- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-31
- Bylos Nr.
- 2A-909-527/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Jolita Cirulienė (pran.), Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- UAB „JOTRON“
- Ieškovas
- T. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pranešėja), Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Rudzinsko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „JOTRON“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5720-752/2011 pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovei UAB „JOTRON“ dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė Kauno miesto apylinkės teismui 2011-02-14 pateiktu ieškiniu (t. 1, b. l. 3-6) prašė: 1) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškininės senaties terminą; 2) pripažinti atsakovės 2010-07-16 įsakymą dėl atleidimo iš darbo ir darbo sutarties Nr. 83, sudarytos 2006-10-31, nutraukimą neteisėtais; 3) nustatyti, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti ir dėl to negrąžinti jos į pirmesnį darbą; laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti 10.000 Lt patirtos neturtinės žalos atlyginimui bei 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011-12-29 sprendimu (t. 2, b. l. 74-88) ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovė vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleido dėl svarbių priežasčių ir šį ieškinio senaties terminą atnaujino; pripažino, kad darbo sutartis tarp šalių 2011-07-16 direktoriaus įsakymu Nr. 73 pagal DK 129 straipsnio 2 dalį nutraukta neteisėtai; į darbą ieškovės negrąžino; nustatė, kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovei 27.135,01 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-07-23) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-12-29); po 74,67 Lt (priskaityta suma) už priverstinės pravaikštos laiką po teismo sprendimo paskelbimo (nuo 2011-12-30) iki jo įsigaliojimo dienos ir 2.400 Lt bylinėjimosi išlaidų; dėl 10.000 Lt neturtinės žalos priteisimo ieškinį atmetė.
Teismo nuomone, atsakovė, įspėdama ieškovę dėl darbo sutarties nutraukimo, ne tik nenurodė tų priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių atleidžia ieškovę, bet ir suteikė klaidingą informaciją, jog panaikina jos darbo vietą, teismas sprendė, kad toks pranešimas ne tik neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, bet ir pažeidžia ieškovės teisę gauti teisingą informaciją, kas sudaro pagrindą ieškovės atleidimą pripažinti neteisėtu. Atsakovė tik nagrinėjant bylą teisme galutinai apsisprendė dėl ieškovės atleidimo priežasčių, nes: i) aplinkybė, jog ieškovė buvo pasirinkta atleisti dėl galiojančios drausminės nuobaudos, nebuvo nurodyta nei atsakovės direktoriaus įsakyme dėl struktūrinių pertvarkymų, nei pranešime apie darbo sutarties nutraukimą, nei įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo; ii) atsakovė atsiliepime neigė, jog drausminė nuobauda buvo viena iš priežasčių, lėmusi ieškovės atleidimą. Teismas nustatė, kad ieškovei buvo pavestos vykdyti specifinės funkcijos (su SMD skaičiavimo mašina), jos pavaldumas buvo kitoks, nei likusių sandėlio darbuotojų, o atsakovė neįrodė, kad ieškovės funkcijos buvo tokios pačios, kaip ir kitų sandėlio darbuotojų. Teismo nuomone, nebuvo svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį su ieškove, o atsakovės 2010-04-01 direktoriaus įsakymas dėl struktūrinių pertvarkymų vykdymo buvo priimtas be juridinio pagrindo (nesant pasirašyto bendrovės valdybos sprendimo). Teismas nusprendė, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir dėl to atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Kadangi atsakovė nepranešė ieškovei tikrųjų jos atleidimo priežasčių, ieškovė iš karto po atleidimo neturėjo galimybės spręsti, ar yra jos teisių pažeidimas. Tai neabejotinai įtakojo vėlesnį, nei reikalauja įstatymas, jos apsisprendimą kreiptis į teismą. Neturėdama reikiamos informacijos, ieškovė negalėjo per nustatytą terminą kreiptis į teismą, tinkamai gintis nuo padaryto jos darbo teisių pažeidimo. Be to, teismas pateisino ieškovės kreipimąsi pirma į Valstybinę darbo inspekciją ir tai vertino kaip objektyvią aplinkybę ir svarbią priežastį, nes jau esant praleistam ieškinio senaties terminui ieškovė pagrįstai siekė pirmiausia įsitikinti, kad jos sužinota informacija yra teisinga. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo praėjus keturiems mėnesiams nuo jos atleidimo, kai sutikusi S. B. sužinojo apie įmonėje priimtus naujus darbuotojus ir kad jos darbo vietoje taip pat dirba kitas darbuotojas. Be to, ieškovė savo jėgomis, neturėdama teisinio išsilavinimo, neturėjo galimybių parengti ganėtinai sudėtingą ieškinį.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 95-102) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Dėl ieškovei pateikto įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovė, priešingai nei nusprendė teismas, 2010-04-15 pranešime glausta forma buvo nurodžiusi ieškovės atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, t. y., kad dėl sandėlio darbo reorganizavimo naikinama ieškovės darbo vieta. Be to, pokalbio su direktoriumi metu (įteikus ieškovei pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo) ieškovei buvo paaiškintos jos atleidimo iš darbo priežastys bei nurodyta, jog ieškovė buvo pasirinkta atleisti dėl galiojančios drausminės nuobaudos. Galbūt pranešime atsakovė ir turėjo nurodyti, jog yra naikinamas 1 sandėlio darbuotojo etatas, o ne ieškovės darbo vieta, tačiau laikytina, kad šis lingvistinis neatitikimas nedaro įspėjimo negaliojančiu, nes direktorius ieškovei buvo paaiškinęs, dėl ko ji yra atleidžiama. Be to, buvus neaiškiam 2010-04-15 pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo turiniui, ieškovė galėjo bet kada kreiptis į atsakovės vadovą ir šias priežastis pasitikslinti. Ieškovė to nedarė, todėl laikytina, kad įspėjimo turinys jai buvo aiškus. Teismo išvada, kad DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas, t. y. netikslus atleidimo priežasčių nurodymas, sudaro pagrindą ieškovės atleidimą pripažinti neteisėtu, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti LAT praktikai (LAT 2011-04-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011 yra išaiškinta kad „<...> neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu“.
Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos. Ieškovės atleidimo priežastys buvo aiškios prieš įteikiant jai pranešimą dėl jos atleidimo iš darbo, ieškovė vienintelė iš 4 sandėlio darbuotojų turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, todėl būtent dėl šios priežasties mažinant darbuotojų skaičių buvo nuspręsta atleisti ieškovę. Tai, kad atsakovės direktoriaus įsakyme dėl struktūrinių pertvarkymų, pranešime apie darbo sutarties nutraukimą bei įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nebuvo nurodyta, jog ji buvo pasirinkta atleisti dėl galiojančios drausminės nuobaudos, neįgalina daryti priešingų išvadų. Ieškovė teismo posėdžio metu tvirtino supratusi buvusi atleista dėl paskirtos drausminės nuobaudos, taigi, net ir nesant nurodytos atitinkamos aplinkybės, ieškovei buvo žinoma, dėl ko būtent ji (o ne kitos sandėlio darbuotojos) buvo atleista. Ieškinyje neaiškiai išdėsčius ieškovės poziciją, atsakovei buvo neaišku, kokių aplinkybių kontekste ji mini jai paskirtą drausminę nuobaudą. Dėl to atsakovė atsiliepime teigė, jog drausminė nuobauda neturi reikšmės sprendžiant ieškovės atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu klausimą. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovei paaiškinus savo poziciją, atsakovė atitinkamai patikslino dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių.
Dėl netinkamai nustatytų ieškovės vykdytų funkcijų. Teismas, nusprendęs, kad ieškovės vykdytos funkcijos buvo specifinės, netinkamai vertino liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus. Liudytojas R. K. aiškiai patvirtino, kad „ieškovės darbo funkcijos nebuvo kitokios nei kitų sandėlio darbuotojų“ (sprendimo 8 lapo 14-15 eilutes), kad ieškovė buvo ne vienintelė darbuotoja, dirbusi su SMD komponentų skaičiavimo mašina („prireikus skaičiavimo mašina naudojosi ir kitos darbuotojos“ (sprendimo 8 lapo 9 eilutė)). Liudytoja A. M. paaiškino, kad „sandėlyje visi turėjo vienodas funkcijas, faktiškai visi turėjo atlikinėti tą patį“ (sprendimo 8 lapo 45-46 eilutes) bei kad „jeigu darbuotojas atlieka tik vieną funkciją, tai jau yra pareiginių instrukcijų nesilaikymas“ (sprendimo 8 lapo 45-46 eilutės).. Liudytoja A. S. nurodė, kad „ieškovė dirbo ne tik su mašina (SMD), ji dirbo ir kitus darbus, atkraudinėdavo detales, krovinius priimdavo, skaičiuodavo detales, pakuodavo“ (sprendimo 9 lapo 19-20 eilutės), kad „bet kuris darbuotojas turėjo mokėti dirbti su SMD mašina“ (sprendimo 9 lapo 13-14 eilutės). Iš šių parodymų yra akivaizdu, kad ieškovės funkcijos nebuvo specifinės. Trys liudytojai teisme patvirtino, kad ieškovė vykdė tokias pat funkcijas, kaip ir kiti sandėlio darbuotojai. Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šiais parodymais, nes būtent atsakovės darbuotojams buvo geriausiai žinoma darbo įmonėje specifika, kurią jie ir nurodė teismo posėdžio metu; joks pašalinis asmuo negalėjo žinoti, kaip vyksta darbas įmonėje. Tarnybinis pranešimas buvo pasirašytas tiesioginio ieškovės vadovo sandėlio vedėjo V. Ž. bei SMD gamybos meistro K. N., tačiau tai nereiškia, kad ieškovė vykdė specifines funkcijas ir kad ieškovės pavaldumas buvo kitoks, nei kitų sandėlio darbuotojų. Sandėlio skyriaus ir SMD skyriaus darbas yra susiję. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas K. N. (sprendimo 7 lapo 45 eilutė), nurodęs, kad, ieškovei netinkamai vykdant pareigas, buvo trikdomas jo skyriaus darbas (sprendimo 7 lapo 41-42 eilutės). Akivaizdu, kad, ieškovei netinkamai vykdant savo pareigas ir dėl to neigiamai įtakojant SMD skyriaus darbą, K. N. buvo suinteresuotas kartu su tiesioginiu ieškovės vadovu V. Ž. pasirašyti tarnybiniame pranešime, tačiau vien jo parašas nereiškia, kad ieškovė buvo jam pavaldi. Ieškovės paaiškinimai be jokių kitų įrodymų negali būti laikomi objektyviais duomenimis, pagrindžiančiais, kad ieškovė vykdė specifines funkcijas (su SMD skaičiavimo mašina). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad: vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Aplinkybė, jog ieškovė vykdė specifines funkcijas, grindžiama tik jos vienos paaiškinimais. Šiuos paaiškinimus paneigė trys byloje apklausti liudytojai, tvirtinę, kad ieškovės vykdytos funkcijos nesiskyrė nuo kitų sandėlio darbuotojų, bei ieškovės parašas sandėlio darbuotojo pareiginėje instrukcijoje. Ieškovė, pasirašiusi sandėlio darbuotojo pareiginėje instrukcijoje, pripažino, kad būtent šias funkcijas ji turės ir vykdyti. Vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, teismas turėjo nuspręsti, jog ieškovė neįrodė, kad jos vykdytos funkcijos skyrėsi nuo kitų darbuotojų. Vykdant struktūrinius pertvarkymus Logistikos skyriui perėmus didžiąją dalį Sandėlio skyriaus atliekamų funkcijų, vienas sandėlio darbuotojo etatas tapo nebereikalingas. Dėl to ieškovė buvo atleista iš darbo, nes ji vienintelė iš 4 sandėlio darbuotojų turėjo galiojančią drausminę nuobaudą.
