Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotiems atstovams V. J. (dalyje posėdžių), E. T. (dalyje posėdžių), U. K. (dalyje posėdžių),

civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam atstovui advokatui Vincentui Zabuliui (dalyje posėdžių),

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dirbantis, neteistas, kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje padarymu,

T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dirbantis, teistas:

1. Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 182 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį. 182 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdytas atidėtas 2 metams (teistumas išnykęs);

2. Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį galutine bausme – laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, neatlikęs 4 metų 2 mėnesių 24 dienų bausmės; kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai

Remiantis pirmiau aptartais įrodymais bei jų visumos analize, susiejus juos tarpusavyje konstatuotina, kad R. V. veikdamas kartu su T. Š. pateikė kredito įstaigoms tikrovės neatitinkančius duomenis ir jų lėšas įgijo savo reikmėms, taip atimdami galimybę minėtoms įmonėms savo pažeistus interesus apginti civilinio proceso tvarka. Be to, jie taip pat įvykdė vieną pasikėsinimą sukčiauti, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvertinę R. V. kreditingumą ir nustatę, kad pastarasis negauna jokių pajamų, kredito paraišką atmetė.

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimai nuosavybei, tarp jų ir nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnyje, gali būti padaromi esant tiesioginei apibrėžtai ar neapibrėžtai tyčiai padarinių atžvilgiu. Tiesiogine neapibrėžta tyčia pasireiškia tuomet, kai asmuo suvokia pavojingą savo veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikos atsiras baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, šių padarinių nori ir jam priimtini bet kokio masto jo veikos padariniai. Tais atvejais, kai daromo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, veika kvalifikuojami pagal nustatytus padarinius ir jų mastą. Kaltinamasis R. V., be kita ko, parodė, kad siekė gauti kuo daugiau lėšų/kreditų. Pirmiau aptarti įrodymai ir leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji R. V. ir T. Š. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jie siekė suklaidinti kuo daugiau įmonių ir gauti neapibrėžtos vertės kuo didesnį svetimą turtą. Taigi jų veika buvo tęstinio pobūdžio ir buvo baigta tuomet, kai įgijo galimybę disponuoti visu apgaule įgytu turtu. Dėl šio padaryto nusikaltimo žalą patyrė juridiniai asmenys – kredito įstaigos, kuriems bendrai padaryta 32 000 Eur dydžio žala.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad T. Š. lygtinai paleistas Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartimi, neatlikęs 4 metų 2 mėnesių 22 dienų laisvės atėmimo bausmės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir bylos medžiagos matyti, kad T. Š. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, neatlikus 4 metų 2 mėnesių 24 dienų bausmės (4 t., b. l. 42-44). Šis neatitikimas vertina kaip techninė rašymo apsirikimo klaida, kuri teismo patikslintina ir ištaisytina, nekeičiant nuosprendžio esmės.

