Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

V. G. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskambino M. J. ir pasiūlė užsidirbti pinigų parvežant padangas iš Olandijos. Padangas reikėjo parvežti į Klaipėdą A. Šiam tikslui jis išsinuomojo mikroautobusą ir išvyko į Olandiją. Olandijoje nurodytu adresu jis rado laukiantį sunkvežimį pilną padangų. Tai pat ten buvo keletas lietuviškai kalbančių asmenų, kurie ir sukrovė padangas į mikroautobusą. Ten buvo ir A., kurio paprašė krovinio dokumentų, kad galėtų legaliai gabenti krovinį. A. nuėjo į mašiną ir atspausdino tariamus krovinio dokumentus, t. y. lapą su „Invoice“ Nr. (duomenys neskelbtini). Tuomet jis išvyko į Lietuvą. Vokietijos policininkai ir Lietuvos pasieniečiai patikrino autobusiuką su padangomis, jokių pretenzijų neišreiškė. Pakeliui aikštelėje sutiko A. J., ir nusprendė kelionę į Lietuvą tęsti kartu. A. turėjo jam paskambinti, jokio adreso, kur pristatyti krovinį nedavė. Grįžtant į Klaipėdą, automagistralėje Vilnius - Klaipėdą jį ir A. J. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Jis nežinojo, kad dokumentai suklastoti. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N575-6511/2010, N575-719/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-1-2013). Atsakomybė pagal ATPK 163¹¹ straipsnį atsiranda tuo atveju, jeigu gabenamas nustatytos vertės krovinys be jo įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų arba jis gabenamas su suklastotais jo gabenimą ar įsigijimą patvirtinančiais dokumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog jam nebuvo žinoma, kad jam perduoti dokumentai turi tam tikrų trūkumų, ir jo parodymai nebuvo paneigti. Iš bylos medžiagos matyti, kad jam buvo pareikšti kaltinimai dėl krovinių gabenimo su suklastotais dokumentais. Tačiau teismas nutarimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad yra nustatyta, kad jis gabeno 22 vienetus krovininių automobilių padangų, kurių bendra vertė 5216 Eur, kas atitinka 138,5 MGL, su klaidingais ar galbūt suklastotais prekių gabenimui privalomais dokumentais. Akivaizdu, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, negalėjo tinkamai nustatyti, ar dokumentai yra suklastoti ar klaidingi. Pažymėtina, kad šis straipsnis nenumato atsakomybės už krovinių gabenimą su klaidinančiais dokumentais. Iš kitos pusės, „klaidinančių“ dokumentų sąvokos nei - baudžiamojoje bei administracinėje teisėje neegzistuoja. Toks dviprasmiškas teismo pasisakymas, duoda pagrindą teigti, kad teismo išvada dėl jo kaltės grindžiama prielaidomis. Taip pat jis negali sutikti su prekių (padangų) vertės nustatymu. Teismas nurodė, kad „Klaipėdos teritorinė muitinė 2015-09-04 raštu „Dėl prekių vertės nustatymo“ Nr. LM19- 11(MM20)-14829 nurodė, jog aukščiau minėtų 22 vnt. krovininių automobilių padangų bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 5217 eurų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad padangos yra naudotos ir brokuotos, jokios vertės negali turėti. Netinkamas prekių (padangų) vertės nustatymas turėjo įtakos jo atsakomybės sunkumui. Kitas labai svarbus klausimas, kurį teismas turėjo nustatyti teismas - kas yra padangų savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad ATPK 163¹¹ straipsnis nepatenka į baigtinį teisės pažeidimų, kurių padarymo atveju netaikomi daiktų ir pajamų, esančių administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiu arba tiesioginiu objektu, konfiskavimo apribojimai, šio straipsnio sankcijoje numatytas prekių (krovinio) konfiskavimas