Dėl svarbių priežasčių egzistavimo nutraukti darbo sutartį su ieškove. 2010-04-01 atsakovės valdybos protokole bei 2010-04-01 atsakovės direktoriaus įsakyme Nr. 30 nurodyta, kad struktūrinius pertvarkymus buvo nuspręsta vykdyti dėl bendrovėje susiklosčiusios sudėtingos ekonominės situacijos, sumažėjusių užsakymų bei gamybos poreikių. Atsakovės balansas patvirtina, kad įmonė tiek 2009 m., tiek 2010 m. dirbo nuostolingai. Akivaizdu, kad susiklosčiusią neigiamą situaciją bendrovėje buvo būtina spręsti racionalizuojant darbuotojų darbą bei mažinant darbuotojų skaičių įmonėje. Atsakovės balansas yra akivaizdus įrodymas, jog taupant įmonės lėšas buvo būtina mažinti darbuotojų skaičių. Teismas jo nevertino ir sprendime dėl jo nieko nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl teismo argumento, jog direktoriaus įsakymas buvo priimtas be teisėto juridinio pagrindo. Nors valdybos protokolas 2010-04-01 dar nebuvo pasirašytas, tačiau tai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atitinkami sprendimai, priimti valdybos narių susirinkime, buvo negaliojantys. Remiantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 35 str. 5 d., valdybos susirinkime priimtas sprendimas įsigalioja ne nuo protokolo surašymo, o nuo jo priėmimo dienos, todėl šis teismo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymo normoms.
Dėl netinkamai taikytų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė nenurodė ieškovei tikrųjų jos atleidimo priežasčių. 2010-04-15 pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovei buvo aiškiai nurodyta, kad yra reorganizuojamas sandėlio darbas, kad dėl sandėlio darbo reorganizavimo yra naikinama ieškovės darbo vieta ir kad pasibaigus įspėjimo terminui ji bus atleista iš darbo. Ieškovei nesupratus įspėjime nurodytų jos atleidimo priežasčių, ji galėjo kreiptis į darbdavį ir jas pasitikslinti. Ieškovės nerūpestingumas negalėjo būti vertinamas atsakovės nenaudai. Teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja LAT praktikai. LAT yra išaiškinęs, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas asmens kreipimasis ne į teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo praėjus keturiems mėnesiams nuo jos atleidimo, kai sutikusi S. B. sužinojo apie įmonėje priimtus naujus darbuotojus ir kad jos darbo vietoje taip pat dirba kitas darbuotojas. Šis argumentas vertintinas kritiškai, kadangi atitinkamos aplinkybės S. B., iš atsakovės įmonės atleistai 2009-09-30, negalėjo būti žinomos. Tačiau netgi ir laikant, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010-11-23, byloje nėra jokių pateisinančių įrodymų, kodėl ieškovė taip ilgai delsė ir į teismą pasikreipė tik 2011-02-14. Teismas laikė svarbia priežastimi tai, jog ieškovė neturėjo finansinių galimybių kreiptis į advokatą. Teismo išvada yra nepagrįsta, nes buvo padaryta netinkamai vertinant įrodymus. Atsakovė, atleidusi ieškovę iš darbo, sumokėjo jai piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoką – 3.826,20 Lt (tai patvirtina atsakovės 2010-07-23 sąskaitos išrašas). Be to, ieškovei pagal 2011-02-18 Kauno teritorinės darbo biržos pažymą Nr. 1261 nuo 2010-11-01 iki 2011-01-31 buvo išmokėta 1.939,07 Lt nedarbo draudimo išmokų. Akivaizdu, kad ieškovės finansinė padėtis nebuvo tokia bloga, kad ji negalėjo sumokėti advokatui už teikiamas teisines paslaugas. Teismo teiginys, jog ieškovė savo jėgomis, neturėdama teisinio išsilavinimo, taip pat neturėjo galimybių parengti ganėtinai sudėtingą ieškinį teismui, vertintinas kritiškai. Teismas, nagrinėdamas darbo bylas, privalo būti aktyvus, gali veikti darbuotojo naudai, t. y. viršyti pareikštus reikalavimus. Teikiant ieškinį teismui ieškovei pakako nurodyti jo faktinį pagrindimą, ir teismas būtų jį priėmęs. Šiuo atveju ieškovė, būdama nepakankamai rūpestinga, praleido ieškinio senaties terminą, taigi ji turėtų prisiimti neigiamas pasekmes, kilusias dėl to. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido esant svarbioms priežastims. Teismas ieškinio senatį atnaujino atsižvelgdamas tik į ieškovės interesus, tačiau visiškai nevertino atsakovės interesų. Atsakovė turėjo pagrįstą interesą tikėtis, kad pasibaigus įstatyme nustatytam apskundimo terminui jokie reikalavimai jai nebus reiškiami. Teismas, be svarbių priežasčių atnaujinęs ieškinio senaties terminą, pažeidė atsakovės teisėtų lūkesčių principą. LAT yra nurodęs, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros“ (LAT 2010-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Šiuo atveju ieškinio senaties termino atnaujinimas prieštarauja LAT praktikai. Siekiant, kad būtų nepažeistas susiklostęs civilinių santykių stabilumas, teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantės teigimu, egzistavo pagrindai mažinti ieškovei priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pirma, priverstinės pravaikštos laikas tapo ilgesnis dėl pačios ieškovės kaltės – ji į teismą kreipėsi beveik pusę metų praleidusi ieškinio senaties terminą. Antra, 2010-05-02 10 val. paskirtas parengiamasis teismo posėdis, į kurį atsakovės atstovė buvo atvykusi, neįvyko ir buvo atidėtas 2010-05-23 9.30 val. dėl ieškovės atstovės prašymo. 