Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Dalia Kursevičienė ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos Z. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo Z. B. dėl kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios Z. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš Z. V. priteista Z. B. 500 Eur proceso išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Z. B. išteisinta dėl privačios kaltintojos Z. V. kaltinimo jai pagal BK 154 str. 1 d., jog ši 2014 m. rugsėjo 26 d., apie 21.22 val., laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ internetinėje svetainėje po straipsniu „(duomenys neskelbtini) parašė komentarą: „negera ponia ta Z.. Manipuliuoja visur užaugintais vaikais. O kaip augino-labai gerai žino kaimynai, ypač M.. Tai (duomenys neskelbtini) „rašytoja“. Ar neparodė korespondentei prirašytų savo skundų sąsiuvinių? Būtų viskas aišku. Rašliava-jos liga. Kasmet užsikabina ant kažko ir pila „pamazgas“. Pernai apie vieną kaimynę, užpernai apie kitą... Čia jos liga. Kiek skundų prirašyta apie siuvyklos ir kepyklos bendradarbes. Fui, šlykštu, kada ponia būdama juodžiausia, juodina kitus ir nesupranta kokius prisiminimus paliks daugumai (duomenys neskelbtini) po... Norisi palinkėti jai Ramybės ir Sveiko proto“. Tokiu būdu Z. V. buvo kaltinama tuo, kad paskleidė apie Z. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti ją arba pakirsti pasitikėjimą ja.

Apeliaciniu skundu privati kaltintoja Z. V. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti Z. B. kalta pagal BK 154 str.1 d. ir paskirti jai 250 MGL baudą bei patenkinti jos civilinį ieškinį.

Apeliantė skunde teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neišsamiai, pažeidžiant materialiąsias ir procesines teisės normas. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė jos poziciją dėl pateikto privataus kaltinimo, bet ši pozicija buvo išsakyta per taikinamąjį posėdį, o teisiamojo posėdžio metu teismas jos neprisaikdino ir neapklausė, tuo šiurkščiai pažeisdamas BPK 28, 283 straipsnių reikalavimus bei jos teisę į gynybą.

Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, kadangi išteisintosios apklaustų liudytojų parodymai yra nepatikimi, o jos pusės liudytojų parodymai vertintini kaip patikimi. Apeliantė nurodė, kad byloje buvo apklaustas liudytojas A. G., kuris paneigė kaltinamosios pusėje liudijančios liudytojos J. B. parodymus, kad ji (apeliantė) jį buvo apipylusi pamazgomis, tačiau teismas šio liudytojo parodymais nesivadovavo bei nepateikė motyvų, dėl ko šio liudytojo parodymai nebuvo įvertinti. Taip pat teismas ne iki galo išdėstė liudytojos J. B. parodymus – teisme ji akcentavo, kad žino, jog A. G. apeliantė buvo apipylusi pamazgomis. Teismas esant prašymų stadijai pridėjo prie bylos liudytojos L. Z. notariškai patvirtintus parodymus, kuriuose ši nurodė, kad ji (Z. V.) niekada jokių skundų prieš M. siuvyklos darbuotojus nerašė, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, šių rašytinių įrodymų nevertino bei nepateikė motyvų, kodėl jais nesivadovavo. Toliau skunde apeliantė nurodo, kad teisme apklausti liudytojai M. V., D. M., Z. V., J. Ž., A. B., B. Z., J. V., A. G., A. K. paneigė kaltinamosios teiginius, kad ji pylė „pamazgas“ ant ko nors, kad blogai augina vaikus, kad rašliava yra jos liga, kad ji rašo ant buvusių savo bendradarbių visokius skundus, kad ji ką nors juodina. Liudytojai patvirtino, kad būtent komentaro tekstą apie ją jie priima kaip šmeižimą. Apeliantė nurodo, kad kaltinamosios pusės liudytojai aiškino, kad jai sovietmečiu buvo surengtas draugiškas teismas, kuris svarstė jos elgesį. Apeliantė teigia, kad prašė pirmosios instancijos teismą išreikalauti iš archyvo duomenis, ar tikrai toks teismas jai buvo, tačiau teismas, pažeisdamas jos teises į gynybą, šį prašymą atmetė.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad Z. B. veiksmuose nebuvo kaltės (tyčios). Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad Z. B. pagal išsilavinimą yra pedagogė, todėl ji puikiai suprato, kad jos parašytas komentaras yra šmeižimas. Taip pat teismas privalėjo įvertinti ir tas aplinkybes, kad kaltinamoji komentarą parašė viešoje erdvėje, internete, save jį yra įvardijusi slapyvardžiu, tai sunkina galimybę nustatyti, kas iš tikro rašė šmeižikiško turinio komentarą, todėl tokie kaltinamosios veiksmai įrodo, kad ji, rašydama komentarą, ne tik kad suprato, jog tai yra šmeižimas, bet numatė neigiamas pasekmes (kad komentaras sumenkins pasitikėjimą, apeliantę pažemins, pakenks jos reputacijai) ir jų norėjo, t. y. veiką padarė tiesiogine tyčia.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji prašo privačios kaltintojos Z. V. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jos naudai iš Z. V. 400 Eur turėtų proceso išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privačios kaltintojos atstovas advokatas D. Fomkinas Z. V. apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, išteisintoji Z. B. ir jos gynėjas advokatas P. Orlovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrintina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, t. y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusioji ir privati kaltintoja, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl Z. B. nekaltumo.

