- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- e2-12048-595/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06557-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- UAB „J. R. vairavimo mokykla“
- Atsakovas
- ADB Compensa Vienna Insurance Group Lietuvos filialui
- Trečiasis asmuo
- B. D.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „J. R. vairavimo mokykla“ ieškinį atsakovui ADB Compensa Vienna Insurance Group Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo B. D..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 623,79 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteisto sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2017-12-01 įvyko eismo įvykis tarp ieškovui nuosavybės teise priklausančio automobilio, vairuojamo J. R. ir trečiam asmeniui B. D. nuosavybės teise priklausančio automobilio. Ieškovo automobiliui pajudėjus iš parkavimo vietos, trečiasis asmuo neatsargiai atidarė automobilio dureles ir kliudė ieškovo judantį automobilį. Šio eismo įvykio metu buvo padaryta žala ieškovo automobiliui. Trečiasis asmuo pripažino savo atsakomybę dėl eismo įvykio ir sukeltos žalos. Trečio asmens automobilis buvo apdraustas valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi sudaryta su atsakovu. Ieškovas po eismo įvykio kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo. Atsakovui pradėjus administruoti žalos bylą buvo nustatyta, jog ieškovo automobilio remontas kainuos 623,79 Eur. 2018-01-10 atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo nurodė, jog 2017-12-01 įvykis tarp ieškovo ir trečiojo asmens automobilių nelaikytinas eismo įvykiu pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, kadangi trečiojo asmens automobilis stovėjo. Dėl šios priežasties, atsakovas nurodė, jog minėtas įvykis nėra draudžiamasis ir atsakovui nekyla pareiga atlyginti ieškovo patirtų nuostolių. Ieškovas nesutinka su šia atsakovo pozicija ir nurodo, kad kas laikytina eismo įvykiu (tuo pačiu draudžiamuoju eismo įvykiu), turi būti nustatyta ne pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, o pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri kodifikuoja ne vieną Europos Sąjungos direktyvą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civiline atsakomybe ir kurios pagrindu yra priimtas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau tekste – TPVCADĮ), bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką aiškinant minėtą direktyvą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje nurodė, jog atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką aiškinant minėtą direktyvą, tam, kad įvykis būtų laikomas transporto eismo įvykiu ir patektų į direktyvų taikymo sritį, nebūtina, jog jo metu transporto priemonės variklis būtų įjungtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-44-1075/2018, 34 pastraipa). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, jog transporto priemonės (ne)judėjimo faktas (jos stacionarumas ar mobilumas) negali būti aiškinamas, kaip galintis riboti įvykio, kuriame ji dalyvavo, nepriskyrimą draudžiamiesiems įvykiams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog bet koks transporto priemonės panaudojimas pagal jai įprastą funkciją patenka į ,,transporto priemonių eismo“ sąvoką. Trečiasis asmuo ir ieškovas eismo įvykio metu naudojo automobilius pagal jų paskirtį, ieškovas pajudėjo iš vietos, kai tuo tarpu trečiasis asmuo atidarė automobilio dureles. Dėl šių priežasčių, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, laiko, jog minėtas eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju eismo įvykiu pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl ko atsakovui kyla pareiga, kaip trečiojo asmens transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikui, atlyginti žalą, kurią patyrė ieškovas dėl eismo įvykio.