Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-12-09 · Civilinė byla Nr. 2-1552/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-09
Bylos Nr.
2-1552/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas
Skolininkas
S. M., A. K.
Atsakovas
S. M., A. K.
Ieškovas
AB SEB lizingas
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1552/2010Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų S. M. ir A. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-5928-104/2010 pagal kreditoriaus akcinės bendrovės ,,SEB lizingas“ pareiškimą atsakovui S. M. ir A. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius AB ,,SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 125 677, 19 Lt skolos, 41 603, 08 Lt delspinigių, 364 176, 73 Lt negrąžinto turto likutinės vertės, metinių palūkanų nuo priteistos sumos 5 proc. nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo solidariai iš skolininkų S. M. ir A. K. ir 2 329 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo lygiomis dalimis iš kiekvieno skolininko atskirai. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkų S. M. ir A. K. turtą. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 9 d. įsakymu nusprendė išieškoti iš skolininkų S. M. ir A. K. 125 677, 19 Lt skolos, 41 603, 08 Lt delspinigių, 364 176, 73 Lt negrąžinto turto likutinės vertės, metines palūkanas nuo priteistos sumos 5 proc. nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 329 Lt bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš kiekvieno skolininko atskirai bei 5,60 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 9 d. nutartimi kreditoriaus AB „SEB lizingas“ reikalavimų užtikrinimui areštavo skolininkų S. M. ir A. K. 531 457 Lt vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis, nesant ar nepakankant teismo įsakymui užtikrinti skolininkų S. M. ir A. K. nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovų banko ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, areštuotą turtą pavedė saugoti skolininkams S. M. ir A. K. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog išieškoma suma yra didelė, skolininkas delsia atsiskaityti su kreditoriumi bei siekiant užtikrinti teismo įsakymo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str.).

Skolininkai S. M. ir A. K. atskiraisiais skundais prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti. Skunduose nurodo, kad:

1. Skolininkai nėra skolingi kreditoriui, todėl teismas priėmė neteisingą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

2. Piniginių lėšų areštas varžo skolininkų įsipareigojimus išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Skolininkas A. K. pažymėjo, kad jis šiuo metu yra bedarbis.

Atsiliepimas

Kreditorius AB ,,SEB lizingas“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų leisti atsakovams laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis, leisti atsakovams laisvai disponuoti piniginių lėšų dalimi, būtina nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Atsiliepime nurodo, kad atskirųjų skundų argumentai, jog teismas buvo suklaidintas kreditoriaus teiginių, kad skolininkai yra įsiskolinę kreditoriui, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Kreditoriaus pareikštas turtinis reikalavimas yra didelis, todėl teismas turėjo pagrindą taikyti areštą skolininkų turtui.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje 531 457 Lt dydžio reikalavimas yra pareikštas solidariai dviems fiziniams asmenims, tokia suma laikytina didele, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tuo atveju, jeigu bus priimtas kreditoriui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą atsakovams siejo su didele pareikštų reikalavimų suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas netaiko laikinųjų apsaugos priemonių, jei yra įrodymų, jog ieškinio (pareiškimo) suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra kai atsakovas (skolininkas) paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės sumos ieškinio) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Tačiau apeliantai prie atskirųjų skundų nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, jog skolininkai paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos bei teismui nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Esant didelei pareiškimo kainai ir nesant byloje duomenų, patvirtinančių apeliantų galimybę įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškimas, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiamas ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo klausimas bei ieškovo (kreditoriaus) teisė reikšti reikalavimus atsakovams (skolininkams). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad skolininkai nėra skolingi kreditoriui, todėl teismas priėmė neteisingą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui (skolininkui) nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė turto, kuris gali būti areštuojamas taikant laikinąsias apsaugos priemones, eiliškumą. Apeliantų piniginių lėšų areštas nustatytas tik tuomet, jeigu jie neturi ar turi nepakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.

Apeliantai skunduose nurodo, kad piniginių lėšų areštas varžo skolininkų įsipareigojimus išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad draudimas skolininkams disponuoti visomis jiems priklausančiomis piniginėmis lėšomis gali sukelti neigiamas pasekmes tiek jiems patiems, tiek jų šeimos nariams. Areštavus visas skolininkams priklausančias lėšas, skolininkai netektų galimybės patenkinti būtiniausius tiek pačių atsakovų, tiek jų šeimų narių poreikius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245/2009). Kita vertus, teismo nutartimi nustatytas pajamų, kuriomis skolininkai turi teisę naudotis, dydis turi atitikti teisingumo bei protingumo kriterijus. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokia pinigų suma yra būtina skolininkų elementariausiems ir būtiniausiems poreikiams patenkinti, tokių įrodymų apeliantai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 314 str., 338 str.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad yra areštuotos skolininkų piniginės lėšos. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau kolegija pažymi, kad skolininkai, pateikdami minėtus įrodymus, gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu leisti disponuoti jiems priklausančia areštuota pinigų suma (CPK 146 str.). Taip pat, jeigu kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, skolininkai įstatymo nustatyta tvarka, pagrindę įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, skolininkai taip pat galėtų reikalauti, kad kreditorius atlygintų nuostolius, kuriuos skolininkai patyrė dėl kreditoriaus prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 147 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėAlgirdas GailiūnasGintaras Pečiulis