Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai O. V. ir jos atstovei Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovei O. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. skundą ir patikslintus skundus atsakovui Lietuvos probacijos tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovo Lietuvos probacijos tarnybos (toliau – ir Probacijos tarnyba) atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2018 m. rugsėjo 21 d. teisme gautas atsakovo prašymas, kuriuo prašo administracinę bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant (b. l. 93). Pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 62–65), kuriame nurodė, kad su skundu ir patikslintais skundais nesutinka, prašo pareiškėjos skundus atmesti, kaip nepagrįstus. Taip pat nurodė, jog Šiaulių apygardos probacijos tarnyba įgyvendino Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-400-394/2018 pagal to paties teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį, t. y. po nutarties gavimo, Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktorius nedelsdamas priėmė sprendimą, įgyvendinantį vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 2017 m. gruodžio 1 d. redakciją, pareiškėjai 2018 m. kovo 9 d. Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. P-17 „Dėl Probacijos skyriaus specialistės O. V. pareiginės algos koeficiento nustatymo“ buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas – 7,0. Kadangi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-400-394/2018 teisėjų kolegija nepasisakė apie pareiškėjai padarytą žalą ir/ar galimą jos atlyginimą, nes minėtoje byloje pareiškėja galutinio tokio reikalavimo nekėlė, todėl Šiaulių apygardos probacijos tarnyba netenkino pareiškėjos 2018 m. balandžio 4 d. prašymo atlyginti jai padarytą žalą, susidariusią dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl šių priežasčių: pirminiame 2017 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjos skunde (originalūs skundo dokumentai saugomi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose, administracinėje byloje Nr. 1-400-394/2018) dėl Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktoriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo keliamas reikalavimas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Vėliau, tikslindama skundo turinį, pareiškėja minėto reikalavimo atsisakė, palikdama reikalavimą tik suteikti jai nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją. Todėl mano, kad šis skundas, kuriame pakartotinai keliamas reikalavimas, kurio pačios pareiškėjos iniciatyva jau buvo atsisakyta, yra perteklinis ir nebenagrinėtinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktoriaus 2018 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. P-17 „Dėl probacijos skyriaus specialistės O. V. pareiginės algos koeficiento nustatymo“, kuriuo nuo 2018 m. kovo 9 d. nustatytas O. V., pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) – 7,0. Pareiškėja iš dalies nesutinka su priimtu įsakymu, nes mano, jog atsakovas vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-400-394/2018, netinkamai jį įvykdė. Mano, jog atsakovas turėjo perskaičiuoti pareiškėjos darbo užmokestį nuo neteisėto sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2017 m. vasario 23 d.

Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktorius 2018 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. P-17 „Dėl Probacijos skyriaus specialistės O. V. pareiginės algos koeficiento nustatymo“ vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto antrojo skirsnio ir 10, 11, 13, 16, 18, 23, 24, 29, 30, 33, 34, 36, 37, 38, 40, 43, 44, 46, 47 straipsnių pakeitimo, statuto papildymo 10¹, 16¹, 29¹, 35¹, 38¹, straipsniais ir priedu ir 48 straipsnio pripažinimo netekusius galios įstatymo 28 straipsniu ir atsižvelgdamas į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir 2018 m. kovo 8 d. nutartį, nustatė O. V., Šiaulių APT Probacijos skyriaus specialistei, pareiginės algos koeficientą (baziniais dydžiais) – 7,0.

Nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 4 d. tarnybiniu prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“ (b. l. 8) kreipėsi į atsakovą, prašydama atlyginti jai padarytą žalą ir perskaičiuoti jos darbo užmokestį nuo 2017 m. kovo mėnesio, laikant, kad jai suteikta nuosekliai aukštesnė, t. y. pirma kvalifikacinė kategorija. Atsakovas 2018 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 4-217 „Dėl sprendimo įgyvendinimo“ nurodė, jog Šiaulių apygardos probacijos tarnyba įgyvendino Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-400-394/2018 pagal to paties teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį, t. y. po nutarties gavimo, Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktorius nedelsdamas priėmė sprendimą, įgyvendinantį vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 2017 m. gruodžio 1 d. redakciją.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. liepos 3 d. tarnybiniu prašymu „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“ kreipėsi į atsakovą prašydama pakeisti 2018 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. P-17, nurodant, kad jo nuostatos pareiškėjos atžvilgiu įsigalioja nuo 2017 m. vasario 23 d. ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2018 m. kovo 9 d., susidariusią dėl neišmokėto priedo už pirmą kvalifikacinę kategoriją ir nenustatyto didesnio pareiginės algos koeficiento. Atsakovas 2018 m. liepos 5 d. rašte Nr. 4-306 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nurodė, jog pareiškėjos prašymas nebus nagrinėjamas, nes tuo pačiu klausimu į pareiškėjos 2018 m. balandžio 4 d. prašymą buvo atsakyta 2018 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 4-217 „Dėl sprendimo įgyvendinimo“.

Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, jog prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Sprendžiant pareiškėjos argumentų pagrįstumo klausimą pažymėtina, kad atsakovas, įgyvendinantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose jam pavestus uždavinius, atskirais atvejais atlieka ir viešojo administravimo funkcijas ir savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs”. Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Išanalizavus pareiškėjos 2018 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. liepos 3 d. tarnybinių prašymų turinį, konstatuotina, jog jie skiriasi, t. y. pirmuoju prašymu pareiškėja prašė atlyginti jai padarytą žalą ir perskaičiuoti jos darbo užmokestį nuo 2017 m. kovo mėnesio, laikant, kad jai nuosekliai suteikta aukštesnė, t. y. pirma kvalifikacinė kategorija. Skundžiamame 2018 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 4-217, atsakovas visiškai nepasisakė dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo/nepriteisimo pareiškėjai. 2018 m. liepos 3 d. prašymu pareiškėja prašė atsakovo pakeisti 2018 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. P-17 ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2018 m. kovo 9 d. Teismas pažymi, jog atsakovas nenagrinėjo ir nepasisakė 2018 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 4-217 dėl Šiaulių apygardos probacijos tarnybos 2018 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. P-17 pakeitimo, todėl nelaikytina, jog pareiškėja kreipėsi tuo pačiu klausimu. Be to, skundžiamas 2017 m. liepos 5 d. raštas Nr. 4-306 nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (įrodymais), nepakankamai motyvuotas, jame nenurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis pareiškėjos prašymas nebus nagrinėjamas. Nagrinėjamu atveju, konstatuotina, jog atsakovo 2018 m. balandžio 12 d. raštas Nr. 4-217 „Dėl sprendimo įgyvendinimo“ ir 2018 m. liepos 5 d. raštas Nr. 4-306 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl naikintini.

Pažymėtina, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, bet sprendžia ginčus dėl teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl nagrinėjamoje byloje netenkintinas pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. pakeisti 2018 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. P-17„Dėl Probacijos skyriaus specialistės O. V. pareiginės algos koeficiento nustatymo“, kuriame papildomai nurodyti, kad šio įsakymo nuostatos, t. y. O. V., atžvilgiu įsigalioja nuo 2017 m. vasario 23 d. bei nurodyti, kad O. V., yra apskaičiuojama ir išmokama darbo užmokesčio nepriemoka nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2018 m. kovo 9 d., susidariusią dėl neišmokėto priedo už pirmą kvalifikacinę kategoriją ir nenustatyto didesnio pareiginės algos koeficiento. Akto (rašto) panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą, kuriuo, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus išaiškinimus, būtų pakartotinai išnagrinėti O. V. 2018 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. liepos 3 d. tarnybiniai prašymai. Atsakovas turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus dėl darbo užmokesčio dalies perskaičiavimo ir atsakovo 2018 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. P-17 pakeitimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.

Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-400-394/2018 pagal pareiškėjos O. V. patikslintą skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Šiaulių apygardos probacijos tarnybos 2017 m. vasario 23 d. direktoriaus sprendimą, išdėstytą rezoliucine forma, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą, įgyvendinantį 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos probacijos tarnybos pataisos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą suteikti jai nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją. Teismas pareiškėjos O. V. patikslintą skundą tenkino ir panaikino Šiaulių apygardos probacijos tarnybos 2017 m. vasario 23 d. direktoriaus sprendimą nesuteikti pareiškėjai aukštesnės kvalifikacinės kategorijos, išdėstytą rezoliucine forma, ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą, įgyvendinantį vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą. Sprendimas įsiteisėjo, apeliacine tvarka apskųstas nebuvo. Šis sprendimas turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-400-394/2018 teismas nustatė, kad „Pagal Taisyklių 112 punktą, įstaigos vadovas, gavęs vertinimo komisijos išvadą, priima sprendimą, įgyvendinantį komisijos išvadoje pateiktą siūlymą. Statuto 40 straipsnio 18 dalis numato, kad pataisos pareigūnai sprendimus, priimtus pagal tarnybinės veiklos vertinimo komisijos pasiūlymus, per vieną mėnesį nuo supažindinimo su šiais sprendimais dienos gali skųsti tarnybinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi teisinis reglamentavimas nesuteikia įstaigos vadovui teisės pasirinkti, kokį sprendimą priimti, jis gali priimti tik komisijos išvadoje pateiktą siūlymą įgyvendinantį sprendimą. Pataisos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2017 m. vasario 23 d. išvadoje Nr. 18-38 pasiūlė probacijos skyriaus vyresniajai inspektorei O. V. suteikti nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, taigi Šiaulių apygardos probacijos tarnybos direktorius, įgyvendindamas vertinimo komisijos siūlymą, privalėjo priimti atitinkamą sprendimą“.

