Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nuteista 100 MGL - 3766,00 eurų bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir bausmė, paskirta 2017 m. balandžio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. K., pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2017 m. kovo 1 d. nuo 14.00 val. iki 15.25 val. Marijampolės rajono apylinkės teisme, esančiame Kauno g. 8, Marijampolėje, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23-537/2017, kurioje J. K. buvo kaltinamas 2016 m. gegužės 4 d. apie 18.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia metęs lėkštę į savo nepilnametę dukrą L. K., tačiau nepataikęs, po to metęs kėdę į R. K. ir pataikęs R. K. į nugaros sritį, R. K. bandžius pabėgti, ją pavijęs, sugriebęs už plaukų ir tempęs žemyn, tokiu būdu sukėlęs R. K. fizinį skausmą, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir apklausiama kaip nukentėjusioji, ji davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, jog sutuoktinis J. K. įvykio metu praeidamas netyčia ranka mostelėjo, lėkštė nukrito ir sudužo, J. K. nemetė į ją, t. y. R. K., kėdės, o netyčia užkabino koja ar spyrė į kėdę ir kėdė atsitrenkė jai į nugarą, jai neskaudėjo, kadangi buvo neblaivus ir sunkiai stovėjo ant kojų, J. K. eidamas svirduliavo ir griebė jai už plaukų.

1. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai priimdami apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad ištirtų įrodymų pagrindu kaltinamosios kaltė pilnai ir neginčytinai įrodyta. Jos veika pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, nes pilnai atitinka šio nusikaltimo požymius.

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. K. prašė, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendį ir ją išteisinti.

3.1. Skunde nurodė, jog teismas apeliantės duotus parodymus, kuriuose ji nuoširdžiai bei teisingai nurodė dėl ko atsirado nesutapimai tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme esančių parodymų, atmetė ir jais nesivadovavo, nurodydamas, jog jie yra neteisingi ir vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Nesiaiškindamas bylos esmės ir faktinių aplinkybių, teismas vadovavosi vien tik kaltinimo suformuluota pozicija, neatkreipdamas dėmesio netgi į esminius prieštaravimus protokole pareiškime, kuris buvo surašytas iškart po įvykio atvykus policijos pareigūnams, bei liudytojo apklausos protokole, kuriuos ji nurodė savo parodymuose. Su skundžiamu Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendžiu R. K. nesutinka ir mano, kad teismas neįvertino ar neteisingai vertino kai kurias svarbias bylai aplinkybės, t.y. netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą bei neteisingai taikė įstatymą dalyje dėl įrodymų vertinimo. Tokiu būdu grubiai suvaržė įstatymų ginamas apeliantės teises į tinkamą teisminę gynybą į tinkamą ir nešališką teismą. Kadangi teismas neobjektyviai bei šališkai vertino surinktus įrodymus, pačios R. K., liudytojų K. M., I. B. parodymus teisme, juos vertino išimtinai nepalankia linkme, todėl neteisingai įvertino apeliantės veiksmų esmę, tyčios įvykdyti nusikalstamą veiką nebuvimą, ko pasėkoje nepagrįstai nuteisė už nusikaltimą, kurio ji neįvykdė.

3.2. Apeliantės teigimu, dėl jai pareikšto kaltinimo esmės ji teisme paaiškino, kad Marijampolės rajono apylinkės teisme 2017 m. kovo 1 d. ji davė teisingus bei sąžiningus parodymus, o pirminiai parodymai, kurie jos buvo duoti iškart po įvykio buvo iš dalies neteisingai užfiksuoti, o ji juos pasirašė neperskaičiusi. R. K. teigimu, apklausiama teisme ji davė teisingus parodymus, tačiau, kadangi jie nebuvo visiškai teisingai surašyti ikiteisminiame tyrime, yra kai kurių neesminių nesutapimų. Jokio tyčinio tikslo klaidinti teismą ir dėl to duoti neteisingus, melagingus parodymus apeliantė neturėjo, teisme davė teisingus parodymus, kurie netgi iš dalies sutapo su ikiteisminio tyrimo duomenimis, užfiksuotais protokole pareiškime bei liudytojo apklausos protokole.

