Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarimo, kuriuo L. A. (L. A.) nubaustas pagal ATPK 126 str. 1 d. 1300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. 2014-02-21 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2014-02-21 23.00 val. Klaipėdoje, Naujojo Sodo g. 1c vairavo automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus, kai nustatytas lengvas – 1,40 ‰ girtumo laipsnis. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. Tokie L. A. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 1 d.

Jis teismo posėdžio metu pripažino, kad 2014-02-21 vakare buvo išgėręs, nes lankėsi svečiuose pas draugą, kuris gyvena Naujojo Sodo g. 1c Klaipėdos m. Tą patį pripažino ir Kelių policijos biuro vyriausiajam patruliui, kuris buvo iškviestas į įvykio vietą, tačiau kategoriškai neigė vairavęs automobilį ir atsitrenkęs į stulpą. Jis nuosekliai nurodė tas pačias faktines įvykio aplinkybes, kad išėjęs su draugu S. M. į kiemą ir pamatęs ugniagesių automobilį, kuris buvo užstojęs pravažiavimą, ėjo aiškintis, kada ugniagesių automobilis išvažiuos. Automobilis, kuriuo buvo atvažiavęs, stovėjo pastatytas aikštelėje. Kadangi automobilis priklauso jo sūnui ir yra pakankamai brangus, nenorėjo jo palikti nesaugomoje aikštelėje prie viešbučio. Tam reikalui buvo susitaręs su netoliese gyvenančiu draugu, kuris po jo skambučio turėjo prieiti ir pervaryti automobilį. Dėl to jis užkalbino ten buvusį ugniagesį klausdamas, kada bus atlaisvintas pravažiavimas. Ugniagesys supyko, elgėsi grubiai, atsakinėjo, kad tai ne jo reikalas. Tuomet jis priėjo prie automobilio, kad įjungtų papildomą signalizaciją ir pasiimtų daiktus. Ugniagesys ėmė garsiai rėkti, kad jis iškvies policiją. Kai pasiėmęs daiktus grįžo iš aikštelės prie ugniagesių automobilio, susinervinęs ugniagesys jam pasakė, kad iškvietė policiją. Mano, kad ugniagesys neadekvačiai reagavo į jo klausinėjimą, supyko ir nusprendė jį pamokyti. Teismas, bylos nagrinėjimo metu išklausęs pareiškimą parašiusio asmens, liudytojų bei protokolą surašiusio vyriausiojo patrulio paaiškinimus, netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą, jog jis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę.

Visų pirma, teismas šališkai ir netinkamai įvertino Kelių policijos biuro vyriausiojo patrulio E. Š. paaiškinimus. Nutarime nurodyta, jog „liudytojas E. Š. paaiškino, kad prie Klaipėdos viešbučio buvo iškvietimas. Juos iškvietė budėtojas per ugniagesius. Ugniagesys pranešė, kad automobilis atsitrenkė į kažką. Atvykus buvo ugniagesių automobilis, jokio atsitrenkusio automobilio nebuvo. Vietoje buvęs ugniagesys pasakė, kad pilietis atsitrenkė į užtvaros betoninį stulpelį ir bandė nuvažiuoti. Apžiūrėjus pažeidėjo automobilį, jokių įbrėžimų nebuvo. Tas pilietis ėjo link automobilio savo daiktų, buvo neblaivus. L. A. neigė vairavęs, pasakė kad yra neblaivus, bet teigė, jog už vairo nesėdo. Buvo nustatytas asmens neblaivumas. Jis patikrino automobilį po variklio dangčiu, bet variklio dangtis buvo šaltas. Variklis greit įšyla ir lėtai atšąla. Ugniagesys sakė, kad visi kolegos matė, kas vairavo automobilį“. Tačiau teismas nevertino toliau posėdžio metu duotų liudytojo E. Š. paaiškinimų. Posėdžio metu, po teismo nutartyje nurodytų ir aukščiau pacituotų paaiškinimų, E. Š. nurodė, jog „gaisrininkas sakė, kad visi jo kolegos matė, bet po to, kai pasakiau, kad parašytų pareiškimą ir nurodytų visų kolegų vardus, pavardes, tiesiog pasakė „aš vienas mačiau“ (2014-04-10 posėdžio protokolo garso įrašas). Po 2014-04-10 posėdžio teismas nusprendė iškviesti į teismą kitus ugniagesius. 2014-05-09 posėdžio metu liudytojai V. V. ir R. V. paaiškino, kad įvykio nematė, o D. K. ir D. P. paaiškino, kad matė, kaip du vyriškiai įlipo į automobilį, automobilis važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į bortelį. Buvo smūgis, girdėjo garsą. Teismas, išklausęs šiuos paaiškinimus nutarė, kad neturi pagrindo abejoti ugniagesių paaiškinimais, nes jie nuoseklūs, logiški, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Šis teismo teiginys nepagrįstas, kadangi akivaizdu, jog pareiškimą surašęs ugniagesys R. A., nurodęs vyriausiajam patruliui E. Š., jog kolegos matė įvykį, o po to pasakęs, kad jis vienas matė įvykį, prieštaravo pats sau. Iškviestas į teismą R. A. drąsiai teigė, kad jo kolegos patvirtins matę įvykį, nes per tris mėnesius po įvykio galėjo būti susitaręs su kolegomis. Todėl po tokių prieštaringų E. Š. ir R. A. paaiškinimų, vertinant kitų dviejų ugniagesių paaiškinimus, teismas turėjo būti kritiškas, kadangi ugniagesiai, kartu dirbantys kolegos, galėjo būti šališki, susitarę gelbėti susipainiojusį savo parodymuose kolegą.

