- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-2025-343/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-06889-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“
- Trečiasis asmuo
- „BTA Insurance Company“ SE, AB DFDS Seaways
- Ieškovas
- ALFA LOGISTICS
- Advokatai
- Mindaugas Šimkūnas
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ atstovo advokato Mindaugo Šimkūno apeliacinį skundą, trečiojo asmens „BTA Insurance Company“ SE prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2296-199/2012 pagal ieškovės ALFA LOGISTICS, BUAB ieškinį atsakovei Uždarajai akcinei bendrovei „Saukupa“, tretiesiems asmenims „BTA Insurance Company SE“ ir AB DFDS Seaways dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškiniu (b.l. 3-5, t. 1) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 27 516,05 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už nuostolių sumą nuo reikalavimo pateikimo dienos (2010 m. spalio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė su atsakove 2010 m. spalio 1 d. sudariusi vienkartinę krovinio vežimo sutartį Nr. 20101001/M1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo tarptautiniu maršrutu Vokietija (Hamburgas) – Lietuva (Kaunas) pervežti ieškovės krovinį, tačiau dėl netinkamai atsakovės įvykdytų įsipareigojimų ir dalies krovinio praradimo, ieškovei 2010 m. spalio 11 d. tarpusavio reikalavimų įskaitymo akto pagrindu atlyginus pervežimo užsakovės Rusijos įmonės OOO „Era Logistika“ patirtus nuostolius, ieškovė įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės. 2010 m. spalio 15 d. pretenzija ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė patirtų nuostolių neatlygino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. preliminariu sprendimu (b.l. 34-35, t. 1) ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 27 516,05 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo reikalavimo pateikimo dienos (2010 m. spalio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 413 Lt žyminio mokesčio, 500 Lt išlaidų už teisinę pagalbą ir 209,82 Lt už dokumentų vertimą. Atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo (b.l. 40-46, t. 1) ir išnagrinėjus bylą iš esmės, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. galutiniu sprendimu (b.l. 30-48, t. 3) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. preliminarus sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, ieškinys patenkintas, ieškovei iš atsakovės priteista 27516,05 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo reikalavimo pateikimo dienos (2010 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos: 413 Lt žyminio mokesčio, 2150 Lt išlaidų už teisinę pagalbą ir 209,82 Lt už dokumentų vertimą. Teismas nurodė, kad atsakovė, kaip vežėja, privalėjo vykdyti krovinio pervežimą pagal 2010 m. spalio 1 d. sudarytos vienkartinės krovinio pervežimo sutarties sąlygas, tačiau tinkamai savo įsipareigojimų nevykdė ir dalies jai pateikto pervežti pavojingo krovinio (kietiklis ir klijai), kurį buvo galima gabenti tik kelių transportu, į vietą nepristatė. Atsakovė be ieškovės sutikimo neturėjo teisės vienašališkai nuspręsti dėl dalies krovinio vežimo kitu transportu (jūrų transportu) ir jo padalinimo, kadangi šalys sutartyje susitarė laikytis būtent CMR konvencijos nuostatų. Atsakovė neįvykdė kroviniu disponuojančio asmens (ieškovės) nurodymų ar juos vykdė netinkamai, todėl ji yra atsakinga už patirtus nuostolius. Atsakovė neneigia praradusi dalį krovinio, o jos nurodyti argumentai dėl aplinkybių, šalinančių jos atsakomybę, šiuo atveju, yra išvestiniai, paneigiami byloje esančių rašytinių įrodymų. Žalos dydis įrodytas, ieškovė patirtą žalą atlygino įskaitymo būdu, o atsakovė neįrodė aplinkybių, šalinančių jos kaip vežėjos atsakomybę už prarastą krovinio dalį. Atsakovė neįrodė, kad prarastas krovinys buvo gabentas jūrų keliu keltu „Lisco Gloria“, kuriame 2010 m. spalio 8-9 d. kilo gaisras, todėl sprendžiant dėl atsakomybės netaikytinos Hagos - Visbiu taisyklių nuostatos, o turi būti vadovaujamasi CMR nuostatomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 58-76, t. 3) atsakovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – 2011 m. gegužės 6 d. preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (iš viso 2790,48 Lt) bei pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo sprendime nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant iš ieškovės atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (iš viso 12446,69 Lt). Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių, jog „Lisco Gloria“ kelte sudegusioje atsakovės transporto priemonėje, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo ieškovės krovinys, nepagrįstai nevertino ir nelaikė tinkamu įrodymu 2010 m. spalio 8 d. Graweco Logistik GmbH terminale išrašyto tarpinio CMR važtaraščio, neatsižvelgdamas į įrodymų visetą teismas nepagrįstai atmetė atsakovės paaiškinimus, jog kelto operatoriaus deklaruota informacija apie pirmiau nurodyta transporto priemone gabentą krovinį buvo nurodyta netiksliai, nes pagrindinis ir didžiausią masę sudarantis krovinys buvo metaliniai vamzdžiai, dėl ko vėliau netiksli informacija atsispindėjo ir visuose išvestiniuose rašytiniuose įrodymuose.Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai: 2011 m. spalio 13 d. Graweco Logistic GmbH raštas, 2010 m. gruodžio 7 d. AB „DFDS Lisco“ raštas, 2010 m. gruodžio 17 d. transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo V. K. rašytiniai paaiškinimai ir priedas prie jų, 2011 m. sausio 12 d. AB „DFDS Lisco“ vadybininkės atsakovei atsiųstos fotonuotraukos patvirtina, kad dalis krovinio buvo prarasta jį gabenant transporto priemone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keltu „Lisco Gloria“ dėl kelte kilusio gaisro, tačiau teismas nevertino šių įrodymų ir dėl jų nepasisakė sprendime.