Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo V. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis 2014 m. liepos 12 d. 22.00 val. Smėlio gatvėje, Balbieriškio mstl., Prienų r. sav., būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus (2,60 promilių) girtumo laipsnis, važiuodamas atbuline eiga automobiliu „SEAT CORDOBA VARIO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nuvažiavo nuo šlaito į šalia kelio esančią Nemuno upę. Automobilis pilnai paniro po vandeniu, buvo ištrauktas ugniagesių narų pagalba, vairuotojas išvežtas į Prienų ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Eismo įvyko metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis, padaryta žala gamtai. Tokiais veiksmais V. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. ir 127 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apie įvykį pranešęs R. B. nematė ar automobilis buvo vairuojamas, o girdėti galėjo bet kurio prie Nemuno buvusio automobilio durelių uždarymo garsą. Kad R. B. negali pasakyti jokių įvykio aplinkybių patvirtino ir tyrimą vedęs policijos pareigūnas A. S.. Išklausytas pagalbos centro įrašas, kuriame S. P. patarinėja, ką sakyti policijos pareigūnams, taip pat nėra kaltės įrodymas, o tik rodo V. R. sumišimą.

Be to, apeliaciniame skunde pažymima, jog visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pirmos instancijos teismas minėtą praktiką pažeidė, nes pareigūnų parodymai ir tarnybiniai paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teismas vis tiek jais vadovavosi.

Pareiškėjo manymu, pareigūnų atlikti veiksmai buvo neteisėti ir neteisingai atlikti. Teismas nevertino, kad policijos pareigūnas A. S. tyčia iškraipė liudytojo S. P. parodymus. Surašyti parodymai rašytiniame pranešime ir liudytojo parodymai teismo posėdžio metu nesutampa. S. P. pripažįsta, kad pasirašė minėtą paaiškinimą jo net neskaitęs. Pažymėtina, kad policijos pareigūnas K. U., apžiūrėdamas įvykio vietą, neatliko būtinų padaryti veiksmų, nesurinko visų įmanomų įrodymų: nenufotografavo įvykio vietos, neįvertino automobilio techninių parametrų ir būklės t.y. nepatikrino ar automobilio užvedimo spynelėje buvo raktai, ar šviesų įjungimo svirtis buvo įjungta, ar rankinis stovėjimo stabdis buvo užtrauktas, ką pripažino ir teismo posėdžio metu. Tai, kad švietė automobilio žibintai negali būti vertinama kaip įrodymas, jog automobilis buvo vairuojamas. Šviesos galėjo įsijungti ir dėl trumpo jungimo elektros grandinėje, nes automobilis buvo paniręs po vandeniu.

Taip pat teigiama, kad neįmanoma tokia situacija, kuomet važiuojantis automobilis pilnai panyra po vandeniu ir neišteka jokie techniniai skysčiai. ATPK nereikalauja nustatyti žalos dydžio, užtenka paties fakto. Taigi šiuo atveju turėtų būti pripažintas žalos gamtai padarymo faktas ir šis įvykis traktuojamas kaip eismo įvykis, kurio metu padaryta žala tretiesiems asmenims.

V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Prienų rajono apylinkės teismo išvada, jog V. R., būdamas neblaivus, įsijungęs automobilio žibintus, manevravo ant Nemuno upės kranto ir, nuvažiavęs nuo kranto, įvažiavo į Nemuną. Tokiais savo veiksmais padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą, ATPK 126 str. 4 d.

ATPK 126 str. 1 d. numato atsakomybę vairuotojams, kurie vairuoja transporto priemonę būdami neblaivūs, kai nustatomas lengvas girtumo laipsnis (nuo 0,4 promilės iki 1,5 promilės), o ATPK 126 str. 4 d., be kita ko, numatyta atsakomybė tiems, kurie vairuoja transporto priemones, būdami neblaivūs, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, kas užtraukia baudą vairuotojams nuo 579 EUR iki 868 EUR su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų.