Antra, vertinant liudytojo D. P. paaiškinimus, teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog jis teismui paaiškino, kad nurodyti, kas vairavo automobilį, negali. Be to, jo paaiškinimas prieštaravo R. A. paaiškinimui, D. P. nurodė, kad jis automobilį patraukė apie porą metrų, t. y. tiek, kad būtų galima išvažiuoti, o R. A. nurodė, kad jo prašymu gaisrinės automobilio vairuotojas užstatė įvažiavimą į aikštelę, kad vyriškiai automobilyje negalėtų išvažiuoti.

Trečia, nenuoseklūs ir paties pareiškimą surašiusio R. A. paaiškinimai teisme. Jis 2014-04-10 teismo posėdžio metu į klausimą, ar automobilį vairavo L. A., atsakė: „sunku pasakyti, nes atstumas buvo toks, jie sėdo dviese, aš manyčiau, kad jis“.

Todėl darytina išvada, jog ugniagesių liudytojų paaiškinimai nėra logiški ir nepaaiškina faktinių autoįvykio aplinkybių, nustatytų vyriausiojo patrulio E. Š.. Priešingai, liudytojas E. Š. 2014-04-10 teismo posėdžio metu net kelis kartus pakartojo, kad jam tai sukėlė įtarimus, kadangi, apžiūrėjęs įvykio vietą, nenustatė jokių įbrėžimų, nuolaužų. Jis nurodė, jog nėra tokios avarijos, kad nebūtų įbrėžimų. Kapotas tikrai buvo šaltas. Šios aplinkybės yra svarbios, kadangi Kelių policijos biuro vyriausiasis patrulis buvo tas pareigūnas, kuris iškviestas į įvykio vietą privalėjo įvertinti automobilio stovį, stulpo, į kurį neva tai buvo atsitrenkta, stovį, apklausti visus esančius liudytojus. Todėl E. Š. paaiškinimai, kad ugniagesio R. A. pareiškimas dėl autoįvykio jam sukėlė įtarimus, kadangi įvykio vietos apžiūra nepatvirtino nei kad automobilis buvo užvestas, nei kad jis atsitrenkė į stulpą ir kad įvykį jis matė vienas, yra svarbūs ir turėjo būti teismo tinkamai įvertinti. Kitų liudytojų įvykio vietoje, kaip nurodė E. Š., nebuvo. Jį pasitiko tik ugniagesys R. A.. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojai L. J. ir E. Š. patvirtino liudytojo R. A. nurodytą aplinkybę, kad iškvietimas dėl eismo įvykio buvo gautas per ugniagesius, kurie pasitiko juos įvykio vietoje ir papasakojo įvykio aplinkybes, taip pat jiems buvo nurodytas asmuo, vairavęs automobilį - L. A..

