Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-303-719/2016

2016 m. gruodžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nuteistajam P. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas N. G., tačiau apeliaciniai skundai dėl to nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. S. nuteistas už tai, kad jis padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, t. y. turėdamas tikslą savo, bendrininkų ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistuoju N. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes (duomenys neskelbtini), vykdydamas nuteistojo N. G. prašymą surasti banko sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti apgaule įgytus pinigus ir juos išgryninti, 2015 m. liepos mėn. pradžioje, piktnaudžiaudamas J. S. pasitikėjimu, paprašė pasinaudoti jo banko sąskaita, kurios duomenis telefonu perdavė nuteistajam N. G., o šis nenustatytam asmeniui; 2015 m. liepos 19 d. 18.46 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), naudojantis interneto prieiga internetiniame tinklapyje patalpinus melagingą skelbimą apie parduodamą automobilį, 2015 m. liepos 20 d. 10 val. skelbime nurodytu telefono numeriu paskambinus D. B., nenustatytas asmuo melagingai pažadėjo parduoti automobilį ir nurodė pervesti 200 eurų avansą už parduodamą automobilį į J. S. banko sąskaitą; 2015 m. liepos 20 d. L. B. į nurodytą sąskaitą pervedus 200 eurų avansą, piktnaudžiaudamas J. S. pasitikėjimu, 2015 m. liepos 20 d. 11.45 val. J. S. paėmus iš bankomato minėtus pinigus ir perdavus jam, padėjo apgaule savo ir kitų naudai įgyti 200 eurų bei nukentėjusiajai L. B. padarė 200 eurų turtinę žalą.

3. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

6.1. BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

6.2. Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis P. S. savo apeliaciniame skunde neginčija konkrečių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, atlikto įrodymų tyrimo bei vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pripažindamas apeliantą kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

6.3. Visi byloje esantys duomenys rodo, kad nuteistasis P. S. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir būdu padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, tokia jo veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, todėl, kaip prašoma apeliaciniame skunde, naikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti apeliantą pagrindo nėra.

7.1. BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas <...> aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

7.2. Susipažinus su apeliaciniu skundu ir visais byloje esančiais duomenimis akivaizdu, jog individualizuodamas nuteistojo P. S. atsakomybę pirmosios instancijos teismas bylos duomenis iš esmės įvertino tinkamai. Skirdamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), į atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme (apeliantas nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir padėjo padaryti ją), taip pat tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas teistu už nusikaltimus nuosavybei; atlikęs anksčiau paskirtą bausmę padarė smulkų turto pagrobimą, o po to nusikaltimą; jis yra neįgalus (jo darbingumas siekia tik 55 procentus); gyvenamojoje vietoje nusiskundimų dėl jo elgesio negauta; psichiatrinio ir priklausomybių kabinetų įskaitoje neregistruotas). Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. S. prieš tai buvo nuteistas 10 kartų (iš jų 7 kartus už tokias pačias nusikalstamas veikas – nusikalstamas veikas nuosavybei, 2 kartus už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis) (2 t., 16–21, 23–125 b. l.), 7 kartus baustas administracine tvarka (iš jų 6 kartus už smukųjį svetimo turto pagrobimą ir 1 kartą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis) (2 t., 126–130 b. l.), naujo nusikaltimo padarymo metu jis niekur nedirbo (2 t., 138 b. l.). Šios aplinkybės nuteistąjį P. S. iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio bei gyvenimo būdo nepadarė, jis nepasitaisė ir nenori to daryti, anksčiau nuteistajam P. S. taikytos poveikio priemonės savo tikslų nepasiekė ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nuteistasis P. S. yra linkusi nusikalsti ir pakankamai pavojinga visuomenei asmenybė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau nuteistajam P. S. buvo taikytos švelnesnės bausmės – baudos ir areštas, taip pat Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d., 2013 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2014 m. spalio 27 d. ir 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžiais P. S. buvo taikytos jo teisinę padėtį švelninančios teisės normos – jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, paskirtos bausmės buvo sumažintos vienu trečdaliu. Taip pat jam buvo taikytos ir administracinės nuobaudos – administracinis areštas, piniginės baudos (duomenų apie baudų sumokėjimą byloje nėra). Tačiau visos anksčiau apeliantui taikytos švelnesnės poveikio priemonės nesulaikė jo nuo kitų nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas vėlesniais nuosprendžiais (ir baudžiamuoju įsakymu), taip pat ir skundžiamu nuosprendžiu, padarymo. Todėl apylinkės teismas visiškai teisingai šįkart apeliantui P. S. parinko griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo trukme yra švelnesnė už numatytą tokios bausmės vidurkį. Negalima nepaminėti ir to, kad sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė teismo nubausti nuteistąjį P. S. griežtesne bausme ir tokiam prokuroro prašymui pats apeliantas neprieštaravo (2 t., 189–190 b. l.).

7.3. Už naują nusikaltimą paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme pirmosios instancijos teismas iš esmės BK reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, nei švelnesnėmis bausmėmis, nei atidėjus apeliantui paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik realus apylinkės teismo paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas padės sulaikyti nuteistąjį P. S. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis P. S. yra recidyvistas, nes naują tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, o tai apylinkės teismas turėjo pripažinti apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir atsižvelgti į ją skirdamas nuteistajam P. S. bausmę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tačiau apylinkės teismas to nepadarė. BPK 320 straipsnio 4 dalis leidžia apeliacinės instancijos teismui pabloginti nuteistojo padėtį tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Todėl šioje byloje esant tik nuteistojo skundui apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti šios apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsižvelgti į ją ir dėl to keisti skundžiamą nuosprendį bei pabloginti nuteistojo padėtį sugriežtindamas jam paskirtą bausmę.

7.5. Įvertinusi tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam P. S. tiek už naują nusikaltimą paskirta bausmė, tiek ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl keisti jas nėra jokio pagrindo.

8. Apibendrindama pirmiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė nuteistojo P. S. veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo klausimus, o apeliantui paskirta bausmė, priešingai, nei mano pats nuteistasis P. S., nėra aiškiai per griežta. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti arba keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. S. apeliacinį skundą atmesti.