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas - 2010 m. spalio 8 d. Graweco Logistik GmbH terminale išrašytas tarpinis CMR važtaraštis - nelaikytinas tinkama įrodinėjimo priemone, kadangi vadovavosi ieškovės išsakytais nepagrįstais argumentais ir prielaidomis, kuriuos atsakovė paneigė teisminio bylos nagrinėjimo metu.Teismas, spręsdamas dėl to, jog dalis krovinio nebuvo gabenta transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstai rėmėsi atsakovės prieštaravimuose nurodyta aplinkybe, jog krovinys buvo gabentas transporto priemone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi minėtas apsirikimas yra rašymo apsirikimas, atsakovės ištaisytas vėlesniuose procesiniuose dokumentuose bei duodant paaiškinimus posėdyje.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės paaiškinimus, jog kelto operatoriaus deklaruota informacija apie transporto priemone valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabentą krovinį buvo nurodyta netiksliai, kadangi pagrindinis ir didžiausią masę sudarantis transporto priemone vežtas krovinys buvo metaliniai naftos gręžinių vamzdžiai bei įrenginiai, dėl ko vėliau klaidinga informacija atsispindėjo ir išvestinuose rašytiniuose įrodymuose, taip pat ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros pateiktame rašte.Kadangi teismas netenkino patikslinto atsakovės prašymo išreikalauti konkrečius duomenis iš Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagos, atsakovė pateikia teismui patikslintą Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros raštą, kuriame nurodyta, jog transporto priemonėje, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabentoje keltu „Lisco Gloria“ buvo ir gavėjui RAB „Sika Russia“ skirti cheminiai produktai.Teismas nepagrįstai manė, jog kelte nebuvo gabentas ginčo krovinys ir dėl to, kad atsakovė nenurodė „Lisco Gloria“ kelto operatoriui gabenamo krovinio pavojingumo klasės pagal ADR konvenciją, tačiau šie duomenys turi atsispindėti ne laivo išduodamame konosamente, bet laivo įgulos sudaromame transporto priemonių talpinimo plane, kuris byloje nėra išreikalautas ar pateiktas.Teismas nepagrįstai suabejojo 2010 m. spalio 10 d. neperduodamo važtaraščio patikimumu, nepagrįstai atmetė atsakovės paaiškinimus dėl minėto rašytinio įrodymo, netinkamai vertino liudytojo V. K. parodymus, kadangi vairuotojas priimant krovinį neturi vertinti jo pobūdžio ir tikslių savybių, be to, nepagrįstai manė, kad liudytojas gali būti suinteresuotas bylos baigtimi ir dėl to suabejojo jo įrodymų patikimumu.Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo lygybės principo, netinkamai įvertino įrodymų visumą, nenustatė, kad krovinys galėjo būti prarastas kitokiomis aplinkybėmis, todėl teismo padaryta išvada, kad krovinys nebuvo gabentas keltu „Lisco Gloria“ yra neteisingas.Atsakovės argumentus dėl krovinio gabenimo keltu „Lisco Gloria“ patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos, kurias palyginus, matosi, jog kelte sudegusio krovinio dalis (neišsilydę kibirėliai) yra tokie patys, į kuriuos yra fasuojama Sika Automotive GmbH prekė – SikaSense-4600.Atsakovė yra kreipusis į Kopenhagos jūrų ir prekybos teismą ir pareiškusi reikalavimus sudarytam ribojimo fondui, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo krovinys nebuvo gabentas keltu, nes atsakovė nėra kreipusis dėl patirtų nuostolių atlyginimo į Kopenhagos jūrų ir prekybos teismą.Teismas netinkamai aiškino 2010 m. spalio 1 d. šalių sudarytos Vienkartinės krovinio vežimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas ir netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi, atsižvelgiant į sutarties dalyką, – krovinio pervežimo organizavimą, laikytina, kad šalis siejo ekspedijavimo teisiniai santykiai, dėl ko atsakovė turėjo plačius įgaliojimus rūpintis visu krovinio vežimo procesu ir disponuoti kroviniu, įskaitant teisę atlikti tokius veiksmus, kaip kad krovinio grupavimas bei sandėliavimas, skaidymas bei perkrovimas į kitas transporto priemones, būtinus tinkamam sutarties vykdymui, todėl atsakovė pagrįstai ir teisėtai pasinaudojo CMR konvencijos 5 str. 2 d. numatyta galimybe išskaidyti krovinį jam išrašant tarpinius CMR važtaraščius.Teismas klaidingai rėmėsi ieškovės nurodytu 2001 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 18 punkto išaiškinimu, kadangi jame nėra paneigta teisė apskritai išskaidyti krovinį ar jį perkrauti į kitas transporto priemones.Aplinkybė, jog atsakovė priėmė krovinį iš siuntėjo pagal CMR važtaraštį, kuriame buvo nurodyta papildoma informacija, kad krovinys yra tinkamas vežti kelių transportu, nereiškia, jog ji privalėjo krovinį gabenti išskirtinai tik kelių transportu.Teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas, nurodydamas, kad sutarties sąlygos įpareigojo atsakovę krovinio vežimą organizuoti išimtinai sausumos kelių transportu ar draudė krovinį perkrauti bei skaidyti krovinių terminaluose, išrašant tarpinius CMR važtaraščius, kadangi nei šalių sudarytoje sutartyje, nei ikisutartiniuose santykiuose, nei anksčiau tarp šalių egzistavusių sutartinių santykių praktikoje su atsakove nebuvo tariamasi ar susitarta dėl to, kad ji krovinio pervežimą organizuos tik kelių transportu, todėl remiantis dispozityvumo principu atsakovė galėjo laisvai pasirinkti kokiu būdu vykdyti sudarytą sutartį. Teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties 4.2. bei 5.4. punktų nuostatas, kadangi CMR konvencija numato galimybę vežėjui dalį kelio krovinį gabenti jo neperkraunant iš kelių transporto priemonės kitos rūšies transportu, bet tokiu atveju vežėjo atsakomybės klausimus reglamentuoja kiti norminiai teisės aktai. Kadangi vykdant sutartį atsakovei jokių esminių kliūčių ar nenumatytų aplinkybių nebuvo iškilę, teismas nepagrįstai aiškindamas sutarties 2.2.9. p., 2.2.10 p. nurodė, kad atsakovė dėl visų atliekamų ar organizuojamų veiksmų privalėjo gauti ieškovės sutikimą.Kadangi šalių sudarytos sutarties sąlygas rengė ieškovė, ji turėjo galimybę į jas įtraukti visas sąlygas, jos manymu, turinčias esminę reikšmę tinkamam sutarties įvykdymui ir dėl kurių šalys susitarė derybų metu, tačiau sąlygos dėl krovinio vežimo būdo, maršruto, transporto rūšies, perkrovimo ar krovinio išskaidymo į kelias dalis draudimo nebuvo įtrauktos į sutartį. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad remiantis tarp šalių anksčiau sudarytomis sutartimis atsakovė vežimą organizuodavo dalį maršruto krovinius gabenant jūrų keltais, taip pat sugrupavus krovinius, kas buvo žinoma ieškovei.Teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuostolių atlyginimo krovinio gavėjui faktą, todėl nepagrįstai sprendė, kad Rusijos Federacijos juridinis asmuo OOO „ERA Logistika“ atlygino nuostolius gavėjui – Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui OOO „Sika“ ir kad OOO „ERA Logistika“ turėjo galiojančią reikalavimo teisė į ieškovę. Be to, byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovė pagal Rusijos Federacijos juridinio asmens „ERA Logistika“ reiškiamas pretenzijas buvo atlikęs tarpusavio vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės argumentų, kad net ir laikant, jog dalies krovinio praradimą ir atitinkamai nuostolių atsiradimą lėmė CMR konvencijos normų pažeidimas – tariamų normų, draudžiančių perkrauti ar išskaidyti krovinį, nesilaikymas, tarp atsakovės veiksmų ir žalos atsiradimo nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, kadangi žala atsirado ne dėl atsakovės atliktų veiksmų, bet dėl kelte „Lisco Gloria“ kilusio gaisro. Atsakovė negalėjo numatyti tokių aplinkybių, užkirsti kelio jų atsiradimui ir atitinkamai išvengti tokių aplinkybių sąlygotų pasekmių.
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE pareiškė prisidedantis prie apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti (b.l. 176, t. 3).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB DFDS Seaways (b.l. 2-3, t. 4) prašo panaikinti 2012 m. vasario 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – 2011 m. gegužės 6 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovės ALFA LOGISTICS, BUAB ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą trečiasis asmuo grindžia šiais argumentais:
Trečiasis asmuo sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, dėl ko netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.Proceso metu nebuvo laikytasi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, dėl ko teismas netinkamai vertino byloje įrodinėjamas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl reikšmingų įrodymų, kuriais apeliantė įrodinėjo aplinkybes, kurių pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas. Teismas, spręsdamas dėl įrodymų nepakankamumo ir darydamas išvadas dėl konkrečių aplinkybių egzistavimo ar jų nebuvimo, vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus.Teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas bei Tarptautinės krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 7-11, t. 4) ieškovė prašo nepriimti atsakovės pateiktų naujų įrodymų, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:
Teismas tinkamai išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir pagrindė jais priimtą byloje sprendimą.Ieškovė neginčija atsakovės teisės grupuoti krovinius, tačiau atsakovė ieškovės krovinį ne grupavo su kitais kroviniais, o jį išskirstė tam neturėdama teisės, kadangi krovinys turėjo būti gabenamas pagal vieną siuntėjo išrašytą CMR važtaraštį. Jei atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su krovinio išskaidymu, būtų teisingos, turėtų būti išrašyti du nauji CMR važtaraščiai, kai tuo tarpu byloje yra pateiktas tik vienas, dėl kurio tikrumo teismas pagrįstai suabejojo ir atsižvelgdamas į aplinkybes, įrodančias jo surašymą vėliau, nei kad buvo gabenamas krovinys, pagrįstai jo nelaikė įrodymu byloje. Ieškovės manymu, atsakovė, teigdama, kad dalis krovinio buvo kelte „Lisco Gloria“ siekia išvengti atsakomybės, o byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovės pateiktą versiją.Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad šalis siejo ne vežimo, o ekspedijavimo santykiai, atsakovės pirmą kartą yra nurodomas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme šis argumentas nebuvo iškeltas, todėl šis argumentas, kaip pažeidžiantis CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytus apeliacinio skundo dalykui ir pagrindui keliamus reikalavimus neturėtų būti tiriamas ir vertinamas. Atsakovė pirmosios instancijos teisme sutiko, kad šalis sieję santykiai yra išimtinai vežimo santykiai, be to, atsakovei įsipareigojus nugabenti krovinį daugiau joks vežėjas nebuvo pasamdytas, atsakovė savo transporto priemonėmis vykdė vežimą, todėl ji CMR konvencijos prasme laikytina vežėja.Ieškovės pareikštas reikalavimas yra pagrįstas, nes ji pateikė jį pagrindžiančius dokumentus, rėmėsi teismų praktika, o teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė savo reikalavimą įrodė visiškai ir tinkamai, todėl pagrįstai ieškinį tenkino.Apeliantės pateiktus naujus įrodymus prašo atsisakyti priimti, nes dalis jų nesusiję su nagrinėjama byla, o kitus įrodymus apeliantė galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir įrodymus, patvirtinančius jos apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, pagrindžiančias ieškovės ieškinio nepagrįstumą. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus tuos atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė, remdamasi minėta nuostata, o taip pat įrodymų sąsajumo taisykle, prašo naujai pateiktų įrodymų nepriimti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dalį įrodymų apeliantė gavo tik išnagrinėjus bylą, o taip pat teismui nesprendus klausimo dėl apeliantės prašymo išreikalauti tam tikrus įrodymus, tokiu būdu nesuteikus apeliantei galimybės savo aplinkybes grįsti minėtais įrodymais, o šiuos įrodymus apeliantei savo iniciatyva taip pat gavus tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, mano esant pakankamai pagrindo apeliantės pateiktus įrodymus priimti. Teisėjų kolegijos manymu, tikslinga priimti net ir tuos įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ar, pasak ieškovės, nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi, kaip nurodė apeliantė, jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau, t.y. tik priėmus teismo sprendimą, kurio pagrįstumą remdamasi pateiktais įrodymais apeliantė ginčija. Todėl apeliantės prie apeliacinio skundo pateikti įrodymai priimami ir sprendžiant apeliacinio skundo pagrįstumą teismo vertintini.