Ketvirta, teismas, priimdamas nutarimą, visai nepasisakė ir nevertino autoįvykio aplinkybių, jog nei ant automobilio, nei ant stulpo, į kurį atsitrenkė automobilis, nebuvo nustatyta jokių žymių, o pareigūnas, apžiūrėjęs automobilį vietoje, patvirtino, kad variklis buvo šaltas.

ATPK 257 str. numatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. ATPK 250 str. numatyta, kad administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Jeigu asmens veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėtiems, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 p.). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančių įrodymų vertinimą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. A. padarė jam inkriminuotą ATPK 126 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas, kad L. A. padarė jam inkriminuotą pažeidimą, apylinkės teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus, teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius ATPK 126 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Nors L. A. kategoriškai neigia vairavęs automobilį būdamas neblaivus, tačiau tokia jo versija paneigta byloje surinktais įrodymais, t. y. liudytojo R. A. pareiškimu, liudytojų ugniagesių gelbėtojų teismo posėdžio metu duotais parodymais, alkotesterio parodymais, kita bylos medžiaga.

Liudytojas R. A. teismo posėdyje (b. l. 28, 36) parodė, jog matė, kaip į kiemą išėjo du vyriškiai, jie buvo apsvaigę. Jie jo paprašė patraukti tarnybinę mašiną. Jis paprašė mašinos vairuotojo, kad patrauktų. Vienas iš jų sėdo prie mašinos vairo, kitas - šalia, atbuline eiga ėmė išvažiuoti. Išsukant iš aikštelės mašina trenkėsi į šlagbaumo stulpelį, tada jis gaisrinės mašinos vairuotojo paprašė, kad užstatytų įvažiavimą, kad tie su mašina negalėtų išvažiuoti. Jis priėjo prie tų dviejų vyrų, jie sėdėjo automobilyje, mano, kad už vairo sėdėjo pažeidėjas. Jis jam pasakė, kad jis negali vairuoti, iškvietė pareigūnus. Tada jie pastatė atgal savo automobilį. Dar trys jų gaisrinės pareigūnai matė, kad pažeidėjas girtas važiavo mašina. Kai rašė pareiškimą, buvo tiksliai įsitikinęs, kad vairavo tas asmuo. Buvo viskas apšviesta, matė jį. Dabar sunkiau tą asmenį prisiminti. Po įvykio pareigūnai jam paskambino, paklausė, ar jis vienas matė tą įvykį, jis pasakė, kad dar buvo žmonių, jo kolegų, kurie matė.

Pirminiame pareiškime (b. l. 9) R. A. buvo nurodęs, jog vasario 21 d. 22.45 val. pamatė, kad už vairo sėdo girtas vairuotojas į automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilyje sėdėjo du asmenys, važiuodami automobilio galu atsitrenkė į stulpą. Jis išlaipino iš automobilio vairuotoją, nes akivaizdžiai atrodė išgėręs.

Atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams R. A. nurodė, kad automobilį vairavo L. A. (b. l. 4).

Taigi, nors teismo posėdyje liudytojas R. A. kategoriškai nepatvirtino, kad pažeidimą padarė būtent L. A., jis nurodė, kad, rašydamas pareiškimą, buvo tiksliai įsitikinęs, kad vairavo tas asmuo, o į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams jis nurodė būtent L. A..

Liudytojas D. K. teismo posėdyje (b. l. 35) taip pat patvirtino matęs, kaip išėjo du piliečiai, kurie prašė, kad būtų patraukta gaisrinė, nuėjo prie mašinos, sėdo į mašiną, bandė važiuoti, bevažiuojant atbuline eiga, „BMW X5“ atsirėmė į bortelį, R. A. nuėjo išsiaiškinti. Matė, kaip judėjo automobilis atbuline eiga. 100 % tvirtina, kad vairavo pažeidėjas.