IV. Dėl bausmės skyrimo, kitų klausimų

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis teismui nustato pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Kaltinamasis T. Š. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padaręs asmuo baudžiamas vienintele galima sankcijoje numatyta bausme – laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. BK 300 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Kaltinamojo T. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Skirdamas bausmes kaltinamajam, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas atsižvelgia į tai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie sunkių ir nesunkių tyčinių nusikaltimų, veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai. Atsižvelgtina į kaltinamojo asmenybę: 37 metų amžiaus, teistas, jo teigimu, vidurinio išsilavinimo, dirbantis, baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas mano, kad kaltinamasis T. Š. nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo, išreikšto taikant lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, ir vėl nusikalto, toks jo elgesys rodo, jog anksčiau skirtos bausmės teigiamo poveikio T. Š. nedaro, todėl bausmės tikslai bus pasiekti tik T. Š. už padarytų veikų padarymą paskyrus BK 182 straipsnio 1, 2 dalių sankcijose, 300 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatydamas bausmių dydžius teismas įvertina tai, kad yra nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarytas vienas sunkus nusikaltimas ir pasikėsinta padaryti vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei, padarytas vienas sunkus nusikaltimas valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų klastojimu), neteisėtai įgyto turto – 32 000 Eur – sumą, kaltinamojo asmenybę, bei mano, kad T. Š. skirtinos bausmės, kurių dydžiai nustatytini artimi sankcijose numatytų bausmių vidurkiui. Teismas nenustatė pagrindų skirti kaltinamajam švelnesnę bausmę, taikant BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat teismas nenustatė, kad BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse, 300 straipsnio 3 dalyje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, T. Š. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 1 d. 6.30 val. iki 2020 m. liepos 1 d. 13.45 val. įskaitytinas į bausmės laiką. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam T. Š. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas paliktinos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kaltinamasis R. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padaręs asmuo baudžiamas vienintele galima sankcijoje numatyta bausme – laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Kaltinamojo R. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas, skirdamas bausmes kaltinamajam, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgia į tai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie sunkių ir nesunkių tyčinių nusikaltimų, veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai. Atsižvelgtina į kaltinamojo asmenybę: 27 metų amžiaus, neteistas, jo teigimu, vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), baustas administracine tvarka. Svarbu pažymėti, kad, kaip teisingai nurodė prokuroras, kaltinamojo R. V. vaidmuo darant šias nusikalstamas veikas buvo antraeilis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir aktualią teismų praktiką skiriant bausmes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti R. V. už veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis, o už veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus arešto bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės rūšies vidurkis.

BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių visumos įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-268-942/2017). BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Jokių kitų bausmių, kurias būtų galima skirti pirmą kartą teisiamam asmeniui šio straipsnio sankcija nenumato. BK 62 straipsnio taikymo pagrindų šioje byloje nenustatyta. Taigi, teismui reikalinga įvertinti, ar net ir minimalios realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas R. V. būtų proporcingas ir teisingas.

Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013; Nr. 2K-64-303/2018).

Teismo vertinimu, šioje byloje R. V. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė labiau dėl jaunatviškumo negu dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų. R. V. veiksmai nebuvo ypatingai išskirtinai pavojingi, be to, kaip jau minėta, jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis, viena veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, jog R. V. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas yra mažesnis negu galimas rūšinis tokios veikos pavojingumas, R. V. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nuomone, šioje byloje paskyrus R. V., kuris yra jauno amžiaus, dirbantis, atlyginęs dalį turtinės žalos, realią laisvės atėmimo bausmę už tokio pobūdžio veiksmus nebūtų įgyvendintas teisingumo principas, būtų apsunkinti civilinių ieškovų interesai dėl žalos atlyginimo. Esminį teigiamą poveikį R. V. elgesiui gali padaryti ne izoliavimas nuo visuomenės, o teismo skiriami apribojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi, teismo įsitikinimu, BK 41 straipsnyje įtvirtintas bausmės paskirties nuostatos (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas) bus pasiektos pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymima, kad šiuo atveju skirti švelnesnę nei sankcijoje nustatytą bausmės rūšį (laisvės apribojimą ar kitą bausmę), įvertinus padaryto nusikaltimo sunkumą, sukeltas pasekmes bei kitas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nebūtų teisinga, nes švelnesnė bausmės rūšis nepadarys pakankamo poveikio kaltinamojo elgesiui bei nebus teisinga ir proporcinga.