Privati kaltintoja Z. V. kaltina Z. B. ją apšmeižus, nes ši paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent 2014 m. rugsėjo 26 d., apie 21.22 val., laikraščio „(duomenys neskelbtini)“internetinėje svetainėje po straipsnio „(duomenys neskelbtini)“parašė komentarą: „negera ponia ta Z.. Manipuliuoja visur užaugintais vaikais. O kaip augino-labai gerai žino kaimynai, ypač M.. Tai (duomenys neskelbtini) „rašytoja“. Ar neparodė korespondentei prirašytų savo skundų sąsiuvinių? Būtų viskas aišku. Rašliava-jos liga. Kasmet užsikabina ant kažko ir pila „pamazgas“. Pernai apie vieną kaimynę, užpernai apie kitą... Čia jos liga. Kiek skundų prirašyta apie siuvyklos ir kepyklos bendradarbes. Fui, šlykštu, kada ponia būdama juodžiausia, juodina kitus ir nesupranta kokius prisiminimus paliks daugumai pagėgiškių po... Norisi palinkėti jai Ramybės ir Sveiko proto“.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Pagal teismų praktiką tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias, tačiau ne už nuomonę, kuri pagal teismų praktiką yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, turi vertinamąjį pobūdį, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015).

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę, išsamiai išanalizavo Z. B. teiginių prasmę ir reikšmę, teisingai nustatė, kad jos veiksmuose nenustatyta nei tyčia padaryti jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nei objektyvioji šios veikos pusė.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad Z. B. perskaičiusi laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“straipsnį „(duomenys neskelbtini)“laikraščio „(duomenys neskelbtini)“internetinėje svetainėje po straipsniu parašė komentarą: „negera ponia ta Z. Manipuliuoja visur užaugintais vaikais. O kaip augino-labai gerai žino kaimynai, ypač M. Tai (duomenys neskelbtini) „rašytoja“. Ar neparodė korespondentei prirašytų savo skundų sąsiuvinių? Būtų viskas aišku. Rašliava-jos liga. Kasmet užsikabina ant kažko ir pila „pamazgas“. Pernai apie vieną kaimynę, užpernai apie kitą... Čia jos liga. Kiek skundų prirašyta apie siuvyklos ir kepyklos bendradarbes. Fui, šlykštu, kada ponia būdama juodžiausia, juodina kitus ir nesupranta kokius prisiminimus paliks daugumai pagėgiškių po... Norisi palinkėti jai Ramybės ir Sveiko proto“.

Išteisintoji Z. B. teisiamojo posėdžio metu dėl jai pareikšto kaltinimo kalta neprisipažino ir parodė, kad komentare po straipsniu ji išsakė savo nuomonę, išsakytą informaciją ji laikanti kaip patikimą ir ją komentuodama nurodė, kad Z. V. yra parašiusi ne vieną straipsnį ir skundą apie asmenis, taip pat rašė raštus apie kaimynus, su kaimynais Z. V. bendraudavo raštais, todėl nurodė komentare, kad Z. V. „rašymas yra liga“, nes, kaip ji mano, normalus žmogus tokia forma su žmonėmis nebendrauja ir tiek daug nerašo. Rankraštinius tekstus ji duodavo perspausdinti V. K., todėl nemano, kad komentaras „ar neparodei korespondentei prirašytų savo skundų sąsiuvinį?“ ar nurodymas, kad skundų prirašyta apie siuvyklos ir kepyklos bendradarbes, yra šmeižtas. Ji mano, kad tokie skundai ir raštai „juodina“ kitus, todėl parašė, kad „pati būdama juodžiausia, juodina kitus“. Kaip manipuliavimą užaugintais vaikais ji įvardija tai, kad skunduose, teismuose visur nurodo savo šeimos narius ir užaugintus svetimus vaikus (t. 1, b. l. 131–132).

