Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Jolitos Rasiukevičienės,

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B., J. R. ir A. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai M. B., J. R. ir A. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimus Nr. 148; Nr. 149; Nr. 150 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjams Sirijos Respublikos piliečiams M. B. ir jos nepilnamečiams vaikams J. R. bei A. R. ir įpareigoti pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (toliau – ir Ambasada) su prašymu išduoti jiems Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslu (toliau – ir Prašymas), kai jos sutuoktinis buvo pateikęs tarpininkavimo raštus (kvietimus) Šengeno vizai gauti Nr. 20220811-117432, Nr. 20220811-117426, Nr. 20220811-117422. Ambasada 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimus Nr. 148; Nr. 149; Nr. 150 atsisakyti išduoti pareiškėjams vizas (toliau – ir Sprendimai), kuriuose pažymėjo tokias priežastis: informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima; kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

Skunde nurodo, kad visus reikiamus dokumentus Ambasadai pateikė, t. y. santuokos sudarymo dokumentus bei nepilnamečių vaikų turėjimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos sutuoktinis 2021 metais atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. 2021 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimu pareiškėjos vyrui A. R. buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje. Nuo to laiko, kai pareiškėjos vyrui buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, tiek jis pats, tiek pareiškėja siekia įgyvendinti jiems garantuojamą teisę į šeimos susijungimą. Nepaisant nuoširdžių pareiškėjos ir jos vyro pastangų, Lietuvos Respublikoje egzistuojantis teisinis reguliavimas nėra palankus įgyvendinant teisę į šeimos susijungimą tarptautinę apsaugą gavusiems užsieniečiams, kurių šeimos nariai yra už Šengeno erdvės ribų arba/ir, kuriems netaikomas bevizis režimas, priešingai, sistema užtikrinanti šią teisę tokiems asmenims Lietuvoje yra deklaratyvi ir iš esmės neegzistuoja, todėl tiek pareiškėja, tiek jos vyras susiduria su neįveikiamomis kliūtimis įgyvendinant jų teisę į šeimos susijungimą.

Skunde teismui pareiškėjai remiasi Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos, Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatomis ir nurodo, kad teisė į šeimą, šeimos gyvenimą bei teisė naudotis šeimos susijungimu yra ypatingos teisės, kurias valstybės privalo užtikrinti ir ginti. Atkreipia dėmesį, jog Direktyvos 2003/86/EB preambulės 8 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems ten normaliai gyventi su šeima, pabėgėliams turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą. Direktyvos 2003/86/EB V skyriuje yra įtvirtintos nuostatos dėl pabėgėlių šeimų susijungimo, numatant ir tam tikras palankesnes sąlygas pabėgėlių šeimų susijungimui. 2014 m., atsižvelgdama į viešų konsultacijų dėl šeimos susijungimo rezultatus bei besivystančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, susijusią su teisės į šeimos gyvenimą nesuderinamumu su nacionalinėmis praktikomis, kuriomis užtikrinamas naudojimasis šia teise, Europos Komisija išleido Komunikatą dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių. Šiame komunikate Europos Komisija nurodo, kad taikydamos Direktyvos 2003/86/EB nuostatas, valstybės narės neturėtų naudotis savo diskrecija, kad pakenktų direktyvos tikslui, kuris yra skatinti šeimos susijungimą, ir jos veiksmingumui, bei turėtų daugiau dėmesio skirti ypatingai padėčiai pabėgėlių, kurie buvo priversti palikti savo šalį ir negalėjo ten normaliai gyventi su šeima. Europos Komisijos komunikate numatyta, kad ypatinga pabėgėlių, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies, padėtis reiškia, kad dažnai pabėgėliams ar jų šeimos nariams neįmanoma ar pavojinga pateikti oficialius dokumentus ar susisiekti su savo kilmės šalies diplomatinėmis ar konsulinėmis institucijomis. Valstybės narės tokiais atvejais yra įpareigojamos atsižvelgti į kitus šeimos santykių buvimo įrodymus (pavyzdžiui, rašytiniai ir (arba) žodiniai prašytojų pareiškimai, pokalbiai su šeimos nariais ar tyrimai, atlikti dėl padėties užsienyje).

Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) redakciją, papildomą apsaugą ir pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje gavę asmenys gali pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Įstatymo 2 straipsnio 27 dalis apibrėžia „šeimos susijungimą“ kaip Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. „Šeimos nariais“ šio įstatymo kontekste laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

Remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šeimos susijungimo atveju užsieniečiams yra išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Konkretūs atvejai, kai šiuo pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi, yra detalizuoti Įstatymo 43 straipsnyje. Iki 2019 m. šeimos susijungimo tikslu atvykstantys užsieniečiai dėl leidimo gyventi išdavimo galėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje, o jau teisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką užsienietis galėjo kreiptis į migracijos Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių, COM/2014/0210, 2014 m. balandžio 3 d. tarnybą Lietuvoje. Nuo 2019 m. galimybės kreiptis dėl leidimo gyventi užsienyje nebeliko, o remiantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, šeimos susijungimo tikslu atvykstantys užsieniečiai dėl tokio leidimo išdavimo šiuo metu privalo kreiptis į Departamentą Lietuvoje, be to, su sąlyga, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jie yra teisėtai. Taip pat Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 10 punktas nustato, kad užsienietis asmeniškai ar Aprašo 20–22 punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį. Taigi, vien tam, kad pateiktų prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, užsieniečiai privalo pirma teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Ir net jeigu užsieniečiui taikoma išimtis ir dokumentus per MIGRIS sistemą gali pateikti kitas asmuo (pvz. nepilnamečio ar neveiksnaus asmens vardu), užsienietis privalo teisėtai atvykti į Lietuvą.

Kaip matyti iš Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vizų aprašas), 70 punkto, atvykimas į Lietuvą šeimos susijungimo tikslu savaime nesudaro pagrindo išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą. Vizų aprašo 70.11 p. nustatyta, kad be tikslinių atvykimų, susijusių su studijomis, darbu, teisėta veikla ir pan., numatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba dėl kurio Departamentas priėmė sprendimą išduoti tokį leidimą (Vizų aprašo 70.111 p.). Tačiau, kaip jau buvo minėta, galimybės pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo iki atvykimo į Lietuvą (bei, atitinkamai, iki vizos gavimo) šeimos susijungimo atveju atvykstantys užsieniečiai neturi, taigi, minėti nacionalinės vizos išdavimo pagrindai tokiais atvejais netaikytini. Taip pat Vizų aprašo 70.21 p. numatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui „kitais atvejais, kai jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje“. Pažymi, kad užsieniečiai, ketinantys atvykti į Lietuvą su tikslu pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, neturi galimybės gauti nacionalinės vizos.

Nurodo, kad vertindama pareiškėjų prašymą jiems išduoti Šengeno vizą, atsakovė nesilaikė Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, veikė aplaidžiai ir nelanksčiai, o tai lėmė EŽTK 8 straipsnio pažeidimą pareiškėjos atžvilgiu. Pirmiausia, pareiškėjų situacijoje turėjo būti taikomi standartai, susiję su teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimu. Pareiškėjos vyrui buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, taigi, kaip matyti iš tarptautinio teisinio reguliavimo, dėl turimo ypatingo pareiškėjos vyro statuso, šeimos susijungimui, teisei į šeimą įgyvendinimui yra taikomas specialus teisinis reguliavimas. Atsakovei situacija buvo žinoma, nes pareiškėja kreipėsi į atsakovę identifikuodama, kad siekia gauti Šengeno vizą, norėdama įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą kreipdamasi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja informavo atsakovę apie savo tikrąjį tikslą, t. y. tikslą pasinaudoti EŽTK, Chartijoje bei Įstatymo įtvirtinta teise į šeimos susijungimą, kuri, kaip jau minėta, yra pamatinis elementas, asmenims pabėgusiems nuo persekiojimo, siekiant atkurti normalų gyvenimą. Pareiškėja pateikė ir įrodymus, kad atitinka šeimos nario sąvoką, t. y. yra Lietuvoje prieglobstį gavusio asmens sutuoktinė, atsakovė privalėjo vadovautis standartais taikomais įgyvendinant teisę į šeimos susijungimą, tačiau to nepadarė.