3.3. Skundo autorės teigimu, atsižvelgiant į suformuotą teismą praktiką tokio pobūdžio bylose, teismo pareiga yra tinkamai atskleisti asmens, traukiamo atsakomybėn, padarytos veikos subjektyviuosius požymius - suvokimą, kad jis ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar teismui pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bylai reikšmingas aplinkybes, ir norėjimą, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje ir atriboti tai nuo sąžiningo klydimo. Apeliantės įsitikinimu, akivaizdu, kad teismas visiškai neanalizavo ir netgi nesivargino aiškintis, kurioje proceso stadijoje buvo užfiksuoti neteisingi parodymai ir dėl kokių priežasčių šis faktas įvyko. Teismas, remdamasis iš esmės tik keletu procesinių dokumentų - protokolu pareiškimu, liudytojo apklausos protokolu ikiteisminiame tyrime bei nukentėjusiojo apklausa teisme, kuriuose užfiksuotos iš dalies skirtingos aplinkybės, padarė kaltinimui palankią išvadą, jog neteisingi parodymai ir duoti išimtinai tyčia, buvo teismo posėdžio metu 2017 m. kovo 1 d. Kaip jau ir buvo R. K. nurodžiusi savo parodymuose teismui, būtent ikiteisminio tyrimo pradžioje surašytuose dokumentuose buvo tam tikri neatitikimai, kurie atsirado dėl jos stresinėje būklėje galimai ne visai tiksliai nurodytų faktų, taip pat ir dėl to, jog jos prašymu patikslinti apklausoje nurodytas aplinkybes atsisakė tyrėjas K. M., be to ir dėl to, kad neperskaičiusi pasirašė protokolą - pareiškimą, surašytą tyrėjos I. B. iš to ką ji išgirdo man bendraujant su tyrėju K. M.. R. K. parodymai teisme 2017 m. kovo 1 d. buvo teisingi, jie iš dalies atitinka ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, tačiau, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo užfiksuoti ne visai tiksliai, nes ir pati streso, šoko būsenoje galimai galėjo kai ką neteisingai nurodyti, be to pareiškimą pasirašė jo neskaičiusi, todėl ir susidarė situacija, kad ikiteisminio tyrimo parodymai iš dalies skiriasi nuo teisme duotų parodymų.

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog nors byloje yra nustatytas aiškus faktas-neatitikimai tarp parodymų teisme bei ikiteisminiame tyrime, tačiau jokiais duomenimis nebuvo įrodyta, kad būtent teisme duoti parodymai yra melagingi, be to, nenustatyta, kad duodama galimai neteisingus parodymus, R. K. suvokė jų neteisingumo esmę ir siekė to t.y. sąmoningai duoti žinomai melagingus parodymus, todėl jai inkriminuojamoje veikoje nenustačius nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų elementų (subjektyviosios pusės - tiesioginės tyčios, objektyviosios pusės - melagingų parodymų), negalima ir baudžiamoji atsakomybė už šią veiką, dėl ko pagal BK 235 straipsnio 1 dalį R. K. turėtų būti išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

3. Atsiliepimų į nuteistosios apeliacinį skundą negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistosios R. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Nuteistoji savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino ją kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto R. K. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ištirtų įrodymų pagrindu R. K. kaltė pilnai ir neginčytinai įrodyta. Nuteistoji tiek apeliaciniame skunde, tiek apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neigė davusi melagingus parodymus ir tvirtino, jog jokio tyčinio tikslo klaidinti teismą ir dėl to duoti neteisingus, melagingus parodymus ji neturėjo, teisme davė teisingus parodymus, kurie iš dalies sutapo su ikiteisminio tyrimo duomenimis, užfiksuotais protokole pareiškime bei liudytojo apklausos protokole. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistosios pozicija, paneigianti jos tyčią padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, byloje nebuvo tinkamai įvertinta.

9. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog neįrodyta, kad R. K. padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, kad R. K. buvo kaltinama pagal BK 235 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji davė melagingus parodymus apklausiama kaip nukentėjęs asmuo: 2017 m. kovo 1 d. nuo 14.00 val. iki 15.25 val. Marijampolės rajono apylinkės teisme, esančiame Kauno g. 8, Marijampolėje, teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23-537/2017, kurioje J. K. buvo kaltinamas 2016 m. gegužės 4 d. apie 18.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia metęs lėkštę į savo nepilnametę dukrą L. K., tačiau nepataikęs, po to metęs kėdę į R. K. ir pataikęs R. K. į nugaros sritį, R. K. bandžius pabėgti, ją pavijęs, sugriebęs už plaukų ir tempęs žemyn, tokiu būdu sukėlęs R. K. fizinį skausmą, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir apklausiama kaip nukentėjusioji, ji davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, jog sutuoktinis J. K. įvykio metu praeidamas netyčia ranka mostelėjo, lėkštė nukrito ir sudužo, J. K. nemetė į ją, t. y. R. K., kėdės, o netyčia užkabino koja ar spyrė į kėdę ir kėdė atsitrenkė jai į nugarą, jai neskaudėjo, kadangi buvo neblaivus ir sunkiai stovėjo ant kojų, J. K. eidamas svirduliavo ir griebė jai už plaukų.

11. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimą byloje palaikęs prokuroras R. K. kaltę grindė 2017 m. gegužės 25 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.1-23-537/2017, kuria teismas praneša prokurorui apie nukentėjusios R. K. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (b. l. 6-7); 2016 m. gegužės 4 d. R. K. protokolu-pareiškimu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-20987-16, iš kurio matyti, kad R. K. prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, jog 2016 m. gegužės 4 d. apie 18.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sutuoktinis J. K. šeimyninio konflikto metu į ją metė kėdę, kuri jai pataikė į nugaros sritį, po to tąsė už plaukų, taip jai sukeldamas fizinį skausmą (b. l. 27-29); 2016 m. gegužės 4 d. R. K. apklausos protokolu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-20987-16, iš kurio matyti, kad R. K. parodė, jog 2016 m. gegužės 4 d. apie 18.30 val. namuose J. K. sukėlė konfliktą, kurio metu į dukrą L. K. metė lėkštę, tačiau nepataikė, po to su kėde jai pataikė į nugaros sritį. Dėl to ji jautė fizinį skausmą. Ji bėgo nuo J. K. į svetainę. Svetainėje J. K. ją, sugriebęs už plaukų, tempė žemyn, gindama dukra G. K. šiam įkando į ranką (b.l.16-19); 2017 m. kovo 1 d. teisiamojo posėdžio protokolu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-537/2017, iš kurio matyti, kad R. K. buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus pagal BPK 278 straipsnį, R. K. sutiko paaiškinti, kas buvo. R. K. įspėjama dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, jog sutuoktinis J. K. užkabino kėdę, kuri skriejo link jos. Ji negali pasakyti, ar jis tyčia, ar netyčia užkabino tą kėdę, mano, kad netyčia, nes buvo išgėręs. Jie tik apsistumdė ir apsibarė, J. K. į ją kėdės nemetė, o spyrė tą kėdę, o kėdė atsitrenkė į ją, pataikė į nugarą. Ji netvirtina, jog jai skaudėjo, nes buvo strese, gal todėl pasakė, kad skaudėjo. J. K. buvo neblaivus, sunkiai stovėjo ant kojų. Jis eidamas svirduliavo ir griebė jai už plaukų. Paleidus plaukus, dėl sugriebimo jautė momentinį skausmą, sugriebęs už plaukų timptelėjo. Lėkštės J. K. nemetė, o praeidamas jis numojo ranka nuo virtuvės baldų, tai padarė netyčia. Savo parodymų duotų pirminėje apklausoje ir pareiškime netvirtina, nes jie duoti per daug didelėje stresinėje būklėje. Iš dalies ten yra netiesa (b. l. 11-12); 2016 m. spalio 12 d. kaltinamuoju aktu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-20987-16, iš kurio matyti, kad R. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas kaltinimas J. K., padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (b. l. 31-34); Įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 25 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-537/2017, kuriuo J. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl smurto naudojimo sutuoktinės R. K. atžvilgiu (b.l. 4, 8-10). Visi šie bylos duomenys buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