Nustatyta, kad 2017 m. vasario 23 d. vertinimo komisijos išvada priimta galiojant Statuto 40 straipsnio 10 punkto 2 papunkčio redakcijai (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2017-09-01) numatė, kad tarnybinės veiklos vertinimo komisija, įvertinusi pataisos pareigūno tarnybinę veiklą labai gerai, įstaigos direktoriui siūlo suteikti pataisos pareigūnui nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, o pagal Taisyklių 112 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2016-10-15 iki 2017-06-16) įstaigos vadovas per 10 darbo dienų nuo vertinimo komisijos išvados gavimo individualiu administraciniu aktu priima sprendimą, įgyvendinantį vertinimo komisijos išvadoje pateiktą siūlymą. Nuo 2017 m. gruodžio 1 d. galiojanti Statuto 40 straipsnio redakcija nebenumato galimybės vertinimo komisijai siūlyti suteikti pareigūnui nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, įstaigos vadovui gali būti siūloma nustatyti nuosekliai aukštesnį pareiginės algos koeficientą, taip pat nuo 2017 m. gruodžio 1 d. neteko galios taisyklių 112 punktas. Konstatuotina, jog vertinimo komisijos išvada priimta galiojant Statuto 40 straipsnio 10 punkto 2 papunkčio redakcijai, pagal kurią vertinimo komisija turėjo teisę siūlyti suteikti pataisos pareigūnui nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, ir atsakovas yra gavęs būtent tokią vertinimo komisijos išvadą, kurioje pateiktą siūlymą turėjo įgyvendinti priimdamas atitinkamą sprendimą, vadovaujantis tuo metu galiojusiu Taisyklių 112 punktu. Tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjos O. V. veiklą vertino 2017 m. vasario 23 d., direktorius priėmė sprendimą 2017 m. vasario 23 d. (išdėstytas rezoliucine forma), kuris 2018 m. sausio 24 d. teismo sprendimu buvo panaikintas, todėl konstatuotina, jog aukštesnė kvalifikacinė kategorija pareiškėjai priklauso nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. bei laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 8 d. taikant pareiginės algos koeficientą. Atsižvelgiant į tai pareiškėja įgyja teisę į negautą darbo užmokesčio nepriemoką (Pataisos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2017 m. vasario 23 d. išvadoje Nr. 18-38 pasiūlė probacijos skyriaus vyresniajai inspektorei O. V. suteikti nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę kategoriją). Kaip matyti iš Lietuvos probacijos tarnybos 2018 m. lapkričio 19 d. pažymos Nr. LP-01/8-299 „Apie nepriskaičiuotą darbo užmokesčio ir kitų išmokų dalį už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2018 m. kovo 8 d.“, jei pareiškėjai būtų suteikta 1-a kvalifikacinė kategorija laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. ir jei pareiškėjai būtų suteiktas nuosekliai aukštesnis pareiginės algos koeficientas už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. kovo 8 d., sudarytų 1228,66 Eur. Ši suma priteistina iš atsakovo Lietuvos probacijos tarnybos.

Taip pat pareiškėja teismo prašo priteisti iš Lietuvos probacijos tarnybos delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos už dėl neteisėto darbdavio sprendimo pavėluotai išmokėtą su darbo santykiais susijusią išmoką.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Šiuo metu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. A1-310 yra patvirtintas 0,07 delspinigių dydis. Kadangi ne dėl pareiškėjos kaltės nebuvo išmokėtas jai priklausantis darbo užmokestis (priedo, mokamo už I-ąją kvalifikacinę kategoriją ir mokamo už pareiginės algos koeficientą, skirtumas), taip pat tarp pareiškėjos ir atsakovo darbo santykiai nėra nutrūkę, todėl pareiškėjai priteistini 0,07 procento delspinigiai nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos O. V. skundą ir patikslintus skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos probacijos tarnybos 2018 m. balandžio 12 d. raštą Nr. 4-217 „Dėl sprendimo įgyvendinimo“ ir 2018 m. liepos 5 d. raštą Nr. 4-306 „Dėl prašymo nagrinėjimo“.

Priteisti pareiškėjai O. V. iš atsakovo Lietuvos probacijos tarnybos 1228,66 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 66 ct) negauto darbo užmokesčio dalį.

Priteisti pareiškėjai O. V. iš atsakovo Lietuvos probacijos tarnybos 0,07 procento delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kitą pareiškėjos O. V. skundo ir patikslintų skundų dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.