Dėl apeliacijos ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl vežėjo atsakomybės už dalį prarasto krovinio vykdant tarptautinį pervežimą. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės nuostolius, patirtus dėl dalies krovinio praradimo, o atsakovė savo atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo nebuvimą grindžia aplinkybe, jog dalis krovinio buvo prarasta vežant jį jūros transportu, nesant jūros kelto vežėjo kaltės, todėl ji dėl atsiradusių nuostolių nėra atsakinga. Sprendžiant dėl ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o kartu ir ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, svarbiausia byloje nustatytina aplinkybė yra ta, ar prarasta krovinio dalis, dėl kurios praradimo ieškovė patyrė nuostolių, buvo vežama keltu ir dėl jame kilusio gaisro buvo sunaikinta, kas sudarytų pagrindą atsakovės, kaip vežėjos, atžvilgiu netaikyti atsakomybės. Byloje ginčo dėl to, kad dalis krovinio vežimo metu buvo prarasta nekyla, taip pat šalys neginčija to fakto, jog vežėja priėmė krovinį ir tik dalį jo pristatė į numatytą vietą, todėl teismas dėl nurodytų aplinkybių nepasisako. Byloje ginčijama ieškovės teisė reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, o taip pat apeliantė kelia klausimą dėl tarp šalių egzistavusių santykių teisinės prigimties, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tiek, kiek svarbu sprendžiant apeliantės, kaip vežėjos, atsakomybės už prarastą krovinį klausimą.
Dėl vežėjo atsakomybės praradus dalį krovinio
Nustatyta, kad šalys 2010 m. spalio 1 d. sudarė vienkartinę krovinio vežimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė ALFA LOGISTICS, BUAB (sutartyje nurodyta kaip užsakovė) pavedė, o atsakovė Uždaroji akcinė bendrovė „Saukupa“ (sutartyje nurodyta kaip vežėja) įsipareigojo pagal sutarties sąlygas organizuoti užsakovės krovinio – 16 palečių 8549 kg bruto ir 1 paletės 127 kg bruto, pagal ADR: UN 1133 pavojingumo klasė 3 (klijai, keitiklis, skiediklis, dažai) - pervežimą, už ką užsakovė įsipareigojo sumokėti vežėjai sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutartyje buvo susitarta dėl krovinio pervežimo iš Vokietijos/Hamburgo į Lietuvą/Kauną, krovinį pasikraunant Hamburge 2010 m. spalio 6 d. ir pristatant į Lietuvą, Kauną 2010 m. spalio 11d. (b.l. 26-27, t. 1). Krovinio siuntėjas Sika Automative GmbH, Vokietija, Hamburgas, gavėjas RAB „Sika“, Rusija, Maskva.
Taigi byloje ginčo dėl to, kad šalių sudarytos vienkartinės krovinio vežimo sutarties pagrindu buvo vykdomas krovinio vežimas tarptautiniu maršrutu kelių transportu ir kad tarp šalių atsiradusiems santykiams taikytinos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatos, nekyla, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės už dalį prarasto krovinio, pagrįstai vadovavosi ir taikė CMR konvencijos nuostatas. Net ir pripažinus, kad vežimas vyko pagal CMR konvenciją, jos nuostatos taikytinos ne visiems teisiniams santykiams, o tik tiesiogiai reglamentuotiems Konvencijoje. CMR konvencija, be kita ko, reglamentuoja vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą ar jo sugadinimą, vežėjų tarpusavio atsakomybės klausimus ir kt. Taigi klausimą dėl vežėjo atsakomybės reglamentuoja CMR konvencija, todėl sprendžiant byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą, teismas privalo remtis CMR nuostatomis dėl vežėjo atsakomybės. Pažymėtina, kad CMR konvencija taip pat turi būti taikoma, kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu, oro transportu (multimodaliniai vežimai), ir krovinys iš transporto priemonės nėra perkraunamas. CMR Konvencija tokiu atveju yra taikoma visam vežimo procesui (CMR konvencijos 2 straipsnio 1 punktas). Perkrovimu nelaikomas krovinio iškrovimas iš transporto priemonės patikrinimui, tvarkymui ir pan., jei po to transportavimas tęsiamas toliau.
Vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktu laikoma, kad vežėjas atsako už krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento ir ši jo atsakomybė yra preziumuojama. Nurodytos taisyklės išimtis numato CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalys. Pripažįstama, kad krovinio priėmimo vežti momentas yra susijęs su važtaraščiu, kaip prima face įrodymu, jog krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti jo atsakomybės už krovinį prezumpcija. Pagal CMR konvencijos nuostatas krovinys laikomas prarastu, jei jis nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui. Konvencijoje yra pateiktas ir dalinio krovinio praradimo apibūdinimas, pagal kurį dalinis krovinio praradimas yra tada, kai dalis krovinio nėra pristatyta, o kita dalis pristatyta gavėjui. Šiuo atveju vežėjas turi kompensuoti už tą krovinio dalį (kiekybinis kriterijus), kuri nepristatyta gavėjui. Pažymėtina, kad CMR konvencijoje krovinio nepristatymas yra siejamas ne su konkrečių įrodymų apie krovinio praradimą, sunaikinimą, pagrobimą ar dingimą pateikimu, tačiau su krovinio nepateikimu per numatytą terminą. Pristatymo fakto įrodinėjimo našta tenka vežėjui. Kaip jau buvo nurodyta, CMR konvencijoje išimtys iš vežėjo atsakomybės prezumpcijos yra numatytos, taip pat remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi pripažįstama, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Tačiau bet tokiu atveju, vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių (CMR konvencijos 18 str. 1 d.). Taigi, vežėjui teigiant, jog jis nėra atsakingas už krovinio praradimą, jo trūkumą ar pavėluotą pristatymą, vežėjui tenka ir pareiga įrodyti jo nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę. Sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės tuo atveju, kai dalį kelio krovinys vežamas ne keliais, pažymėtina, kad pagal CMR Konvencijos nuostatas, tuo atveju, jei bus įrodyta, kad krovinio praradimas, jo sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko vežant krovinį ne keliais, o kita transporto rūšimi ir kelių transporto vežėjas nebuvo kaltas, nes tai įvyko dėl kitos transporto rūšies vežėjo, vežusio šį krovinį, kaltės, tada kelių transporto vežėjas atsako ne pagal šią Konvenciją, o remdamasis tomis nuostatomis, pagal kurias atsako visų transporto rūšių, išskyrus kelių transportą, vežėjas pagal krovinio vežimo sutartį tarp jo ir siuntėjo privalomo įstatymo nuostatas, susijusias su krovinių vežimu visų rūšių transportu, išskyrus kelių transporto priemones. Tačiau jei tokių nuostatų nėra, tai kelių transporto vežėjo atsakomybė nustatoma pagal šią Konvenciją.
Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje atsakovė savo atsakomybę dėl dalinio krovinio praradimo neigia remdamasi būtent ta aplinkybe, t.y. kad žala atsirado vežant krovinį jūros keliu ir dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, t.y. dėl kelte, kuriame buvo vežamas krovinys, kilusio gaisro. Taigi atsakovei neigiant savo atsakomybę dėl dalies prarasto krovinio, ji turėjo įrodyti minėtą krovinį buvus tame kelte ir tai, kad kilusio gaisro pasekmių ji negalėjo išvengti. Vadovaujantis CPK 12 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu ir CPK 178 straipsnyje apibrėžta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių tvarka, kiekvienas asmuo privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją. Šalys neginčija, kad pagal pirmiau nurodytą šalių sudarytą sutartį krovinys iš numatytos vietos buvo paimtas numatytą dieną, t.y. 2010 m. spalio 6 d. ir pakrautas į atsakovės transporto priemonę valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis) (b.l. 10-11, t. 1). Važtaraščiu patvirtinus krovinio priėmimą vežti, apeliantė, būdama vežėja, laikytina atsakinga už priimtą vežti krovinį, kurios atsakomybė yra preziumuojama. Ginčo byloje nekyla ir dėl to, jog pagal sutartį ieškovei buvo pristatyta tik dalis krovinio. Kaip matyti iš byloje pateikto važtaraščio, į pristatymo vietą 2010 m. spalio 8 d. buvo pristatyta tik 10 palečių iš viso 5206 kg svorio, transporto priemonės, kuri pristatė krovinį valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b.l. 8-9, t. 1). Taigi vežėjai pristačius tik dalį krovinio, laikytina, kad likusią dalį krovinio ji prarado, todėl esant jos atsakomybės prezumpcijai dėl krovinio praradimo, ji turi paneigti įtvirtintą teisės aktuose jos atsakomybės prezumpciją, įrodydama jos atsakomybę paneigiančias aplinkybes.
Dėl šalis siejusių teisinių santykių pobūdžio
Nustatyta, kad šalys 2010 m. spalio 1 d. sudarė vienkartinę krovinio vežimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė savo reikalavimą grindžia vežimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Pažymėtina, kad atsakovei teigiant tarp šalių egzistavus ne vežimo, bet ekspedijavimo santykius, kadangi, pasak jos, šalių sudarytoje sutartyje buvo susitarta dėl tokių sąlygų, kurios yra būdingos tik ekspedijavimo sutarčiai, todėl ji pagal tarp šalių sudarytą sutartį buvo ekspeditorė, o ne vežėja, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą dėl nuostolių, patirtų praradus dalį krovinio, tarp šalių sutarties pagrindu atsiradusių santykių pobūdis nėra tiek svarbus, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju net ir tais atvejais, kai jis pats krovinio nevežė, tačiau akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą krovinio pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Šiuo gi atveju sutartyje ne tik kad nebuvo nurodyta, kad apeliantė tik ekspedijuoja krovinį, ji pati jį vežė, už tai sutartyje buvo numatytas atlyginimas, todėl teismas pagrįstai atsakovę laikė vežėja CMR konvencijos prasme ir sprendė dėl jos atsakomybės pagal konvencijos nuostatas. Be to, atsakovė sutarties su ieškove pagrindu buvo prisiėmusi atsakomybę dėl krovinio, kadangi, šalių sudarytoje sutartyje buvo numatyta jos atsakomybė dėl krovinio, o krovinio laiku nepristačiusi ieškovė dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi būtent į atsakovę.
