Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-492-275/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-20
Bylos Nr.: 2A-492-275/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-08718-2010-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
Ieškovas: S. K.
Atsakovas: AB DnB NORD bankui

Kategorijos

42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
63.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-492-275/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08718-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 42.1; 42.11.1; 63.1; 63.2; 63.3.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl kreditavimo sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766 bendrosios dalies 40 p. nustatyta sąlygą ir ją išdėstyti taip: už laiku negrąžintą kreditą kredito gavėjas bankui pareikalavus įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,02 % dydžio į palūkanas įskaičiuotinus delspinigius nuo laiku nesumokėtos kredito sumos, o šį sutarties 40 p. redakcija įsigalioja 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766 bendrosios dalies 57 p nustatyta tvarka ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą kildino iš 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766. Nurodė, kad 2007-10-16 pasirašė su atsakovu sutartį prisijungimo būdu vartojimo reikmėms, o įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštu Nr. 01120070029888, 2007-10-22 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, atsakovui įkeitė 0,8700 ha ploto žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas AB DnB NORD bankas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-01-04 pakartotiniu pareiškimu Nr. 30.56.17/6799 dėl priverstinio skolos išieškojimo prašė, priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą 0,8700 ha ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), ir išieškoti 134 084,69 EUR negrąžinto kredito skolą, 4 842,28 EUR nesumokėtų palūkanų, 6 138,52 EUR delspinigių, iš viso 145 065,49 EUR, 131 Lt žyminio mokesčio, o taip pat 5 % dydžio įstatymines palūkanas nuo visos 145 065,49 EUR negrąžintos sumos nuo pareikšimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas hipotekos skyriaus 2010 m. sausio 7 d. nutartimi Nr. 1545V/2009 tenkindamas AB DnB NORD banko pakartotinį pareiškimą nutarė, išieškoti skolą nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą, ir priverstinai parduoti iš varžytinių atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 0,8700 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o apie įvykdymą nedelsiant pranešti hipotekos skyriui: pateikti turto pardavimo aktą ir gautas lėšas pervesti į teismo hipotekos skyriaus depozitinę sąskaitą. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs atskirąjį skundą ir jo netenkindamas 2010-06-29 nutartimi nustatė, kad bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, tai atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teistumo, o ginčai bet kurioje hipotekos stadijoje tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Todėl kai kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės, netesybų, jų dydžio, šie klausimai sprendžiami ieškinio teisenos tvarka.

Atsakovas be skolos ir palūkanų, reikalauja priteisti delspinigius. Atsakovas sutarties 40 p. pagrindu nepagrįstai reikalauja mokėti ir palūkanas ir delspinigius pilna apimtimi, nes įstatymas numato, kad delspinigiai turi būti įskaičiuojami į palūkanas. Nors atsakovas kreipdamasis į hipotekos teisėją konkrečių skaičiavimų ir nepateikė (nenurodė nei nuo kokių sumų, nei už kokius laikotarpius yra skaičiuojamos pradelstos palūkanos ir delspinigiai, kurie išreikalautini šioje byloje), tačiau iš Vilniaus miesto l apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-11-24 nutarties Nr. 1545/2009 matyti, kad 2009-11-24 nesumokėtų delspinigių suma buvo 958,99 EUR, o po pusantro mėnesio jau 6 138,52 EUR, t.y. delspinigiai išaugo daugiau nei šešis kartus, dėl ko jie laikytini aiškiai per dideli ir teismo mažintini iki protingų 0,02 % už kiekvieną uždelstą dieną, tai šiuo atveju iki 1 534,63 EUR, o kadangi kreditoriaus nuostoliai, t.y. palūkanos yra didesni už delspinigius, tai jie ir įskaitytini į