- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2S-1041-230/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Altmeda“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrokoncernas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Altmeda“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-946-399/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrokoncernas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Altmeda“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 107036,80 Lt nuostolių dėl krovinio praradimo, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškinio suma yra didelė ir atsakovė gali mėginti perleisti ar nuslėpti turimą turtą, kas padidintų sprendimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, 2014 m. vasario 7 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB „Altmeda“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 107 036,80 Lt sumai, uždraudžiant atsakovei jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovei jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovė tokio turto turi nepakankamai, areštavo jos pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir trečiuosius asmenis, taip pat bankų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove. Teismas įvertinęs tai, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pagrįstas rašytiniais įrodymais, ieškinio suma juridinio asmens atžvilgiu yra ženkli, o atsakovė gera valia ieškovės patirtų nuostolių neatlygina, sprendė, jog nesiėmus nuostolių išieškojimo užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad gali kilti reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Nurodo, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nors ieškovė neįrodė, kad egzistuoja CPK 144 straipsnyje nustatytos sąlygos, būtinos šių priemonių taikymui, ir teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė. Teismas, neturėdamas duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, iš viso neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl arešto atsakovės turtui taikymo, ir toks sprendimas yra paremtas vien prielaidomis ir spėjimais, nesiremiant ir nevertinant jokių objektyvių duomenų apie atsakovės turtą, jos turtinę padėtį. Teismas taip pat turėjo įvertinti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės ir joms pagrįsti pateikti įrodymai teikia pagrindą išvadai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo būsimo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio suma – 107 036,80 Lt atsakovei yra didelė, kadangi ieškovė teismui nepateikė bent tikėtinų duomenų apie atsakovės nemokumą, slapstymąsi ir kitus panašius veiksmus, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė gali siekti apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi bloga finansinė būklė nėra preziumuojama, todėl būtent ieškovė turėjo įrodyti blogą atsakovės turtinę padėtį. Atsakovė nurodo, jog ji nuo 2004 metų sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, yra patikima, stabiliai, pelningai veikianti įmonė, turinti daug ilgalaikio ir trumpalaikio turto ir ieškinio suma pagal 2011–2012 metų įmonės balansų duomenis jai nėra didelė. Atsakovė teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai konstatavo, kad ieškovė patyrė nuostolius, o atsakovė vengia juos atlyginti, ir tai suponuoja išvadą, kad teismas ne tik kad prima facie įvertino ieškinio pagrįstumą, bet ir, remdamasis vien ieškinyje nurodytais argumentais, nusprendė dėl ieškinio pagrįstumo ir nurodė būsimą preliminarų ieškovei palankų teismo sprendimą. Tuo atveju, jei būtų paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė prašo įpareigoti ieškovę pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nesutikdama su skunde išdėstytais argumentais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, tinkamai įvertino aplinkybę, kad pareikšto reikalavimo suma atsakovei laikytina ženklia, kuri objektyviai didina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Atsakovė skunde teigdama, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali realizuoti jai priklausančio turto, tik patvirtina ketinimą realizuoti turimą turtą. Priešingai nei teigia atsakovė, būtent atsakovė, siekdama įrodyti savo mokumą ir taip išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Skundo argumentai dėl geros atsakovės finansinės padėties nepagrįsti, nes iš su skundu pateiktų įmonės balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų už 2011 ir 2012 metus negalima spręsti apie atsakovės turtinę padėtį, nes pateikti dokumentai yra neišsamūs (pateiktas ne visas finansinių ataskaitų rinkinys, o tik dalis dokumentų), o finansinių ataskaitų rinkinio už 2013 metus, nei duomenų apie 2014 metais esančią turtinę padėtį atsakovė nepateikė. Be to, 2011–2012 m. balanso duomenys, atsižvelgiant į turimo turto ir įsipareigojimų santykį, nepatvirtina geros atsakovės finansinės padėties, ieškovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad didžiąją atsakovės turto dalį sudaro trumpalaikis turtas, kuris nėra pakankamas būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimo garantas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-82/2012).
Apeliantė teigia, kad jai ieškinio suma – 107 036,80 Lt nėra didelė, o teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, neįvertinęs atsakovės turtinės padėties, ir ieškovei neįrodžius šių priemonių taikymo būtinybės. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis). Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio ir pagrįstas rašytiniais įrodymais, t. y. ieškovei tikėtinai pagrindus ieškinio reikalavimą, bei įvertinęs ieškinio sumą –107036,80 Lt, padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Aplinkybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas preziumuojama, jei ginčas byloje yra kilęs dėl didelės pinigų sumos priteisimo, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, todėl šalis paduodama skundą turi galimybę paneigti teismo nustatytą aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jai yra didelė, pateikdama atitinkamus įrodymus apie savo turtinę padėtį. Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė tam nesant pagrindo ir kad ieškovė turėjo įrodyti atsakovės blogą finansinę padėtį. Pareikšto reikalavimo suma yra pakankamai didelė, leidžianti spręsti apie galimą sprendimo neįvykdymo grėsmę, o atsakovei neatimta galimybė, paduodant atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai paneigti.
Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-685/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliantė paduodama skundą nurodo, kad ieškovės pareikšto reikalavimo suma jos atžvilgiu negali būti laikoma didele, kadangi atsakovės turimo materialaus turto suma, kuris nėra areštuotas ar kitaip apsunkintas, viršija pareikšto reikalavimo sumą. Šiam argumentui pagrįsti apeliacinės instancijos teismui pateikė įmonės 2011 ir 2012 metų balansus (b. l. 19–20, 23), 2011 ir 2012 metų pelno (nuostolių) ataskaitą (b. l. 21, 22), VĮ Registrų centro duomenų išrašus, patvirtinančius, kad atsakovė yra sudariusi nekilnojamojo turto panaudos sutartis, pagal kurias ji yra panaudos gavėja (b. l. 27–31), duomenis apie turimas transporto priemones (b. l. 25–26, 32–50). Tačiau šie duomenys nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškinio suma atsakovei gali būti pripažinta didele. Kaip nustatyta, atsakovė nekilnojamojo turto neturi. Pagal 2012 metų balanso duomenis atsakovė turėjo turto iš viso už 1 491 113 Lt sumą, kurį sudarė ilgalaikis materialus turtas – 142 394 Lt, ir trumpalaikis turtas – 1 348 719 Lt. Tačiau mokėtinos sumos ir įsipareigojimai tuo metu sudarė 1 194 875 Lt, iš kurių po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 778 921 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 415 954. Taigi, jau 2012 metais atsakovės įsipareigojimai jau buvo beveik lygūs balanse nurodytai turto vertei. Įvertintina ir tai, kad didžiąją atsakovės turto dalį 2012 metais sudarė 1 348 719 Lt trumpalaikis turtas. Trumpalaikio turto sudėties analizė rodo, kad šis turtas yra kintamas – tai atsargos, žaliavos, nebaigtos vykdyti sutartys, gautinos sumos bei kt., todėl šio turto ilgesnė išliekamoji vertė priklauso nuo veiklos sėkmės, tačiau, kaip minėta, atsakovė, siekdama paneigti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nepateikė jokių kitų įrodymų apie vykdomą veiklą, turimus įsipareigojimus, pinigines lėšas sąskaitose ir kt. Nors apeliantė teigia, kad teismas iš viso neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl arešto jos turtui taikymo, o jį pritaikė remdamasis vien prielaidomis ir spėjimais, tačiau pati atsakovė paduodama skundą nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jos turtinę padėtį būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne kur kas ankstesniu (2011–2012 m.) laikotarpiu, t. y. nepateikė 2013 metų arba 2014 metų pirmojo ketvirčio balansų, kurie būtų aktualūs šio klausimo nagrinėjimui, taip pat kredito įstaigų duomenų apie šiuo metu turimas pinigines lėšas, apie realiai gautas ir planuojamas gauti pajamas, duomenis apie įsiskolinimus kreditoriams ir kt. (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Atsakovei nepateikus jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų neabejotinai gerą apeliantės turtinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškinio suma jai nėra didelė ir nekils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, atmestini jos skundo argumentai, kad ieškinio suma atsakovės atžvilgiu negali būti laikoma didele. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė, nepagrindusi savo geros turinės padėties, nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).
Atsakovė teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai konstatavo, kad ieškovė patyrė nuostolius, o atsakovė vengia juos atlyginti, ir tai suponuoja išvadą, kad teismas ne tik, kad prima facie įvertino ieškinio pagrįstumą, bet ir remdamasis vien ieškinyje nurodytais argumentais, nusprendė dėl ieškinio pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismui, LR CPK 144–148 straipsnių pagrindu taikančiam laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas išsamiai neanalizavo ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių ir jos pateiktų įrodymų, nenustatinėjo ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių ir jų nevertino, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartimi teismas nusprendė dėl ieškinio pagrįstumo.
Atsakovė skunde prašo įpareigoti ieškovę pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tuo atveju, jei būtų paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas netenkina šio atsakovės prašymo, kadangi klausimus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tarp jų ir dėl LR CPK 146 straipsnyje numatytų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pirmiau turi nagrinėti pirmosios instancijos teismas (CPK 147 straipsnis), nes apeliacinės instancijos teismas nagrinėja skundus dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių (CPK 301 straipsnio 1 dalis) ir skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312, 338 straipsniai).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.