Iš esmės apeliantas teisnių santykių tarp šalių pobūdžio klausimą kelia sprendžiant klausimą dėl apeliantės galimybės disponuoti kroviniu vykdant šalių sutartą pervežimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės nurodytais argumentais, kad šalių sudarytos vežimo sutarties nuostatos leidžia manyti, jog šalių sudaryta vežimo sutartis turi ir ekspedijavimo sutarties požymių, tačiau negalima sutikti su tuo, jog apeliantė be ieškovės žinios galėjo krovinį skaidyti, spręsti dėl jo vežimo kitomis transporto priemonėmis, nei tomis, į kurias jis buvo pakrautas, spręsti dėl krovinio vežimo jūros keliu, kadangi, šalių sudarytoje sutartyje buvo numatyta vežėjo pareiga visais atvejais vykdant sutartį, o taip pat iškilus nenumatytoms aplinkybėms, turinčioms įtakos sutarties vykdymui, nedelsiant tiesiogiai informuoti apie tai užsakovą (sutarties 2.2.10 punktas). Be to, vežėjas, sužinojęs apie kliūtį bei jos poveikį įsipareigojimų vykdymui, įsipareigojo per 12 valandų pranešti užsakovui apie susidariusią situaciją ir spręsti iškilusias problemas tik pagal užsakovo instrukciją. Jei vežėjas nepraneša apie atsiradusią kliūtį, nesivadovauja užsakovo nurodyta instrukcija, sutartyje buvo numatyta jo pareiga prisiimti visą dėl to kylančią atsakomybę ir atlyginti dėl to užsakovui patirtus nuostolius (sutarties 4.4. punktas). Atsižvelgiant į nurodytas sutarties nuostatas, teismas pagrįstai sprendė, kad vežėja neturėjo teisės be ieškovės žinios skaidyti jai perduoto krovinio, o taip pat ir nuspręsti dėl jo dalies vežimo jūrų keliu. Be to, sprendžiant dėl vežėjos galimybės skaidyti vežamą krovinį spręstinas klausimas dėl to, kiek svarbus krovinio siuntėjui tas faktas, su kokia transporto priemone yra vežamas krovinys. Pažymėtina, kad minėtoje sutartyje be kitų įsipareigojimų krovinio vežėjas įsipareigojo sutartyje nustatytu laiku pateikti į krovinio pakrovimo vietą techniškai tvarkingą ir tinkamą krovinio pervežimo transporto priemonę, kuri atitiktų reikalavimus tų valstybių, kuriose krovinys bus vežamas, reikalavimus (sutarties 2.2.3. punktas). Taigi, krovinio vežėjui yra svarbi transporto priemonė, kuria yra vežamas krovinys, o perkrovus krovinį be jo žinios į neaišku kokią transporto priemonę, būtų pažeistos jo teisės į galimą savo interesų apsaugą ir gynimą prieštaraujant dėl tokio veiksmo. Taigi ir ši aplinkybė laikytina tokia, apie kurią vežėja turi informuoti krovinio siuntėją ir jam neatlikus šios pareigos laikytina, kad ji pažeidė sutarties nuostatas. Net ir tuo atveju, jei laikytume apeliantės teisę skaidyti krovinį pagrįsta, tai dėl krovinio gabenimo būdo pakeitimo vežėja privalėjo informuoti siuntėją ir klausyti dėl to jo nurodymų. Pažymėtina, kad apeliantės atstovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad sprendimą dėl krovinio gabenimo jūrų keltų vežėja priėmė atsižvelgdama į tai, kad vairuotojas vėlavo pagal nustatą maršrutą ir būtų pavėlavęs pristatyti krovinį laiku (b.l. 13, t. 3). Taigi, esant įprastoms aplinkybėms, krovinys būtų buvęs vežamas keliais, o ne jūros keliu, dėl to prieš nusprendžiant dėl vežimo jūros keliu vežėja privalėjo apie pasikeitusias aplinkybes informuoti siuntėją, tačiau to nepadarė ir tokiu būdu pažeidė šalių sudarytos sutarties nuostatas, o dėl to sutartyje yra numatyta vežėjo atsakomybė.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo byloje
Iš esmės apeliantė skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia netinkamu įrodymų byloje vertinimu, prioriteto ir pirmenybės vienos šalies įrodymams teikimu, įrodymų vertinimo lygybės principo nesilaikymu, visumos byloje esančių įrodymų netinkamu vertinimu, todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu apimtyje dėl esminės byloje įrodinėtinos aplinkybės dėl to, ar prarasta krovinio dalis buvo gabenta keltu „Lisco Gloria“, kuriame iš 2010 m. spalio 8 d. į 2010 m. spalio 9 d. kilo gaisras, būtent dėl kurio, atsakovės teigimu, ir buvo prarasta dalis ieškovės krovinio. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, ir dėl kiekvieno atskirai apeliaciniame skunde minimų įrodymų, atsižvelgdama į skundžiamame teismo sprendime nurodytus motyvus dėl atsakovės įrodinėtų aplinkybių dėl krovinio gabenimo jūrų keltu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė jos atsakomybę dėl dalies krovinio praradimo šalinančios aplinkybės, jog krovinys buvo gabenamas kelte, kuriame kilo gaisras. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas privalėjo nustatyti aplinkybes, jog krovinys buvo prarastas kitokiomis aplinkybėmis, nei kad nurodė atsakovė. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovė, būdama vežėja, turi įrodyti aplinkybes, šalinančias jos atsakomybę dėl krovinio praradimo, todėl būtent ji turėjo įrodyti jos nurodytas aplinkybes, susijusias su krovinio praradimu, o ne reikalauti, kad teismas nustatytų kitas galimas krovinio praradimo aplinkybes. Sutinkant su tokiu apeliantės argumentu, būtų pažeista CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga, o įrodinėjimo našta perkelta kitiems asmenims. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, sprendžia buvus atsakovės pareigą įrodyti aplinkybes, jog prarastas krovinys buvo gabentas būtent kelte „Lisco Gloria“, kuriame kilo gaisras.