Liudytojas D. P. (b. l. 35-36) teismo posėdyje parodė, jog per raciją skyrininkas R. A. paprašė patraukti gaisrinės automobilį, ir jis patraukė. Matė, kaip du vyriškiai įlipo į automobilį, „BMW“, tokį kaip džipas, važiavo atbuline eiga atgal ir atsitrenkė į bortelį.

Pastebėtina, jog nors šis liudytojas nenurodė automobilį vairavusio asmens, jo parodymai patvirtina buvus patį vairavimo faktą. Kartu pastebėtina, jog apeliantas visiškai nepagrįstai šio liudytojo ir liudytojo R. A. parodymuose įžvelgia prieštaravimų. Apeliantas nurodo, jog liudytojas D. P. teigė, kad jis automobilį patraukė apie porą metrų, o liudytojas R. A. nurodė, kad jo prašymu gaisrinės automobilio vairuotojas užstatė įvažiavimą į aikštelę, kad vyriškiai automobilyje negalėtų išvažiuoti. Tačiau pastebėtina, jog liudytojas R. A. taip pat, kaip ir liudytojas D. P., nurodė, kad jis iš pradžių paprašė gaisrinės automobilio vairuotojo patraukti automobilį, ir tik po to paprašė užstatyti įvažiavimą, kad vyriškiai negalėtų išvažiuoti su mašina.

Iš aukščiau aptartų liudytojų R. A., D. K. bei D. P. parodymų matyti, jog jie visi trys matė, kad automobiliu „BMW X5“ buvo važiuota, liudytojai R. A. ir D. K. patvirtino matę, kad vairavo būtent L. A.. Kartu pastebėtina, jog nors liudytojai R. V. bei V. V. teismo posėdyje (b. l. 35, 36) nurodė tiesiogiai įvykio nematę, tačiau jie taip pat nurodė, jog aukščiau paminėti liudytojai pasakojo, kad pilietis paprašė patraukti gaisrinės mašiną, mašina truputį buvo patraukta, „BMW X5“ važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į stulpelį, pareigūnai įtarė, kad asmenys neblaivūs. Netikėti aukščiau aptartais liudytojų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios duotų pagrindą manyti, kad liudytojai melagingai apkalba L. A. ir siekia nepagrįsto jo nubaudimo.

L. A. teigia, jog liudytojas R. A. jį apkalba iš pykčio, t. y. dėl to, kad jis jį užkalbino klausdamas, kada bus atlaisvintas pravažiavimas, o kiti liudytojai ugniagesiai gelbėtojai, duodami jam nepalankius parodymus, gelbėja savo parodymuose susipainiojusį kolegą. Tačiau tokios apelianto prielaidos niekuo nepagrįstos. Jo teiginį, kad ugniagesys R. A. ant jo supyko, nes šis jo klausinėjo, kada bus patrauktas ugniagesių automobilis, visiškai paneigia liudytojų D. K. ir D. P. parodymai, jog R. A., paprašius vyriškiams, paprašė gaisrinės vairuotojo patraukti automobilį, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis ant L. A. buvo supykęs. O kadangi liudytojo R. A. pirminiame paaiškinime nurodytos aplinkybės visiškai atitinka jo teismo posėdžio metu duotus parodymus, nėra jokio pagrindo teigti, kad jis savo parodymuose painiojosi, dėl to neva prašė kolegų patvirtinti jo parodymus. Nors liudytojas policijos pareigūnas E. Š. teismo posėdyje (b. l. 29) nurodė, kad R. A. sakė, jog visi kolegos matė, kad vairavo, o pasakius, kad jis nurodytų visus vardus ir pavardes, pasakė, kad jis vienas tematė, kaip tas vyras vairavo, tokius pareigūno parodymus paneigia liudytojo R. A. teisme (b. l. 28, 36) duoti parodymai, jog sakė pareigūnams, kad įvykį matė ir jo kolegos. Liudytoja policijos pareigūnė L. J. teismo posėdyje (b. l. 29) patvirtino, kad su kitais gaisrininkais jie nekalbėjo. Akivaizdu, kad jeigu policijos pareigūnai savo pareigas įvyko vietoje būtų atlikę kruopščiau ir apklausę visus įvykio vietoje buvusius asmenis, o ne tik R. A., kuris iškvietė policijos pareigūnus, jie dar įvykio vietoje būtų nustatę, kad patį vairavimo faktą matė ne tik liudytojas R. A., bet ir liudytojai D. K. bei D. P.. Šiuo atveju pareigūno E. Š. parodymus, neva R. A. jam nurodė, kad tik jis vienas tematė įvykį, teismas atmeta kaip neatitinkančius tikrovės galimai siekiant pateisinti nepakankamai kruopštų policijos pareigūnų pareigų atlikimą (neapklausė visų įvykio vietoje buvusių asmenų, siekiant surinkti visus bylai reikšmingus įrodymus), ir šioje dalyje remiasi liudytojo R. A. parodymais, kuriais netikėti nenustatyta jokio pagrindo.