2010-05-23 įvykusio parengiamojo teismo posėdžio metu nepavyko pasirengti bylos nagrinėjimui, todėl šis posėdis dėl teismo atostogų buvo atidėtas pakankamai ilgam laikui, t. y. 2010-08-25 9.30 val. Teismo posėdžiai šioje byloje buvo atidėti dar 2 kartus. Byla iš esmės buvo išnagrinėta teismo posėdyje, kuris įvyko 2011-11-25, sprendimas šioje byloje buvo paskelbtas 2011-12-29. CPK 413 straipsnyje įtvirtina, kad darbo bylos bendras nagrinėjimo terminas būtų ne ilgesnis kaip 60 dienų. Įstatymų leidėjas įtvirtino griežtus darbo bylų nagrinėjimo terminus, tam, kad darbo bylos nebūtų vilkinamos ir kad atsakovui nebūtų užkraunama nepateisinamai didelė našta, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už nepagrįstai ilgą priverstinės pravaikštos laiką. Teismas pažeidė CPK 413 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalyje įtvirtintus darbo bylų nagrinėjimo terminus, ir dėl to ši darbo byla teisme buvo nagrinėjama nepateisinamai ilgą laiką, kas iš esmės turėjo įtakos tam, kad susidarė nepagrįstai didelė suma vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo. Teismo priteista 27.135,01 Lt vidutinio darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos (2010-07-23) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-12-29) yra neprotingai didelė ir neadekvati sankcija, kuri neišvengiamai turės labai sunkių padarinių atsakovei. Byloje pateiktas atsakovės pelno (nuostolių) balansas už 2010 m. patvirtina, kad įmonė dirba nuostolingai. Sumokėjus teismo priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą ieškovei, bendrovės nuostoliai dar augtų, dėl neproporcingai didelių sankcijų atsakovė galėtų tapti netgi nemokia, dėl to nukentėtų ir kiti įmonės darbuotojai, kreditoriai. DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos neteisėtai atleistam iš darbo asmeniui taikymas neturėtų reikšti abiejų šalių teisėtų interesų disproporcijos (LAT 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010). Teismas turėjo įvertinti, kad bylos nagrinėjimas pernelyg ilgai užsitęsė, kad pati ieškovė pavėlavo kreiptis su ieškiniu į teismą, ir dėl to turėjo mažinti ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį. Teismas, nesumažinęs ieškovei priteistino vidutinio darbo užmokesčio iki protingo dydžio, netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo teismų praktikos.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 115-118) prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė nesutinka su apeliantės motyvu, kad 2010-04-15 pranešime glausta forma atsakovė buvo nurodžiusi ieškovės atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes (dėl sandėlio darbo reorganizavimo, naikinama Jūsų darbo vieta), o po pranešimo įteikimo direktorius pokalbio metu ieškovei paaiškino jos atleidimo iš darbo priežastis bei nurodė, kad ieškovė buvo pasirinkta atleisti dėl galiojančios drausminės nuobaudos. LAT praktika suformuota tokia, kad darbdavys privalo darbuotojui atskleisti visas jo atleidimo iš darbo aplinkybes ir priežastis. Teismas teisingai taikė šią teismo praktiką. Apeliantė nurodo naują aplinkybę (kurios bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo ir dėl to ieškovė neatsikirto), kad ieškovei jos atleidimo iš darbo priežastys buvo paaiškinęs direktorius. Apeliaciniame skunde negalima nurodyti kitų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 str. 2 d. 1 p.). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį (LAT 2005-04-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-238/2005). Toks įspėjimas, koks buvo pateiktas (dėl sandėlio darbo reorganizavimo, naikinama Jūsų darbo vieta), neatskleidė tikrųjų darbo sutarties su ieškove nutraukimo priežasčių, iš jo turinio iš viso negalima suprasti nei koks sandėlio darbas buvo reorganizuojamas, nei kaip jis bus organizuojamas ateityje, negana to, iš šio įspėjimo visiškai neaišku, kaip sandėlio darbo reorganizavimas paveiks ieškovės atliekamą darbą, kad dėl to iškilo būtinybė panaikinti būtent ieškovės darbo vietą. Įspėjimo trūkumus pripažįsta ir pati apeliantė, tačiau ji mano, kad ieškovė, esant neaiškiam 2010-04-15 pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo turiniui, galėjo bet kada kreiptis į atsakovės vadovą ir šias priežastis pasitikslinti. Teismas teisingai nurodė, kad atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu atsakovė pati negalėjo aiškiai nurodyti ieškovės atleidimo priežasčių, todėl kreipdamasi į vadovą ieškovė vargu ar galėjo tikėtis, kad jai bus pateiktos realios ir konkrečios priežastys. O, be to, ieškovė tikėjo, kad atleidimas iš darbo yra teisėtas, kad bus atsisakyta tų funkcijų, kurias ji atliko, ir tik vėliau jai tapo žinomi tikrieji atsakovo ketinimai ir realūs veiksmai po to, kai ji nebedirbo įmonėje. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovės atleidimo priežastys buvo aiškios prieš įteikiant jai pranešimą dėl jos atleidimo iš darbo. Darbdavio žinojimas apie darbo sutarties nutraukimo priežastis ir svarbą negali būti prilyginamas darbuotojo žinojimui apie jo atleidimo iš darbo priežastis ir jų svarbą. Taip, ieškovė žinojo apie galiojančią drausminę nuobaudą, tačiau priežastinis ryšys su jos atleidimu iš darbo jai buvo atskleistas tik bylos nagrinėjimo metu. Atsiliepimu į ieškinį darbdavys turi pareigą įrodyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai, nepriklausomai nuo to, kokias aplinkybes nurodo ieškovas. Todėl atsakovė jau rašydama atsiliepimą į ieškinį turėjo pagrįsti atleidimo teisėtumą ir pateikti visus tai įrodančius rašytinius įrodymus. Tai, kad atsakovė nesuprato, kokiame kontekste ieškovė minėjo jai paskirtą drausminę nuobaudą, neatleidžia nuo pareigos įrodyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir teisėtumą. Teisme kilus ginčui dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumo, darbdavys privalėjo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 str.). Teismas vertino kritiškai liudytojų parodymus, nes jie dirba pas atsakovą. Be to, nei liudytojas R. K., nei A. M., nei A. S. negalėjo tinkamai pasakyti, kokias darbo funkcijas nuolat faktiškai atliko ieškovė iki jos atleidimo. Liudytojai svarstė: kad kiti darbuotojai SMD komponentų skaičiavimo mašina naudojosi prireikus (taigi, darytina išvada, kad nedirbo nuolat); visi turėjo atlikinėti tą patį (kyla klausimas, ar turėjo atlikinėti, ar atlikinėjo faktiškai tą patį?); jeigu darbuotojas atlieka tik vieną funkciją, tai jau