Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Povilanskas, sekretoriaujant Daivai Ašmianienei, Daivai Šuopienei, Rūtai Čereškaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui, nukentėjusiajai A. G., jos atstovei advokatei S. P., kaltinamojo gynėjui advokatui Laimonui Judickui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Biržų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), Gineitiškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r., išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB ,,Acastos” statybos darbų vadovu, teistas: 1) 2013-11-04 Vilniaus rajono apylinkės teismo, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 straipsnio 1 dalį 8 MGL dydžio bauda, 2013-11-15 bauda sumokėta, kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. 2015-06-06 apie 14.00 val., miško aikštelėje, esančioje Vilniaus r., Dūkštų sen., Elniakampio k., prie Elniakampio ežero, tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį - sutuoktinę A. G., ranka įsikibo į šios dešinę ranką ir ją spausdamas, tempė A. G., jai išsilaisvinus ir sėdint automobilio „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje, ranka sugriebęs šią už plaukų, daužė galvą į automobilio vairą ne mažiau kaip 4 kartus, laikydamas A. G. už plaukų, ištempė šią iš automobilio „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parvertė ant žemės, sugriebė nukentėjusiąją už kojų ir tempė, A. G. atsistojus, vėl sugriebė šiai už kojų, nuo ko ši nukrito ant žemės, tuomet tempė A. G. link ežero, gulinčiai ant žemės A. G. užspaudė keliais ir rankomis kaklo - raktikaulio sritis, patempė už kojų ir tokiais veiksmais padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, dešinės akies vokuose, pasmakrės kairėje, krūtinės ląstos priekinio paviršiaus kairėje, kairiojo peties sąnario srityje, abiejuose žastuose ir dilbiuose, dešiniame rieše, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose, dešinio raktikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sužalojo savo šeimos narį.

G. G. kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką prisipažino iš dalies ir parodė, kad buvo prie ežero su savo dabartine drauge, kuri tuo metu buvo nėščia, kartu buvo bendras vaikas. Apie pietus pasirodė A. G., kuri iš pat pradžių iš vaiko atėmė gėrimą, šį išpylė ir talpą sviedė į K., tačiau nepataikė. Iškeikė ją visokiais žodžiais. Jis prašė, kad A. G. išeitų. Jo automobilis buvo su rakteliais ir neužrakintas, A. G. įlipo į automobilį ir bandė išvažiuoti. A. G. už plaukų ištraukė iš automobilio, nenorėjo jos sužeisti. Gelbėjo savo turtą. Ištraukus iš automobilio A. G. nenukrito. Ji pamatė, kad J. filmuoja ir ją puolė. Jis A. G. už kojos nutraukė, keliu prispaudęs laikė ir mano, kad tada raktikaulis lūžo. Kai laikė prispaudęs A. G. liepė jai ramintis. Iškrito A. G. piniginė, kurią ji metė į Jurgitą, nepataikė, pripuolusi pradėjo mušti J. K. su pinigine. Su nukentėjusiąja tuo metu vyko skyrybų procesas, dokumentai jau buvo pateikti teismui. Tuo metu gyveno pas draugę, ir pas kitus draugus, tačiau į bendrus namus atvažiuodavo prižiūrėti turto. Bendru turtu rūpinosi kartu su A. G.. A. A. priklauso „Ginreida“, anksčiau šiuo automobiliu naudojosi ir A. G.. Su A. G. negyvena nuo 2014 metų. Prie ežero išvažiavo iš Garnio gatvės, iš bendrų namų nieko nepaėmė. Apie jo santykius su J. K. ir apie jų vaikus, A. G. žinojo. Jis nenorėjo A. G. pakenkti, jis tik gynė J. K.. Tuo metu buvo stresinėje būklėje, nepajautė savo jėgos. Po įvykio važiavo su J. K. į policiją rašyti pareiškimo. Į kai kuriuos proceso dalyvių klausimus, kaltinamasis atsakyti atsisakė. Su ieškiniu nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis savo kaltę pripažino iš dalies, jo kaltė, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodytą ir kitais duomenimis, kurie buvo betarpiškai ištirti teismo posėdyje ir pripažinti tinkamais įrodymais.