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti (e. b. l. 34-36). Atsiliepime nurodoma, kad jam nekyla prievolė atlyginti ieškovo žalą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, o prievolė atlyginti žalą kyla B. D. bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Automobilis Toyta Yaris sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuotoja išjungė variklį ir ruošėsi išlipti, tai įrodo, kad šios priemonės valdytoja buvo tinkamai baigusi kelionę. Byloje nėra duomenų, paneigiančių tai, kad automobilis Toyta Yaris buvo sustojęs ir stovėjo pagal Kelių eismo taisykles. Toyta Yaris vairuotoja ruošėsi išlipti iš automobilio, faktiškai nedalyvaudama eisme kaip Toyta Yaris valdytoja. Toyta Yaris automobilis nebuvo valdomas ir naudojamas kaip didesnio pavojaus šaltinis, neturėjo judėjimo energijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-13 išaiškino, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t. y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant; tačiau civilinė atsakomybė tokiomis sąlygomis taikoma tik už tą žalą, kuri atsiranda kaip didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas, t. y. tiesiogiai veikiant ir sukeliant neigiamas žalingas pasekmes didesnio pavojaus šaltinio pavojingomis aplinkiniams savybėmis. Nejudanti transporto priemonė (sustojusi, stovinti ar priverstinai sustojusi, kaip tai reglamentuoja Kelių eismo taisyklės), nedalyvaujanti eisme, neturi judėjimo energijos ir negali ja veikti aplinkinių; toks objektas, paliktas kelyje, gali sudaryti kliūtį ir trukdyti eismui; žala, kilusi iš kliūties sudarymo ar trukdymo eismui, negali būti laikoma didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala. Ji atsiranda dėl transporto priemonę vairuojančio asmens neteisėtų veiksmų ir turi būti atlyginama bendraisiais pagrindais ją padariusių ar už žalą atsakingų asmenų, o ne didesnio pavojaus šaltinio valdytojo. Atstovo nurodyta Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis ir su ja susijęs ESTT sprendimas nėra reikšmingi šioje byloje, kadangi skiriasi faktinės aplinkybės. Tai, kad automobilis Toyta Yaris, be kita ko, buvo sustojęs ir stovėjo, variklis buvo išjungtas, šioje byloje yra svarbi aplinkybė, pagrindžianti faktą, kad šis automobilis nebuvo naudojamas kaip transporto priemonė iš esmės. Stovinčio automobilio durelių atidarymas nėra didesnio pavojaus šaltinio veikla.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė, ieškinyje nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Trečias asmuo teismo posėdyje su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Patvirtino procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš į bylą pateiktos Eismo įvykio deklaracijos, šalių atstovų, trečio asmens paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad 2017-12-01, (duomenys neskelbtini), ieškovui priklausantis automobilis Toyota Corola, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas J. R., buvo apgadintas (apibrozdintos užpakalinės durelės bei sparnas), trečiam asmeniui pastačius automobilį Toyta Yaris, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kieme adresu (duomenys neskelbtini), bei atidarius duris ir ruošiantis išlipti iš automobilio, ieškovui priklausantis automobilis pradėjo judėti, o trečio asmens automobilio durelės buvo atsirėmusios į ieškovo automobilį. Eismo įvykio deklaracijoje trečias asmuo patvirtino, kad ji yra atsakinga dėl eismo įvykio (e.b.l. 25).
Trečiam asmeniui priklausantis automobilis Toyta Yaris, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas atsakovo bendrovėje įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, laikotarpiu nuo 2017-04-15 iki 2018-04-14 (e.b.l. 10).
Ieškovas 2017-12-01 pateikė atsakovui Pranešimą apie transporto priemonei padarytą žalą, nurodydamas, kad pradėjus judėti iš stovėjimo vietos, automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotoja atidarė savo dureles ir kliudė jo automobilį (e.b.l. 11-12).
Trečias asmuo atsakovui pateiktame pranešime apie įvykį, nurodė, kad „Pastačius automobilį aikštelėje užgesinau variklį. Šalia stovinčiame automobilyje nemačiau sėdinčio žmogaus. Ruošiausi išlipti, atidariau dureles ir atrėmiau į kitą automobilį. Kaip tik tuo metu užsivedė kitas automobilis ir pradėjo važiuoti, to pasekoje įbrėžė galines dureles. Kai dureles atrėmiau, kitas automobilis nebuvo užvedęs variklio ir nejudėjo“ (e.b.l. 37).
Administruojant įvykį buvo nustatyta, kad ieškovui priklausančiam automobiliui Toyota Corola, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo padaryta 623,79 Eur žala, kurią ieškovas paprašė pervesti į jo sąskaitą (e.b.l. 14-23).
2018-01-10 atsakovas priėmė sprendimą žalos byloje, nurodydamas, kad 2017-12-01 įvykis nelaikytinas eismo įvykiu pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 dalies nuostatas, todėl jis nelaikytinas draudžiamuoju (e.b.l. 27).
