Kauno apygardos teismo sprendimas

2014-04-28 · Civilinė byla Nr. 2A-698-273/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2014-04-28
Bylos Nr.
2A-698-273/2014
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-04135-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Evaldas Burzdikas
Atsakovas
M. M., V. Š.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Civilinė byla Nr.2A-698-273/2014Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04135-2012-4Procesinio sprendimo kategorija: 73;73.2.2.5; (S) 121.14; 121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. M. atstovės advokatės D. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. Š., M. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. Š. ir M. M. 67181,75 Lt nuostolių atlyginimo, 5% metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 6 d. Airijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone (duomenys neskelbtini), kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala. Transporto priemonę vairavo V. Š., ji priklausė M. M.. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio valstybės – Airijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo eismo įvykio patirtų nuostolių atlyginimą ir pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą apmokėti 19457,18 EUR sumą. Ieškovas sumokėjo reikalaujamą sumą Airijos nacionaliniam draudikų biurui ir prašė solidaraus patirtų nuostolių atlyginimo ir automobilį vairavusio asmens ir automobilio savininko. Kreipėsi į juos dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau nė vienas iš atsakovų nuostolių neatlygino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Priteisė solidariai iš bendraatsakovų V. Š. ir M. M., 67181,75 Lt nuostolių atlyginimui, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-10-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Priteisė iš bendraatsakovo V. Š., 1083,4 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Priteisė iš bendraatsakovio M. M. 1083,4 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

