Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-174/2017

Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-69652-2015-9

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2017 m. kovo 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad ji 2015 m. spalio 27, apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo virtuvėje, buitinio konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš savo mažametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra tyčia tampė ją už plaukų, delnu sudavė per veidą, nugriovė ant grindų bei keletą kartų spyrė kojomis, taip padarydama dešinio dilbio ir dešinės plaštakos sumušimus, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismas kaip liudytojus apklausė policijos pareigūnus, vaikų globos namų darbuotojas, taip pat ekspertą, tačiau atmetė gynėjos prašymą apklausti G. R., motyvuodamas tuo, kad ji yra davusi parodymus, be to, ekspertai nerekomendavo dukrai dalyvauti teismo posėdyje.

Teismas neatsižvelgė į liudytojos S. Š. parodymus, jog mergaitė iš pradžių skundėsi, kad mama ją tampė už plaukų, spardė, tačiau kitiems pareigūnams pasakodama apie smurtą ji to nebeminėjo, tai S. Š. sukėlė abejonių. Be to, ši liudytoja atkreipė dėmesį į tai, kad G. R. kalbėjo suaugusių žmonių frazėmis: „Ar tai tokia turi būti vaikystė?“ ir pan.

Vaikų globos namuose (duomenys neskelbtini) G. R. pasakė, kad prieš ją smurtavo mama, bet, kaip nurodė kaip liudytoja apklausta šių namų darbuotoja G. L., mergaitė detalių nepasakojo, t. y. apie jokį tampymą už plaukų, spardymą, nosies sumušimą neminėjo. Medikų apžiūrai G. R. (duomenys neskelbtini) pristatyta nebuvo. Pasak G. L., matėsi, kad mergaitė norėjo vykti į (duomenys neskelbtini) vaikų globos namus, nes ji juose jau buvo buvusi.

Liudytoja D. B., kuri dirba (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose ir priėmė G., teigė, jog paklausus jos, ar mama ją mušė ar nemušė, mergaitė trūkčiojo pečiais ir nieko konkretaus neatsakė.

Liudytoja T. S., dirbanti (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtoja, su G. praleido daug laiko. Ši liudytoja nurodė, kad G. yra impulsyvaus charakterio, linkusi pirmiau padaryti, paskui galvoti, mergaitė yra lakios fantazijos. Buvo atvejis, kad susipykusi su klasės draugu G. ir jam iškvietė policiją. Nurodė, kad G. dažnai bėgdavo kraujas iš nosies. Pasak liudytojos T. S., iš pradžių G. jai sakė, kad mama jai spyrė, tačiau vėliau nurodė, kad ji viską išsigalvojo, norėdama atkeršyti mamai. Vykdama kartu su G. R. į apklausą policijoje ji matė, kad G. bijojo apklausos, tačiau po apklausos, kai pasakė, kad ji viską išsigalvojo, mergaitė atrodė linksmesnė.

2015-10-29 (duomenys neskelbtini) G. apžiūrėjęs medikas nurodė, kad dešinės rankos dilbyje rasta mėlynė (kraujosruva) 1x1 cm, palpuojant nedaug skausminga; dešinėje plaštakoje 1x1 cm mėlynė (kraujosruva), palpuojant mažai skausminga. Veido, galvos, kitų kūno vietų sužalojimų nebuvo nustatyta.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad G. R. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu suduodant ar atsitrenkiant į kitą kietą daiktą, taip pat spaudžiant ranką. Šią išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas A. G., apklaustas teismo posėdžio metu, parodė, kad rėmėsi pirminiais medicininiais duomenimis. Nurodė, kad pateikta išvada nėra kategoriška, nes nepakako pirminių medicininių duomenų. Kadangi sužalojimai (kraujosruvos) labai maži (1x1 cm), vaiko oda yra jautri, todėl kraujosruvos galėjo atsirasti nuo bet kokio kontakto, taip pat ir žaidžiant, jos galėjo būti padarytos ne vienu metu.

Pasak I. M., ji nežino, kokiu būdu pas G. atsirado dvi kraujosruvos, tačiau gali būti, kad jos galėjo atsirasti mergaitei žaidžiant su jaunesniu broliuku J. R., gim. (duomenys neskelbtini), nes tikrai yra buvę, kad jiems žaidžiant, siuntant brolis sesei ir įkanda, ir įžnybia, ir suduoda. Be to, G. mėgsta kepti keksiukus ir prieš kelias dienas skundėsi, kad buvo nudegusi ranką, taip ji nurodė ir apklausos metu. Todėl, pasak I. M., ji nurodė visas galimas dukros G. sužalojimų atsiradimo priežastis. Tačiau teismas konstatavo, kad ji davė nenuoseklius parodymus, tokiu būdu siekdama išvengti atsakomybės.