palūkanas, kas pakeitus 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766 bendrosios dalies 40 p. numatyta sąlygą ir sudarytų ieškinio sumą, t.y. banko nepagrįstai priskaičiuotą 6 138 52 EUR sumą. Ieškovė su tokia 2007-10 16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766 bendrosios dalies 40 p. banko nustatyta sąlyga, dėl jos pakeitimo šalių susitarimu kreipėsi į atsakovą su 2010-07-01 pasiūlymu atitinkamai sutarties sąlygą pakeisti, tačiau atsakovas į tai apskritai neatsakė, todėl buvo priversta kreiptis į teismą. Atsakovas 2009-09-29 raštu informavo, jog neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų kreditavimo sutartis bus vienašališkai nutraukta. Atkreipia dėmesį, kad nekilnojamojo turto neturi, nes jis visas priklauso bankams, gauna minimalų darbo užmokestį. Ieškovės S. K. atstovas advokatas J. K. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog ieškovei pasirašius kreditavimo sutartį pagal atsakovo iš anksto parengtas sutarties sąlygas, ieškovė jų pakeitimo įtakoti negalėjo, todėl pripažintina, kad ši sutartis yra teisinio reguliavimo atžvilgiu kaip vartojamoji sutartis. Atsakovas yra bankas, tai yra kredito paslaugų tiekėjas su daugiametėmis tradicijomis, ieškovė fizinis asmuo, todėl šiuo atveju ieškovės atžvilgiu taikytinos paslaugų sutarties nuostatos. Sutartis buvo sudaryta po to, kai ieškovė kreipėsi į banką dėl kredito gavimo, pagal jai pasiūlytas standartines sąlygas ji sutartį pasirašė. Ieškovė negalėjo įtakoti šios sutarties koregavimo. Sutarties bendrosios dalies 40 p. ieškovė ginčija, kur numatyta, jog už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas bankui palūkanas, įmokas kredito gavėjas įsipareigoja mokėti delspinigius, nes sąlyga nėra aiški.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.228 str. 1-2 d. nustato, jog šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą; teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlyga ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Įvertinęs bylos įrodymus teismas atmetė ieškovės argumentus, kad kreditavimo sutarties 40 punkto nuostatose yra įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 str.). Pati kreditavimo sutartis pagal savo pobūdį lemia tai, kad daugiau pareigų vykdant sutartį tenka kredito gavėjui. Todėl vien ta aplinkybė, kad už sutarties pažeidimą delspinigiai yra nustatyti tik kredito gavėjai, nepatvirtina, jog sutartyje yra akivaizdžiai neproporcingai paskirstytos šalių teisės ir pareigos. Kredito davėjas savo pareigą pervesti suteikto kredito sumą yra įvykdęs ir ieškovė savo teisių pažeidimo su šia aplinkybe nesieja, t.y. teismo neprašo nustatyti sutartinių netesybų atsakovui. Sutartinėmis netesybomis šalys siekia apibrėžti galimus patirti nuostolius, be to, sutarties šalis, kurios naudai nustatytos netesybos, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti realiai patirtus nuostolius. Tiek įstatyme (CK 6.258 str. 3 d.), tiek ir teismų praktikoje pripažįstama, kad šalių susitarimu nustatytos sutartinės netesybos negali būti mažinamos labiau, nei realiai patirti sutarties šalies nuostoliai. Vertindamas, ar nustatytas delspinigių dydis 0,08 proc. gali būti laikomas nesąžiningu, neatitinkančiu protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, teismas atsižvelgė į šios konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, kredito tikslą, šalims tenkančią riziką patirti nuostolius. Motyvavo, kad iš kreditavimo sutarties specialiosios dalies, kurios sąlygos buvo aptartos individualiai su ieškove, matyti, jog pagal šalių susitarimą suteiktas kreditas nėra laikomas vartojimo kreditu (sutarties specialiosios dalies 13 punktas). Suteikto kredito paskirties ieškovė neatskleidė, teismo posėdžiuose nedalyvavo, o ieškovės atstovas konkrečių kredito paėmimo aplinkybių nepaaiškino, išskyrus tai, kad iš kredito ieškovė įsigijo įkeistą žemės sklypą, galimai turėdama tikslą ateityje jį parduoti. Teismo vertinimu, tai rodo, kad kreditą ieškovė panaudojo komerciniais tikslais. Atsižvelgęs į didelę kredito sumą ir į tai, kad kreditas buvo užtikrintas nekilnojamojo daikto įkeitimu, teismas sprendė, kad kreditas nebuvo skirtas ieškovės vartojimo poreikiams tenkinti. Tai lėmė didesnę sandorio riziką ir galimybę atsakovui patirti didesnius nuostolius. Todėl sutartyje nustatytas delspinigių dydis iš esmės atitinka galimą tokio sandorio riziką ir kredito davėjo galimus patirti nuostolius. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad kredito davėjo komercinė veikla yra susijusi su pinigų skolinimu už palūkanas, o šiuo atveju nustatytas delspinigių dydis – 0,08 proc. už dieną (kas atitinka 29,2 proc. metinių palūkanų) iš esmės gali būti vertinamas kaip atsakovo negautos pajamos dėl to, kad ieškovės negrąžintos pagal sutartį kredito įmokos ir nesumokėtos palūkanos nebuvo panaudotos atsakovo komercinėje veikloje. Teismas konstatavo, kad nustatytas delspinigių dydis nėra aiškiai neatitinkantis realiai atsakovo patirtų nuostolių ir todėl negali būti laikomas nesąžiningu ar neteisingu. Ieškovė neteisingai aiškina teismų praktiką, teigdama, kad delspinigių dydis visais atvejais negali būti didesnis nei 0,02 proc. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad kreditavimo sutartyje nustatytas delspinigių dydis savaime rodo nesąžiningą atsakovo verslo praktiką. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė sudarydama sutartį derėjosi ar ketino derėtis dėl delspinigių dydžio bei jų skaičiavimo ir kad ieškovė nesutikdama su tokia sutarties nuostata neturėjo galimybės rinktis kitos kredito įstaigos. Kaip matyti, dėl delspinigių dydžio pakeitimo ieškovė kreipėsi į atsakovą tik 2010-07-01, t.y. praėjus 9 mėnesiams po to, kai kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir kai atsakovas realiai paskaičiavo netesybas bei nukreipė jas išieškojimui iš įkeisto turto. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad po kredito suteikimo pati ieškovė iš esmės padidino kredito negrąžinimo riziką iš kitų kredito įstaigų paimdama pildomą kreditą daugiau kaip 1 000 000 Lt sumoje. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 punkto nuostata yra netikėta (siurprizinė) dėl to, kad pagal šį sutarties punktą delspinigiai skaičiuojami ne tik nuo negrąžinto kredito, bet ir nuo nesumokėtų palūkanų, ir kad delspinigiai neįskaičiuojami į palūkanas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokia nuostata nėra įprasta kreditavimo sutartyse. Be to, teismas nenustatė, kad tokia nuostata prieštarautų įstatymo reikalavimams. Minėtame kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 p. nurodytos palūkanos yra materialios mokėjimo palūkanos, kurios iš esmės atitinka paskolintų pinigų kainą, todėl šios palūkanos pagal savo paskirtį nėra nei nuostoliai, nei netesybos, o atsakovo reikalavimas sumokėti šias palūkanas ir delspinigius nereiškia, kad atsakovas reikalauja ir realiai patirtų nuostolių ir sutartinių netesybų. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovas reikalauja įvykdyti sutartį (grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas už jo naudojimą) bei sumokėti sutartines netesybas (delspinigius). Civilinio kodekso 6.258 str. 2 d. nustato, kad jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminus. Taigi atsakovo reikalavimai yra pagrįsti ir atitinka įstatymą. Ieškovė gindama savo teises neteisingai aiškina Civilinio kodekso 6.73 str. bei Civilinio kodekso 6.258 str. 2 d. nuostatas. Tuo pačiu tai reiškia, kad prašoma pakeisti sutarties 40 p. nuostata ieškovei yra netikėta, todėl kad ji neteisingai supranta įstatymą, o ne todėl kad tokios nuostatos ji negalėjo protingai tikėtis. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka Civilinio kodekso 6.185 str. 1 d. numatytų sąlygų, dėl kurių sutarties nuostata galėtų būti pakeista kaip netikėta ir pažeidžianti sutarties šalių lygybės bei interesų pusiausvyros principus. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad netesybos turėtų būti peržiūrėtos pakeitus sutarties 40 p. nuostatas ir sumažinus delspinigių dydį, bei nustačius taip, jog delspinigiai būtų įskaitomi į palūkanas. Teismas nurodė, kad netenkinus ieškovės reikalavimo pakeisti sutartį, nėra pagrindo svarstyti šį ieškovės prašymą. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad atsakovas apskaičiavo palūkanas nuo palūkanų. Ieškovas pagal įstatymą turi teisę reikalauti tiek palūkanų už naudojimąsi kreditu, tiek ir procesinių palūkanų (CK 6.874 str.). Iš pateiktos skolos apskaičiavimo pažymos, yra akivaizdu, kad nuo 2009-11-19 ieškovei apskaičiuotų netesybų suma ženkliai padidėjo dėl to, jog nuo šios datos kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir pagal sutarties 45 punkto nuostatas atsakovas įgijo teisę skaičiuoti delspinigius ne tik nuo uždelstų įmokų (negrąžinto kredito bei nesumokėtų palūkanų), bet nuo visos negrąžinto kredito sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t.y. ieškovės ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

