Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š.T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus, dėl to, kad patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens orumo pažeminimą, nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, ginčo laikotarpiu, duomenų, kad nuteistasis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl pablogėjusios sveikatos, kurios pablogėjimą galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas taip pat dėl rankų ar kitų kūno vietų nubrozdinimo, nes gyvenamosiose patalpose yra per mažai vietos, nesikreipė. Pareiškėjui kojų grybelis diagnozuotas nebuvo, jis nebuvo gydomas dėl blakių sukandžiojimo. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 24, 26-27) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, joje gyveno 13 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gegužės 31 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,60 kv. m, joje gyveno nuo 13 iki 15 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,5 kv. m iki 4,04 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. (iš viso 4 paras) pareiškėjui esant laikomam karantino patalpoje, jo teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista (trūko 0,47 kv. m ploto). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad trūko sanitarinių įrenginių – klozetų, pisuarų ir praustuvių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Iš atsakovo pateiktos Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 29 d. pažymos Nr. 88-511 (b. l. 26-27) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 1 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 5 unitazai ir 3 pisuarai, 6 praustuvės ir 2 kojų plautuvės. Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 23 d. pažyma Nr. 42-14417 (b. l. 25) patvirtina, kad 1 būryje buvo 53-54 asmenys, todėl teismas konstatuoja, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas sanitarinių įrenginių reikiamas skaičius.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemų ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudarę sutartį Nr. KN-P-2014/76-145 su UAB „Dezinfa‘, nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 26-27, 28-31). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų ir darbų atlikimo akto (b. l. 32-34) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 1 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos tik 3 kartus: 2016 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. spalio 23 d., 2017 m. vasario 22 d. Tai patvirtina netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktą. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė dėl to vykdoma nepakankamai, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamojoje patalpoje yra pagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo nesuremontuotos, lubų, sienų ir grindų būklė buvo bloga, patalpose veisėsi pelėsis ir grybelis, langai buvo nesandarūs, nebuvo tinkamos ventiliacijos, dušo patalpose nebuvo įrengta veidrodžių ir spintelių, dušo patalpoje nebuvo kilimėlių, vanduo duše buvo drungnas.

Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 88-511 (b. l. 26-27) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas atidarant langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos namuose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, jog patalpos įstaigoje remontuojamos įstaigos lėšomis pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pažymos duomenys taip pat patvirtina, kad sanitariniame mazge yra virš kiekvienos praustuvės įrengta lentynėlė asmens higienos priemonėms susidėti, taip pat sieninis veidrodis, dušinėje karštas vanduo yra nuolat, įstaigos dušinė įrengta laikantis dušinėms nustatytų reikalavimų. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN - AK pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK metu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojo pastato konstrukcijose buvo asbesto, kas yra žalinga pareiškėjo sveikatai. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai degti šiferiu, tačiau nurodė, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nevykdomi (b. l. 26-27). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, kad įstaigoje nebuvo vykdomi remonto darbai. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad naudojimosi dušu laikas buvo per trumpas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, nurodo, jog galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę antradieniais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas privatumas, pažymėtina, kad jokie nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti dušuose pertvaras. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą bei bendravimo galimybių sumažėjimą. Iš Pravieniškių 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymos Nr. 73(2)-664 matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, asmens orumo pažeminimo, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į psichologus nesikreipė (b. l. 23). 2018 m. rugpjūčio 20 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81(2)535 patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į gydytojus nesikreipė, dėl blakių sukandžiojimo gydomas nebuvo (b. l. 22). Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrinant gyvenamojo ploto normos buvo laikomas trumpą laikotarpį (4 paras), byloje nėra duomenų, jog kitas konstatuotas kalinimo sąlygų pažeidimas – nepakankama buitinių parazitų kontrolė, būtų pareiškėjui sukėlusi sveikatos sutrikimus (byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog jis buvo sukandžiotas blakių), byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 97 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo Š.T. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 97 Eur (devyniasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.