Pažymėtina, kad tiesioginių įrodymų, kuriuose būtų konkrečiai nurodyta, jog prarastas krovinys buvo gabenamas keltu, nėra. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovės pateiktas važtaraštis dėl dalies krovinio gabenimo keltu dėl savo trūkumų ir jame esančių netikslumų, keliančių pagrįstų abejonių jo teisingumu, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo nesivadovavo. Nesant tiesioginių įrodymų, teismas pagrįstai rėmėsi ir atsižvelgė į byloje esančius netiesioginius įrodymus dėl krovinio galimo gabenimo keltu. Teismas, įrodymų tyrimo ir vertinimo procese siekdamas pašalinti pateiktų įrodymų suteikiamos informacijos (duomenų) prieštaringumą, gali ir turi remtis kitais, netiesioginiais įrodymais. Tai nėra įrodinėjimo taisyklių pažeidimas, priešingai, tai reiškia, kad bylos aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktus įrodymus ištyrus ir įvertinus visapusiškai, išsamiai ir objektyviai. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nurodydama, kad atsakovė, netinkamai pildydama tam tikrus dokumentus, nenurodydama juose tikslių ir išsamių duomenų, neleidžiančių nustatyti tikslių aplinkybių, susijusių su kelte buvusiais ir prarastais jos kroviniais, prisiėmė galimą neigiamą tokių veiksmų riziką, o kartu ir tai, kad esant tiek neatitikimų ir nesutapimų jos pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, teismas pagrįstai manė esant jos teigiamą aplinkybę dėl krovinio gabenimo keltu mažiau tikėtiną, nei kad netikėtina. Iš esmės teismas dėl kiekvieno iš apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo nepasisako, atkreipdamas dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes ir apeliantės argumentus dėl to, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir 2011 m. spalio 13 d. Graweco Logistic GmbH raštą. Pažymėtina, kad apeliantė teigdama, jog nepristatyta krovinio dalis buvo kelte, nurodo, jog tai patvirtina 2011 m. spalio 13 d. Graweco Logistic GmbH raštas, kuriame nurodyta, kad 2010 m. spalio 8 d. krovinys (17 padėklų) iš krovininio automobilio (duomenys neskelbtini) buvo perkrautas į kitus krovininius automobilius – 11 padėklų į krovininį automobilį (duomenys neskelbtini), o 6 padėklai į krovininį automobilį (duomenys neskelbtini) (b.l. 145-148, 166t. 1). Tačiau teisėjų kolegija mano, kad be visų kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų dėl abejonių apeliantės nurodyta aplinkybe dėl krovinio gabenimo keltu, kaip tik abejones patvirtina būtent šis apeliantės pateiktas teismui raštas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės teigimu, krovinį 2010 m. spalio 6 d. paėmus iš jo išsiuntimo vietos, jis buvo pristatytas į Graweco Logistic GmbH perkrovimui, kur viena krovinio dalis buvo pristatyta į Kauną nepažeidžiant sutartyje numatytų terminų 2010 m. spalio 8 d., o kita krovinio dalis tą pačią dieną buvo pristatyta pervežimui jūrų keltu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek minėtame rašte, tiek pagal apeliantės pateiktą važtaraštį, turintį patvirtinti dalies krovinio gabenimą keltu, krovinys buvo perskirstytas 2010 m. spalio 8 d., t.y. būtent tą pačią dieną, kai dalis krovinio jau buvo pristatyta į Kauną. Atsižvelgiant į tai, kad atstumas, kurį turėjo nuvažiuoti krovininė transporto priemonė yra pakankami nemažas (nuo Hamburgo iki Kauno yra apie 1240 km), į tai, kad krovinių automobilių vairuotojams yra taikomas atitinkamas darbo ir poilsio režimas, į tai, kad, atsakovės teigimu, transporto priemonę vairavo vienas vairuotojas, teisėjų kolegija pagrįstai abejoja, kad tą pačią dieną krovinys galėjo ne tik būti perkrautas, bet jo dalis dar ir pristatyta į pristatymo vietą. Atsižvelgiant į šią nurodytą aplinkybę, kurios apeliantė neginčijo (pažymėtina, jog ieškovas minėtą aplinkybę, kaip paneigiančią atsakovės versijos pagrįstumą, buvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), į visus kitus pirmosios instancijos teismo nustatytus netikslumus ir neatitikimus atsakovės pateiktuose dokumentuose, į tai, jog apeliaciniame skunde apeliantės nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti tik apeliantės teigimu, kad teismas netinkamai vertino esančius įrodymus, mano esant pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad atsakovė neįrodė ginčo krovinį gabenus keltu, kuriame kilo gaisras. Atsakovės visi kiti pateikti įrodymai, tiek fotonuotraukos, tiek liudytojo parodymai ar pateikti rašytiniai įrodymai, tarp jų ir duomenys apie krovinio pobūdį, konkrečiai ir nepaneigiamai nepatvirtina atsakovės argumentų, jog parastas krovinys buvo gabentas būtent keltu „Lisco Gloria“, dėl ko šios nustatytos aplinkybės šalintų atsakovės atsakomybę dėl dalies krovinio praradimo. Kaip jau teismas nurodė, apeliantė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, vykdydama veiklą pakankamai rizikingoje srityje - pervežimai, veikė neatidžiai ir nerūpestingai pateikdama dokumentuose netikslius duomenis apie krovinius, todėl savo rizika prisiėmė dėl to galimas neigiamas pasekmes.
Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad prie bylos prijungė ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros raštą, pasisako dėl jame pateiktų duomenų ir jų įtakos priimto sprendimo pagrįstumui. Minėtame rašte nurodoma, kad autotreileryje vilkike Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabėje, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gabenami ir gavėjui RAB „Sika Russia“ skirti cheminiai produktai: SikaSence 4600 bei SikaTherm – 4045/71, tačiau nurodyti duomenys nustatyti ne pateikta krovinio deklaracija, o atsakovės byloje pateiktais važtaraščiais, fotonuotraukomis, liudytojo V. K. parodymais. Pažymėtina, kad anksčiau Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros pateiktoje informacijoje apie reikšmingas bylai aplinkybes tokia informacija nebuvo nurodoma, kadangi esami rašytiniai įrodymai neleidžia daryti tokių išvadų, nes juose nurodytos aplinkybės nepatvirtina prarasto krovinio gabenimo kelte. Teisėjų kolegija pateiktus duomenis vertina kritiškai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos miesto prokuratūros informacija apie atsakovės gabentų krovinių sudėtį iš esmės pasikeitė vien tik remiantis atsakovės pateiktais duomenimis, paaiškinimais, to paties vairuotojo, kurio parodymus teismas vertino kritiškai, parodymais, todėl nurodytas raštas, jį vertinant visų byloje esančių įrodymų kontekste, naujų aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovės nurodytą versiją dėl krovinio gabenimo keltu, nepateikia, o teigti, kad patvirtina jau nurodytas aplinkybes taip pat negalima, nes, kaip jau buvo nurodyta, jos nustatytos tik remiantis suinteresuoto bylos baigtimi asmens paaiškinimais bei pateiktais duomenimis.