Nors BK 75 straipsnis draudžia atidėti bausmės vykdymą, jeigu buvo padarytas sunkus nusikaltimas, tačiau, teismo vertinimu, tai galima padaryti taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Pavyzdžiui, BK bendrosios ar specialiosios dalies nuostatos taip pat draudžia skirti švelnesnę bausmės rūšį, kai tokios bausmės nėra sankcijoje, arba nustatyti mažesnį bausmės dydį, nei leidžia baudžiamasis įstatymas, tačiau tai daroma vadovaujantis teisingumo principu. Bausmės skyrimą reguliuoja VIII baudžiamojo įstatymo skyrius, o bausmės vykdymo atidėjimą X skyrius. Vis tik skirtinguose skyriuose esantys BK institutai, negali būti kliūtimi taikyti juos vienu metu. BK 54 straipsnio 3 dalis reguliuoja teisingos bausmės paskyrimą, todėl skiriant teisingą bausmę galima vadovautis ne tik šiame skyriuje esančiomis nuostatomis, jeigu to reikalauja bausmės individualizavimas. Baudžiamasis įstatymas yra vientisas teisės aktas, todėl daugelis jo nuostatų, esančių skirtinguose skyriuose ar skirsniuose, neretai taikomos sistemiškai ir vienu metu. BK esančios visos teisės normos tarpusavyje susietos ir sudaro visumą – bendrą sistemą (BK 1 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad visos jo dalys, skyriai ir straipsniai turi sudaryti nuoseklią sistemą ir tarpusavyje derėti. Bausmių rūšys ir jų dydžiai taip pat įtvirtinti ne VIII BK skyriuje, o taikant BK 54 straipsnio 3 dalį paprastai reikia žinoti, kuri bausmės rūšis yra švelnesnė ar kokie yra švelnesnių bausmių dydžiai. Be to, net ir BK 54 straipsnio 3 dalyje yra tiesioginė nuoroda į bausmės paskirtį, kuri įtvirtinta BK VII skyriaus 41 straipsnyje. Todėl teismas sprendžia, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje suformuluotas įstatymo leidėjo teiginys „paskirti švelnesnę bausmę“ nedraudžia atidėti paskirtos bausmės vykdymo. Toks ribojimas nepagrįstai ribotų teismo galimybes paskirti individualią ir teisingą bausmę, dėl ko teismui manant, kad kaltinamajam skirti švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmės rūšį būtų neteisinga, teismas būtų priverstas skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Pažymima, kad net ir tame pačiame BK 75 straipsnyje yra nuoroda į BK VII skyrių: „bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo“. O šie bausmės tikslai vardijami būtent jau minėto BK 41 straipsnio 2 dalyje. Gana gausioje teismų praktikoje dėl BK 75 straipsnio taikymo, paprastai teigiama, kad „teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-219-988/2020). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Taigi sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo iš esmės dar kartą vertinamos visos aplinkybės, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tai daroma siekiant, nustatyti, ar bausmės paskirtis bus įgyvendinta atidėjus bausmės vykdymą konkrečiam laikui ir skiriant įpareigojimus ar baudžiamojo poveikio priemones. Tokiu būdu BK 75 straipsnis savyje talpina labai daug kitų baudžiamojo įstatymo normų: BK 41 ir 54 straipsnius, iš esmės visą IX skyrių. Tai reiškia, kad atidedant bausmės vykdymą iš esmės siekiama tų pačių bausmės tikslų kaip ir skiriant sankcijoje numatytą, taip pat ir sankcijoje nenumatytą, švelnesnę bausmę bei nustatant jos dydį. Todėl darytina išvada, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas atidedant bausmės vykdymą yra galimas, nes tiek šių straipsnių, tiek viso BK viena iš pagrindinių paskirčių – teisingos bausmės paskyrimas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas 2 metams, skiriant tarpusavyje suderintus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam R. V. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktinos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios .

V. Dėl civilinių ieškinių, atstovavimo išlaidų, kitų klausimų

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPKX skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė 11 822,73 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 78-83), UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė 5031,33 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 175-179).

Civiliniai ieškiniai tenkintini iš dalies.

Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu už akių ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. V. priteista UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 6000 Eur negrąžintos paskolos, 85,78 Eur delspinigių, 1750,11 Eur pelno palūkanų, 45 procentų palūkanos nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 15 d. iki visiško kredito grąžinimo, neviršijant 2 201,53 Eur, 886,77 Eur tarpininkavimo mokesčio, mėnesinis 48,34 Eur tarpininkavimo mokestis iki visiško kredito grąžinimo, pradedant skaičiuoti nuo 2019 m. gruodžio 15 d., neviršijant 821,78 Eur sumos, 18 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 666 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šiuo atveju turtinė žala priteista tik iš vieno kaltinamojo, t. y. R. V. Teismų praktikoje laikomasi taisyklių, nustatančių, kad tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, šioje baudžiamojoje byloje T. Š. pripažintinas solidariai atsakingas civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12157-446/2019.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniame ieškinyje taip pat prašoma priteisti procesines palūkanas – 18 procentų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Nors šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Teismas sprendžia, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019), kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteistinos 18 procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teismas pažymi, kad pagrindinė prievolė, kylanti iš vartojimo kredito sutarties, yra prievolė grąžinti kreditą. Aksesorinė, nesavarankiška, priklausoma nuo pagrindinės prievolė, kylanti iš vartojimo kredito sutarties, yra prievolė mokėti palūkanas ir kitus mokesčius (Civilinio kodekso 6.870 str., 6.872-6.874 str., 6.886 str., Vartojimo kredito įstatymas). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (netiesioginiai nuostoliai). Taigi kreditorius turi teisę reikalauti iš kaltininko atlyginti tokias negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei kaltininko teisėtų veiksmų nebūtų nutraukęs neteisėtas neveikimas.

Jei civilinis ieškinys būtų grindžiamas aplinkybe, kad kaltinamasis vartojimo kredito sutartį ir nustatytu periodiškumu nemokėjo eilinių įmokų, t. y. nedarė to, ką pagal sutartį privalėjo daryti (neteisėtas neveikimas), kas būdinga sutartinei atsakomybei, nukentėjęs asmuo (civilinis ieškovas) galėtų vienašališkai nutraukti sutartį, pasinaudoti sutartyje įtvirtinta akceleracijos sąlyga ir reikalauti sumokėti turtinę žalą negautų pajamų forma (netiesioginius nuostolius), kuriuos jis būtų gavęs, jeigu skolininkas (toliau) būtų tvarkingai mokėjęs eilines įmokas pagal grafiką ir sutartis vienašališkai nebūtų buvusi nutraukta (CK 6.59 str., 6.217 str. 5 d., 6.218 str., 6.221 str., 6.228⁴ str.).

Aptariamu atveju civilinis ieškinys yra grindžiamas aplinkybe, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta apgaule, t. y. atliekant veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), kas būdinga deliktinei atsakomybei, nukentėjęs asmuo (civilinis ieškovas) gali reikalauti iš kaltininko tiktai atkurti iki teisės pažeidimo (neteisėto veikimo) – apgaulės buvusią padėtį, t. y. padengti tiesioginius nuostolius, kaip antai: grąžinti turtą (turtinę teisę), kompensuoti prarasto ar sugadinto turto vertę. Jeigu nebūtų buvę nusikalstamų kaltinamojo veiksmų, susijusių su apgaule (neteisėto veikimo) (delikto civilinės teisės prasme), kaltinamasis nebūtų gavęs vartojimo kredito, todėl nukentėjęs asmuo (civilinis ieškovas) negali reikalauti sumokėti turtinės žalos atlyginimo negautų pajamų forma (netiesioginių nuostolių), kaip antai: mokėjimo palūkanų, sutarties sudarymo ar administravimo mokesčių. Baudžiamojoje byloje kaltinamasis gali būti įpareigojamas atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą (BPK 107 straipsnis), o ne grąžinti paskolą ar kreditą su mokėjimo funkciją atliekančiomis palūkanomis ar kitus priskaičiuotus mokesčius, kylančius iš sutarties. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas neanalizuoja vartojimo kredito sutarties sąlygų ir dėl jų nepasisako, nes vartojimo kredito sutarties sąlygos nesusijusios su inkriminuotų nusikalstamų veikų būtinaisiais sudėties požymiais.