Vaizdo įrašai peržiūrėti ir 2016 m. lapkričio 26 d. teisiamojo posėdžio metu, suteikiant proceso dalyviams teisę pateikti pastabas dėl peržiūrimų vaizdo įrašų (t. III, b. l. 12-15).

Iš byloje esančio 2016-02-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto O. D. paaiškinimų matyti, kad specialisto išvadoje Nr. G 1882/15(01) A. G. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai šešiolika trauminių poveikių. Tikėtina, kad A. G. nustatytas dešinio raktikaulio lūžis galėjo būti padarytas, jai gulint ant dešinio šono ir ant jos užgriuvus ir spaudžiant suaugusiam vyrui, kaip matosi pateiktame vaizdo įraše (t. I, b. l. 79-80);

2016-09-30 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už J. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą 2015 m. birželio 6 d. konflikto metu (t. II, b. l. 168-192).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Nagrinėjant bylą teisme kaltinamasis G. G. savo kaltę pripažino iš dalies. Kaltinamasis neneigė jam inkriminuotų smurtinio pobūdžio veiksmų, kilusių pasekmių, tačiau nurodė, kad nenorėjo sužaloti nukentėjusios A. G., taip pasielgė gindamas J. K. ir mažametį vaiką. Be kaltinamojo parodymų, jo smurtinio pobūdžio veiksmus – smūgių sudavimą, plaukų tempimą, parvertimą ant žemės, tempimą žeme, kaklo – raktikaulio srities užspaudimą – patvirtina ir kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Nukentėjusioji apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kokius fizinio pobūdžio smurtinius veiksmus jos atžvilgiu atliko kaltinamasis, paaiškino kokius kūno sužalojimus patyrė. Liudytoja J. K., apklausta teisiamojo posėdžio metu, taip pat patvirtino konflikto faktą tarp kaltinamojo G. G. ir nukentėjusios A. G., nurodė, kad matė kaip G. G. nutempė nukentėjusiąją, kaip laikė ją prispaudęs. Teismas pažymi, kad G. G. smurtinio pobūdžio veiksmai nustatyti ir nuo subjektyvaus vertinimo nepriklausančiais duomenimis – teisiamojo posėdžio metu ištirtu vaizdo įrašu (t. I, b. l. 60-61; 62-32; 64-68; t. III, b. l. 12-15). Nusikalstomos veikos pasekmės – nukentėjusios sužalojimų pobūdis ir mastas (nesunkus sveikatos sutrikdymas) – nustatyti teismo medicinos eksperto pateikta išvada ir tyrimą atlikusios specialisto paaiškinimais, kurių patikimumas ir objektyvumas teismui nekelia abejonių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad iki konflikto su G. G., nukentėjusioji A. G. nebuvo susižalojusi, sumušta, nebuvo patyrusi konstatuotų sužalojimų. Tarp G. G. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus svarbu pažymėti, kad pagal BK 138 straipsnį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, jog gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato, arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų B. K. suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, vedantį prie padarinių. Nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų išvengti padarinių. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (LAT 2015-12-22 nutartis Nr. 2K-P-498-746/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamojo G. G. smurtiniai veiksmai nukentėjusios A. G. atžvilgiu buvo tęstinio pobūdžio, intensyvūs, nukreipti į įvairias nukentėjusios kūno vietas, galvą, plaukus, galūnes, kaklą, raktikaulį. Teismas pažymi ir tai, kad nukentėjusioji A. G. ir kaltinamasis G. G. nuo 1984 metų buvo sutuoktiniai, ilgą laiką gyveno kartu, todėl kaltinamajam turėjo būti žinomos nukentėjusios fizinės galimybės. Akivaizdu, kad kaltinamasis, būdamas sveikas, normalaus kūno sudėjimo vyras, turėjo suvokti, kad intensyvaus fizinio smurto naudojimas, smulkaus kūno sudėjimo moters atžvilgiu, gali sukelti įstatyme numatytas pasekmes. Teismas akcentuoja, kad kaltinamasis, visu savo svoriu, spausdamas nukentėjusiąją prie žemės, turėjo suvokti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusioji, be kitų sužalojimų, gali patirti ir kaulų lūžius. Aptartų, teisiamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė veikdamas netiesiogine tyčia.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos K. T. 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą K. T. taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. K. T. išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.

