- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- e2-470-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00938-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- J. A. S., H. A. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „General Electric Solutions“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Solar LT“, S. K.
- Kategorijos
- 3.1.10.7Procesinių terminų atnaujinimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. A. S. ir H. A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesinį terminą, civilinėje byloje Nr. e2-2351-413/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „General Electric Solutions“ ieškinį atsakovams J. A. S. ir H. A. S. (tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Solar LT“, S. K.) dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „General Electric Solutions“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų J. A. S. ir H. A. S. po 900 121,86 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 900 121,86 Eur atsakovo J.A. S. ir 900 121,86 Eur atsakovo H. A. S. kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, ir (ar) piniginių lėšų, ir (ar) turtinių teisių, esančių pas atsakovus ir (ar) trečiuosius asmenis, areštą. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui J. A. S. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis už 900 121,86 Eur sumą bei atsakovui H. A. S. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, už 900 121,86 Eur sumą, leisdamas atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovams neturint pakankamai materialaus turto, areštuotinos piniginės lėšos, esančios atsakovams priklausančiose bankų sąskaitose, neviršijant kiekvienam pareikšto reikalavimo dydžio, leidžiant atsakovams iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove. Atsakovų J. A. S. ir H. A. S. atstovė 2016 m. gruodžio 7 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties paduoti, kartu pridėdama ir patį atskirąjį skundą. Prašyme nurodyta, kad atskirasis skundas nebuvo pateiktas laiku dėl įvykusios klaidos, atsakovams persiuntus dokumentus Lietuvos Respublikoje reziduojantiems jų atstovams advokatų profesinei bendrijai „Roedl & Partner“ be nutarties apie taikytinas laikinąsias apsaugos priemones. Ši klaida įvyko dėl netinkamo atsakovų, kaip užsienio valstybės rezidentų, supratimo apie susidariusią teisinę situaciją (Lietuvos Respublikos teisės žinių trūkumo). Prašyme paaiškinta, kad apie tai, jog nutartis nebuvo persiųsta, paaiškėjo tik 2016 m. lapkričio 25 d., todėl termino praleidimo priežastis laikytinos svarbiomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovų J. A. S. ir H. A. S. prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties paduoti netenkino.Teismas pažymėjo, kad atsakovams skirti procesiniai dokumentai buvo siųsti į Vokietiją, išvertus dokumentus į atsakovams suprantamą vokiečių kalbą. Atsakovų atstovė patvirtino, kad atsižvelgiant į dokumentų įteikimo datą, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties apskundimo terminas pasibaigė dar 2016 m. spalio 21 d., taigi terminas nutarčiai apskųsti praleistas 46 dienas, nors įstatymas įtvirtina 7 dienų apskundimo terminą, nenustatydamas jokių išimčių asmenims, gyvenantiems užsienyje.Teismas sprendė, kad priežastys, dėl kurių atsakovai praleido apskundimo terminą, nėra laikytinos svarbiomis bei įrodytomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovų atstovė kartu su prašymu nepateikė jokių prašyme išdėstytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų apie dokumentų persiuntimo advokatų profesinei bendrijai faktines aplinkybes bei laiką, pateikdama tik savo paaiškinimus. Atsakovai advokatų bendrijai gautus dokumentus persiuntė praėjus 20 dienų po dokumentų gavimo, o tai, teismo vertinimu, negali būti laikoma operatyviu savo teisių gynimu. Be to, kadangi dokumentai atsakovams buvo siųsti jiems suprantama vokiečių kalba, jie nereikalavo papildomų laiko sąnaudų susipažinti su jais ir įvertinti jų svarbą bei prasmę, net ir be advokatų konsultacijos, tuo labiau, kad atsakovai, teismo nuomone, negali būti vertinami kaip visiškai neišmanantys Lietuvos teisinės sistemos, nes jie turi bylinėjimosi teismuose patirtį. Teismas paaiškino, kad pagal Lietuvos tesimų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenis atsakovai keliose bylose patys reiškia reikalavimus, taip pat yra prašę taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, be