Nors V. R. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais: liudytojų parodymais, administracinių teisės pažeidimų protokolais, asmens blaivumo testu, eismo įvykio schema, V. R. paaiškinimais, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus informacija, jog centro informacinėje sistemoje užfiksuotas pranešimas apie į Nemuno upę įvažiavusį automobilį, Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pateiktu ir teismo posėdyje perklausytu CD disku, kuriame užfiksuota, asmenų pranešusių apie į Nemuno upę įvažiavusį automobilį, tarp kurių vieno liudytoju apklausto S. P., pateikta informacija, Alytaus apskrities VPK Prienų PK informacine kortele ROIK0114000367253, kurioje užfiksuota, kad 2014-07-12 22.14 val. kitoje Nemuno pusėje žvejojęs žvejys pranešė, jog matė kaip į Nemuną už valymo įrengimų įvažiavo raudonos spalvos automobilis bei kita bylos medžiaga.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai buvo remtasi pirminiais V. R. rašytiniame paaiškinime policijai duotais parodymais, kadangi V. R. komisariate negalėjo tinkamai paaiškinti įvykio aplinkybių dėl neblaivumo, šoko ir blogos savijautos. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti pirminiais V. R. rašytiniame paaiškinime policijai duotais parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. R. nurodė, kad jam žvejojant Nemuno upėje, atvažiavo kitas žmogus, kuris paprašė patraukti automobilį, nes negalėjo pravažiuoti, todėl jis patraukė automobilį ir nuslydo į Nemuną (b. l. 6). Minėtus parodymus pagrindžia kiti aukščiau nurodyti įrodymai. Liudytojai K. U. ir S. P. nurodė, kad įvykio vietoje matė, jog automobilis buvo paniręs į vandenį, degė gabaritinės šviesos. V. R. stovėjo šlapias krante ir paaiškino, kad susiruošė važiuoti namo, apsisukinėjo ir nuslydo nuo šlaito į Nemuną. Kitoje Nemuno pusėje žvejojęs R. B. prieš automobiliui įvažiuojant į Nemuną girdėjo kaip užsidarė automobilio durelės. Byloje nėra nustatyta, jog šalia buvo kitų automobilių, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad R. B. galėjo girdėti užsidarančias kito automobilio dureles, atmetamas. Be to, paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą S. P., antrajam pranešėjui, susijungus su pagalbos centru, skambant pranešimui apie užimtus operatorius, girdėti, kad į pagalbos centrą skambinantis asmuo patarinėja, jog reikia sakyti, kad automobilis buvo paliktas nakčiai ir nuvažiavo į Nemuną pats (b. l. 25).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareigūnas A. S. tyčia iškraipė liudytojo S. P. parodymus, kadangi surašyti parodymai rašytiniame pranešime ir parodymai teismo posėdžio metu nesutampa. Apygardos teismas konstatuoja, kad minėti nesutapimai nėra esminiai ir bylos aplinkybių nekeičia. Liudytojo S. P. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir sutampa su kita bylos medžiaga. Tiek rašytiniame 2014-11-19 paaiškinime, tiek 2014-12-11 teismo posėdžio metu minėtas liudytojas nurodė, kad įvykio vietoje matė panirusį į vandenį automobilį, švietė jo lempos. Krante stovėjo V. R., kuris buvo šlapias, sušalęs ir drebėjo. Teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad V. R. jam pasakė, jog mašina nuvažiavo į upę. Tačiau į teisėjos klausimą atsakė, jog V. R. sakė, kad jis susiruošė važiuoti ar patraukti mašiną. Be to, 2014-11-19 paaiškinime užfiksuota, jog V. R. S. P. sakė, kad susiruošė važiuoti namo, apsisukinėjo ir nuslydo į upę. S. P. minėtame paaiškinime nurodė, kad palikus stovėti automobilį toje vietoje, tikrai neįmanoma, kad jis pats pajudėtų, nes yra aukšta žolė ir smėlis.

Apygardos teismas neabejoja, kad liudytojų S. P., K. U. teisme duoti parodymai, Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pateiktas ir teismo posėdyje perklausytas CD diskas, R. B. paaiškinimai kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais visiškai įrodo V. R. kaltę, padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, todėl dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų neesminių samprotavimų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.