Nurodo, kad atsakovui nepateikus paruošiamųjų procesinių dokumentų, ieškovė teismo prašė priimti sprendimą už akių. Atsakovas kelis kartus prašė teismo pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti ir teismas nemotyvuotai šiuos prašymus tenkino. Atsiliepimą į ieškinį atsakovas pateikė 2010-10-11, t.y. praleidęs terminą 6 dienas, tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik kad nepriėmė ieškovės prašomo teismo sprendimo už akių, bet ir apskritai apie tai nutylėjo ir nepasisakė. Tai yra grubus bei esminis civilinio proceso įstatymo pažeidimas, kuris neabejotinai patvirtina teisėjo šališkumą ieškovės atžvilgiu, dėl ko toks teismo sprendimas naikintinas. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas yra bankas su daugiametėmis kredito paslaugų teikimo tradicijomis, o ieškovė yra fizinis asmuo, todėl šiuo atveju pagal Civilinio kodekso 6.716 str. nuostatas, taikytinos ir Civilinio kodekso 6.188, 6.350-6.370 straipsnių taisyklės bei laikytina, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė vartojimo sutartiniai santykiai, juolab, kad kredito paskirtis yra vartojimo reikmėms, dėl ko atsakovui teikiant paslaugas turi būti taikomi ir padidinto atidumo, profesionalumo reikalavimai, nes jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus, o paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.256 str. 3 d., 6.718 str. 1 d.). Nagrinėjant šį ginčą taikytinas ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kurio 6 str. apibrėžiant sąžiningos verslo praktikos principą, nurodoma, jog pardavėjai ir paslaugų teikėjai, siūlydami įsigyti ir teikdami prekes ir paslaugas vartotojams, privalo laikytis sąžiningos verslo praktikos. Prekės ir paslaugos turi būti siūlomos taip, kad vartotojui būtu aiškus pasiūlymo komercinis pobūdis. Kadangi šio teisinio reguliavimo pirmosios instancijos teismas visiškai netaikė, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 p. nurodytos palūkanos nėra nei nuostoliai, nei netesybos, o atsakovo reikalavimas sumokėti šias palūkanas ir delspinigius nereiškia, kad atsakovas reikalauja ir realiai patirtų nuostolių ir sutartinių netesybų. Tai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tokių kategorijų kaip palūkanos, netesybos ir/ar nuostoliai neskiria ir jas painioja, juolab, kad teismas spręsdamas ir delspinigių dydžio klausimą, juos perskaičiuoja į palūkanas, bet visais atvejais jas išskirtinai painioja būtent tik banko naudai, dėl ko nebelieka jokios abejonės teismo šališkumu ieškovės atžvilgiu. Atsakovo veiksmai, kai jis sutarties 40 p. nuostatos pagrindu, delspinigius skaičiuoja ir už laiku negrąžintą kreditą ir už nesumokėtas bankui palūkanas, laikytini nesąžiningais (CK 6.4 str., 6.158 str.), nes delspinigiai skaičiuotini tik nuo negrąžinto kredito sumos, ir kurie įskaičiuotini į priskaičiuotas palūkanas, kadangi Civilinio kodekso 6.256 str. 2 d. numato, kad asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinio kodekso 6.261 str. numato, kad palūkanos yra laikomos minimaliais nuostoliais. Civilinio kodekso 6.73 str. 1 d. numatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, tai netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Šio straipsnio komentare pasisakoma, kad jeigu kreditorius dėl prievolės pažeidimo patiria nuostolių, tai išieškotos netesybos visais atvejais įskaitomos į nuostolius, o Civilinis kodeksas numato tik vieną netesybų rūšį - įskaitines netesybas (CK 6.73 str.). Tokia taisyklė numatyta ir Civilinio kodekso 6.258 str. 2 d., todėl darytina pagrįsta išvada, kad AB DnB NORD bankas tokio sutarties bendrosios dalies 40 p. pagrindu nepagrįstai reikalauja iš