to, atsakovai yra kelių bendrovių, registruotų Lietuvos Respublikoje, akcininkai, o J. A. S. dar ir eina direktoriaus pareigas UAB „Solavento“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovai J. A. S. ir H. A. S. atskirajame skunde prašo atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties paduoti ir 2016 m. gruodžio 6 d. atskirąjį skundą priimti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Ieškinį su priedais ir Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį atsakovai gavo 2016 m. spalio 14 d. per Bairoito (vok. Bayreuth) apylinkės teismą Vokietijoje. Atsakovai, patys susipažinę su dokumentais, juos 2016 m. lapkričio 10 d. persiuntė Lietuvos Respublikoje reziduojantiems savo atstovams su prašymu įvertinti šiuos didelės apimties dokumentus. Tik advokatams gavus ir pakomentavus dokumentus (ieškinį ir jo priedus), atsakovai suprato, kad reikės pateikti atsiliepimą į ieškinį ir toliau vesti procesą. Šioje diskusijų dėl atsiliepimo pateikimo stadijoje faktas apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovams nebuvo suprantamas, nes su atstovams siųstais dokumentais teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, pareiškėjams sąžiningai suklydus, persiųsta nebuvo. Faktinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išaiškėjo tik 2016 m. lapkričio 25 d., kai atsakovai advokatų profesinei bendrijai persiuntė likusių dokumentų kopijas (manydami, jog tai tėra informaciniai laiškai), kad bendroje atstovų turimoje byloje būtų visų dokumentų pavyzdžiai. Teisinių žinių trūkumas ar netinkamas 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties turinio suvokimas yra svarbios aplinkybės, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas atskirajam skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.Negalima išvada, kad apeliantai išmano Lietuvos teisės sistemą ir joje egzistuojančius institutus vien dėl to, jog LITEKO randami duomenys apie civilines bylas, kurių šalimi dar nuo 2013 metų yra J. A. S. ir H. A. S.. Nuo 2013 metų besitęsiantys teisminiai ginčai yra susiję su tuo pačiu objektu – atsakovams priklausančių akcijų neteisėtu valdymo pasisavinimu – ir šiuose procesuose juos atstovauja Lietuvos Respublikos advokatai. Visiškai klaidinga tapatinti atsakovų turimas teisines žinias su jų advokatų teisinėmis žiniomis. Atsakovai yra fiziniai asmenys, Vokietijos piliečiai, nebaigę specialių teisės studijų nei Lietuvoje, nei Vokietijoje. Užsienio valstybės piliečiams nėra žinomas Lietuvos nacionalinės teisės turinys bei teisinė terminija, sąvokos (nepaisant vertimo į vokiečių kalbą), naudojamų terminų teisinės procedūros ir pasekmės, todėl nepagrįstai daroma išvada, kad atsakovus pasiekę dokumentai, išversti į vokiečių kalbą, jiems turėjo būti aiškūs ir suprantami. Net ir vokiečių kalba skaitomas teisinis tekstas asmenims, nieko bendra neturintiems su teise, teksto nepadaro aiškesnio ir juo labiau teisiškai suprantamesnio.Aplinkybė, kad apeliantai Lietuvoje turi turto, akcijų, negali patvirtinti fakto, esą jiems yra žinomos Lietuvos teisės nuostatos. Turto turėjimas neįrodo, kad atsakovai yra betarpiškai tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tiek kultūriškai ar politiškai susieti su Lietuva ir dėl to turėtų išmanyti teisinius aspektus. Būtina įvertinti atsakovų atidumą ir rūpestingumą, jų veiksmus, nes jie savo atstovams persiuntė gautą ieškinį su priedais, taip siekdami gintis nuo nepagrįstai reiškiamų reikalavimų. Į teismą dėl termino atnaujinimo kreiptasi per protingą laiko tarpą nuo faktinio sužinojimo apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones.Rizikos, kad termino atnaujinimas pažeis kitų asmenų interesus, nėra. Ieškinys apskritai negali būti laikomas pagrįstu, nes ieškovė ir atsakovai yra bendrovės akcininkai, o ieškovė iš atsakovų, kaip kitų bendrovės akcininkų, reikalauja menamo akcijų vertės padidėjimo, kaip be teisėto pagrindo įgyto turto. Nesuprantama, kaip vienas akcininkas gali teismo tvarka iš kito akcininko reikalauti menamo akcijos vertės padidėjimo, kai bendrovės tikslas būtent ir yra generuoti pridėtinę vertę visiems akcininkams ir didinti jų akcijų vertę. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas neatsižvelgė į faktą, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovai neturėjo galimybės pasisakyti, pateikti savo argumentus dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, taigi vienareikšmiškai stabdomas rungimosi principo įgyvendinamas, kai kitai šaliai užkertamas kelias išreikšti savo poziciją dėl didelės vertės turto areštavimo. Vien dirbtinai ieškovės išgalvotas ieškinio pagrindas nesudaro pagrindo varžyti kitų asmenų teisių.Neatnaujinus termino, atsakovai pateks į daug blogesnę padėtį negu jie būtų, jeigu objektyviai būtų galėję laiku pateikti atskirąjį skundą. Atsakovams taikomos priemonės yra neproporcingos, nes ieškinys apskritai yra nepagrįstas. Skundžiama nutartimi nebuvo įgyvendintas proporcingumo principas, taip pat pažeistas šalių lygiateisiškumo ir kartu rungimosi principas. Atsakovai dėl termino atnaujinimo kreipiasi iš viso praleidę mažiau nei du mėnesius (nuo nutarties gavimo) ir šiek tiek daugiau nei per savaitę nuo realaus faktinio nutarties turinio suvokimo, taigi negalima teigti, kad terminas praleistas žymiai.Ieškovė UAB „General Electric Solutions“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Apeliantai nutarties neteisėtumą grindžia išskirtinai tik savo nesutikimu su teismo vidinį įsitikinimą lėmusiu atsakovų nurodytų aplinkybių vertinimu.Atsakovai negali būti vertinami kaip visiškai neišmanantys Lietuvos teisinės sistemos, taigi ir netinkamai suvokiantys nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovai be civilinės bylos Nr. e2-2351-413/2016 dalyvauja dar dviejose bylose, nagrinėjamose Lietuvoje, kuriose jie veikia kaip ieškovai. Šiose bylose apeliantai sistemingai reiškia prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai reikalavimus taikyti laikinąsias apsaugos priemones reiškė net ir bylos nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme metu. Minėtuose prašymuose apeliantai išsamiai grindė tokių priemonių reikalingumą, analizuodami laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį. Kadangi atsakovai yra veiksnūs asmenys, nėra pagrindo manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių ir nutarčių dėl tokių priemonių taikymo turinį jie tinkamai suvokia tik tada, kai patys prašo tokių priemonių taikymo kitų asmenų atžvilgiu ir nesuvokia, kai priemonės pritaikytos jiems.Pagrįsta teismo išvada, kad nėra nustatytos svarbios procesinio termino praleidimo priežastys. Nutartis su kitais procesiniais dokumentais atsakovams įteikta 2016 m. spalio 14 d., tačiau šiuos dokumentus (be nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones) apeliantai išsiuntė savo atstovams tik 2016 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui. Atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytą atsiliepimui į ieškinį paduoti terminą, akivaizdu, kad nereagavimas į gautus dokumentus beveik visą nustatyta maksimalų terminą (30 dienų) negali būti vertinamas kaip pateisinamas, sąžiningas ir rūpestingas elgesys. Nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskųsti įstatymas nustato dar trumpesnį 7 dienų terminą, todėl 46 dienų termino praleidimo laikotarpis vertintinas kaip žymus. Atsakovų pasyvus ir neatsakingas elgesys pirmąsias 30 dienų nuo procesinių dokumentų gavimo, o taip pat atsakovų laisvas ir savanoriškas apsisprendimas išsiųsti savo atstovams tik dalį gautų dokumentų negali būti vertinami kaip svarbios priežastys, dėl kurių turėtų būti atnaujintas terminas.Atsakovų skundo teiginiai dėl ieškinio pagrįstumo, sprendžiant praleisto termino skundui pateikti atnaujinimo klausimą apskritai nevertintini.Apeliantų argumentai dėl rungimosi principo stabdymo visiškai nepagrįsti. Kadangi teisė pateikti skundą dėl nutarties yra teisė, o ne pareiga, tai nesinaudodamas šia teise asmuo realizuoja savo teisę pasirinktu būdu, o toks pasirinkimas nereiškia rungimosi principo pažeidimo ar sustabdymo. Tinkamu procesinių terminų laikymusi užtikrinimas proceso ekonomiškumas ir koncentracija. Įstatymo leidėjas nustato, kad tik išskirtiniais atvejais, kai teismas priežastis pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Be to, net ir esant išimtiniams atvejams termino atnaujinimas yra tik teismo teisė, o ne pareiga. Procesinių terminų atnaujinimas dėl neatsakingo terminus praleidusių asmenų elgesio apskritai paneigtų galimybę taikyti terminių praleidimo pasekmes.Trečiasis asmuo UAB „Solar LT“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis buvo išversta į atsakovų gimtąją ir todėl jiems gerai suprantamą vokiečių kalbą, taigi atsakovai, būdami protingi asmenys, negalėjo nesuprasti to, kas parašyta jiems įteiktoje