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo pozicija, jog Z. B. komentare pateikta informacija buvo susijusi su aplinkybėmis bei faktais, iš esmės egzistavusiais objektyvioje tikrovėje. Šiuos egzistuojančius faktus patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos E. G., J. B., V. K., I. J. ir Virginija D. S.. Apklausta kaip liudytoja E. G. parodė, kad gerai pažįsta abi moteris, kartu yra dirbusi su Z. V., kuri rašė skundus ant direktorės, be to, iš nuogirdų žino, kad Z. V. rašė ir kitus skundus (t. 1, b. l. 134). J. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad Z. V. ją įžeidinėja, ją vadina „brude“, vaiką – „šikpuodžius“, o G. yra apipylusi pamazgomis (t. 1, b. l. 135). Apklausta kaip liudytoja V. K. parodė, kad abi moteris pažįsta gerai, jos yra kaimynės. Tarp Z. V. ir Z. B. yra seni nesutarimai, Z. V. buvo pakabinusi kaimynams ant durų raštą, kuriuo vagino kaimynę. Ji perrašinėdavo jos rankraščius, kurie būdavo įvairaus pobūdžio – straipsniai į laikraščius, raštai kaimynams. Per dvejus metus Z. V. parašė 5 skundus. Z. V. yra pavadinusi Z. B. „karvapilve“ (t. 1, b. l. 136). Teisiamojo posėdžio metu I. J. parodė, kad ji dirbo kartu su Z. V., kuri nuolat ją „puldavo“ ir rašė skundus „ant jos“, tai neapsikentusi ir paraginta kitų moterų perdavė ją į draugišką teismą. Be to, žino, kad skundus rašė ir dėl kitų asmenų (t. 2, b. l. 155). Teisiamojo posėdžio metu apklausta V. D. S. nurodė, kad dirbo kartu su Z. V., kuri rašė skundus dėl asmenų, juos rašė „aukštesnėms“ organizacijoms, todėl jų ji negaudavo. Skundų padaugėjo, kai Z. V. atleido iš darbo (t. 2, b. l. 156). Taigi, kaip matyti iš anksčiau paminėtų liudytojų apklausų, galima pagrįstai teigti, kad komentare panaudota informacija buvo susijusi su aplinkybėmis bei faktais, iš esmės egzistavusiais objektyvioje tikrovėje. Byloje nenustatyti duomenys, kurių pagrindu minėti liudytojai galėtų Z. V. apkalbėti, nes kaip privati kaltintoja nurodė, kad nė su vienu kaimynu nesipyko, su visais bendravo, su visais sutarė. Nukentėjusiosios Z. V. pakviesti liudyti asmenys D. M., Z. V., J. Ž., A. B. nors ir nurodė, kad jiems nebuvo žinoma apie Z. V. skundų rašymą, tačiau tai nepaneigia, jog skundus Z. V. galbūt rašė, tik jiems apie tai tiesiog nebuvo žinoma.

Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų galima pagristai teigti, kad Z. B., komentare pateikdama informaciją, nurodė ne melagingus faktus ar prasimanymus, o tik pateikė tam tikrų objektyvioje tikrovėje egzistavusių faktų vertinimą, supratimą, požiūrį dėl tam tikrų dalykų, tai rodo, kad ji tokiu būdu išsakė tik savo nuomonę apie komentare nurodytus faktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimu nelaikomas tiesiog nepalankios asmeniui informacijos pateikimas, nenustačius tikslo paniekinti, pažeminti žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo. Taip veikdama išteisintoji nesiekė pažeminti privačią kaltintoją Z. V. asmeniškai, nes nesiekė paskleisti apie ją jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, įvertinimą ir supratimą dėl visų jos komentare nurodytų aplinkybių. Taip pat pabrėžtina, kad už nuomonės, kuri paremta realiais faktais, paskleidimą baudžiamoji atsakomybė nekyla, nes tai nėra pavojinga veika BK prasme.

Pastebėtina, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Šiame kontekste apygardos kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia ir labiausiai ribojanti priemonė, kurios būtina imtis tik išnaudojus visas kitas galimybes pažeidimui pašalinti. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje įvertinus BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, faktines situacijos aplinkybes, darytina vienareikšmė išvada, kad Z. B. veika nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta nusikalstama. Atsižvelgiant į tai bei BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka būtent baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, pripažintina, jog nagrinėjamu atveju nėra Z. B. veiksmuose būtinojo šmeižimo požymio – tyčios, t. y. tiesioginio siekio paskleisti apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti, arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Taigi aptarusi anksčiau nurodytus duomenis teisėjų kolegija gali pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę, išsamiai išanalizavo Z. B. komentare parašytų teiginių prasmę ir reikšmę, pagrįstai įvertino, kad Z. B. veiksmuose nenustatyta nei subjektyvioji, nei objektyvioji inkriminuojamos nusikalstamos veikos pusė, todėl nesant nusikalstamos veikos sudėties ji pagrįstai išteisinta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal privataus kaltintojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl išteisintosios patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išteisintoji pateikė turėtas 400 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtintą pinigų priėmimo kvitą (t. 2, b. l. 17). Išteisintoji Z. B. nurodė, kad šias išlaidas sudaro advokato surašytas atliepimas į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintosios gynėjos advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, mano, kad prašoma priteisti 400 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati atliktam darbui, todėl vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais ji mažintina iki 100 Eur ir priteistina iš privačios kaltintojos Z. V..

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

privačios kaltintojos Z. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti Z. B. iš Z. V. 100 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.