Pažymi, kad tarptautiniu ir Europos lygmeniu egzistuoja platus sutarimas dėl poreikio pabėgėliams naudotis palankesne šeimos susijungimo procedūra nei ta, kuri yra numatyta kitiems užsieniečiams, t. y. kai sprendimų priėmėjui yra žinoma, kad siekiama įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, jo sprendimas negali būti formalus ir šabloniškas, sprendimų priėmėjas privalo vertinti tokį prašymą netaikant griežtų reikalavimų, nustatant, kurie šeimos nariai gali būti įleisti į valstybės teritoriją. Be to, prašymus dėl šeimos susijungimo sprendimo priėmėjas turėtų spręsti palankiai, humaniškai ir greitai, su ypatingu rūpestingumu ir atidumu. Šiuo atveju atsakovė nesivadovavo šiais principais, ir tinkamai neįvertino pareiškėjos, jos sutuoktinio ir jų nepilnamečių vaikų individualios situacijos. Atsakovei buvo žinoma, kad pareiškėjos atvykimo tikslas yra teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimas, tačiau jis nemotyvavo savo sprendimo bei netaikė palankesnės procedūros, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, nepaisant to, kad pareiškėja pateikė visus iš jos reikalautus dokumentus.

Pažymi, kad atsakovė priėmė šablonišką, nemotyvuotą ir nepagrįsta sprendimą, veikė nelanksčiai, nebendradarbiaudama su pareiškėjais priimant jiems nepalankų sprendimą, ir pažeisdama EŽTK 8 straipsnį, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Antra, pareiškėjai išpildė visus reikalavimus Šengeno vizai gauti. Trečia, nors atsakovė atsisakyme išduoti vizą pareiškėjai nurodo, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima, taip pat, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, tačiau Sprendime tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“, todėl belieka spėlioti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remdamasis atsakovas darė minėtas išvadas.

Toks neigiamas sprendimas, kai nepateikiamas joks paaiškinimas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio sprendimui keliamų reikalavimų, tokių kaip reikalavimas nurodyti administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus.

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėja kreipėsi į Ambasadą su Prašymu išduoti jai ir jos nepilnamečiams vaikams Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslu, kai jos sutuoktinis buvo pateikęs tarpininkavimo raštą (kvietimą) Šengeno vizai gauti, tačiau Ambasada priėmė skundžiamus sprendimus Nr.148, Nr.149, Nr. 150 atsisakyti pareiškėjams išduoti vizą, nes informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima, kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų patvirtinamųjų dokumentų patikimumo ir autentiškumo arba jų teisingumo, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos iki pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

Atsakovės teigimu, pareiškėjai netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Bylos medžiaga tvirtina, kad Konsulas, priimdamas Sprendimus dėl atsisakymo pareiškėjams išduoti Šengeno vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus Sprendimus.

Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju klausimas, bet Šengeno vizos pareiškėjai vykti j Lietuvą aplankyti sutuoktinio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, išdavimo klausimas. Tai yra skirtingos procedūros, kurioms įstatymo leidėjas yra numatęs skirtingą teisinį reguliavimą. Vien faktas, kad pareiškėja Prašyme išduoti Šengeno vizą ir kituose pagrindžiamuosiuose dokumentuose deklaruoja ketinimą vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų teismui pateiktą skundą, kuriame deklaruojamas ketinimas vykti į Lietuvą pas sutuoktinį šeimos susijungimo pagrindu, ir išduoti Šengeno vizą nesilaikant Vizų kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimų, nes pareiškėjos skunde teismui deklaruojami jos šeimos sujungimo principo įgyvendinimo aspektai nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo bei Vizų kodekso reikalavimų priimant sprendimą pagal pareiškėjų prašymus išduoti jiems Šengeno vizą vykti į Lietuvą.