Kaip minėta, G. charakteris yra sunkus. Iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos, (duomenys neskelbtini) progimnazijos bei (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų pateiktų mergaitės charakteristikų matyti, kad G. yra choleriško charakterio, konfliktiška, trūkumų nemato, impulsyvaus būdo, perdėtai demonstruoja emocijas, jai patinka vaidinti, būti scenoje, patinka būti dėmesio centre.

Suprantama, kad mergaitė yra paauglė ir šis laikotarpis yra sunkus tiek jai pačiai, tiek jai, I. M., kaip mamai. Tačiau, pasak apeliantės, ji prieš dukrą nesmurtavo ir jokios nusikalstamos veikos prieš ją nepadarė. Priešingai, bandė kalbėtis su dukra, kai sužinojo, kad ji šlapinosi į kriauklę ir įvykdė vagystę parduotuvėje.

Apie tai, kad jų santykiai yra įtempti, žinojo ir socialinė darbuotoja L. Č.. Ši liudytoja teisme pabrėžė, kad G. vis grasindavo mamai vaikų namais, pabėgimu iš namų.

Apeliantės nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino ją kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet kokia abejonė asmens kaltumu turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Apeliantės I. M. teigimu, Tauragės rajono apylinkės teismas byloje esančių ir teisminio nagrinėjimo metu kilusių abejonių nepašalino ir be pagrindo jų nevertino jos naudai, taip pat nepagrįstai atmetė gynėjos prašymą apklausti G. R. teismo posėdyje ir nesivadovavo dukros duotais parodymais apie tai, kad norėdama pamokyti mamą ji viską išsigalvojo ir neigė jos, I. M., kaltę. Teismas, nepašalindamas šių abejonių, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Nuteistoji I. M. ir jos gynėja advokatė R. Klimienė prašo nuteistosios I. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog I. M. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl jos kaltės 2015-10-27 buitinio konflikto metu smurtavus prieš savo mažametę dukrą G. R., t. y. tyčia tampius ją už plaukų, delnu sudavus per veidą, pargriovus ant grindų bei keletą kartų spyrus kojomis ir tokiu būdu nežymiai ją sužalojus, teigia, jog prieš dukrą nesmurtavo ir jos nesužalojo, ji pati galėjo susižaloti anksčiau arba žaisdama su broliu, be to, pati G. nurodė, kad kepdama keksiukus nusidegino ranką. Pasak apeliantės, I. M., teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad jos ir paauglės dukros G. santykiai yra komplikuoti, todėl įvykus konfliktui dukra pareigūnams pranešė apie tai, kad neva ji prieš ją smurtavo, tačiau vėliau pati nurodė, kad ji viską išsigalvojo, norėdama atkeršyti mamai. Todėl apeliantė prašo ją išteisinti. Tačiau nuteistosios prašymas išteisinti ją pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes, I. M. teigimu, ji prieš mažametę dukrą G. R. smurto nevartojo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors nuteistoji I. M. neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jos kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai apeliantės tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai I. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai I. M. pripažino kalta dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Apeliantė deklaratyviai teigia, kad jos kaltės nežymiai sužalojus savo mažametę dukrą G. R. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro: 1) Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tauragės rajono Kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėjo R. M. 2015-10-27 tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės bei jo teisme duoti parodymai apie tai, kad 2015-10-27, apie 18.22 val., iš budėtojo gavus pranešimą dėl smurto prieš mažametę mergaitę ir nuvykus į (duomenys neskelbtini) nuovadą, buvo rasta 12 metų mergaitė G. R. (ji buvo apsirengusi ne pagal sezoną (marškinėliai trumpomis rankovėmis, šlepetės), paklausus jos, kas nutiko, mergaitė papasakojo, kad susipykus su mama, ši ją sumušė (tampė už plaukų, sudavė rankos delnu per veidą, dėl to pradėjo bėgi kraujas iš nosies, gulinčiai kelis kartus spyrė), todėl ji pabėgo iš namų. Mergaitė buvo išsigandusi, bijojo grįžti į namus, prašė vežti ją į vaikų globos namus. Rankose ji laikė servetėlę, buvo plonai apsirengusi, striukės neturėjo (t. 1, b. l. 1, 195–196); 2) liudytojos I. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai apie tai, kad ji, būdama kieme, matė, kad prie policijos komisariato atbėgo mergaitė, nesant pareigūnų, pribėgusi prie pro šalį ėjusios močiutės, prašė telefono paskambinti į policiją, sakė, kad ją sumušė mama ir ji pabėgo iš namų, tada ji priėjusi davė savo telefoną ir mergaitė, paskambinusi pagalbos telefonu 112, pranešė, kad ją sumušė mama, kad ji pabėgo iš namų ir nori į globos namus. Mergaitė buvo labai išsigandusi, verkė, jai iš nosies bėgo kraujas, nors lauke buvo labai šalta, ji buvo nešiltai apsirengusi (t. 1, b. l. 35–36), t. 2, b. l. 8); 3) kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų policijos pareigūnų K. B. ir S. Š. parodymai apie tai, kad pagal gautą pranešimą nuvykę prie (duomenys neskelbtini) policijos nuovados prie durų rado mažametę R. R., ji buvo labai išsigandusi, nusiverkusi, apsirengusi ne pagal sezoną (marškinėliai trumpomis rankovėmis, šlepetės), mergaitė vis valėsi nosį, matėsi, kad iš jos ką tik bėgo kraujas, tačiau jau buvo nustojęs bėgti ir buvo pradėjęs krešėti, paklausus mergaitės, kas nutiko, ji jiems papasakojo, kad maždaug prieš pusvalandį susipyko su mama ir ši ją sumušė (tampė už plaukų, buvo pargriovusi ant grindų, sudavė per veidą, dėl to jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas) ir ji pabėgo iš namų. Mergaitė atrodė išsigandusi susijaudinusi, sakė, kad nenori pas mamą, ir prašė nuvežti į vaikų globos namus (t. 1, b. l. 33, 180–181 (liudytojo K. B. parodymai); t. 1, b. l. 39, 181–182 (liudytojos S. Š. parodymai); 4) liudytojos G. L. parodymai apie tai, kad jai dirbant (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ socialine darbuotoja, 2015 m. spalio mėnesio pabaigoje, vakare, po 20.00 val. policijos pareigūnai atvežė mažametę G. R., paklaususi jos, kodėl čia buvo atvežta, mergaitė atsakė, kad ją mušė mama. Ryte atvažiavo G. mama su sugyventiniu, norėjo pasikalbėtu su dukra, ji leido ir dalyvavo jų pokalbyje bei girdėjo, kaip mergaitė sakė mamai, kad ji ją mušė, ir parodė „mėlynes“ ant rankos, jos išsiskyrė nesusitaikiusios, t. y. G. kaltino mamą jos sumušimu, o ji sakė, kad dukra viską išsigalvoja. Vėliau mergaitė buvo išvežta į (duomenys neskelbtini) globos namus (t. 1, b. l. 42). Apklausiama teisme liudytoja G. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai nurodė, kad mergaitė buvo išsigandusi, sakė, kad prieš ją buvo smurtaujama, parodė dilbį ir ji matė nežymų paraudimą (t. 1, b. l. 195); 5) liudytojos D. B. teisme duoti parodymai apie tai, kad 2015-10-29 į (duomenys neskelbtini) globos namus, kur ji dirba, buvo atvežta G., mergaitė pasakė, kad įvykus konfliktui su mama ši ją sumušė, o ji iškvietė policiją (t. 1, b. l. 182–183); 6) liudytojos T. S. teismo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad spalio 28 d. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) globos namus atvežta G. pasakė, kad ją sumušė mama, rodė rankos dilbį, tačiau ji sužalojimų nepastebėjo (t. 1, b. l. 196–197); 6) valstybinės teismo medicinos tarnybos Tauragės poskyrio 2015-11-13 specialisto išvada, kurioje konstatuota: „1. Mažametei G. R. padaryti šie sulojimai, dešinio dilbio ir dešinės plaštakos sumušimai. Šie sužalojimai mažametei G. R. galėjo atsirasti į šias kūno sritis suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis. ar kitas daiktas turintis panašias savybes. 2. Sužalojimai mažametei G. R. padaryti aplinkybėse nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis. 3. Mažametei G. R. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas“ (t. 1, b. l. 23); 7) eksperto A. G. paaiškinimai teisme, kad išvadą pateikė remdamasis įvykio aplinkybėmis bei medicininiais dokumentais. Paaiškino, kad mažametei konstatuotas sužalojimas turi būti klasifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, įkandimui medicininis aprašymas nebūdingas, nudegimų žymės nefiksuotos. Įvertinęs šių duomenų visumą skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atmetė mažametės G. R. vėlesnės apklausos metu duotus parodymus, kuriais ji paneigė savo pirminius parodymus apie tai, kad mama prieš ją smurtavo, nurodydama, kad ji viską išsigalvojo, norėdama atkeršyti mamai. Tokia išvada padaryta, įvertinus ir atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas, iš kurių matyti, kad