pareiginių instrukcijų nesilaikymas (tačiau nebuvo pateikta į bylą, kad ieškovė atsisakė vykdyti kitas funkcijas ir dėl to pažeidė pareiginę instrukciją); betkuris darbuotojas turėjo mokėti dirbti su SMD mašina (šioje byloje nebuvo svarbu išsiaiškinti, ar kiti darbuotojai turėjo mokėti dirbti su šia mašina, bet buvo aiškinamasi, kas su ja dirbo nuolat ir faktiškai). Liudytojas K. N. nurodė, kad sandėlio skyriaus ir SMD skyriaus darbas yra susiję ir kad ieškovei netinkamai vykdant pareigas buvo trikdomas jo skyriaus darbas, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl nekėlė pretenzijų visiems sandėlio darbuotojams, o tarnybinį pranešimą parašė konkrečiai dėl ieškovės darbo. Kodėl nebuvo pavesta ieškovės atliekamo darbo atlikti kitiems sandėlio darbuotojams, siekiant užtikrinti sklandų darbą net po to, kai jai buvo paskirta drausminė nuobauda. Sandėlio vedėjas V. Ž., pripažinęs, kad ieškovė netinkamai atlieka konkretų darbą, neorganizavo darbo sandėlyje taip, kad SMD linijos darbas nesutriktų. Tam užteko, kad su SMD komponentų skaičiavimo mašina dirbtų bet kuris kitas sandėlio darbuotojas, o ieškovei pavesti kitas sandėlio darbuotojų funkcijas. Apeliantė pripažįsta, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas ir dėl to neigiamai įtakojo SMD skyriaus darbą. Todėl drausminės nuobaudos paskyrimas tik patvirtina, kad ieškovė iš tiesų atliko specifines funkcijas, kurių kiti darbuotojai nemokėjo atlikti ir faktiškai neatliko per visą ieškovės darbo laiką. Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad nebuvo svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį su ieškove. Apeliantė nurodo, kad teismas nepasisakė dėl darbdavio nurodytų aplinkybių, jog susiklosčiusią neigiamą situaciją bendrovėje buvo būtina spręsti racionalizuojant darbuotojų darbą bei mažinant darbuotojų skaičių. Taip, teismas nevertino šios aplinkybės, nes pati apeliantė net neįrodinėjo, kiek yra sutaupiusi pinigų atleisdama vienintelį darbuotoją iš darbo. O faktas, kurio neneigė atsakovė, kad praėjus vos mėnesiui, kai buvo atleista iš darbo ieškovė, pradėjo naujų darbuotojų paieškas gautiems užsakymams vykdyti, įrodo, kad ieškovės atleidimas iš darbo nebuvo susijęs su ekonomine įmonės situacija. Ieškovė nesutinka su apeliantės motyvais dėl teismo argumento, jog direktoriaus įsakymas buvo priimtas be teisėto juridinio pagrindo. ABĮ 35 straipsnio 8 dalis numato, kad valdybos posėdžiai turi būti protokoluojami. Taigi, visi sprendimai yra įforminami rašytine forma. Nesant protokolo, įstatymas nenumato valdybos sprendimo priėmimo žodžiu. Todėl apeliantės motyvai, kad valdybos sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos, o ne nuo protokolo surašymo, atmestini. Teismo įsitikinimą, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senatį, lėmė ne pačios ieškovės, pasak apeliantės, nesidomėjimas, kodėl ji yra atleidžiama iš darbo, bet atsakovės elgesys po ieškovės atleidimo. Atsakovė nenuneigė aplinkybės, kad jau 2010 m. rugsėjo mėnesį priėmė į darbą kitus darbuotojus, kad įmonėje ir toliau atliekamos tos funkcijos, kurias atliko ieškovė, neįrodė ekonominės būtinybės nutraukti darbo sutartį būtent su ieškove, nepateikė įrodymų, kad kiti darbuotojai turėjo pirmumo teisę būti paliktais dirbti, Valstybinei darbo inspekcijai pateikė dokumentus, kurių turinį vėliau aiškiai pakeitė ir padavė teismui. Būtent dėl to, kad į bylą buvo pateiktas Valstybinės darbo inspekcijos aktas, leido teismui palyginti tuos dokumentus, kuriuos atsakovė teikė teismui, atsakovės nesąžiningumas akivaizdus ir todėl teismas teisingai vertino, kad ieškovė dėl svarbių priežasčių praleido terminą kreiptis į teismą. Teismas esą atsižvelgė tik į ieškovės interesus ir nevertino atsakovės interesų. Ieškovė mano, kad teismas atsižvelgė į tai, kad ginčas kilo ne dėl civilinių teisinių santykių, o dėl darbo teisinių santykių. Situaciją dėl neteisėtai nutrauktos darbo sutarties sukūrė pati atsakovė, o ne ieškovė. Ieškovė mano, kad teismas, tik įvertinęs visus įrodymus ir įsitikinęs, kad ieškovės atleidimas yra neteisėtas, atnaujino terminą ieškiniui paduoti, nes kitokiu būdu ieškovė ginti savo teisių negalėjo. Atsakovės teisėtų lūkesčių, santykių stabilumo bei pusiausvyros apibrėžtumo principai, kuriuos, neva, teismas pažeidė, darbo teisiniuose santykiuose nėra tiek svarbūs kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose jau vien todėl, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Visi esminiai prieštaravimai pašalinti ir yra teismo įtikinamai paaiškinti. Todėl tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažintos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 str. Teismas tyrė, analizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, kreipimosi su ieškiniu į teismą aplinkybes, Valstybinės darbo inspekcijos nustatytas aplinkybes ir išvadą, liudytojų parodymus, rašytinius ir kitus įrodymus. Ieškovė prašome apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo atmesti kaip teisiškai nepagrįstus. Iš tiesų, darbo bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau negu numato įstatymas. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad atsakovė teismui nepateikė visų dokumentų, kurie pagrįstų darbuotojos atleidimą iš darbo, klaidino teismą, pati piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nesiekė tartis su ieškove dėl taikos sutarties sudarymo, nors tokį norą ieškovė buvo išreiškusi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Nustatyta, kad tarp šalių 2006-10-31 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 83 (t. 1, b. l. 8-10), kurios pagrindu ieškovė buvo priimta į darbininkės montuotojos pareigas. 