- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- I-1074-643/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03685-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2016-10-31 papildė (b. l. 1-5, 44-45), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Lukiškių TI-K laikomas nuo 2016-01-28 iki 2016-05-23 ir buvo baudžiamas kankinant. Lukiškių TI-K pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, taip pat buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pareiškėjas išskyrė kameras Nr. 400 ir Nr. 405. Nurodė, kad kameroje Nr. 400 buvo daug buitinių parazitų (tarakonų), nebuvo galimybės išsivalyti lango, nebuvo atliktas remontas, luposi dažai, grindys buvo gabalais padengtos linoleumu. Nebuvo ventiliacijos, žiemos metu temperatūra būdavo labai žema. Kameroje Nr. 405 nuo lubų bėgo vanduo.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K be raštiško prašymo pas gydytoją negalima pakliūti, pareigūnai į žodinius prašymus ar skundus nekreipia dėmesio.
Pareiškėjo nuomone Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas, kuriame nustatyta, jog asmeniui kameroje tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vienam asmeniui negali tekti mažiau ploto nei 3 kv. m. Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad į minimalų asmeniui tenkantį plotą negali būti įskaitomi baldai ir sanitarinis mazgas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog netinkamos laikymo sąlygos kėlė jam fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-01-28 iki 2016-05-22. Per šį laikotarpį pareiškėjui kamerose tekęs plotas ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Neigiamas laikymo sąlygų poveikis mažinamas sudarant galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pasak atsakovo atstovo iš suimtųjų ir nuteistųjų administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Lukiškių TI-K graužikų ir vabzdžių naikinimo darbus atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagal sudarytą paslaugų teikimo sutartį. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus finansinius ir darbo resursus.
Sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, todėl Lukiškių TI-K teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuolatinis suimtųjų ar nuteistųjų stebėjimas įstaigoje vykdomas, siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.
Lukiškių TI-K nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai tam yra pritaikyti. Pabrėžė, kad asmenys, kurie vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Sveikatos priežiūra Lukiškių TI-K organizuojama ir atliekama vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymu ir kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais. Sveikatos priežiūros tarnyboje yra pildoma asmens sveikatos istorija.
Atsakovo atstovas pareiškėjo patirtus nepatogumus labiausiai siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą su nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita, prašė priteisti 1,38 EUR bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų teismui pateikimu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2016-01-28 iki 2016-05-23.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo, pateikusio reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra reikalaujama nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su laikymo sąlygomis, vykdymą paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundžiasi, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.
Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 20-21) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas nuo 2016-01-28 iki 2016-05-22 buvo laikomas kamerose Nr. 400, 264, 254, 111, 386, 405, 115, 258, 105, 312. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2016-02-20–2016-02-29 ir 2016-04-17 laikotarpiais.
Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog 2016-02-18 pareiškėjas buvo kameroje Nr. 400, kurioje buvo 0 asmenų. Tokios prieštaringos aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, laikant, jog Lukiškių TI-K nepaneigė, kad 2016-02-18 buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą.
Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas 12 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.
Pareiškėjas teismui pateiktame 2016-10-31 skundo papildyme (b. l. 44-45) nurodo, kad „pagal registro duomenų išrašus 2016 m. Lukiškių TI-K kameros nuo 1 iki Nr. 450 yra pripažintomis negyvenamomis“, tačiau, teigdamas, jog iš esmės visos Lukiškių TI-K kameros yra pripažintos negyvenamomis, pareiškėjas jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nenurodė nei kokio registro duomenimis vadovavosi, nei kokiu pagrindu tokie duomenys buvo suvesti į nurodytąjį registrą, todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikytini pernelyg abstrakčiais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 400 ir 405 nebuvo atliktas paprastasis remontas. Nuo kameros Nr. 405 lubų bėgo vanduo, kameroje Nr. 400 luposi dažai, grindys padengtos gabalais linoleumu.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, Higienos norma). Pažymėtina, kad HN 134:2015 nėra nustatytas remonto kamerose atlikimo dažnis, kamerų sienų ir grindų būklei reikalavimai taip pat nenustatyti. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra reglamentuotas remonto gyvenamosiose kamerose atlikimo dažnis, neatleidžia valstybės nuo pareigos laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismo vertinimu, asmens laikymas nesuremontuotoje kameroje, nuo kurios lubų bėga vanduo ar lupasi dažai, yra nesuderinamas su tinkama gyvenimui aplinka ir žemina asmens orumą ir yra netinkamos gyvenimui. Šiuo atveju pareiškėjas pakankamai konkrečiai individualizavo aplinkybes iš kurių kildina žalą, t. y. nurodė konkrečias kameras ir jose buvusius sienų bei lubų pažeidimus, atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovui kilo pareiga paneigti nurodytus pareiškėjo argumentus. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad remontas kamerose atliekamas eilės tvarka, atsižvelgiant į turimus finansinius ir darbo resursus, tačiau jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, t. y. Lukiškių TI-K neįrodė, jog įstaigoje kameros yra remontuojamos, neįrodė, kad pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 400 ir 405 metu, jose nebuvo skunde nurodytų pažeidimų, o gyvenimo sąlygos buvo tinkamos. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad laikant pareiškėją nesuremontuotose kamerose Nr. 400 ir 405 buvo pažeista jo teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas.