Įstatymo 1 straipsnis nustato šio Įstatymo paskirtį ir taikymą: Įstatymas, be kita ko, nustato užsieniečių atvykimo, išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje suteikimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Įstatymo 12 straipsnis nustato dviejų rasių vizas: 1) Šengeno vizą, 2) nacionalinę vizą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 (4) dalį, Šengeno viza – tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12 (1) straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 dalį, šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; jie turi pagrįsti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (Preambulės 3 straipsnis). Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų, todėl Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Vizų kodekso 10 straipsnis nustato bendrąsias Prašymo išduoti vizą pateikimo taisykles, tame tarpe, kad pareiškėjas turi pateikti: Prašymo formą pagal 11 straipsnį (3 punkto a papunktis); patvirtinamuosius dokumentus pagal 14 straipsnį ir II priedą (3 punkto f papunktis). Vizų kodekso 14 straipsnis nurodo patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos turi pateikti Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo: dokumentus, nurodančius kelionės tikslą; dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą; dokumentus, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą nurodančius, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai vizą atsisakyti išduoti, tame tarpe: jei prašymą išduoti vizą asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (r/ punkto ii papunktis); jei asmuo nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų (a punkto iii papunktis); jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo (b punktas); jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo (b punktas).

Nurodo, kad 2021 m. gruodžio 17 d. Departamentas sprendimu Sirijos Respublikos piliečiui A. R. nusprendė suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, jam buvo išduotas Leidimas gyventi iki 2026 m. gruodžio 17 d. 2022 m. rugpjūčio 11 d. A. R. Departamentui per Migris pateikė Tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad kviečia atvykti pas jį į Lietuvą sutuoktinę M. B. bei savo nepilnamečius vaikus A. R. ir J. R., atvykimo tikslas – Šeimos ir draugų lankymas, numatoma atvykimo data – 2022 m. spalio 1 d., numatoma išvykimo data – 2022 m. gruodžio 31 d. 2022 m. lapkričio 23 d. pareiškėja Ambasadai pateikė savo bei dviejų nepilnamečių vaikų (viso 3 prašymus) Prašymą išduoti Šengeno vizą ir papildomus dokumentus. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamomis pareiškėjos buvimo Lietuvoje sąlygomis, nustatė, kad pareiškėjai Prašymuose išduoti Šengeno vizą aplamai nenurodė, kas padengs kelionės ir pragyvenimo išlaidas pareiškėjos su vaikais buvimo metu ir nepateikė jokių kitų dokumentų šiuo klausimu, vadinasi, pareiškėjai nepagrindė, kad turi pakankamai lėšų kelionės į Lietuvą metu ir grįžti atgal į savo kilmės šalį. Ši aplinkybė konsului sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos patikimumo. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamomis pareiškėjos su vaikais buvimo Lietuvoje sąlygomis, t. y. pareiškėjos su vaikais apgyvendinimo Lietuvoje sąlygomis, nustatė, kad sutuoktinio A. R. Tarpininkavimo rašte nurodyta jo paties gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir kad sutuoktinė su vaikais bus apgyvendinti tuo pačiu adresu, nustatė, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 3 kambarių bute, kurio gyvenamasis plotas yra 49,07 kv. m., kuriame nuo 2022 m. gegužės 20 d. gyvenamąją vietą deklaravęs ir pareiškėjos sutuoktinis, nuosavybe teise priklauso N. P., gyvenamąją vietą yra deklaravę 14 asmenų. Ši aplinkybė konsului sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos patikimumo. Taip pat nustatė, kad pareiškėja nepateikė jokių patvirtinamųjų dokumentų, leidusių konsului įsitikinti, kad pareiškėja su nepilnamečiais vaikai po 2022 m. gruodžio 31 d. išvyks iš valstybių narių teritorijos.

Pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis, kaip kvietėjas, Departamentui pateiktame Tarpininkavimo rašte dėl Šengeno vizos išdavimo sutuoktinei ir jų dviem nepilnamečiams vaikams, nurodė, kad jo kviečiamų užsieniečių (sutuoktinės ir jų dviejų nepilnamečių vaikų) atvykimo į Lietuvą tikslas yra „Šeimos ar draugų lankymas“, niekur konsului pareiškėjo nebuvo deklaruojamas pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslas – „vykimas šeimos susijungimo pagrindu“.