Teismas nustatė, kad atsakovas V. Š. 2008-07-06 Airijoje vairuodamas Lietuvos Respublikoje M. M. vardu registruotą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė autoįvykį, dėl kurio kilimo buvo pripažintas kaltas. Eismo įvykio metu buvo apgadintas kitas automobilis. V. Š. vairuota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris taip pat suteikia reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse. Eismo įvykio valstybės - Airijos nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURERS' BUREAU – IRELAND), kuris administravo žalą, įvertino jos dydį ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui patirtų nuostolių atlyginimą (t.1, b.l. 15). Po to ieškovas pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą 19457,18 EUR (67181,75 Lt) sumai. Ieškovas reikalaujamą sumą Airijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 2009-10-26 (t. 1, b.l. 31), po ko įgijo teisę išreikalauti išmokėtą sumą iš bendraatsakovų. Ieškovas ragino bendraatsakovus sumokėti jam patirtus dėl žalos atlyginimo nuostolius, tačiau nė vienas iš atsakovų nuostolių gera valia neatlygino. Teismas nurodė, kad byloje bendraatsakovais patraukti V. Š., kaip automobilio valdytojas, ir M. M., kaip eismo įvykyje dalyvavusio automobilio savininkas, neįvykdęs pareigos apdrausti automobilio valdytojo civilinės atsakomybės. Ieškovas automobilio savininką nustatė pagal VĮ „Regitra“ duomenis. Teismas konstatavo, kad byloje atsakovas M. M. neįrodė automobilio pardavimo fakto V. Š., nes nepateikė į bylą rašytinės sutarties, kuri patvirtintų pardavimo faktą, arba kitų įrodymų. Pardavėjo – atsakovo M. M. pareiga buvo įrodyti šį faktą, ir tuo pagrįsti, jog jis nėra atsakingas dėl automobilio neapdraudimo, tačiau įrodymui dėl pardavimo fakto buvo pateikti tik paaiškinimai, išdėstyti procesiniuose dokumentuose, kuriuos teismas laikė nepakankamais pardavimo faktui nustatyti. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas M. M. turėjo realią galimybę išregistruoti VĮ „Regitra“ automobilį, kurio savininku jis nurodytas šio registro duomenyse, tačiau šio veiksmo neatliko, nors elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, siekdamas apsaugoti savo interesus nuo galimos turtinės žalos, privalėjo tai padaryti. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 5 d. įtvirtinta, jog ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisės aktus, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat ieškovas moka išmokas ir kitais atvejais, vykdydamas Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas privalėjo apmokėti Airijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. I. A. nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 19457,18 EUR, t.y. 67181,75 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovo M. M. atstovė advokatė D. B. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą, nevertino reikšmingų faktų, būtinų teisingam bylos išsprendimui, tokiu būdu pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, padarė materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo taisyklių pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Transporto priemonių registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio asmeniui, kurio vardu registruotas automobilis, ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę. Teismui nustačius, kad transporto priemonės savininkas yra ne asmuo, kurio vardu registruotas automobilis, teismas pagal CPK 45 str. privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-448/2010). Nuosavybės teisė į automobilį atsiranda pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o ne dėl automobilio įregistravimo. Transporto priemonių registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, nuosavybės teisės nustatymas atliekamas CK IV knygos nustatyta tvarka. Automobilį „(duomenys neskelbtini)", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas M. M. pardavė atsakovui V. Š. 2003 metais Airijoje. Šiuo atveju, atsakovui M. M. parduodant automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė buvo perleista realiai, pirkimo-pardavimo sandoris įvyko - automobilis buvo perduotas ir už jį gauti pinigai. Automobilį nupirko ir pinigus už jį sumokėjo atsakovas V. Š.. Atsakovas M. M., nurodęs, kam perleido automobilio nuosavybės teises, nepagrįstai laikytas byloje bendraatsakovu kartu su V. Š., kuriam M. M. perleido nuosavybės teisę į automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir žalos padarymo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas M. M. teismui pateikė iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo gautą draudimo sutarties Nr. SGB 0098624 kopiją, iš kurios matyti, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. liepos 14. d. (praėjus kelioms dienoms po eismo įvykio - įvykis 2008 m. liepos 6 d.) apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip draudėjas įrašytas M. M., tačiau skiltyje „Draudimo sutartį sudaręs asmuo" matyti akivaizdžiai ne M. M. parašas, paraše aiškiai matomos raidės „(duomenys neskelbtini)...“, todėl yra pagrindo manyti, kad pasirašė V. Š. ar jo artimieji, draudimo sutartis sudaryta Alytuje, o paskutinė žinoma V. Š. gyvenamoji vieta - Alytaus r. Atsakovo M. M. nurodytos automobilio perleidimo V. Š. aplinkybės, faktas, kad būtent V. Š. vairavo automobilį 2008 m. liepos 6 d. eismo įvykio metu ir po įvykio sudaryta draudimo sutartis yra pakankami išvadai, kad žalos padarymo metu M. M. nebuvo automobilio savininku, todėl nėra solidariai atsakingas už automobiliu padarytą žalą. Šioje byloje ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad žala buvo padaryta būtent M. M. vardu registruotu automobiliu. Nei draudikų biuro ieškinyje, nei skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, pagal kokius dokumentus buvo nustatyta V. Š. asmenybė bei identifikuotas automobilis, nes automobilio identifikavimo numeris (VIN) nėra nurodytas. Tuo metu, kai M. M. automobilį pardavė V. Š., jis buvo prastos būklės, todėl ieškovas nepaneigė atsakovo M. M. abejonių, ar iki 2008 metų būtent šis automobilis galėjo būti eksploatuojamas ir dalyvauti eismo įvykyje.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad skundžiamoje byloje apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog 2008-07-06 eismo įvykio dieną jis nebuvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku, nes nepateikė nei transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, nei tinkamai užfiksuoto V. Š. patvirtinimo apie transporto priemonės nuosavybės teisės jam perleidimą. Tuo tarpu vien tik suinteresuoto bylos baigtimi asmens, šiuo atveju - apelianto paaiškinimai bei liudytojų parodymai, jog apeliantas eismo įvykio metu galimai nebuvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku, yra nepakankami pastarajai išvadai. Byloje buvo pateikti visi įrodymai, liudijantys bendraatsakovų civilinės atsakomybės dėl 2008-07-06 eismo įvykio metu padarytos žalos kilimą pagal Airijos teisę. Apelianto abejonė, jog 2008-07-06 eismo įvykyje galimai dalyvavo kita transporto priemonė su apeliantui priklausančios transporto priemonės valstybiniais numeriais, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Ieškovas pagrįstai, išmokėjo išmoką Airijos nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškė regresinį reikalavimą bendraatsakovams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. Š. 2008-07-06 Airijoje vairuodamas Lietuvos Respublikoje M. M. vardu registruotą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė autoįvykį, dėl kurio kilimo buvo pripažintas kaltas. Eismo įvykio metu buvo apgadintas kitas automobilis. V. Š. vairuota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris taip pat suteikia reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse. Eismo įvykio valstybės - Airijos nacionalinis draudikų biuras (MOTOR INSURERS' BUREAU – IRELAND), kuris administravo žalą, įvertino jos dydį ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui patirtų nuostolių atlyginimą (t.1, b.l. 15). Po to Airijos nacionalinis draudikų biuras pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą 19457,18 EUR (67181,75 Lt) sumai. Ieškovas reikalaujamą sumą Airijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 2009-10-26 (t. 1, b.l. 31), po ko įgijo teisę išreikalauti išmokėtą sumą iš bendraatsakovų.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnį privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol kol ji yra įregistruota. Tokia transporto priemonė turi būti draudžiama privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui ( TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Pagal nurodytame įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoka ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Eismo įvykio faktas patvirtinamas į bylą pateikta Airijos automobilių transporto priemonių draudikų biuro pateikta medžiaga (t.1, b.l. 11-14). Iš šių dokumentų matyti, kad autoįvykyje dalyvavo transporto priemonės vairuotojas V. Š., vairavęs transporto priemonę, kurios valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Automobilis susidūrė su (duomenys neskelbtini) vairuojama transporto priemone. V. Š. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio (t.1, b.l. 13).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme pateiktos medžiagos visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti Airijos nacionalinio draudimų biuro reikalavimo ir neišmokėti draudiminės išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei 5 dalis). Tokiu atveju, ieškovas vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi pagrįstai reikalauja iš atsakovo neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