ekspertas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs gautus dokumentus, pabendravęs su nukentėjusiąja, pateikė išvadą, kad mergaitė įvykio metu suprato savo veiksmų esmę ir aktyviai reagavo į kaltinamosios veiksmus, ieškodama pagalbos. Jos išbėgimas iš namų ne pagal sezoną apsirengus, nulėmė ne tik jos tuo metu buvusi būsena (išgąstis, susijaudinimas), bet ir jos individualūs psichologiniai ypatumai (staigus emocinis reaktyvumas, elgesio impulsyvumas). Tokia reakcija į galimą smurtą nebuvo paauglei neįprasta, nes tai buvo ne pirmas kartas. Mergaitei nenustatyti kalbos, pažintiniai (dėmesio, atminties) mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų, tačiau rekomenduojama juos vertinti kritiškai. Tikėtina, kad tokia G. R. būsena, sustiprėjęs jos poreikis grįžti namo, taip pat pakankamos jos žinios apie juridinę įtariamosios atsakomybę už savo veiksmus turi įtakos jos parodymams – neigimui, jog jos motina prieš ją smurtavo. Ekspertas atkreipė dėmesį ir į tai, kad liudytojai, bendravę su mergaite, daugiau nurodė, kad ji pasakodama apie mamos smurtą buvo ne tiek pikta, kiek susijaudinusi ir išsigandusi, o tokios vaiko emocijos atspindi patirtą stresą, o ne sąmoningą intenciją nepagrįstai apkaltinti gimdytoją. Iš anksčiau aptartų duomenų matyti, jog visi iš karto po įvykio su mergaite bendravę liudytojai patvirtino, kad mergaitė jiems nurodė, jog mama prieš ją smurtavo, taip mergaitė aiškino ir ją apžiūrėjusiems gydytojams. O tai, kad ne visi liudytojai matė, kad mergaitei buvo padaryti sužalojimai, priešingai apeliantės tvirtinimui, neleidžia daryti išvados, kad jų parodymai yra prieštaringi. Apklausti liudytojai, išskyrus S. Š. ir T. L., teigė, jog jiems neatrodė, kad mergaitė meluoja, nes ji buvo susijaudinusi ir išsigandusi, o tokia vaiko būsena, kaip konstatuota minėtoje eksperto išvadoje, atspindi patirtą stresą, o ne sąmoningą intenciją nepagrįstai apkaltinti gimdytoją. Tai paneigia liudytojų S. Š. ir T. S. abejones dėl galimo mergaitės melo. I. M. versiją, kad dukrai konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti jai siuntant su broliu (nurodė, kad broliukas ją „sukandžiojo“), taip pat jai kepant keksiukus ir nusideginat ranką, o kraujas iš nosies jai bėgdavo be priežasties, paneigia teismo apklausto eksperto parodymai apie tai, kad jokie nudegimai ar įkandimų žymės mergaitei nebuvo konstatuoti. Tai, jog, kaip nurodoma apeliantės skunde, ji pirma pranešė policijai apie dukros dingimą, jos kaltės smurtavus prieš savo mažametę dukrą nepaneigia, nes, kaip minėta, mergaitė iš namų išbėgo apsirengusi ne pagal sezoną, avėdama šlepetėmis, be to, ji neturėjo telefono ir neradusi nuovadoje policijos pareigūnų, prašė praeivės duoti telefoną paskambinti policijai dėl mamos prieš ją pavartoto smurto. Tiek mergaitę prie policijos nuovados matę liudytojai, tiek pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai patvirtino, kad mergaitei iš nosies bėgo kraujas, rankoje ji turėjo kruviną servetėlę ir jiems, be kita ko, nurodė, kad mama jai sudavė delnu per veidą ir jai pradėjo iš nosies bėgti kraujas.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog I. M. kaltė dėl nežymaus mažametės dukros G. R. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Akivaizdu, jog kilus I. M. ir jos dukros G. R. konfliktui, mama prieš savo dukrą smurtavo, padarydama dukrai G. R. specialisto išvadoje konstatuotą sužalojimą. Ši I. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes ji mušdama nežymiai sužalojo savo mažametę dukrą.

Priešingai nei teigia apeliantė, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistosios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes padarė išsamiai įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent I, M., pavartodama fizinį smurtą prieš savo mažametę dukrą G. R., ją sužalojo, padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nuteistosios parodymus ir juos vertino kaip I. M. pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai, ją paneigia anksčiau aptartų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime, teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistoji, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip nepagrįstai teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.