatą sumokėtas lėšas būtų atgavęs.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Eldermonta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – papildomai apelianto UAB „Eldermonta“ naudai priteisti 38 730,40 Lt netiesioginės žalos ir teismo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovui UAB „Eldermonta“ priteisti 126 090,40 Lt nuostolių“ bei priteisti iš atsakovo apelianto UAB „Eldermonta“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė LR CK 6.282 straipsnio nuostatas, nes reikalavimas atlyginti žalą buvo atmestas ne dėl didelio, o dėl paprasto, nukentėjusiojo asmens nerūpestingumo.

2. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes atmetė reikalavimą atlyginti negautas pajamas vien dėl to, kad ieškovas negalėjo jų tiksliai įrodyti. Todėl net ir laikant ankstesnių teismų išvadas dėl ieškovo nerūpestingumo nekvestionuojamomis, yra akivaizdu, jog ieškovo neatsargumas šiuo atveju yra paprastas, o ne didelis, todėl šioje situacijoje nėra pagrindo taikyti LR CK 6.282 str. nuostatas ir visiškai eliminuoti negautų pajamų atlyginimo pareigą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, savo iniciatyva nesurinko įrodymų patirtos žalos dydžiui nustatyti. Toks teismo sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių bei sąžiningumo principų reikalavimus, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. O siekiant įgyvendinti kompensacinę nuostolių atlyginimo funkciją, kaip minimalūs ieškovo patirti nuostoliai dėl neteisėtų teisėjos veiksmų turėtų būti pripažintas 6 proc. metinių palūkanų atlyginimas, kas sudaro 38 730,40 Lt sumą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo neapdairumo ir nerūpestingumo pasekmes, nevertino pačios žalos, atsiradusios dėl piniginių lėšų netekimo (87 360 Lt). Šiuo atveju paties ieškovo veiksmai/neveikimas sąlygojo žalos atsiradimą.

2. Šiuo atveju iš ieškovo elgesio (sutinkant su turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymu) matyti, kad pats ieškovas nesitikėjo tokių pasekmių ir nelaikė, kad teisėjos neteisėti veiksmai sukels žalą. Pats ieškovas sutiko, kad taip išsprendus bylą, jis nepatirs nuostolių. Pats ieškovas nemanė, kad galės atsirasti jam neigiami padariniai. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina atsakovo argumentą, kad atsiradę padariniai šiuo atveju yra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – turto pardavimo iš varžytinių akto patvirtinimo, todėl teismas turėtų taikyti deliktinės atsakomybės ribas siaurinančią priežastinio ryšio teoriją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Eldermonta“ prašo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės ieškovo UAB „Eldermonta“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad priešingai nei teigia atsakovas, teisėjos veiksmai patvirtinus Aktą po to, kai įmonei jau buvo iškelta bankroto byla, pripažintini pakankama ir pernelyg nenutolusia priežastimi, dėl kurios ieškovė patyrė žalos (CK 6.247 str.). Todėl net ir laikant ankstesnių teismų išvadas dėl ieškovės nerūpestingumo nekvestionuojamomis, yra akivaizdu, jog ieškovo neatsargumas šiuo atveju yra paprastas, o ne didelis.

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Eldermonta“ apeliacinį skundą atsakovas prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys netenkintas, nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde turėjo pateikti įrodymus, kad negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Šioje byloje yra keliamas klausimas dėl teismo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Dėl teismo veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo

CK 6.272 straipsnio 2 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. Nagrinėjamos bylos kontekste ši įstatymo nuostata apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą. CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata, kad atlyginama žala, padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, nagrinėjamos bylos kontekste bus sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti padarytą žalą teisėjui (-jams) vykdant teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu reikalauja atlyginti 163 173 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo sprendimo. Ieškovas savo reikalavimą kildina iš neteisėtų teisėjos veiksmų, kuomet turto pardavimo iš varžytynių aktą 2006 m. kovo 6 d. rezoliucija patvirtino Visagino miesto apylinkės teismo teisėja I. V., t. y. Aktas buvo patvirtintas esant priimtai Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 30 d. nutarčiai, kuria sustabdyta iš varžytynių parduoto turto tvirtinimo procedūra, ir įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 14 d. nutarčiai iškelti V. B. IĮ bankroto bylą. Prašomą priteisti žalos sumą sudaro 87 360 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo V. B. IĮ pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuris buvo panaikintas ir 71 634 Lt negautų pajamų.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. BIĮ v. N. D., UAB „Eldermonta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008, konstatavo, jog teisėja I. V. patvirtinusi Aktą atliko neteisėtus veiksmus, prieštaraujančius Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalies 5 punktui, 3 daliai. Todėl dėl neteisėtų teisėjos veiksmų visos aplinkybės laikytinos nustatytomis ir iš naujo neįrodinėtinos, nes dėl to yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimu, Aktas buvo pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento bei taikyta restitucija: įpareigojant ieškovą šioje byloje perduoti V. B. BIĮ Pastatą, iš pastarosios priteisiant ieškovui 87 360 Lt, o iš ieškovo V. B. BIĮ – 4 000 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 179 Lt pašto išlaidų. Minėtu sprendimu nustatyta, kad varžytynėse dalyvavo du dalyviai: L. Z., atstovaujantis O. Z., ir ieškovas. Varžytynes laimėjo ieškovas ir Aktu antstolė N. D. už 87 360 Lt pardavė Pastatą ieškovui. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad 87 360 Lt suma už parduotą nekilnojamąjį turtą buvo sumokėta. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dėl minėtos sumos dydžio ir sumokėjimo fakto taip pat nėra. Bylos duomenimis ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi įtrauktas į V. B. BIĮ trečios eilės kreditorių sąrašą su 87 360 Lt finansiniu reikalavimu. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą dėl V. B. BIĮ pabaigos. Ieškovo kreditorinis reikalavimas V. B. BIĮ bankroto byloje nebuvo patenkintas jokia dalimi.