Be to, BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (2010 m. spalio 1 d. redakcija). Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos A. T. praktikoje pažymima, kad aiškinat ir taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą kvalifikuojančią nusikalstamos veikos sudėtį – artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą, remiamasi BK 248 straipsnyje pateiktu nurodytų sąvokų išaiškinimu (kasacinės nutartys Nr. 2A-6/2012, 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-525/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja 1984 metais buvo sudarę santuoką (t. II, b. l. 131, 132), skyrybų procesas įvykio metu pradėtas nebuvo (LITEKO duomenimis A. G. ieškinys dėl santuokos nutraukimo Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas 2015-07-09). Pažymėtina ir tai, kad kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu pats pripažino, kad santuokoje įgytu turtu rūpinasi bendrai su nukentėjusiąja. Be to, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iki pat įvykio su kaltinamuoju gyveno kaip sutuoktiniai, bendrai prižiūrėjo jiems priklausantį turtą, palaikė intymius santykius. Bendro gyvenimo faktus patvirtina ir pačio kaltinamojo teismui pateikti vaizdo įrašai, kuriose užfiksuotas bendras kaltinamojo G. G. ir A. G. gyvenimas. Teismas pažymi, kad nors kaltinamojo pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotos konfliktinės situacijos, tačiau iš jų akivaizdu, kad kaltimasis G. G. nukentėjusiąją laiko savo sutuoktine, gėdina ją prieš jų mažametį anūką. Teismas pažymi, kad G. G. emocinį prieraišumą prie A. G. patvirtina, jo noras užfiksuoti galimai netinkamą A. G. elgesį, noras ją sugėdinti ar pakeisti jos elgesį. Tai rodo, kad jų santykiai buvo kaip šeimos narių. Nors kaltinamasis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodo, kad jis įvykio metu jau negyveno su A. G., turėjo sukūręs kitą šeimą. Teismas kaltinamojo parodymus šioje dalyje vertina kaip siekį sušvelninti savo padėtį. Tokią išvadą teismas daro remdamasis 2016 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojo G. K. duotais parodymais (t. III, b. l. 67). Liudytojas G. K. parodė, kad ir prieš pusmetį iki įvykio buvo atvykęs į kaltinamojo ir nukentėjusios namus. Aiškinantis aplinkybes jam buvo paaiškinta, kad namas yra šeimos, gyvena vyras ir žmona. Teismas pažymi ir tai, kad liudytoja J. K. ir kaltinamasis G. G. nurodė skirtingas bendro gyvenimo pradžios datas (J. K. 2012 m., G. G. – 2014 m.), kas teismui taip pat kelia abejonių kaltinamojo parodymų objektyvumu. G. G. emocinį prieraišumą ir požiūrį į A. G. kaip sutuoktinę patvirtina ir 2016 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusios pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas kaltinamojo požiūris į šeimą, jo ir liudytojos J. K. santykių vertinimas (t. III, b. l. 33-34). Teismas pažymi, kad vien faktas, kad kaltinamasis G. G., būdamas santuokoje su nukentėjusiąja A. G., turėjo intymių santykių su kita moterimi, su kuria susilaukė vaikų, nepaneigia fakto, kad A. G. įvykio metu buvo jo šeimos narys.

