- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1469/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. J. K.
- Kategorijos
- 118.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. 2-1568-343/2009 pagal ieškovo V. J. K. ieškinį Rusijos Federacijai dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. J. K. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš Rusijos Federacijos neteisėtu sulaikymu, kalinimu, priverstiniu darbu ir kitais TSRS pareigūnų veiksmais padarytos neturtinės žalos 575 000 Lt atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovo V. J. K. ieškinį Rusijos Federacijai dėl neteisėtomis veiksmais padarytos žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu nurodomas specifinis, suverenitetą turintis užsienio subjektas – Rusijos Federacija, kaip Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėja. Tarptautinės teisės doktrina pripažįsta, kad visų valstybių suverenitetas yra lygus, todėl vienos valstybės teismų ir kitų valdžios institucijų jurisdikcija negali būti tiesiogiai taikoma kitai valstybei. Šią nuostatą formalizuoja visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, į kurį įeina ir valstybės imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Nors aptartas principas nėra absoliutus, valstybė savo veiksmais – savo iniciatyva įsitraukdama į civilinius teisinius santykius, prisiimdama įsipareigojimus tarptautinio susitarimo pagrindu ar išreikšdama valią dalyvauti konkrečiame civiliniame procese, gali tiesiogiai ar netiesiogiai atsisakyti teisės reikalauti taikyti imunitetą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Rusijos Federacija nėra ratifikavusi tarptautinių susitarimų, reglamentuojančių valstybės imuniteto klausimą, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinė sutartis „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ imuniteto klausimo nereglamentuoja, jog ginčas kyla dėl valstybės institucijų ar pareigūnų, vykdžiusių valstybei priskirtas viešojo pobūdžio administracines funkcijas, galimai neteisėtų veiksmų padarinių šalinimo, t. y. iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, jog Rusijos Federacija atsakydama į byloje pateiktą paklausimą nurodė reikalaujanti taikyti imunitetą, sprendė, jog imunitetas turi būti taikomas, byla vertintina kaip neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 12 p., 782 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas V. J. K. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai taikė valstybės imuniteto doktriną, taip pat CPK normas dėl teismingumo, teisės kreiptis į teismą realizavimo. Priimta nutartis pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnį ir CPK 5 straipsnį. Šioje byloje neturėtų būti taikomas Rusijos Federacijos imunitetas nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, kadangi ieškinio reikalavimai kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, o tokiuose santykiuose neturi būti taikomas valstybės imunitetas. Rusijos Federacijos imunitetas nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos neturi būti taikomas šioje byloje remiantis vienu pagrindinių tarptautinės teisės principu – abipusiškumo principu. Abipusiškumo principas buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisnių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnyje. Rusijos Federacija atsisakė imuniteto civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo tarptautinių susitarimų pagrindu, kurie yra jai galiojantys ir privalomi: Rusijos Federacija 2006 m. gruodžio 1 d. pasirašė Jungtinių Tautų Konvenciją ,,Dėl valstybių ir jų nuosavybės imuniteto“ bei Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalę sutartį ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“. Teismo išvada dėl valstybės imuniteto principo taikymo nėra pagrįsta teisės normomis ir motyvuota, todėl nutartis prieštarauja CPK 263 straipsnio 1 daliai, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktui.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir paliko ieškinį nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies ir 782 straipsnio pagrindu. Pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bylos nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Šiuo atveju veiksmai, dėl kurių ieškovui buvo padaryta žala, buvo atlikti Lietuvoje, prievolė atlyginti žalą turi būti įvykdyta Lietuvoje, nes čia gyvena ieškovas. Todėl ši byla teisminga Lietuvos teismams. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokias teisės normas pažeidė ir kokių teisės normų nesilaikė ieškovas kreipdamasis į teismą.