2009-02-20 ieškovės pareigos buvo pakeistos į sandėlio darbuotojos. Atsakovės valdyba, atsižvelgdama į susiklosčiusią ekonominę situaciją šalyje, sumažėjusius gamybos poreikius bei Bendrovės veiklos tikslus, 2010-04-01 susirinkimo protokolu (1 t., b. l. 31) nusprendė vykdyti bendrovėje struktūrinius pertvarkymus; bendrovės vadovas D. P. buvo įpareigotas peržiūrėti skyrių atliekamas funkcijas, nustatyti struktūrinių pertvarkymų vykdymo tvarką, priimti įsakymą dėl struktūrinių pertvarkymų bei atlikti visus kitus reikalingus veiksmus. 2010-04-01 atsakovės direktorius D. P. priėmė Įsakymą Nr. 30 dėl bendrovės struktūrinio pertvarkymo (t. 1, b. l. 32), kuriuo, atsižvelgdamas į tai, jog bendrovėje yra susiklosčiusi ekonominė situacija, sumažėjo užsakymai bei gamybos poreikiai, jog bendrovėje buvo peržiūrėtos technikos, logistikos, finansų, gamybos bei sandėlio skyrių atliekamos funkcijos, nusprendė sandėlio darbuotojų funkcijas tokias kaip žaliavų pajamavimas, sąskaitų patikra, transporto užsakymas, darbo paskyrų bei atkrovimo lapų raportai logistikos bei žaliavų apskaitos programoje Clock Work bei visą kitą su dokumentais susijusį darbą perduoto logistikos skyriui; atitinkamas sandėlio darbuotojų funkcijas perdavus logistikos skyriui panaikinti sandėlio darbuotojo pareigybę; atsižvelgiant į tai, kad Bendrovėje tuo metu nebuvo nei vienos laisvos darbo vietos, pavedė vyr. buhalterei atlikti visus veiksmus, reikalingus sandėlio darbuotojos pareigybę užimančios ieškovės darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu įforminti. 2010-04-15 pranešimu dėl darbo sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 11), kurio įteikimo jai ieškovė neginčija, ieškovė buvo įspėta, jog dėl sandėlio darbo reorganizavimo yra naikinama jos darbo vieta ir, nesant galimybių pasiūlyti kito darbo, ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 str. 2 dalį nuo 2010-06-15 (t. y. pasibaigus įspėjimo terminui). Atsakovės 2010-07-16 įsakymas Nr. 73 (1 t., b. l. 12) patvirtina, jog, atsižvelgiant į 2010-04-15 pranešimą bei vadovaujantis DK 129 straipsnio 2 dalimi, ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2010-07-23.
Dėl netinkamai pritaikytų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų
Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Taigi ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos. Vadinasi, įstatymo leidėjas šioje teisės normoje, kuri laikytina specialia norma CK 1.127 straipsnio (reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, atžvilgiu) (DK 27 str. 5 d.), įtvirtino objektyvų ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijų - atitinkamo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo diena. Kolegija, pritardama atsakovės argumentams, konstatuoja, jog ieškovė klaidingai skaičiuoja ieškinio senaties termino pradžią kreiptis į teismą nuo to momento, kai ji sužinojusi esanti atleista neteisėtai. LAT 2005-03-31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2005 yra išaiškinęs, jog pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašu apie darbo sutarties nutraukimą. Byloje nekilo ginčas, kad ieškovė būtent darbo sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2010-07-23, gavo darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą (ties žyma, kad darbo sutartis yra nutraukta, yra ieškovės parašas), todėl akivaizdu, jog būtent nuo 2010-07-24 prasidėjo DK 297 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą, pasibaigęs 2010-08-24. Kadangi ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2011-02-14, akivaizdu, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas iš esmės. Kolegija taip pat pritaria atsakovės argumentams, jog darbo ginčams taikomoje bendrojoje taisyklėje, t. y. CK 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje, yra įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 str. 2 d.); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 str. 1 dalis). Įstatymuose nenurodyta aplinkybių, taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (LAT 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
Kolegija taip pat pritaria apeliantei, jog apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė nenurodė ieškovei tikrųjų jos atleidimo priežasčių. 2010-04-15 pranešime dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 11), būtent kuriuo vadovaudamasis darbdavys priėmė 2010-07-16 įsakymą Nr.73 atleisti ieškovę iš darbo nuo 2010-07-23 pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 12), kolegijos nuomone, ieškovei buvo aiškiai nurodyta, kad dėl sandėlio darbo reorganizavimo yra naikinama ieškovės sandėlio darbuotojos darbo vieta ir kad pasibaigus įspėjimo terminui ieškovė bus atleista iš darbo. Tai, kad šiame dokumente nebuvo nurodyta, jog atsakovė mažina sandėlio darbuotojų skaičių dėl kai kurių funkcijų perdavimo logistikos skyriui bei apie priežastis, nulėmusias atsakovės apsisprendimą iš darbo atleisti būtent ieškovę (t. y., kad ją buvo pasirinkta atleisti dėl jos turėtos drausminės nuobaudos), kolegijos nuomone, dar nereiškia, jog ieškovei nebuvo nurodytas teisingas jos atleidimo iš darbo pagrindas ir priežastys, tuo labiau tai negali būti nei pagrindu ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti kitaip, nei numato įstatymas, nei pagrindu iš esmės praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, t. y. priešingai, nei konstatavo apylinkės teismas, teigęs, jog ieškovė, nebūdama informuota apie tikrąsias atleidimo iš darbo priežastis, per įstatyme numatytą terminą neturėjo galimybės nuspręsti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo praėjus keturiems mėnesiams nuo jos atleidimo, kai sutikusi S. B. sužinojo apie įmonėje priimtus naujus darbuotojus ir kad jos darbo vietoje taip pat dirba kitas darbuotojas. Šį argumentą kolegija vertina kritiškai, kadangi S. B., iš atsakovės įmonės esant atleistai 2009-09-30 (1 t., b. l. 34-35), šios aplinkybės