12. R. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu dėl jai pareikšto kaltinimo kalta neprisipažino, parodymus prieš save duoti atsisakė (b. l. 46 – 47). Apklausta pirmosios instancijos teisme, kalta tai pat neprisipažino. Paaiškino, kad melagingų parodymų teisme nedavė ir teismo neklaidino. Bylos nagrinėjimo teisme metu davė teisingus bei sąžiningus parodymus, o pirminiai parodymai, kurie buvo duoti iškart po įvykio, buvo iš dalies neteisingai užfiksuoti. Ji juos pasirašė neįsigilinusi ir neperskaičiusi. 2016 m. gegužės 4 d. po incidento namuose su sutuoktiniu iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams, tyrėjas K. M. pirmiausia ne priėmė iš jos pareiškimą dėl įvykio, o surašė liudytojo apklausos protokolą, kuriame yra nurodyta, jog J. K. metė lėkštę, bet ja nepataikė į dukrą. Po to su kėde, jau ne dukrai, bet jai pataikė į nugaros sritį, dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Po to sugriebė už plaukų bei tempė žemyn. Vėliau, po šios apklausos, kita tyrėja B. B. B. surašė protokolą-pareiškimą, kurio tuo metu neperskaitė ir jame užfiksuotų aplinkybių nepatikrino, nors jį pasirašė, savo ranka patvirtindama, kad protokolas perskaitytas ir surašytas teisingai. Tyrėja, kuri surašė protokolą-pareiškimą, pasakė, kad jį surašė pagal tai, ką yra apklausoje jau nurodžiusi tyrėjui K. M., jame yra nurodytos tos pačios aplinkybės. Todėl, pasitikėdama tyrėja, šį dokumentą pasirašė jo netgi neperskaičiusi. Kadangi abu tyrėjai buvo namuose vienu metu, todėl nemano, kad protokole-pareiškime tyrėja I. B. surašys kiek kitokias aplinkybes, nei tyrėjas K. M. Vėliau sužinojo, jog protokole-pareiškime yra nurodyta, jog J. K. į ją metė kėdę, kuri pataikė į nugarą, tąsė už plaukų, taip sukeldamas fizinį skausmą. Šios aplinkybės nėra visiškai teisingos. 2016 m. gegužės 4 d. sutuoktinis buvo girtas. Žodinio konflikto metu abu buvo virtuvėje, ant kurios spintelės yra sudėtos lėkštės. Ginčo metu pamatė, kad J. K. pradėjo keltis nuo kėdės, dėl ko ji norėjo išeiti į kitą patalpą, todėl taip pat kėlėsi ir nusuko žvilgsnį nuo sutuoktinio. Išgirdusi triukšmą atsisuko ir pamatė, kad link dukters, kuri taip pat buvo virtuvėje, krenta lėkštė. Ji ant grindų nukrito apie 0,5 metro atstumu nuo dukters, todėl tuo metu pagalvojo, kad sutuoktinis galimai metė į dukrą, nors paties veiksmo ir nematė. Matė, kad keldamasis nuo kėdės ir, kaip supranta dabar, svyruodamas bei bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, jis mojavo rankomis ir galėjo kliudyti lėkštę, stovėjusią ant spintelės, tačiau to momento, po kurio lėkštė nukrito prie dukters, pradžios nematė. Iškart po įvykio pasakė tyrėjui, kad lėkštę galimai metė, bet konkrečiai to nemačiusi, tačiau tyrėjas užrašė, kad J. K. metė lėkštę. Greičiau tai buvo nekoordinuoti judesiai, tuoj po kurių ir matė krentant bei dūžtant lėkštę. Todėl teisme ir pasakė, kad lėkštę jis tikriausiai kliudė, nes iš tiesų negali pasakyti, kaip viskas tiksliai vyko. Parodymai šioje dalyje duoti teisme yra teisingi, nes ne visiškai teisingai tyrėjas užfiksavo juos ikiteisminio tyrimo apklausoje. Dėl smūgio kėde teisme taip pat davė teisingus parodymus, kurie iš esmės atitinka pirminės apklausos metu nurodytas aplinkybes. Tai yra, tiek teisme, tiek liudytojo apklausoje, nurodė, jog sutuoktinis pataikė į nugarą kėde, tačiau ar tai buvo kėdės metimas, ar spyrimas, ar kitoks veiksmas, nuo kurio kėdė pataikė į ją - to pasakyti negali. Po žodinio ginčo bei lėkštės sudaužymo, apsisuko ir ėjo link svetainės. Tuo metu išgirdo kažkokį triukšmą bei pajuto kad į apatinę nugaros dalį atsimušė kėdės atlošas. Kaip ir teisingai nurodė teisme, nematė kokio pobūdžio buvo veiksmas, nuo kurio kėdė judėjo link jos. Dėl fizinio skausmo sukėlimo bei sugriebimo už plaukų, teisme taip pat davė teisingus parodymus. Fizinį skausmą jautė tuo metu, kai buvo sugriebta už plaukų, už kurių sutuoktinis sugriebė būnant svetainėje, kai priėjo prie jos ir susvyravęs griebėsi už jos pasilaikyti. Tuo metu jautė momentinį skausmą, tačiau trumpalaikį. Liudytojo apklausos protokole yra užfiksuota, kad skausmą jautė, kai buvo pataikyta kėde, tačiau tyrėjui sakė, kad ne tuo metu, o vėliau - skausmą jautė, kai buvo tempta už plaukų. Tačiau tyrėjas pasakė, kad tai yra tik pirminė apklausa, o tikslinti aplinkybes galėsianti vėlesnėse apklausose. Todėl protokole ir liko užfiksuota, kad fizinis skausmas buvo nuo kontakto kėde, o tyrėja I. B., kuri girdėjo šią pastabą, kaip matosi, protokole-pareiškime parašė, kad fizinį skausmą jautė po tampymo už plaukų. Tai yra teisingos aplinkybės, kurias patvirtino apklausiama teisme. Nuo kontakto su kėdės atlošu fizinio skausmo nejuto, nes kontaktas buvo nestiprus. Todėl teigė, kad teisme davė teisingus parodymus. Tik jie skyrėsi nuo pirminių, nes nebuvo visiškai teisingai surašyti ikiteisminiame tyrime, dėl ko yra kaip kurių neesminių nesutapimų. Tačiau jie atsirado ne dėl jos tyčios, o todėl kad policijos pareigūnai neatsižvelgė į parodymus, pastabas dėl neatitikimų, be to, kad tyrėja I. B. protokole pareiškime surašė netikslias aplinkybes, o ji šį dokumentą pasirašė neperskaičiusi (b. l. 102-104).

13. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji R. K. parodė, jog apklausiama apylinkės teisme ji nieko neneigė, vyko triukšmas, todėl pripažino, kad viskas vyko. Vyrą nuteisė pagal jos pirminius parodymus. Tyrėjui K. M. ji sakė, kad ne viskas taip buvo kaip jis parašė, tačiau jis paaiškino, kad galima bus viską tikslinti teisme. Namuose vyko konfliktas, vyras buvo išgėręs, nekoordinuoti judesiai, jie susistumdė. Ji kilo nuo vyro, o jis paskui ją. Ji tiksliai nenurodė kaip buvo su kėde. Įvykio metu viskas atrodė baisiau nei po to, kai nurimo. Parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai, tačiau neperskaitė protokolo, kurį parašė tyrėja I. B. Tyrėja nurodė, kad surašė tą ką ji sakė tyrėjui K. M. Buvo stresinė būsena, pareigūnai sakė rašyti pareiškimą, nes kitaip nieko nebus. Pareiškimą rašė tyrėja ir ji jo neperskaitė. Dėl kėdės tyrėjas K. M. sakė, kad pirminius parodymus ji galės patikslinti teisme. Teisme ji nieko nemelavo. Protokole pareiškime nurodytos aplinkybės, kad konflikto metu vyras metė kėdę ir pataikė į nugarą yra neteisinga. Kėde pataikė į nugarą, bet kokiu būdu ji nematė. Sugriebimas už plaukų ir tempimas buvo netyčinis, nes buvo per daug išgėręs, svyruodamas virto ir sugriebė. Tuo metu jautė momentinį skausmą. Tyrėja I. B. surašydama protokolą pareiškimą jos nieko neklausė, klausimus uždavinėjo tik K. M.. Kadangi tyrėja B. B. pasakė, kad protokolą pareiškimą surašė iš tų pačių žodžių, be to buvo ji ir trys vaikai tuo metu buvo sutrikę surašyto pareiškimo neperskaitė (b. l. 141 – 142).

14. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta I. B. paaiškino, kad dirba Marijampolės AVPK tyrėja. Patvirtino, kad yra surašiusi byloje esantį R. K. protokolą-pareiškimą. Jo turinio neprisimena. Nurodė, jog pareiškimo turinys visada surašomas iš nukentėjusiosios žodžių. Atvykus pagal iškvietimą, bendraujama su nukentėjusiu asmeniu ir užrašoma tik tai, kas jo pasakoma. Atvykę į įvykį, nežino buvusių aplinkybių, todėl rašo tik tą, ką sužino iš nukentėjusiojo asmens. Surašytas dokumentas duodamas perskaityti nukentėjusiajai, o ji savo ranka parašo, kad perskaitė ir pasirašo. Šio įvykio aplinkybių neprisimena, bet turėjo elgtis kaip visada pagal tą pačią procedūrą. Su nukentėjusiąja kartu bendravo ir įvykyje buvęs tyrėjas K. M. Dirbama pasidalijus. Vienas rašo apklausos protokolą, kitas protokolą-pareiškimą. Pastarasis, kaip taisyklė, surašomas pirmiau už apklausą. Kaip buvo šiuo konkrečiu atveju, dabar jau neprisimena. Liudytojo apklausa daugiau išplėsta, o protokolas-pareiškimas, trumpesnis, lakoniškesnis, tačiau abiejų šių dokumentų informacijos šaltinis yra nukentėjęs (b. l. 107).

15. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas K. M. paaiškino, kad dirba Marijampolės AVPK tyrėju. Kaltinamosios pavardė girdėta, jos pačios nelabai prisimena. Įvykis buvo prieš du metus. Neprisimena, kokius procesinius dokumentus pildė. Tai kasdienybė darbe. Patvirtino, kad surašė byloje esantį liudytojo apklausos protokolą. Jo turinio dabar jau neprisimena. Protokolas buvo surašytas iš to, ką tada sakė R. K. Ką ji sakė, tą ir surašė bei davė jai perskaityti. Protokolą surašė ir su nukentėjusiąja elgėsi taip, kaip nustatyta įstatyme. Jei žmogus prašo parodymus patikslinti, tai tikslinama, padarant įrašą. Kaip buvo šiuo atveju, neprisimena (b. l. 112).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų įrodymų visuma nepatvirtina, kad R. K. padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik kai kaltinamojo kaltė yra neabejotinai įrodyta byloje surinktais ir teismo patikrintais įrodymais, nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ar prielaidomis.

17. Pažymėtina, jog BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) – yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2016 ir kt.). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį netaikytina, kai liudytojas ar nukentėjusysis objektyviosios tikrovės neatitinkančius parodymus davė dėl to, kad pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir dėl to klydo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2016). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta, jog R. K. veikdama tiesiogine tyčia, padarė jai inkriminuotą BK 235 straipsnio 1 dalyje, numatytą nusikaltimą. Tokios išvados nėra ir skundžiamame nuosprendyje.

18. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. K. kaltinime nurodytu 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu Marijampolės rajono apylinkės teisme ir 2016 m. gegužės 4 d. protokole-pareiškime bei 2016 m. gegužės 4 d. apklausos protokole ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-20987-16 nurodė iš esmės tokias pačias faktines bylos aplinkybes, jog konflikto metu girtas J. K. metė lėkštę, kuri nukrito netoli jos nepilnametės dukros, kad su kėde J. K. pataikė R. K. į nugaros sritį, taip pat, kad jis sugriebė jai už plaukų ir tempė žemyn dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Nors 2016 m. gegužės 4 d. R. K. apklausos protokole užfiksuota, jog J. K. konflikto metu tyčia metė lėkštę į savo dukrą, tačiau nepataikė, po to metė kėdę į R. K. ir jai pataikė į nugaros sritį, be to, pasivijęs ją sugriebė už plaukų ir tempė žemyn, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą, tačiau nuteistoji R. K. tiek apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apklausta apeliacinės instancijos teisme kategoriškai teigė, jog 2016 m. gegužės 4 d. apklausos protokole jos parodymai buvo užfiksuoti ne visiškai tiksliai, nes iš patirto streso bei šoko, galėjo kai kurias aplinkybes nurodyti netiksliai. R. K. teigimu, 2017 m. gegužės 4 d. jos apklausos metu ikiteisminiame tyrime, ji tyrėjui K. M. nurodė, kad netiksliai apklausos protokole yra nurodytos aplinkybės, jog J. K. tyčia metė lėkštę, tačiau jis šias aplinkybes patikslinti atsisakė, nurodydamas, jog tai nėra esminis neatitikimas ir jį patikslinti galės vėlesnėje apklausoje. Nuteistosios teigimu, ji teisingai tiek apklausos metu tyrėjui, tiek 2017 m. kovo 1 d. apklausiama teismo posėdyje nurodė, jog kėdė jai pataikė į nugarą, teisme tik patikslino aplinkybes, jog nematė dėl ko kėdė judėjo link jos. Taip pat apklausta teisme patvirtino, jog J. K. jai sugriebė už plaukų bei tempė žemyn, dėl ko jautė fizinį skausmą, patikslino tik tai, kad J. K. tai padarė dėl girtumo praradęs pusiausvyrą. Nors pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesirėmė R. K. duotais parodymais ir vertino juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu duomenų, paneigiančių apeliantės motyvus, jog jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu iš dalies skiriasi nuo 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu duotų parodymų, tik dėl to, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai dėl buvusios stresinės situacijos buvo užfiksuoti ne visai tiksliai, nėra. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį R. K. atžvilgiu iš esmės pagrindė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų I. B. bei K. M. parodymais, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog, nei apklausta tyrėja I. B., nei tyrėjas K. M. nepaneigė nuteistosios R. K. parodymų apie apklausos protokolo bei pareiškimo-protokolo surašymo aplinkybes. Nei vienas iš minėtų liudytojų šio įvykio aplinkybių neprisiminė, tik nurodė, kad turėjo elgtis kaip visada pagal tą pačią procedūrą ir kaip numatyta įstatyme. Aukštesniojo teismo vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje ir yra nustatyti tam tikri neatitikimai tarp nuteistosios R. K. parodymų 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu bei jos duotų parodymų apklausos metu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-20987-16, tačiau esmines faktines aplinkybes nuteistoji pripažino, be to, byloje nėra nustatyta, kad R. K. duodama galimai neteisingus parodymus, suvokė jų neteisingumo esmę ir siekė to, t.y. sąmoningai duoti žinomai melagingus parodymus teisme, todėl to negalima vertinti kaip tyčios, būtinos konstatuojant BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai neįžvelgus R. K. tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus, t. y. R. K. veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalies požymių, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ji išteisintina, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendį R. K. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.