galimas tik tada, kai nustatomas teisės pažeidimą padariusio asmens ir prekių (krovinio) savininko sutapimas. Liudytojas M. J. parodė, kad yra padangų savininkas, nurodė padangų įsigijimo aplinkybes. Šie liudytojo parodymai nebuvo paneigti. Teismas tik nurodė, kad M. J. padangų įsigijimo dokumentų nepateikė, todėl nėra pagrindo jam šias padangas grąžinti. Tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima. M. J. parodė, kad įsigijo 46 brokuotų padangų iš asmens vardu I., kuris pažadėjo išrašyti „Invoice“ ir sumokėjo sutartą prekių kainą. M. J. taip pat negalėjo numatyti, kad asmuo kuris išrašė „Invoice“ galimai įrašė netikrus duomenis. Tokiu būdu galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas, paneigdamas M. J. nuosavybės teises į 44 vnt. padangų, tuo pačiu metu nenustatė, kad šios padangos priklausė jam. Tačiau, atsižvelgiant į LR ATPK 26 str. ir 163¹¹ reglamentavimą, daiktas konfiskuojamas ne dėl to, kad nėra pagrindo kažkam jį grąžinti, o dėl to, kad jis priklauso pažeidėjui. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad teismas nenustatė jo kaltės dėl pažeidimo, numatyto ATPK 163¹¹ str. 3 d., padarymo, nenustatė, kad jam buvo žinoma apie dokumentų trūkumus, nenustatė, kad jis yra padangų savininkas ir dėl šios priežasties nepagrįstai paskyrė man baudą bei konfiskavo 22 padangas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašo Šilalės rajono apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti, grąžinti jam 22 vnt. padangų.

A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis dažnai važiuoja į užsienį, veža prekes pagal skelbimus ir tuo metu vežė iš žmonių surinktus į siuntinius į Vokietiją bei Olandiją. Išvežiojęs visus siuntinius Vokietijoje bei Olandijoje, interneto portaluose ieškodavo ką galėtų parvežti atgal į Lietuvą. Pagal jo skelbimą paskambino žmogus iš olandiško telefono numerio ir pasiūlė į Lietuvą parvežti krovinį, t.y. padangas, kiekio tikslaus nepasakė, tačiau nurodė, kad krovinio svoris neviršys 3,5 tonos. Kaip vėliau sužinojo, tai buvo A. ir jie žodžiu J susitarė, kad, kai parveš prekes, gaus atlygį. A. jam nurodė, kokiu adresu jis turi atvažiuoti Roterdamo mieste. Nuvykus nurodytu adresu, aikštelėje stovėjo vilkikas. Prie minėto vilkiko jis sutiko du asmenis, kalbančius lietuviškai. Jie visi trys parkrovė 22 vnt. padangų į jo mikroautobusą „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi jam buvo žinoma, kad prekių gabenimas be prekių įsigijimo dokumentų draudžiamas, jis paklausė, ar yra krovinio dokumentai. Vienas iš minėtų lietuviškai kalbančių asmenų padavė krovinio dokumentus, t.y. lapą su pavadinimu „Invoice“ Nr. (duomenys neskelbtini). Jokių įtarimų šis dokumentas jam nesukėlė ir negalėjo sukelti. Tai yra įprastinė situacija, kai duodamas daiktas pervežimui į Lietuvą su daiktų įsigijimo dokumentais, iki šiol jis neturėjo jokių problemų. Jam buvo nurodyta vežti krovinį į Klaipėdą. Pakeliui į Klaipėdą, Lenkijoje susitiko pažįstamą vardu V. ir toliau jie važiavo kartu. Lenkijoje juos sustabdė pasieniečiai, patikrino dokumentus, krovinius ir paleido. Įvažiavus į Lietuvą, kelyje Vilnius - Klaipėda juos sustabdė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, kurie sulaikė jo transporto priemonę ir krovinį. Kratos metu dingo SIM kortelė į kurią turėjo paskambinti krovinių gavėjas. Po jų sulaikymo, niekas jam neskambino ir jis asmeniškai neieškojo šio asmens. Toliau skunde dėstomi analogiški nepritarimo apylinkės teismo nutarimui motyvai, kurie nurodyti V. G. apeliaciniame skunde.