Taip pat negalima sutikti ir su tuo argumentu, jog teismas pagrįstai neatsižvelgė į byloje esančias fotonuotraukas, kuriose matyti sudegusio vilkiko likučiai. Teisėjų kolegijos manymu, tiek anksčiau byloje pateikta foto nuotrauka, tiek prie apeliacinio skundo pateikta nuotrauka nepatvirtina, kad būtent ieškovės krovinys buvo gabentas kelte ir būtent tose nuotraukose jis yra užfiksuotas, kadangi, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, nėra aiški nei šių nuotraukų padarymo vieta, nei laikas. O tai, kas užfiksuota sudegusiame vilkike negali būti be jokio papildomo tyrimo laikoma sudegusiu kroviniu, kurį vežė atsakovė pagal šalių sudarytą sutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir visapusišku jų ištyrimu, padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog atsakovė neįrodė ieškovės krovinių buvus sudegusiame kelte.
Dėl galimybės krovinio siuntėjui reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo
Apeliantei neigiant ieškovės reikalavimo teisę, pažymėtina, kad byloje esantis Era Logistika raštas - pretenzija, o taip pat ir 2010 m. spalio 11 d. abipusių reikalavimų įskaitymo aktas patvirtina ieškovės teisę reikalauti atlyginti krovinio gavėjo nuostolius, kuriuos ji atlygino OOO „Era Logistika“. Reikalavimus vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo gali reikšti tiek krovinio siuntėjas, tiek ir jo gavėjas, nurodyti vežimo sutartyje, važtaraštyje, nepraleidžiant sutrumpinto senaties termino, nustatyto Konvencijos 32 straipsnyje. Teisę pareikšti ieškinį vežėjui taip pat turi asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino nuostolius siuntėjui ar gavėjui, taip pat asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, jei jo nuosavybei padarytas nuostolis. Konkretus nuostolių dydis, kurį patyrė krovinio gavėja OOO Sika dėl dalies krovinio praradimo, yra nurodyta jos pretenzijoje (b.l. 22-23, t. 1), todėl dėl nuostolių pagrįstumo abejoti nėra pagrindo. Nors apeliantė teigia, kad byloje nėra duomenų, jog krovinio gavėjai yra atlyginti padaryti nuostoliai ir realiai OOO „Era Logistika“ juos krovinio gavėjai būtų atlyginusi, tačiau net ir nesant tiesiogiai tai patvirtinančių įrodymų, negalima neigti ieškovės teisės į jos patirtų nuostolių atlyginimą. Pažymėtina, kad ieškovė nurodyto dydžio nuostolius – 7 969,20 EUR patyrė OOO „Era Logistika“ išskaičius patirtų nuostolių dydį iš ieškovei mokėtinos sumos už jos anksčiau minėtai bendrovei suteiktas paslaugas. Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentais, jog toks įskaitymas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi nėra aišku, ar ieškovė iš viso turėjo reikalavimo teisę į minėtą įmonę. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis, vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitoma apie tai pranešant kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1 d., 2 d.). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nėra aišku, ar OOO „ERA Logistika“ turėjo galiojančią reikalavimo teisė į ieškovę. Tuo atveju, jei tokia reikalavimo teisė neegzistuotų, abejotina, ar nurodytas pareiškimas dėl įskaitymo būtų buvęs pateiktas. Taigi, atlikus įskaitymą, laikytina, kad ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę atlyginusi dėl krovinio dalies praradimo nuostolius. Pažymėtina, jog dėl patirtų nuostolių atlyginimo kreipėsi būtent galutinis krovinio gavėjas, t.y. OOO Sika, todėl neabejotina, kad šiam reikšiant pretenzijas dėl krovinio praradimo, o OOO „ERA Logistika“ nuostolių taip ir neatlyginus, ji nebūtų pakartotinai kreipusi dėl patirtų nuostolių atlyginimo ar daugiau nereiškusi pretenzijų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįstai galima manyti, kad krovinio gavėjai buvo atlyginti patirti nuostoliai, kuriuos realiai atlygino ieškovė, taip patirdama nuostolius. Paminėtina ir ta aplinkybė, jog atsakovė ieškovę kaip tinkamą subjektą reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo nurodė ir Kopenhagos teismui. Minėtam teismui adresuotame rašte pažymėta, kad ieškovės pretenzija pareikšta 2010 m. spalio 15d. žalos dydis 7 462,33 EUR, 6 padėklai, buitiniai dažai gavėjas SIKA Rusija (b.l. 102-114, t. 3). Taigi minėtame apeliantės ieškinyje nurodyta, kad dėl krovinio praradimo nuostolius patyrė būtent ieškovė, todėl tokiu būdu, ieškovę įtraukdama į nuostolius patyrusių subjektų sąrašą, apeliantė pripažino ieškovės reikalavimo teisę į nuostolių, patirtų dėl to, jog ji atlygino nuostolius dėl prarasto krovinio, atlyginimą, todėl tas faktas, kad apeliantė šiuo metu jau ginčija ieškovės turimą reikalavimo teisę ir laiko ją nepagrįsta, laikytina apeliantės nesąžiningumu ir siekiu tik išvengti jai tenkančios atsakomybės.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laiko, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, šalinančių jos atsakomybę dėl dalies krovinio praradimo, neįrodė, kad krovinys buvo gabentas jūrų kelte „Lisco Glioria“, todėl esant dalies krovinio praradimui, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius, preziumuojant vežėjo atsakomybę dėl krovinio paradimo ir jo atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, atsakovei šios prezumpcijos nepaneigus, ji turi atlyginti ieškovei dėl dalies krovinio praradimo patirtus nuostolius. Pažymėtina, kad atsakovė nuostolių dydžio neginčijo, todėl teismui priėmus pagrįstą ir teisėtą sprendimą, pagrindų jį naikinti nenustatyta. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, teisėjų kolegija nepasisako. Apeliacinio skundo argumentus pripažinęs nepagrįstais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.