ieškovės mokėti ir palūkanas, ir dvigubus delspinigius pilna apimtimi, nes delspinigiai turi būti įskaičiuojami į palūkanas, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų byloje surinktų įrodymų visiškai nevertino ir dėl jų net nepasisakė, o įvardintų teisės normų apskritai netaikė, visiškai netinkamai taikė atskirai paimtas Civilinio kodekso 6.185 str. 1 d., 6.228 str., 6.258 str. 3 d. nuostatas, dėl ko ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Kaip matyti iš 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766, pagal atsakovo pasiūlytas sutarties standartines sąlygas vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, t.y. delspinigiai ir baudos yra numatytos tik kredito gavėjui, o bankui ne, todėl tokia atsakovo 2007-10-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-766, 40 p. nustatyta sąlyga ir numatytas 0,08 % delspinigių dydis, teismo ir pripažintina kaip nesąžininga ir pažeidžianti šalių lygybės bei teisių ir pareigų pusiausvyrą, prieštaraujanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, dėl ko ir keistina (CK 6.185 str., 6.186 str., 6.188 str.) mažinant sutartimi numatytus delspinigius iki 0,02 % ir skaičiuotinus ne nuo laikų nesumokėtos sumos, o nuo negrąžinto kredito sumos, juos įskaičiuojant į priskaičiuotas palūkanas, o keičiant kreditavimo sutartį ir mažinant ja numatytų delspinigių procentinę dalį taip pat įvertintina ir paskolos suma, kuri šiuo atveju yra apie pusės milijono dydžio, nes ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš skolos apskaičiavimo pažymos - skolos grafiko akivaizdu, jog nuo 2009-11-19 ieškovei apskaičiuotų netesybų suma ženkliai padidėjo, t.y. 2009-11-24 nesumokėtų delspinigių suma buvo 958,99 EUR, o po pusantro mėnesio jau 6 138,52 EUR, t.y. delspinigiai išaugo daugiau nei šešis kartus, dėl ko jie ir pripažintini aiškiai per dideli ir teismo mažintini (CK 6. 73 str. 2 d.) iki protingų 0,02 % už kiekvieną uždelstą dieną.

Atsakovas AB DnB NORD bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą nepakeistą, ieškovės S. K. pareikštą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp banko ir ieškovės sudaryta 2007-10-16 kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-766, pagal kurią bankas ieškovei (kredito gavėjai) suteikė 141 913,81 EUR kreditą vartojimo reikmėms su kintama metine palūkanų norma terminui iki 2022-09-30, prievolių bankui įvykdymą užtikrinant žemės sklypo įkeitimu, nėra vartojimo kreditas. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, jog kredito lėšos buvo panaudotos vartojimo poreikių tenkinimui, bet priešingai ieškovės atstovas teismo posėdyje, atsakant į teismo užduotą klausimą, patvirtino, kad kredito lėšas ieškovė ketino panaudoti komerciniais tikslais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė su banku sudarė kreditavimo sutartį dėl didelės kredito sumos – 490 000 Lt, analogiško pobūdžio sutartis ieškovė yra sudariusi ir su kitomis kredito įstaigomis, ką patvirtina nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės, jog iš kitų kredito įstaigų ieškovė yra gavusi daugiau kaip 1 000 000 Lt kreditų lėšų, ieškovės atsakingumas ir rūpestingumas, sudarant kreditavimo sutartį bei ją vykdant, turi būti vertinamas pagal aukštesnius standartus nei fizinio asmens vartotojo. Ieškovė nepateikė duomenų, jog bankas, sudarant kreditavimo sutartį, buvo nesąžiningas ieškovės (kredito gavėjos) atžvilgiu, nuslėpė ar nesuteikė jos reikalaujamos informacijos apie kreditavimo sąlygas (CPK 178-179 str.). Dėl šių priežasčių ieškovė neįrodė nei kreditavimo sutarties sąlygų nesąžiningumo, nei jų „siurprizinio“ pobūdžio, galiausiai ir pagrindų kreditavimo sutarčių sąlygų keitimui. Ne pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, o ieškovė apeliaciniame skunde painioja palūkanų, netesybų (delspinigių) bei nuostolių kategorijas, jų paskirtį bei apskaičiavimo ypatumus. Civilinio kodekso 6.210 str., 6.261 str. numatytos palūkanos už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą, atliekančios kompensacinę už kreditoriaus dėl paskolos sutarties neįvykdymo laiku patirtus nuostolius funkciją, negali būti tapatinamos su mokėjimo funkciją atliekančiomis palūkanomis (CK 6.872 str. 1 d.), kurios numatytos kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 p. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtu nuostolių dydžio, nes sutartimi sulystos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Nuostoliai pagal Civilinio kodekso yra platesnė sąvoka nei delspinigiai ir Civilinio kodekso 6.258 str. 2 d. reglamentuota, kad tuo atveju, jei reiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Ieškovė neįrodė, jog egzistuoja pagrindas mažinti kreditavimo sutartyje numatyto dydžio netesybas - delspinigius. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2007-11-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007 konstatavo, jog ta aplinkybė, jog eilėje nutarčių buvo priteistini 0,02 proc. dydžio delspinigiai nereiškia, jos yra suformuota Lietuvos teismu praktika mažinti netesybas iki 0,02 proc. dydžio. Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011). Nors ieškovė ir kaltina pirmosios instancijos teismą šališkumu, tačiau šių savo teiginių neįrodo. Vien faktas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą nėra įrodymas, jog teismas buvo šališkas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Dėl sprendimo už akių nepriėmimo

Ieškovė nurodo, kad teismas nemotyvuotai tenkindavo atsakovo prašymus pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, nepriėmė sprendimo už akių, apie tai nieko nepasisakė, tačiau nenurodo argumentų, kodėl, jos nuomone, nėra pagrįsti teismo motyvai, nurodyti 2010 m. rugsėjo mėn. 30 d. teismo nutartyje ( b.l.43), kuria buvo pratęstas terminas atsakovui pateikti atsiliepimą į ieškinį iki 2010-10-05 d. ir teismo nutartyje, priimtoje 2010 m. spalio mėn. 30 d. ( b.l.46) , kuria buvo pratęstas terminas atsakovui pateikti atsiliepimą į ieškinį iki 2010 m. spalio mėn. 15 d. Teismas atsižvelgė į prašymuose nurodytus motyvus - jog reikalingas papildomas laikas būtinų dokumentų pagal ieškinį surinkimui ir jų analizei, jog ieškinyje keliami sudėtingi klausimai. Iš nutarčių teksto matyti, kad teismas pratęsė nustatytą 2010-09-14 pranešime ( b.l.30) 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti ir dėl to, kad buvo nustatytas minimalus terminas, kuris numatytas CPK 142 straipsnio 1 dalyje, atsiliepimui pateikti. Tai, kad gali būti nustatytas iki 30 dienų terminas atsiliepimui pateikti, o teismo buvo parinktas minimalus terminas, tai buvo pagrindu tenkinti atsakovo prašymus dėl termino pratęsimo. Šie bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog ieškovė nepagrįstai teigia apeliaciniame skunde, jog teismas nemotyvuotai tenkindavo atsakovo prašymus dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo. Pripažinus, kad teismas pagrįstai priėmė atsakovo atsiliepimą į ieškinį, nes jis buvo pateiktas nustatytu terminu – 2010 m. spalio mėn. 11 d., o terminas atsiliepimui pateikti baigėsi 2010 m. spalio mėn.15d, teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl ieškovės ieškininiame pareiškime nurodyto prašymo – atsakovui nepateikus paruošiamųjų procesinių dokumentų, priimti sprendimą už akių. Pripažinus, kad teismas pagrįstai pratęsė terminus atsakovui atsiliepimui pateikti, atmestinas ieškovės skundo argumentas dėl teismo šališkumo ieškovės atžvilgiu.

Dėl atsakovo, kaip paslaugų teikėjo, netinkamai suteiktos paslaugos ir sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi

Pirmosios instancijos teismas byloje taikė ir aiškino CK 6.204 , 6.223 straipsnio 2 dalies, CK 6.185 straipsnio 1 dalies, 6.186, 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio pagrindą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas turėjo taikyti ir CK 6.716 straipsnio nuostatas. Nei pradiniame ieškinyje, nei patikslintame ieškininiame pareiškime ieškovė nebuvo nurodžiusi, jog ieškinys turi būti tenkinamas taikant šios normos nuostatas, todėl teismui neatsirado pareigos nurodyti argumentus, kodėl byloje netaikytina ši teisės norma. CK 6.716 straipsnio „ Paslaugų sutarties samprata“ normos reglamentuoja atlygintinų paslaugų teikimo santykius, ieškovei nenurodžius, kuri šio skyriaus nuostata turėjo būti taikoma jos atžvilgiu, nėra pagrindo daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti, bet netaikė šios teisės normos.