2018-01-18 ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl priimto sprendimo žalos byloje peržiūrėjimo (e.b.l. 7). Atsakovas 2018-01-29 atsakydamas į ieškovo pretenziją nurodė, kad jiems nekyla pareiga atlyginti nuostolius dėl stovinčia transporto priemone padarytos žalos (e.b.l. 8-9).
Tarp šalių byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, tačiau kilęs ginčas dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo. Ieškovas prašo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą, tuo tarpu atsakovas nurodo, kad jam neatsirado pareiga atlyginti žalą transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pagrindu, kadangi įvykio metu jo apdraustas automobilis buvo sustojęs ir stovėjo, variklis buvo išjungtas, įvykio metu automobilis nebuvo naudojamas kaip transporto priemonė iš esmės, nes stovinčio automobilio durelių atidarymas nėra didesnio pavojaus šaltinio veikla.
Žemesnės instancijos teismas
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam – eismo – įvykiui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013; kt.).
TPVCADĮ 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiamasis eismo įvykis yra eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį TPVCAPDĮ turi būti išmokama išmoka.
TPVCAPDĮ nuostatomis yra įgyvendinta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirta 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
Aukščiau nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau kartu su nutarties 26 punkte nurodytomis direktyvomis – Privalomojo draudimo direktyvos), kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
Remiantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. N. prieš Organismos T. E. AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business S. A., C-406/08, 45, 46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
Nei vienoje iš Privalomojo draudimo direktyvų nepateikta apibrėžtis, kaip pagal šias direktyvas reikia suprasti sąvokas „įvykis“, „nelaimingas atsitikimas“, „eismas“ ar „transporto priemonių naudojimas“. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę šių nuostatų prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Vnuk, C-162/13, 42, 48 punktus).
Lietuvos Aukščiausias Teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-44-1075/2018 apibendrino Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, kas laikytina eismo įvykiu ir pažymėjo, kad ji kryptingai formuojama ta linkme, jog sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja.
Pagal formuojamą Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje Vnuk, 59 punktas); tai, ar jos variklis įvykio momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, C-514/16, 39 punktas).
Atsakovas nepripažindamas įvykio draudžiamuoju remiasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžimu, kas laikytina eismo įvykiu, tai yra – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Savo argumentus grindžia aplinkybe, kad trečio asmens automobilis įvykio metu buvo baigęs kelionę ir jis stovėjo, tačiau toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja Teisingumo Teismo formuojamai praktikai.
Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 148 punkte nustatyta, kad draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams.
Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad trečias asmuo valdydama jai priklausančią transporto priemonę ir baigusi kelionę sustojusi stovėjimo aikštelėje pažeidė Kelių eismo taisyklių 148 punkto draudimą, tai yra automobilis buvo pastatytas taip, kad jo durelių atidarymas kėlė pavojų kitam eismo dalyviui, ko pasekoje buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei aukščiau aptartą Teisingumo teismo praktiką, neturi pagrindo pripažinti, kad trečiam asmeniui priklausantis bei atsakovo apdraustas automobilis Toyta Yaris, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įvykio metu nebuvo naudojama kaip transporto priemonė, todėl įvykį pripažįsta eismo įvykiu ir konstatuoja, kad atsakovui atsiranda pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą eismo įvykio metu.
Ieškovo patirtą žalą patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (e.b.l. 14-22), pažymėtina, kad patirta žala buvo nustatyta atsakovui administruojant žalos bylą, atsakovas neginčija ieškovo patirtos žalos dydžio, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 623,79 eurai žalos atlyginimo.
Ieškinį tenkinus, iš atsakovo priteistina ieškovo naudai jo prašomos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 623,79 Eur Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018-03-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas yra sumokėjęs 15 Eur žyminio mokesčio bei patyrė 500 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo.
Iš atsakovo priteistina valstybės naudai 3,65 Eurt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 262, 268-270, 430 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovo ADB Compensa Vienna Insurance Group Lietuvos filialo, j.a.k. 304080146, 623,79 Eur žalos atlyginimą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2018-03-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 515 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „J. R. vairavimo mokykla“, j.a.k. 120188685, naudai.
Priteisti iš atsakovo ADB Compensa Vienna Insurance Group Lietuvos filialo, j.a.k. 304080146, valstybės naudai 3,65 Eur žyminio mokesčio.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.