Pastebi, kad pareiškėja skunde teismui iš esmės pati pripažįsta, jog ji, pateikdama Ambasadai Prašymą išduoti Šengeno vizą, nepateikė ir neketino pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nes pareiškėja skunde teismui nurodo kitą (tikrąjį) vykimo į Lietuvą tikslą, nei nurodė Prašyme išduoti Šengeno vizą, t. y. tik skunde teismui nurodo, kad ji pateikė Departamentui prašymą išduoti pareiškėjai laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, o 2023 m. sausio 26 d. dokumentų originalų pateikimui turi nuvykti į Departamento Šiaulių skyrių. Tuo tarpu Prašyme išduoti Šengeno vizą pareiškėja deklaravo kitą vykimo į Lietuvą tikslą: šeimos ar draugu lankymas (23 punktas). Jokios papildomos informacijos apie ketinimą Lietuvoje pateikti Departamentui originalius dokumentus dėl leidimo gyventi Lietuvoje pareiškėja nei Prašyme (24 punktas), nei kitokia forma konsului nenurodė. Vadinasi, pareiškėja, ketindama vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio ir būti Lietuvoje turėjo pareigą pateikti konsului įrodymus (patvirtinamuosius dokumentus) dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėja neslepia, kad ji liktų Lietuvoje su savo sutuoktiniu ir po 2022 m. gruodžio 31 d., nors Prašyme išduoti Šengeno vizą įsipareigojo išvykti iš Šengeno valstybių zonos. Taigi, pareiškėja Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė akivaizdžiai klaidingą (melagingą) vykimo į Lietuvą tikslą, nes skunde teismui nurodo turėjusi kitą kelionės į Lietuvą tikslą – pradėti ir/ar pabaigti Departamente procedūras dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai, o po to pasilikti gyventi Lietuvoje (faktiškai Šengeno valstybių zonoje).

Nurodo, kad Specialus Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“ nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus, konsulinių funkcijų atlikimo sąlygas ir tvarką. Sutinkamai su Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka nagrinėja prašymus išduoti vizas ir priima sprendimus dėl jų. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Šengeno sienų kodeksas, Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“, Diplomatinės tarnybos įstatymas, Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.lV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (su pakeitimais) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių kaip jiems tinkamai parengti Prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio Prašymą išduoti jam vizą.

Pažymi, kad pareiškėjų skundo prašymo – įpareigoti Ambasadą pareiškėjų prašymą išduoti išnagrinėti iš naujo – nebus įmanoma įgyvendinti, nes konsulas negalėtų iš naujo išnagrinėti Prašymo išduoti Šengeno vizą, kadangi nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Įstatymo 28 straipsnio teisinis reguliavimas nustato, jog jeigu užsieniečio tikslas yra ilgalaikis buvimas Lietuvoje, tai jam būtina kreiptis į Departamento išorės paslaugų teikėją (pastebėtina, kad MD IPT jau yra ir JAE).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su pateiktu skundu nesutinka ir tvirtina, kad Ambasada išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjusi faktines aplinkybes ir galiojančias teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei palaiko Ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytus motyvus.

Nurodo, kad Departamentas 2021 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą suteikti pabėgėlio statusą Sirijos piliečiui A. R. Pažymi, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimas nereiškia, kad toks leidimas užsieniečiui ir bus išduotas. Atlikus užsieniečio apklausą bei įvertinus pateiktus dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti, sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi priimamas jei užsienietis atitinka vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pažymi, kad šiuo metu yra pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Pagal Įstatymo 28 straipsnį, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi galima pateikti ir užsieniečiui esant užsienyje per užsienio paslaugų teikėją. Taigi, užsieniečiui, siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (pvz., šeimos susijungimo pagrindu), nėra būtina atvykti į Lietuvos Respubliką – tokį prašymą jis gali pateikti būdamas užsienyje. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi galima pateikti 34 skirtingose užsienio valstybėse, kuriose veikia išorės paslaugų teikėjo biurai (tarp jų ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose).

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja bei pareiškėjų atstovė patvirtino skunde nurodytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas patvirtino atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimų Nr. 148; Nr. 149; Nr. 150, kuriais buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjams Sirijos Respublikos piliečiams M. B. ir jos nepilnamečiams vaikams J. R., A. R., teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadai iš naujo išnagrinėti pareiškėjų Prašymą.