Ieškovė teigia, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikomos CK 6.188 straipsnio taisyklės, tačiau nenurodo, kurio iš šiame straipsnyje nurodytų taisyklių normos turi būti taikomos ir dėl to ieškinys tenkinamas. Šiame straipsnyje numatyta, kokiais atvejais vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, tačiau ar ieškovės sudarytos kreditavimo sutarties sąlygos buvo nesąžiningomis ir dėl to pripažintinos negaliojančiomis, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi ieškovė reikalavo pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, o ne pripažinti jas negaliojančiomis, kaip nesąžiningas.

Kredito sutartis, dėl kurios pakeitimo kreipiasi ieškovė, priskirtina prie vartojimo sutarčių, nes Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 7 punkte nurodyta, jog 141 913,81 EUR kreditas suteikiamas vartojimo reikmėms. Tai, kad šios sutarties 13 punkte nurodyta, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, leidžia daryti išvadą, kad šiai sutarčiai netaikomos CK XLIII skyriaus Trečiojo skirsnio „ Vartojimo kreditas“ nuostatos, tačiau kitos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios vartotojo ir paslaugos teikėjo santykius, gali būti taikomos, nagrinėjant ginčą tarp kreditą vartojimo reikmėms gavusio ir jį suteikusio asmens. Tai, kad sutartyje buvo numatyta, jog kreditas suteikiamas vartojimo reikmėms, leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių nesusiklostė komercinio kreditavimo santykiai, ir šiai sutarčiai netaikytinos CK XLIII antrojo skirsnio „ Kreditavimas“ nuostatos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog suteikto kredito paskirties ieškovė neatskleidė, teismo posėdžiuose nedalyvavo, o ieškovės atstovas konkrečių kredito paėmimo aplinkybių nepaaiškino, išskyrus tai, kad iš kredito ieškovė įsigijo įkeistą žemės sklypą, galimai turėdama tikslą ateityje jį parduoti. Teismas įvertino, kad tai rodo, jog kreditą ieškovė panaudojo komerciniais tikslais. Pripažintina, kad ta aplinkybė, jog ieškovė galimai gautą kreditą naudojo ne vartojimo reikmėms, o komerciniais tikslais, t.y. ne tuo tikslu, kurį nurodė kredito davėjui, ši aplinkybė nėra reikšminga byloje, nes visais atvejais paskolą teikiantis bankas privalo veikti sąžiningai, protingai ir teisingai tokia jo, kaip kreditoriaus pareiga, numatyta CK 6.4 straipsnyje, nepriklausomai nuo to, ar kreditas suteikiamas vartojimo reikmėms, ar komerciniais tikslais. Ieškovė nurodo, kad atsakovo nesąžiningumas, šalių lygybės bei teisių ir pareigų pusiausvyros principo pažeidimas pasireiškė tuo, kad kredito sutartyje buvo numatyta sąlyga, įpareigojanti ieškovę mokėti 0,08 procento delspinigių. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, nes, sudarant sutartį, kuria ieškovė skolinosi 141913,81 EUR , tikėtina, ji turėjo galimybę vykdyti sutarties sąlygas, t.y. mokėti kiekvieną mėnesį mokėjimo grafike nurodomą grąžintiną kredito sumą, o nesumokėjusi laiku, mokėti 0,08 procentų dydžio delspinigius. Patikslintame ieškininiame pareiškime ieškovės atstovas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nekilnojamojo turto neturi, nes iš 2009-11-24 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutarties ( b.l.19) matyti, jog kredito sutarties įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovės turtas - 0,8700 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai, kad turtas įkeistas bankui, nereiškia, kad jo nebeturi nuosavybėje ieškovė. Taigi, ieškovei nepateikus duomenų, kad dėl jos blogos turtinės padėties jau sutarties sudarymo metu – 2007-10-16 , ar vėliau, numatymas jai, kaip skolininkei, pareigos mokėti 0,08 procento delspinigius, buvo sąlyga, prieštaraujančia sąžiningumo, teisingumo kriterijams, ieškovės reikalavimas šiuo pagrindu buvo atmestas pagrįstai. Be to, šioje byloje ieškovės reikalavimas pakeisti sutartį, nustatant 0,02 procento delspinigius, įskaičiuotinus į palūkanas, ir skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos kredito sumos, nebuvo