Apeliantas Teisingumo ministerija skunde nurodo, kad teisėjas procesiniu veiksmu – rezoliucija tvirtinant Aktą, ieškovui negalėjo būti padaryta žala, nes atsiradę padariniai šiuo atveju yra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – turto pardavimo iš varžytinių akto patvirtinimo. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka, kaip ir su apelianto argumentu, kad šiuo atveju paties ieškovo veiksmai/neveikimas sąlygojo žalos atsiradimą. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartimi aiškiai pripažino neteisėtus teisėjos veiksmus tvirtinant Aktą po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esant nustatytai aplinkybei dėl neteisėtų teisėjos veiksmų, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu teisėja nebūtų patvirtinusi Akto, nebūtų buvusi užbaigta Pastato pardavimo iš varžytinių procedūra. Pagal tuo metu galiojusio CPK 725 straipsnio 8 dalį, tik teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Taigi, tik po to, kai teisėja rezoliucija patvirtina turto pardavimo iš varžytynių aktą, už turtą sumokėti pinigai perduodami išieškotojui. Todėl šis procesinis veiksmas – teisėjo rezoliucija sukelia atitinkamas teisines pasekmes, o nagrinėjamoje byloje šis veiksmas ir sąlygojo ieškovo patirtą žalą, o būtent – jo sumokėtos už perkamą turtą lėšos antstolio patvarkymu buvo perduotos. V. B. bankrutuojančiai individualiai įmonei (neperduota išieškotojui, nes vykdymo procese buvo gauti duomenys apie skolininko bankrotą). Teisėja nustačiusi aplinkybes, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti tvirtinamas, turėjo atsisakyti tvirtinti varžytynių aktą, todėl tuo atveju nebūtų kilusios neigiamos pasekmės, kurios šiuo atveju pasireiškė tuo, jog ieškovas, pritaikius restituciją, neatgavo už Pastatą sumokėtų 87 360 Lt, todėl patyrė tiesioginę turtinę žalą. Nurodytų aplinkybių pagrindu, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl 87 360 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Dėl ieškovo negautų pajamų

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio dalies, kuria buvo prašoma priteisti negautas pajamas. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė laikotarpiu nuo 2009 iki 2012 metais netekęs 71 634 Lt pajamų. Nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes atmetė reikalavimą atlyginti negautas pajamas vien dėl to, kad ieškovas negalėjo jų tiksliai įrodyti.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinės atsakomybės taikymui svarbu, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Be to, jos turi būti protingos ir pagrįstos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teisme ieškovas savo negautas pajamas įrodinėjo iš esmės dviem priešingais pagrindais, pirma, remdamasis 2009 – 2012 metų pelningumo norma, antra, patirtų išlaidų dydžiu patalpų nuomai. Teismas konstatavo, kad ieškovas negautoms pajamoms priskyrė ir tiesiogines veiklos sąnaudas, nors nepateikė įrodymų, kad jų nebūtų patyręs Akto nepatvirtinimo atveju, o vien tik faktas, jog ieškovo veikla pelninga, nereiškia, kad disponuodamas 87 360 Lt suma ieškovas būtų sukūręs pridėtinę vertę lygią 71 634 Lt. Tuo tarpu, ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, savo iniciatyva nesurinko įrodymų patirtos žalos dydžiui nustatyti, o siekiant įgyvendinti kompensacinę nuostolių atlyginimo funkciją, kaip minimalūs ieškovo patirti nuostoliai dėl neteisėtų teisėjos veiksmų turėtų būti pripažintas 6 proc. metinių palūkanų atlyginimas, kas sudaro 38 730,40 Lt sumą. Taigi, ieškovas negautų pajamų apeliacinės instancijos teisme reikalauja kitu pagrindu, nei pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 312 straipsnį yra draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, be įstatyminio pagrindo suvaržytų suinteresuotų asmenų teisę į apeliaciją. Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-95/2012 ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija minėtų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos išvadomis ir joms pritaria, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimas patvirtina, jog ieškovas ginčo situacijoje neveikė kaip sąžiningas, pakankamai apdairus pirkėjas, nes turėjo žinoti, kad Pastato pardavimas už 4 kartus mažesnę nei jo rinkos kainą prieštarauja V. B. BIĮ interesams, bei pasidomėti, ar turto savininkė neturi kitų finansinių įsipareigojimų ir ar jos individualiai įmonei neiškelta bankroto byla. Ieškovą elgusis nesąžiningai teisėjų kolegija pripažino ir todėl, kad pastarasis, pasirašydamas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, buvo neapdairus ir nerūpestingas. Nesutiktina su apeliantu (ieškovu), kad šiuo atveju teismas netinkamai taikė CK 6.282 straipsnio nuostatas, nes neva nenustatė didelio ieškovo neatsargumo. Minėta teisės norma leidžia mažinti žalos atlyginimą ar visai jo nepriteisti, nustačius didelį nukentėjusio asmens neatsargumą. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas paties ieškovo nesąžiningumą ir neapdairumą konstatavo, įvertindamas jo pateiktus įrodymus dėl žalos jam padarymo apskritai, o ne dėl žalos dydžio nustatymo, todėl minėta teisės norma teismui nebuvo pagrindo vadovautis.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimas, paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjosAlė BukavinienėAudronė JarackaitėDanutė Milašienė