Aplinkybė, jog nei ant automobilio „BMW X5“, nei ant stulpelio, į kurį, liudytojų R. A., D. K. bei D. P. teigimu, atsitrenkė automobilis „BMW X5“, nėra jokių apgadinimų, nepaneigia, kad atsitrenkimo iš viso nebuvo. Tuo atveju, jeigu kontaktas buvo nestiprus, buvo tik atsiremta, kas šiuo atveju realu, nes važiuota buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, lėtai, atbuline eiga, apgadinimų galėjo ir neatsirasti. O kadangi nenustatyta svetimo turto – stulpelio apgadinimų, L. A. nėra traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 3 d.

Vienas iš apelianto argumentų, neva patvirtinančių jo versiją, kad jis automobilio nevairavo, yra tai, kad pareigūnas E. Š. nenustatė, jog jo automobilio kapotas (variklis) būtų šiltas. Tačiau ir čia pastebėtina, jog automobilis judėjo labai nedidelį atstumą ir labai trumpai, dėl to kapotas (variklis) galėjo nespėti įkaisti, o kadangi jis buvo patikrintas ne iš karto, o tik po to, kai liudytojas R. A. iškvietė pareigūnus ir šie atvyko į įvykio vietą, jis galėjo atvėsti.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau aptartu, sprendžia, jog L. A. kaltė visiškai įrodyta nesuinteresuotų liudytojų R. A., D. K. bei D. P. parodymais, kurie tiesiogiai matė vairavimo faktą, o taip pat liudytojų R. V. bei V. V. parodymais, kuriems iš pastarųjų pasakojimų buvo žinoma, kad automobilis „BMW X5“ važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į stulpelį. Tuo tarpu įvykio vietoje buvusio liudytojo S. M. parodymai (b. l. 29), kad L. A. automobilio nevairavo, laikytini siekiu padėti pastarajam išvengti griežtos administracinės atsakomybės, kadangi jie yra draugai ir liudytojas S. M. yra suinteresuotas duoti L. A. palankius parodymus.

Remiantis aukščiau aptartu, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir L. A. kaltės klausimu padarius ATPK 126 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančias išvadas. Jo kaltė padarius šį pažeidimą visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Apeliacinio skundo argumentai L. A. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Kartu pastebėtina, jog apylinkės teismas skundžiamo nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog nuobaudos tikslai bus pasiekti L. A. paskyrus minimalią nuobaudą, numatytą ATPK 126 str. 1 d. sankcijoje, tuo tarpu teismas skyrė jam baudą, kurios dydis viršija sankcijoje numatytos šios nuobaudos vidurkį, o nuobauda - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – lygi sankcijoje numatytam šios nuobaudos vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad padarytas itik šiurkštus Kelių eismo taisyklių pažeidimas - L. A. girtavo su draugais ir iš karto po to sėdo už vairo būdamas neblaivus, jis savo kaltės nepripažino, viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, nenustatyta nei viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgiant į nustatytą L. A. neblaivumo laipsnį – 1,40 ‰, sprendžia, kad L. A. paskirta nuobauda - 1300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 3 mėnesiams - nėra per griežta, o skundžiamo nutarimo motyvuojamojoje dalyje teismo padarytas apsirikimas laikytinas technine klaida, kuri nedaro skundžiamo nutarimo neteisėtu ar nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. A. (L. A.) apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.