Aptarti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai teismui duoda pagrindą pripažinti, kad G. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tyčia smurtavo prieš savo sutuoktinę A. G. ir nesunkiai ją sužalojo, t. y. nesunkiai sužalojo savo šeimos narį. Kaltinamojo veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Dėl atsakomybę šalinančių aplinkybių

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010). Teismas įvertinęs konflikto eigą daro išvadą, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu (2016-08-22 teisiamasis posėdis) nurodė, kad jam su J. K. būnant prie ežero, atėjo A. G.. Prasidėjo konfliktas, tada A. G. įsėdo į automobilį. G. G. pamanė, kad A. G. nori nuvažiuoti su jo automobiliu, po ko jis pradėjo A. G. atžvilgiu naudoti smurtą – tempė už plaukų, vilko žeme, laikė prispaudęs. Tokios aplinkybės nustatytos įvertinus ne tik kaltinamojo, nukentėjusios parodymus, bet ir teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtą vaizdo įrašą. Teismas pažymi, kad kaltinamojo tęstiniai, intensyvūs smurtinio pobūdžio veiksmai taip pat paneigia būtinosios ginties buvimo sąlygas. Nukentėjusios A. G. veiksmas (įsėdimas į automobilį, kuriuo G. G. buvo atvykęs prie ežero), po kurio G. G. pradėjo smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusios atžvilgiu, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Taip pat pažymėtina, kad iš teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu peržiūrėto vaizdo įrašo (t. I, b. l. 60-68), matyti, kad A. G. smūgius J. K. galimai sudavė jau po to, kai G. G. jos atžvilgiu buvo pradėjęs smurtinio pobūdžio veiksmus.