nutartyje. Nutarties rezoliucinė dalis nėra suformuluota tiek sudėtingai ir nesuprantamai, kad vidutiniškai protingas žmogus, net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, negalėtų bent jau suprasti, jog šia nutartimi yra apribojamos tam tikros teisės į turtą. Todėl absoliučiai neįtikinamai skamba apeliantų deklaruojama aplinkybė, kad neva jie palaikė teismo nutartį tiesiog paprastu teismo informaciniu pranešimu, tuo labiau, jog jau pačioje 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje kuo aiškiausiai nurodoma „Nutartis“. Be to, atidus ir rūpestingas asmuo, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teisę gintis nuo jam pareikštų reikalavimų, nesiuntinėtų savo atstovams jam įteiktų teismo procesinių dokumentų dalimis. Net ir darant prielaidą, kad atsakovai visiškai ar iš dalies nesuprato nutarties turinio, apeliantai nenurodo priežasčių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti jiems operatyviai (telefonu, elektroniniu paštu ar kitais būdais) kreiptis į savo atstovus Lietuvoje ar kitus atstovus Vokietijoje, prašant išaiškinti gauto dokumento esmę ir taikomų ribojimų teisines pasekmes. Be to, apeliantai turi bylinėjimosi patirties, o tai papildomai sudaro pagrindą manyti, kad geba atskirti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nuo teismo pranešimo bei geba suprasti tokios nutarties esmę ir reikšmę.Ieškinio (ne)pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės, todėl šis klausimas yra teisiškai nereikšmingas, sprendžiant praleisto termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo klausimą. Esant tokiai situacijai, kai atsakovai patys tik dėl savo pačių nepakankamo atidumo ir rūpestingumo yra praleidę įstatyme nustatytą terminą savo teisei realizuoti, nėra pagrindo išvadai, jog skundžiama nutartimi, nenustačius svarbių termino praleidimo priežasčių, buvo sustabdytas rungimosi principo įgyvendinimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti atsakovams terminą atskirajam skundui dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ,paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Apeliantų įsitikinimu, jų nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir pakankamomis procesiniam terminui atnaujinti, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi neatnaujinus termino buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo, proporcingumo ir rungimosi principai.Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, taigi ir apeliacijos teisė turi būti įgyvendinta ne tik įstatymo nustatyta tvarka, bet ir per įstatymo nustatytą terminą. Nustatydamas konkrečius procesinius terminus byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti įstatymo leidėjas siekia užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą ir užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą.CPK 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atskirieji skundai paduodami per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos, o kai skundžiama teismo nutartis yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Praleidus įstatymo nustatytą septynių dienų terminą, teisė paduoti atskirąjį skundą išnyksta, tačiau, vadovaujantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, praleidusiam šį terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jis gali būti atnaujinamas.Taigi, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga – tai svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta teismo diskrecijai. Dėl to procesinio termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas privalo tirti asmens, suinteresuoto termino atnaujinimu, nurodytų aplinkybių visetą ir įvertinti jų svarbą. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų esmę, ginčo esmę, suinteresuoto asmens veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines bylos aplinkybes. Sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 03 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-208/2008, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-292/2008; kt.)Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-297-330/2015). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad jeigu terminas atskirajam skundui paduoti praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2003).Nagrinėjamu atveju atsakovai termino atskirajam skundui paduoti praleidimą faktiškai grindžia aplinkybe, kad jie, būdami Vokietijos piliečiais ir neturėdami teisinio išsilavinimo, gavę procesinius dokumentus, be kita ko ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesuprato nutarties esmės ir reikšmės (aplinkybės, jog jiems buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) ir todėl, manydami, kad tai tik informacinio pobūdžio pranešimas, šios nutarties laiku nepersiuntė savo atstovams, esantiems Lietuvoje. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovams persiųsti dokumentai, inter alia ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo išversti į apeliantams suprantamą vokiečių kalbą ir atsakovų gauti per Vokietijoje esantį teismą, todėl, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo, nėra pagrindo manyti, kad vidutiniškai apdairus bei protingas asmuo, net ir neturintis teisinio išsilavinimo ir (ar) Lietuvos teisinės sistemos žinių, gavęs jam suprantama kalba išdėstytą ir aiškiai teismo „nutartimi“ įvardintą teismo dokumentą su aiškiai išdėstyta rezoliucine dalimi, nesugebėtų suprasti, jog atsiųstu procesiniu sprendimu yra apribojamos tam tikros asmens teisės į turtą ir tuo labiau nesugebėtų suvokti, kad tuo atveju, jei vis dėlto dokumento turinys ar jo reikšmė asmeniui nevisiškai aiškūs, būtina kuo operatyviau kreiptis į savo atstovus Lietuvoje ar teisininkus Vokietijoje.Savo ruožtu kaip matyti iš pačių apeliantų paaiškinimų, nors teismo siųstus dokumentus jie gavo dar 2016 m. spalio 14 d., savo atstovams juos (be nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) jie persiuntė tik 2016 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui po teismo dokumentų gavimo, o nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – tik 2016 m. lapkričio 25 d. Toks atsakovų elgesys, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, akivaizdžiai negali būti vertinamas pakankamai apdairiu, rūpestingu bei sąžiningu savo teisių ginimu, tuo labiau, kad, kaip visiškai pagrįstai akcentavo trečiasis asmuo, apeliantai nenurodė absoliučiai jokių priežasčių, objektyviai trukdžiusių jiems dėl gautų dokumentų, jų reikšmės, inter alia ir dėl gautos nutarties siuntimo atstovams būtinumo išsiaiškinimo, operatyviai kreiptis į savo atstovus, pavyzdžiui, telefonu, elektroniniu paštu ir pan. Įvertinus tokį atsakovų savanorišką, nepriklausantį nuo atsakovų turimos bylinėjimosi Lietuvos teismuose patirties ar Lietuvos teisės žinių, delsimą kreiptis į atstovus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nelaikė apeliantų nurodomų termino atskirajam skundui paduoti praleidimo priežasčių svarbiomis ir pateisinančiomis termino praleidimą.Atsižvelgus į termino praleidimo trukmę (46 dienos), kuri, įvertinus jos santykį su įstatymo leidėjo nustatytu terminu atskirajam skundui paduoti (7 dienos), akivaizdžiai negali būti laikoma nežymia, taip pat atsižvelgus į tai, kad termino praleidimą nulėmė pačių atsakovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, negalintis pateisinti įstatymo leidėjo nustatytų terminų nesilaikymo, nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų argumentu, jog skundžiama nutartimi, atsisakęs atnaujinti terminą ir taip neleidęs atsakovams pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus. Kaip jau buvo minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad procesinio termino atnaujinimas dėl priežasčių, nepateisinančių ilgos termino praleidimo trukmės, prieštarautų procesinių terminų instituto tikslams, todėl įvertinus pirmiau šioje nutartyje nustatytas ir pačių atsakovų nurodytas jų veiksmų (elgesio), gavus teismo dokumentus, aplinkybes, konstatuotina, jog tai, kad apeliantai, neatnaujinus termino, nebeturi galimybės pasisakyti dėl ieškinio, kuriam užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, preliminaraus pagrįstumo, savaime nereiškia nei proporcingumo, nei tuo labiau rungimosi principo pažeidimo.Atsižvelgdamas į nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovų atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį.Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato. Todėl, nors ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš apeliantų jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš apeliantų šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas, tuo labiau, kad ieškovė kartu su savo atsiliepimu į atskirąjį skundą nepateikė jokių jos išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punkto,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.