tiesiogiai net negalėjo būti žinomos, o sužinoti informaciją iš skelbimų internete ir spaudoje arba iš kitų darbuotojų galėjo ir pati ieškovė gerokai anksčiau. Be to, kolegijos nuomone, LAT praktikai akivaizdžiai prieštarauja pirmosios instancijos išvados svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikyti tai, jog ieškovė, sužinojusi apie naujų darbuotojų priėmimą, pirmiausia kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, tik iš kurios 2012-27 gavusi išvadą įsitikino dėl savo teisių pažeidimo. LAT yra išaiškinęs, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas asmens kreipimasis ne į teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų (LAT 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000; LAT 2002-12-20 Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgą Nr. A2-39, Teismų praktika 18). Tačiau netgi ir laikant, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2010-12-27, kolegijos nuomone, byloje nėra jokių pateisinančių įrodymų, kodėl ieškovė taip ilgai delsė ir į teismą su ieškiniu kreipė tik 2011-02-14. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai laikė svarbia priežastimi tai, jog ieškovė neturėjo finansinių galimybių kreiptis į advokatą. Atsakovės 2010-07-23 sąskaitos išrašas patvirtina, jog atsakovė, atleidusi ieškovę iš darbo, sumokėjo jai piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoką – 3.826,20 L. Be to, ieškovei pagal 2011-02-18 Kauno teritorinės darbo biržos pažymą Nr. 1261 nuo 2010-11-01 iki 2011-01-31 buvo išmokėta 1.939,07 Lt nedarbo draudimo išmokų. Akivaizdu, kad ieškovės finansinė padėtis nebuvo tokia bloga, kad ji negalėjo sumokėti advokatui už teikiamas teisines paslaugas. Teismo teiginys, jog ieškovė savo jėgomis, neturėdama teisinio išsilavinimo, taip pat neturėjo galimybių parengti ganėtinai sudėtingą ieškinį teismui, taip pat vertintinas kritiškai. Teismas, nagrinėdamas darbo bylas, privalo būti aktyvus, gali veikti darbuotojo naudai, t. y. viršyti pareikštus reikalavimus ir išreikalauti iš atsakovo visus bylai būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 414-415, 417 str.), todėl teikiant ieškinį teismui ieškovei pakako nurodyti jo faktinį pagrindimą, ir teismas būtų turėjęs jį priimti. Šiuo atveju ieškovė, būdama nepakankamai rūpestinga, tokiu delsimu iš esmės pažeisdama darbdavio interesus, praleido ieškinio senaties terminą, todėl būtent ji pati ir turėtų prisiimti neigiamas dėl to kilusias pasekmes. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido esant svarbioms priežastims, tuo labiau, kaip nustatyta bylos medžiaga, visos ieškovės nurodytos priežastys 1 mėnesio ieškinio senaties termino eigos metu (nuo 2010-07-24 iki 2010-08-24) net neegzistavo, o pagal minėtą LAT praktiką, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės. Teismas ieškinio senatį atnaujino atsižvelgdamas išimtinai tik į ieškovės interesus, tačiau visiškai nevertino atsakovės interesų ir juos iš esmės pažeidė. Atsakovė turėjo pagrįstą interesą tikėtis, kad pasibaigus įstatyme nustatytam apskundimo terminui jokie reikalavimai jai nebus reiškiami. Teismas, be svarbių priežasčių atnaujinęs ieškinio senaties terminą, pažeidė atsakovės teisėtų lūkesčių principą. LAT yra nurodęs, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros“ (LAT 2010-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Šiuo atveju ieškinio senaties termino, praleisto beveik šešis mėnesius, atnaujinimas, kolegijos nuomone, prieštarauja LAT praktikai. Siekiant, kad būtų nepažeistas susiklostęs civilinių santykių stabilumas, teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.
Kadangi ieškinio senaties termino, kurio nėra pagrindo atnaujinti, pabaiga yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.) ir ieškinys tokiu atveju atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (LAT 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009), kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Nors šioje byloje pareikšto ieškinio ir nėra pagrindo tenkinti vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau kolegija trumpai pasisako ir dėl tam tikrų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija nepritaria teismo išvadai, jog atsakovė, atleidusi ieškovę iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, neįrodė egzistavus svarbias priežastis, dėl kurių buvo nutraukta su ieškove neterminuota darbo sutartis. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, įrodinėdama ieškovės atleidimo iš darbo svarbias priežastis – struktūrinius pertvarkymus dėl ekonominių priežasčių– ir jų svarbą, pateikė į bylą tai patvirtinančius įrodymus, kurių apylinkės teismas be pagrindo nepripažino pakankamais. 2010-04-01 atsakovės valdybos protokole (1 t., b. l. 31) bei 2010-04-01 atsakovės direktoriaus įsakyme Nr. 30 (1 t., b. l. 32) nurodyta, kad struktūrinius pertvarkymus buvo nuspręsta vykdyti dėl bendrovėje susiklosčiusios sudėtingos ekonominės situacijos, sumažėjusių užsakymų bei gamybos poreikių. Nors 2010-04-01 valdybos posėdžio, įvykusio Skype programos pagalba, dalyvaujant ir direktoriui D. P., protokolas tą pačią dieną valdybos narių dar nebuvo pasirašytas, tačiau, kolegijos nuomone, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad atitinkami sprendimai (kurių niekas neginčija), priimti valdybos narių susirinkime, buvo negaliojantys ir kad dėl to 2010-04-01 direktoriaus įsakymas buvo priimtas be teisėto pagrindo. Remiantis LR Akcinių bendrovių įstatymo 35 str. 5 d., valdybos susirinkime priimtas sprendimas įsigalioja ne nuo protokolo surašymo, o nuo jo priėmimo dienos, todėl šis teismo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymo normoms. Atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos (1 t., b. l. 130-132) patvirtina, kad įmonė tiek 2009 m., tiek 2010 m. dirbo