Byloje kilo ginčas dėl to, kas autoįvykio metu buvo automobilio (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti privalomąją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

Apeliantas atsakovas M. M. nurodė, kad automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė atsakovui Š. 2003 metais Airijoje, už jį gavo pinigus. Mano, kad jis, perleidęs automobilio nuosavybės teises, nepagrįstai laikytas byloje bendraatsakovu. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas M. M. nepateikė į bylą svarių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimo faktą. Automobilio faktui įrodyti atsakovas M. M. pateikė tik rašytinius paaiškinimus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, kuriuos teismas laikė nepakankamais pardavimo faktui nustatyti. A. V. Š. teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinio pareiškimą nepateikė, byla išnagrinėta atsakovui V. Š. apie teismo posėdį informavus paskelbiant viešai. A. M. M. argumentai dėl automobilio pardavimo fakto nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Todėl vien suinteresuoto bylos baigtimi apelianto paaiškinimai, kad eismo įvykio metu jis nebuvo transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valt. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nepakankami pastarajai išvadai pagrįsti.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nepateikė įtikinamų įrodymų, kad žala buvo padaryta būtent M. M. vardu registruotu automobiliu. Skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, pagal kokius dokumentus buvo nustatyta V. Š. asmenybė bei identifikuotas automobilis, nes automobilio identifikavimo numeris (VIN) nėra nurodytas.

Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pažymėtina, kad Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 straipsnis numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Airijos nacionalinio draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą ir, nustatęs V. Š. kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnyje 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ieškovui netenkinti Airijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti padarytos ir Airijos nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5 d., 6 d.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Atsakovas apeliaciniame skunde tik kelia abejones dėl automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavimo eismo įvykyje, nes nėra nustatytas jo identifikavimo numeris (VIN), tačiau šį argumentą pagrindžiančių įrodymų nepateikė, t.y. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Tai, jog autoįvykyje dalyvavo kitas automobilis atsakovas neįrodė. Todėl kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl priteistinos žalos iš atsakovo yra teisinga ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kolegija sprendžia, kad kiti apelianto motyvai kartojasi ir detalizuoja jau teismo nustatytas aplinkybes, todėl dėl jų kolegija nepasisako.

Apeliantas byloje pateikė rašytinį prašymą, kuriuo prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad reikalavimams kildinamiems iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. I. A. nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 19457,18 EUR žalą įvykdė 2009 m. spalio 26 d., o ieškinį pateikė tik 2012 m. spalio mėn., t.y. praleidus ieškinio senaties terminą ir tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija rašytinį paaiškinimą į bylą priima.

Nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Transporto priemonių draudikų biuras (toliau - Biuras) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 12, 18 dalimis, 6 straipsniu Biuras - organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pati šios funkcijos neatlieka. Taigi, draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Biuro nesusiklosto. Biurui išmokėjus nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui draudimo išmoką, kuri visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia. Tokiu atveju Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką. Minėta, kad Biuras draudiko funkcijų neatlieka, t. y. nesudaro draudimo sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Sutinkamai su TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Biuras moka draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir Biuro regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsiranda nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento (TPVCAPDĮ 23 straipsnis). Iš bylos duomenų matosi, kad ieškovas Airijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą sumokėjo 2009-10-26 (t.1, b.l. 31), o ieškinį teismui pateikė 2012-10-24 (t.1, b.l. 1-3, b.l. 42), t.y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Esant šiems duomenims atmestinas apelianto prašymas taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo M. M. atžvilgiu atmesti, nes ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantui atsakovui M. M. Alytaus apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t.2, b.l. 88). Kadangi atsakovo M. M. apeliacinis skundas netenkinamas, todėl yra pagrindas priteisti iš jo atidėtą sumokėti žyminį mokestį valstybei (CPK 79 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u ta r i a:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. M. a.k. (duomenys neskelbtini) 2015 (du tūkstančius penkiolika) litų žyminio mokesčio valstybei. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.a.k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5660.

Teisėjai Evaldas BurzdikasVirginija GudynienėIzolda Nėnienė