2021 m. gruodžio 17 d. Departamentas sprendimu Sirijos Respublikos piliečiui A. R. nusprendė suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, jam buvo išduotas Leidimas gyventi iki 2026 m. gruodžio 17 d.

2022 m. rugpjūčio 11 d. A. R. Departamentui per Migris pateikė Tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad kviečia atvykti pas jį į Lietuvą sutuoktinę M. B. bei savo nepilnamečius vaikus A. R. ir J. R., atvykimo tikslas – Šeimos ir draugų lankymas, numatoma atvykimo data – 2022 m. spalio 1 d., numatoma išvykimo data – 2022 m. gruodžio 31 d.

2022 m. lapkričio 23 d. pareiškėja Ambasadai pateikė savo bei dviejų nepilnamečių vaikų Prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriuose, be kita ko, nurodyta: kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 punktas); papildoma informacija apie buvimo tikslą – (nėra nurodyta) (24 punktas); prašoma leisti atvykti daug kartų (27 punktas); numatomas atvykimas į Šengeno erdvę – 2022 m. gruodžio 8 d., numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2022 m. gruodžio 31 d. (27 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – (nėra nurodyta) (32 punktas). Kartu su Prašymais išduoti Šengeno vizą pateikė ir dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, santuokos sudarymo išrašą ir kitus civilinės būklės aktus, sutuoktiniui išduoto Lietuvos Respublikos kelionės dokumento ir jam išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvoje kopijas, skrydžio lėktuvo rezervaciją.

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjų Prašymą, 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais atsisakė tenkinti Prašymą ir išduoti vizas pareiškėjams.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo nuostatos. Įstatymo 12¹ 1 dalyje nustatyta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

ESTT yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas. Pagal Vizų aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos – dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ir atšaukimo.

Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (LVAT administracinė byla Nr. A-544-822/2015). Taigi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis). LVAT išaiškino, kad spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. konstatuoti arba paneigti, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėja susijusios turimos informacijos visumą (LVAT administracinė byla Nr. A-4805-756/2017).

Pareiškėjai skunde teismui nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“, todėl belieka spėlioti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remdamasis atsakovas darė minėtas išvadas. Sprendžia, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų.

Teismas su šiais pareiškėjų argumentais sutinka.

Iš skundžiamų sprendimų, matyti, kad pareiškėjams vizą atsisakyta išduoti, nustačius, kad: 1) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (10 punktas); 2) kyla pagrįstų abejonių dėl jūsų ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui (13 punktas). Teismas pažymi, kad skundžiamuose sprendimuose ne tik nenurodytas joks faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl pareiškėjų pateikta informacija laikoma nepatikima bei nenurodomi argumentai, kurių pagrindu sprendžiama dėl pareiškėjų ketinimo išvykti, bet nėra nurodomas ir teisinis pagrindas.

LVAT yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis), tačiau šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek teisės aktų normomis (žr., pvz., 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021).

Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1374-968).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime pateiktas aiškinimas. Šiuo sprendimu nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V‑636/V‑214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams (LVAT administracinė byla Nr. eI-5-662/2023).

Taigi, įvertinusi ginčijamų Ambasados sprendimų turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijami sprendimai nėra tinkamai motyvuoti ir nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atsakovas teismui kartu su atsiliepimu pateikė Ambasados 2022 m. gruodžio 7 d. dokumentus Nr. 148, 149, 150 „Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą“, kuriuose yra nurodyti sprendimų priėmimo motyvai. Tačiau šiuose dokumentuose nurodyti sprendimų priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuotų Sprendimų teisėtumui. Tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi, ginčijami Ambasados Sprendimai naikintini vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantys imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40−41 straipsniais, 85−87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų M. B. ir jos nepilnamečių vaikų J. R., A. R. skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimus Nr. 148; Nr. 149; Nr. 150 „Atsisakymas išduoti vizą/vizos panaikinimas/atšaukimas“ panaikinti.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose pareiškėjų M. B. ir jos nepilnamečių vaikų J. R., A. R. 2022 m. lapkričio 23 d. prašymus dėl Šengeno vizų išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.