nuostolingai. Akivaizdu, kad susiklosčiusią neigiamą situaciją bendrovėje buvo būtina spręsti racionalizuojant darbuotojų darbą bei mažinant darbuotojų skaičių įmonėje. Atsakovės balanso duomenys pagrindžia atsakovės argumentus, jog taupant įmonės lėšas buvo būtina mažinti darbuotojų skaičių. Tai, kad atsakovė realiai sumažino darbuotojų skaičių ir kad per įspėjimo laikotarpį jokie nauji darbuotojai priimti nebuvo, patvirtina atsakovės etatų sąrašai, iš kurių matyti, jog ieškovės įspėjimo metu 2010-04-15 buvo 15 administracijos etatų, 54 gamybos etatai, 6,75 etato sandėlyje (tame tarpe 4 sandėlio darbuotojai) bei 4 inžinierių etatai (1 t., b. l. 81-83), o 2010-07-24, t. y. po ieškovės ir dar vieno operatoriaus atleidimo, etatų skaičius sumažėjo dviem etatais, tame tarpe ir 1 sandėlio darbuotoju (1 t., b. l. 84-86). Aplinkybė, kad, praėjus tam tikram laikui po ieškovės atleidimo (o ne per įspėjimo laikotarpį), atsiradus gamybiniam būtinumui (t. y. 2010-09-01 gavus naują didelės apimties užsakymą iš Norvegijos, 1 t., b. l. 45-48) 2010-09-14 ir 2010-09-17 sutartimis buvo priimti keturi nauji operatoriai, tame tarpe ir V. Š. (kuri, ieškovės teigimu, buvo įdarbinta jos darbo vietoje operatorės pareigose) kolegijos nuomone, šiuo atveju niekaip negalėtų pagrįsti ieškovės atleidimo neteisėtumo, tuo labiau, jog atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad su šiais darbuotojais darbo sutartys po trijų mėnesių, t. y. įvykdžius užsakymą, buvo nutrauktos (1 t., b. l. 37-38, 49-54). Įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, kolegija konstatuoja, kad atsakovė vykdė organizacinės struktūros pertvarkymą, perskirstydama funkcijas tarp skyrių ir dėl to mažino darbuotojų skaičių, panaikindama vieną sandėlio darbuotojo darbo vietą (etatą). Šiuo atveju netgi neturi lemiamos reikšmės aplinkybė, kokias funkcijas iki atleidimo faktiškai atliko ieškovė ir ar tos funkcijos buvo perduotos logistikos skyriui ar ne (ar ieškovės atliktos funkcijos buvo pavestos atlikti kitiems darbuotojams ar darbuotojui), nes svarbiausia yra tai, kad dėl funkcijų perskirstymo realiai sumažėjo sandėlio darbuotojų skaičius, nutraukus darbo sutartį su sandėlio darbuotoja, neturinčia pirmenybės teisės būti palikta dirbti (DK 135 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė byloje įrodė ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį pagrindą ir pagrįstumą – atlikti atsakovo struktūriniai pertvarkymai pripažintini svarbia priežastimi ir ypatingu atveju, sudariusiais darbo sutarties su ieškovu nutraukimo pagrindą.
Kolegija nepritaria ir tai apylinkės teismo išvadai, jog apie darbo sutarties nutraukimą dėl svarbių priežasčių ieškovė nebuvo tinkamai įspėta DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovė, priešingai nei nusprendė teismas, 2010-04-15 pranešime glausta forma buvo nurodžiusi ieškovės atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, t. y., kad dėl sandėlio darbo reorganizavimo naikinama ieškovės sandėlio darbuotojo darbo vieta, kas iš esmės nesiskiria ir nuo informavimo apie 1 sandėlio darbuotojo etato panaikinimą ar apie darbuotojų skaičiaus sumažinimą. Tai, kad šiame pranešime ieškovei nebuvo atskleista, jog ieškovė, neturėjusi jokios įstatyme įtvirtintos pirmenybės teisės prieš kitus darbuotojus būti palikta dirbti, iš kitų darbuotojų buvo pasirinkta dėl to, kad turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, kolegijos nuomone, niekaip negali įtakoti įspėjimo apie atleidimą iš darbo neteisėtumą ir tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip nauja ieškovės atleidimo priežastis, sąlygojanti atleidimo neteisėtumą. Teismo išvada, kad DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas, t. y. netikslus atleidimo priežasčių nurodymas, sudaro pagrindą ieškovės atleidimą pripažinti neteisėtu, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti LAT praktikai (LAT 2011-04-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011 yra išaiškinta kad „<...> neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu“.
Nors ieškinyje ieškovė nurodė ir tai, jog darbdavys turėjo galimybę ją perkelti į kitą darbą, nes ji pagal savo kvalifikaciją galėjusi dirbti ir operatore, tačiau kolegija šio DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimo taip pat nenustatė. Pagal kasacinio teismo praktiką DK 129 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atleisti darbuotoją iš darbo leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, aiškintina, kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai ieškoti galimybių perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą (LAT 2004-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2004; 2007-11-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2007; 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008; kt.). Pareigos darbuotojui rinkti ir perduoti darbdaviui informaciją apie esamas laisvas darbo vietas įstatyme nenustatyta, tačiau darbuotojas turi teisę domėtis darbdavio laisvomis darbo vietomis, ir turėdamas tokios informacijos bei sąžiningai naudodamasis savo teisėmis, šį informuoti apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys turėtų tai apsvarstyti. Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (LAT 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2009). Kolegijos nuomone, bylos duomenys nepatvirtina, jog ieškovės įspėjimo laikotarpiu atsakovės įmonėje buvo atsiradęs kitas laisvas darbas (darbo vieta), į kurią ieškovė galėjo būti priimta. Tai, jog, gavus naują užsakymą, 2010 m. rugsėjo mėnesį buvo priimti nauji operatoriai, kaip jau minėta, ieškovės atleidimo teisėtumui nėra reikšminga.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija tenkina apeliacinį skundą, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.