Dėl išvardintų priežasčių teismas priteisia civiliniam ieškovui iš kaltinamojo T. Š. tiesioginės turtinės žalos, t. y. 6 000 Eur atlyginimą. Taip pat priteisia 18 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos (6 000 Eur) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, nes per laiką pinigai praranda nominalią vertę. Kitoje dalyje ieškinys yra netenkintinas.

Civiliniu ieškiniu taip pat prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos – 1944 Eur sumai (1 t., b. l. 99). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas prašo priteisti iš kaltinamojo T. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų dokumentų matyti, kad įmonę baudžiamajame procese atstovavo advokatas V. Zabulis ir dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 1944 Eur išlaidas už civilinio ieškinio parengimą, įmonės atstovavimą baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-152-303/2017). Nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo civilinis ieškinys tenkintinas. Šioje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą, todėl civilinis ieškovas kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant civilinį ieškinį, atstovavimą procese. Atsižvelgiant į surašytą civilinį ieškinį, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, bylos sudėtingumą, į tai, kad advokatas V. Zabulis dalyvavo tik viename teisiamajame posėdyje, taip pat į kaltinamojo finansinę padėtį (vidutinio amžiaus, dirbantis, darbingas) prašoma priteisti proceso išlaidų suma laikytina ne visiškai proporcinga, todėl atitinkamai sumažintina iki 1000 Eur.

Dėl UAB (duomenys neskelbtini)civilinio ieškinio.

Be to, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. liepos 12 d. įsakymu nutarta išieškoti iš R. V. 4 883,67 Eur negrąžinto kredito, 69,84 Eur palūkanų, 212,44 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2019 m. liepos 12 d., iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 29 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB (duomenys neskelbtini) naudai. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, šiuo atveju žala priteista tik iš vieno kaltinamojo, t. y. R. V., tačiau žala padaryta bendrais kaltinamojo ir T. Š. veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, šioje baudžiamojoje byloje atitinkamai T. Š. pripažintinas solidariai atsakingas civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) kartu su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. liepos 12 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-9764-446/2019.

UAB (duomenys neskelbtini) civiliniame ieškinyje taip pat prašoma priteisti procesines palūkanas – 5 procentus nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Nors šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Teismas sprendžia, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019), kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies ir UAB (duomenys neskelbtini) naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kitoje dalyje ieškinys netenkintinas dėl tų pačių motyvų kaip ir dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio ir šių argumentų teismas nekartoja.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš kaltinamojo R. V. 403,78 Eur išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. BPK 106 straipsnyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kaltinamajam R. V. gynėjas paskirtas vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teismas nustatė, kad R. V. yra pakankamai jauno amžiaus, dirbantis, iš jo priteista pakankamai didelė turtinė žala, taigi jo finansinė padėtis nėra itin gera. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš R. V. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301-305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie neatliktos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę T. Š. – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Bausmės pradžią T. Š. skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti T. Š. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. liepos 1 d. 6.30 val. iki 2020 m. liepos 1 d. 13.45 val.

T. Š. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą palikti iki nuosprendžio vykdymo.

R. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam areštą 40 parų.

R. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 1 dalimi, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti ar tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti joje užsiregistravusiam.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 straipsniu, paskirti R. V. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant atlyginti civiliniams ieškovams padarytą turtinę žalą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

R. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti iki nuosprendžio vykdymo.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš T. Š. civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 6000 Eur turtinei žalai atlyginti, 18 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo ir 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, nustatant, kad už prievolę atlyginti civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 6000 Eur turtinę žalą T. Š. atsako solidariai su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12157-446/2019.

Civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš T. Š. civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) naudai 4883,67 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo, nustatant, kad už prievolę atlyginti civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) 4883,67 Eur turtinę žalą T. Š. atsako solidariai su R. V., iš kurio ši suma civilinio ieškovo naudai yra priteista įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. liepos 12 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-9764-446/2019.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.