Dėl bausmės

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte. Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (Lietuvos A. T. 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27). Nors bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad G. G. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą (recidyvistas), tačiau ši aplinkybė kaltinamajame akte nurodyta nebuvo, kaltinimas šioje dalyje bylą nagrinėjant teisme pakeistas nebuvo, todėl teismas neturi pagrindo aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe. Kartu teismas pažymi, kad galiojančio teistumo buvimas ir pripažinimas kaltu už apysunkio nusikaltimo padarymą šioje byloje, paneigia bet kokias galimybes kaltinamojo G. G. atžvilgiu taikyti BK 39 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybę. Kitų, įstatyme numatytų, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepripažįstama tada, kai nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos A. T. 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kaltinamasis iš dalies pripažinęs savo priešingus teisei veiksmus, dėl jų būtų nuoširdžiai gailėjęsis. Teismas pažymi, kad kaltinamasis, sakydamas paskutinį žodį, kėlė klausimus dėl savo kaltės, nurodė, kad kaltės nejaučia, todėl jo formalus pasakymas „kaltę pripažįstu“ negali būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad nukentėjusioji, teismo vertinimu, pasirinko su geros moralės principais nesuderinamą santykių aiškinimosi būdą. Mažamečio vaiko akivaizdoje elgėsi išaukiančiai, žodžiai įžeidinėjo vaiką ir kartu buvusią jo motiną, kas, teismo vertinimu, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusiąją. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kaltinamojo G. G. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teismas, skirdamas G. G. bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 61 straipsnio nuostatomis. Teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – veika padaryta šeimos nario – sutuoktinės, savo vaikų motinos atžvilgiu, smurtinio pobūdžio veiksmų intensyvumą. Įvertinama ir tai, kad G. G. padarė nusikalstamą veiką veikdamas netiesiogine tyčia. Kartu atsižvelgiama ir į kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, iš kurių matyti, kad G. G. teistas, nors bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs, dirba, turi pareigą išlaikyti du mažamečius vaikus, priklausomybės ligų centre, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, nustatyta viena jo atsakomybe lengvinanti aplinkybė. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad šioje byloje BK 41 straipsnio numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant mažesnį, nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į aptartas kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog G. G. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nuomone, kaltinamojo atžvilgiu paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti, ir neizoliavus jo nuo visuomenės. Spręstina, kad laisvės atėmimo bausmė su jos vykdymo atidėjimu kaltinamajam G. G. padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. G. šiuo metu turi pareigą išlaikyti du mažamečius vaikus, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas paliktų mažamečius vaikus be tėvo priežiūros ir globos. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas, jos vykdymą atidedant atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti jį už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėms kaltinamojo G. G. atžvilgiu taikytinas BK 75 straipsnis, jam skirtinos bausmės vykdymas atidėtinas metų ir 6 mėnesių laikotarpiu, paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalies 1, 5, 6 punktuose numatytus įpareigojimus – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu, išsiunčiant registruotą laišką, atsiprašyti nukentėjusios, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaudamasis BK 69 straipsniu teismas gali įpareigoti kaltinamąjį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji A. G. pareiškė 773,20 eurų civilinį turtinei žalai atlyginti. Siekiant užtikrinti realų turtinės žalos atlyginimą, kaltinamajam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusioji A. G. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 773,20 eurų turtinės ir 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 104-107).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Nuketėjusioji A. G. prašomos priteisti turtinės žalos dydį – 773,20 eurų sieja su negautomis pajamomis, kurias būtų gavusi jei nebūtų neteisėtų kaltinamojo veiksmų. UAB „E. P.“ 2015 m. spalio 21 d. pažymoje nurodyta, kad darbuotoja A. G. nuo 2015 birželio 8 d. iki 2015 m. liepos 11 d. turėjo nedrabingumo pažymėjimą. Nedarbingumo laikotarpiu A. G. negautos pajamos sudaro 773,20 eurus atskaičius mokesčius. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pažymoje nurodytu laikotarpiu nukentėjusioji gydėsi G. G. padarytus sužalojimus. Tarp G. G. veiksmų ir A. G. patirtos žalos (negautų pajamų) yra priežastinis ryšys. Esant nurodytoms aplinkybėms civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas pilnoje apimtyje.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Pagal teismų praktiką asmenims, patyrusiems nesunkius sveikatos sutrikdymus priteistų neturtinių žalų dydžiai paprastai yra nuo 1000 eurų iki 3000 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-36-895/2017; 2K-376-222/2016; 2K-269-697/2016). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, kuris lėmė ir dvasines kančias. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji gydėsi, patyrė nepatogumus, ligos laikotarpiu buvo apribotas jos bendravimas su aplinkiniais. Teismas pažymi ir tai, kad A. G. nukentėjo nuo savo sutuoktinio, savo vaikų tėvo, su kuriuo siejo artimi santykiai, kas dar labiau sustiprina neigiamus nukentėjusios išgyvenimus. Parinkdamas konkretų priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Jau buvo minėta, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Bylos medžiaga nustatyta, kad po santuokos nutraukimo G. G. prisiėmė didelius finansinius įsipareigojimus A. G., turi du mažamečius vaikus, kuriuos privalo išlaikyti. Nustatant prašomą priteisti neturtinės žalos sumą, teismas įvertina ir nukentėjusios elgesį, kuris, kaip jau nustatyta, buvo provokuojantis, kas taip pat sudaro pagrindą prašomą priteisti sumą mažinti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktikoje nusistovėjusią žalos dydžio nustatymo praktiką, nukentėjusiajai priteistina neturtinės žalos suma mažintina iki 1500 eurų.

Dėl atstovavimo išlaidų

(duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje be kita ko numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusioji A. G. patyrė 1000 eurų išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. II, b. l. 118). Atsižvelgiant į tai, kad advokatė S. P. nukentėjusios interesus atstovavimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, rengė procesinius dokumentus, išlaidos laikytinos pagrįstomis, todėl jos priteistinos iš G. G..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 2 d., 304 str., 305 str., 307 str.,

nusprendė:

G. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 5, 6 punktais bausmės vykdymą atidėti vieniems metams 6 mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu (išsiunčiant registruotą laišką nukentėjusios gyvenamosios vietos adresu) atsiprašyti nukentėjusios, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu paskirti G. G. baudžiamojo poveikio priemonę - įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. G. nusikaltimu padarytą 773,20 eurų turtinę žalą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusios A. G. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos tenkinti. Priteisti iš G. G. nukentėjusios A. G. naudai 773,20 eurus turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios A. G. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti iš G. G. nukentėjusios A. G. naudai 1 500 eurus neturtinei žalai atlyginti.

Išieškoti iš G. G. nukentėjusios A. G. naudai naudai 1000 eurų atstovavimo išlaidų.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.