grindžiamas pablogėjusia jos turtine padėtimi, sutarties vykdymo laikotarpiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenurodė argumentų dėl to, ar bankas pagrįstai atsisakė keisti sutartį. Tai, kad ieškovės pasiūlyme bankui keisti kreditavimo sutartį ( b. l. 7) jos keitimo pagrindu nurodyta tai, jog sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, nenumatymas delspinigių įskaičiavimo į priskaičiuotas palūkanas bei delspinigių skaičiavimas ne nuo negrąžinto kredito, bet ir nuo negrąžintų palūkanų sumos, yra nesąžiningomis, pažeidžiančiomis šalių lygybės ir teisių bei pareigų pusiausvyrą sąlygomis, prieštaraujančiomis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, leidžia daryti išvadą, kad šiuo pagrindu bankas pagrįstai atsisakė keisti sutartį. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl to, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo tik 2010-07-01, t.y. praėjus 9 mėnesiams po to, kai sutartis jau buvo nutraukta, ieškinys atmestinas, pagrįsta, nes keičiama gali būti tik galiojanti, vykdoma sutartis.

Dėl dvejopo pobūdžio palūkanų

Pagal Civilinio kodekso 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d.). Tuo tarpu Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalimi numatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Civilinis kodeksas numato dvejopo pobūdžio palūkanas, o būtent, palūkanas kaip netesybas (CK 6.210 str.) bei palūkanas kaip atlygį už naudojimąsi kreditu (CK 6.872 str. 1 d.) (LAT 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005). Nagrinėjamu atveju sutartimi šalys susitarė dėl ieškovės pareigos mokėti palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu, vadinasi, sutartimi nustatytos palūkanos neatlieka netesybų funkcijos. Tuo tarpu delspinigių paskirtis yra išskirtinai susijusi tik su netesybų institutu (CK 6.71 str.). Ieškovės argumentai, kad delspinigiai įskaitytini į palūkanas, kaip atliekantys tą pačia funkciją, yra neteisingi. Pagal ieškovės prašomo sutarties sąlygos pakeitimo turinį, netesybos būtų skaičiuojamos tik nuo negrąžinto kredito sumos. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai turi teisę skaičiuoti delspinigius nuo palūkanų, ir palūkanas nuo palūkanų, kas yra neteisėta Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Minėtoje teisės normoje nurodyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sutarties šalys kredito sutarties bendrosios dalies 40 punktu susitarė, kad ieškovė moka delspinigius už laiku negrąžintą kreditą ir nesumokėtas palūkanas. Sprendžiant iš sutarties turinio, pradelsti mokėjimai yra kredito įmokos ir palūkanos už naudojimąsi kreditu. Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas yra susijęs su palūkanų kaip netesybų institutu, tuo tarpu sutartimi numatytos palūkanos neatlieka netesybų funkcijos. Civilinio kodekso normos nenumato draudimo skaičiuoti delspinigius nuo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumų (CK 6.872 str. 1 d.). Sutarties 40 punkto sąlyga, nustatanti ieškovės pareigą mokėti netesybas nuo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumų, nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, todėl yra teisėta.

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-479-275/2012, išnagrinėjęs ieškovės S. K. ieškinį analogišku pagrindu ir dėl analogiško dalyko, pareikštą kitam atsakovui - AB „Swedbank“, 2012 m. kovo mėn. 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo mėn. 15 d. sprendimą. Šioje byloje ieškovei S. K. buvo suteiktas 288 027,10 EUR kreditas gyvenamojo namo su žemė sklypu pirkimui, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovės turtinė padėtis kredito gavimo momentu buvo gera, nes jai buvo suteikti dviejų atskirų bankų pakankami dideli kreditai. Teismas turi pareigą vienodai nagrinėti analogiškas bylas, todėl ir tuo argumentu, kad yra įsiteisėjęs apygardos teismo sprendimas tapačioje byloje, skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita KisielienėDanutė KutrienėVidas Stankevičius