3. Ieškovo reikalavimai kilo iš neteisėtų okupacinės Sovietų Sąjungos valdžios, kurios teisių perėmėja yra Rusijos Federacija, veiksmų. Yra visuotinai žinoma, kad dėl šių veiksmų buvo padaryta didžiulė žala Lietuvos piliečiams ir jų turtui. Neteisinga užkirsti kelią Lietuvos Respublikos piliečiams, nukentėjusiems nuo sovietinės okupacinės valdžios neteisėtų veiksmų, apginti savo pažeistus interesus Lietuvos Respublikos teisme. Lietuvos Respublika turi sudaryti galimybes savo piliečiams siekti žalos atlyginimo savo iniciatyva, t. y. reiškiant atitinkamus reikalavimus teisme. Tokia Lietuvos Respublikos pareiga įtvirtinta 1984 m. gruodžio 10 d. Jungtinių tautų ,,Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą“ 14 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė ieškinį specifiniam, turinčiam suverenitetą, užsienio subjektui – Rusijos Federacijai, kaip Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėjai. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nacionaliniam teismui nustačius, kad ginčas su užsienio valstybe kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių, kuriems taikoma valstybės imuniteto doktrina, ir diplomatiniais kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, t. y. prašo taikyti jai imuniteto doktriną, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir teismas turi bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. Švedijos Karalystės ambasada, bylos Nr. 3K-3-142/2007).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš Rusijos Federacijos neteisėtu sulaikymu, kalinimu, priverstiniu darbu ir kitais TSRS pareigūnų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinyje nurodė, kad Ypatingo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo departamento 1948 m. vasario 7 d. nutarimu ieškovas buvo nuteistas pagal RTSFR baudžiamojo kodekso 58-1a ir 58-11 straipsnius 8 metams laisvės atėmimo atliekant bausmę kalėjime. Ieškovas nuo 1947 m. liepos 3 d. iki 1948 m. kovo 31 d. buvo kalinamas LTSR MVD kalėjime Nr. 6 Marijampolėje, o vėliau nuo 1948 m. balandžio 1 d. iki 1955 m. birželio 14 d. bausmę atliko Vladimiro miesto kalėjime Nr. 2, Vladimiro srityje, Rusijos Federacijoje. Ieškovas buvo paleistas iš kalėjimo 1955 m. birželio 14 d., o 1958 metais Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituotas: Ypatingo pasitarimo prie TSRS valstybės saugumo departamento 1948 m. vasario 7 d. nutarimas panaikintas ir byla nutraukta. Ieškovas teigia, kad tai patvirtina, jog jo suėmimas ir nuteisimas buvo neteisėtas, dėl neteisėtų Valstybės saugumo ministerijos pareigūnų veiksmų jis buvo neteisėtai suimtas, neteisėtai laikomas suėmime, prieš jį neteisėtai buvo naudojamas smurtas, ieškovas nuteistas už akių, atimta teisė į bešališką, teisingą teismą, teisė į gynybą, dėl to buvo priimtas neteisėtas nuosprendis, ieškovas neteisėtai buvo kalinamas 8 metus, buvo padaryta didžiulė žala ieškovo sveikatai.
Lietuvos Respublikos teismo galimybė nagrinėti tokios kategorijos ieškinį priklauso nuo to, ar užsienio valstybė sutiko su teismo jurisdikcijos vykdymu ir ar gali būti nagrinėjamoje byloje taikomas valstybės imunitetas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas valstybės imuniteto klausimo nereglamentuoja. Šį klausimą reglamentuojančios tarptautinės teisės normos kodifikuotos 2004 m. Jungtinių Tautų konvencijoje ,,Dėl valstybių ir jų nuosavybės imuniteto“ ir 1972 m. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl valstybių imuniteto“, tačiau nei Lietuvos Respublika, nei Rusijos Federacija nėra minėtų konvencijų dalyvės, todėl nėra įsipareigojusios jomis vadovautis. Minėtų konvencijų nuostatos gali būti vertinamos tik kaip tarptautinės teisės raidos tendencijos valstybių imuniteto doktrinos srityje.
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama ne absoliutaus, o riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys. Riboto valstybės imuniteto doktrinos taikymą patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika tokios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Norvegijos įmonė Vilnius Property AS v. Rusijos Federacija, bylos Nr. 3K-3-566/2003).
2004 m. Jungtinių Tautų konvencijos ,,Dėl valstybių ir jų nuosavybės imuniteto“ 5 straipsnis skelbia, kad valstybei ir jos turtui suteikiamas imunitetas kitos valstybės teismuose, vadovaujantis šios konvencijos nuostatomis. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė negali naudotis jurisdikciniu imunitetu kitos valstybės teismo byloje, jei ji vienu iš šių būdų aiškiai sutiko su teismo jurisdikcijos vykdymu bylos atžvilgiu: 1) tarptautiniu susitarimu; 2) raštiška sutartimi; 3) pareiškimu teisme ar raštišku pranešimu konkrečioje byloje.
Kaip minėta, atsakovas Rusijos Federacija nėra ratifikavusi tarptautinių susitarimų, reglamentuojančių valstybės imuniteto klausimą. Byloje yra pateikta Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos nota, kurioje nurodoma, jog Rusijos Federacija įtraukimą į bylą vertinanti kaip tarptautinėje teisėje įtvirtinto valstybės imuniteto principo pažeidimą ir neduodanti ir ateityje neduosianti sutikimo nagrinėti šią bylą Lietuvos Respublikos teismuose (b. l. 77-78). Taigi nei tarptautiniu susitarimu, nei pareiškimu teisme atsakovas Rusijos Federacija nesutiko su jurisdikcijos vykdymu nagrinėjamoje byloje.
Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinės sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnyje numatytas šio dvišalio susitarimo tikslas - vadovaudamiesi tarptautinės sutarties normomis, vienos susitariančiosios šalies piliečiai naudojasi tokia pat teisine gynyba, teise kreiptis į kitos susitariančiosios valstybės teisingumo įstaigas, kaip ir kitos susitariančiosios šalies piliečiai. Sutarties 2 ir 3 straipsniuose taip pat numatyta, kad susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą kuri apima susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą. Šios sutarties normos nereglamentuoja valstybės imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos klausimo. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad minėta sutartimi Rusijos Federacija atsisakė imuniteto civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo.
Taip pat atmestinas ieškovo atskirojo skundo argumentas, kad ginčas tarp šalių kilęs iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su Rusijos Federacijos pareiškimu dėl valstybės imuniteto jai taikymo.
Bylos duomenimis, ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Rusijos Federacijos – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėjos – neteisėtomis TSRS valdžios organų Lietuvoje prieš ieškovą įvykdytomis represijomis – neteisėtu suėmimu, kalinimu, kitais neteisėtais veiksmais – padarytą neturtinę žalą.
Dėl Lietuvos okupacijos pažeistos asmenų teisės atkuriamos vadovaujantis specialiaisiais įstatymais. Klausimus dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taip pat siekiama sureguliuoti vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. I-180 ,,Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940-1991 TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 30 d. nutarimu „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“.
Įstatymų leidėjas, siekdamas išspręsti dėl TSRS okupacinio režimo Lietuvos Respublikos gyventojų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą Nr. VIII-1727 „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai; 2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas; 3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus; 4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą; 5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto.
Šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog Lietuvos žmonėms okupacijos padaryta žala (individuali), nepriklausomai nuo jos pobūdžio, bet apimanti neturtinę žalą, padarytą 1940-1993 metais buvusios SSRS, kurios tarptautinių teisių ir pareigų tęsėja yra Rusijos Federacija, traktuojama kaip žalos Lietuvos Respublikai dalis. Asmenys, reikalaudami individualiai atlyginti žalą, reikalauja Lietuvos Respublikai padarytos žalos dalies. Ta aplinkybė, kad tai – žalos Lietuvai dalis, turi svarbų teisinį aspektą: įstatymuose nustatyta speciali jos atlyginimo tvarka – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykių perspektyvoje.
Minėtais specialiaisiais Lietuvos Respublikos teisės aktais Lietuvos Respublika suformulavo aiškią poziciją dėl Lietuvos okupacijos pažeistų asmenų teisių atkūrimo ir dėl padarytos žalos atlyginimo, t. y. siekį, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei TSRS okupacijos padarytą žalą. Tokia pozicija išplaukia ir iš tarptautinės teisės principo, kad valstybė privalo ginti savo piliečius, kai jiems kita valstybė padaro žalą priešingais tarptautinei teisei veiksmais ir kai jie neturi galimybės patenkinti savo reikalavimų įprastais teisių gynybos būdais. Kadangi valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę reguliuoja daugiausia papročiai, ypatingą reikšmę turi valstybės, kurios piliečių teisės pažeistos, diplomatinės gynybos priemonės.
Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir minėtą jų teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad teisiniai santykiai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS (kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas) represinių institucijų veiksmais, atlyginimo reglamentuojami viešosios teisės normomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčas yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių (acta jure imperii) ir tokiu atveju valstybė gali remtis imuniteto doktrina, kurią pritaikius byloje pareikštas ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku ir byla tokiu atveju nutrauktina.
Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriais rėmėsi, bei pagrįstų argumentų, kad kilusius ginčo santykius reglamentuoja viešosios teisės normos (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčą, todėl vien šie proceso pažeidimai neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui ir nesudaro pagrindo panaikinti dėl aukščiau nurodytų motyvų iš esmės teisingą teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas Rusijos Federacija prašo taikyti valstybės imunitetą. Konstatavus, kad ginčo tarp šalių dėl žalos atlyginimo santykius reglamentuoja viešosios teisės normos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė valstybės imunitetą, tačiau teismas nepagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą, nes šiuo atveju teismas turėjo bylą nutraukti (CPK 293 str. 1 p.).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra pakeistina, nurodant, kad byla yra nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį pakeisti ir bylą pagal ieškovo V. J. K. ieškinį atsakovui Rusijos Federacijai dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo nutraukti.