Pareiškėjas teigė, kad žiemos metu kameroje Nr. 400 būdavo labai šalta, temperatūra nukrisdavo žemiau 10 °C, kameroje nebuvo ventiliacijos.
HN 135:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Byloje nėra duomenų apie žiemos metu kameroje Nr. 400 buvusią oro temperatūrą, tačiau oro temperatūros suvokimas yra subjektyvus pojūtis, todėl tai, kad pareiškėjui kamerose buvo šalta dar nepatvirtina, jog oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad temperatūra šaltuoju metų laiku nesiekė 10 laipsnių, tačiau jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė bei nepagrindė kokio prietaiso parodymais rėmėsi. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo nusiskundimas laikytinas pernelyg deklaratyviu ir nepatvirtina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Pagal HN 135:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis 134:2015 3 punktu, ši Higienos norma yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normos įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti vėdinimo ar kondicionavimo sistemas. Pareiškėjas neneigė galimybės išvėdinti kamerą Nr. 400 pro langą, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 134:2015 3 punkto pažeidimo fakto.
Pareiškėjas teigė, kad kameros Nr. 400 langas buvo nenuvalomas.
Pagal HN 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad nuteistieji ar suimtieji patys valo kameras, jiems išduodamas valymui skirtas inventorius. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių langas kameroje Nr. 400 buvo nenuvalomas, ar dėl to, kad jam nebuvo išduotos reikiamos priemonės, ar dėl kitokių priežasčių. Dėl to šis skundo argumentas yra pernelyg bendro pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Skunde nurodyta, jog kameroje Nr. 400 buvo buitinių parazitų.
HN 134:2015 20 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Profilaktinę dezinfekciją, graužikų ir nariuotakojų, galinčių pernešti užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, stebėjimą ir naikinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-02-02 įsakymu Nr. V-55 patvirtintas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 5 punkte įtvirtinta, kad kenkėjų stebėjimą organizuoja objektų savininkai ar jų įgalioti asmenys, o privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) atlieka tai veiklai licencijuoti asmenys. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį dezinsekcijos ir deratizacijos darbams atlikti. Šiuos Lukiškių TI-K argumentus patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-21 ir 2016-03-22 patikrinimo aktai (b. l. 31), kuriuose nurodyta, jog Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas. Iš jo matyti, kad įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir kitų kenkėjų stebėjimas ir esant poreikiui jų naikinimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino kenkėjų stebėjimą organizavimo pareigą, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją su skundais dėl kenkėjų buvimo ir į jo prašymą nebuvo atsižvelgta, todėl neturėdama duomenų apie kenkėjų buvimą, įstaigos administracija negalėjo imtis jų pašalinimo veiksmų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai nekreipia dėmesio į žodiniu reiškiamus skundus ir prašymus, medicininė pagalba suteikiama tik esant rašytiniam prašymui, tačiau nepaneigė, jog tokios Lukiškių TI-K nustatytos tvarkos, kuomet prašymai priimami tik raštu, pareiškėjas iš viso neturėjo galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas ar kreiptis į administraciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto.
Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų jautė eilę neigiamų išgyvenimų, jautėsi kankinamas, patyrė fizinius nepatogumus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui 12 parų neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, 2016-01-28–2016-02-18 ir 2016-03-17–2016-03-23 (viso 29 paras) pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose Nr. 400 ir 405. Tokiose sąlygose pareiškėjas buvo laikomas 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje, todėl, teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.
Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalius ploto reikalavimus, kitus nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, kurie sukėlė jam papildomus neigiamus išgyvenimus ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei būtų laikytas tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų, t. y. neįrodė, kad savo aktyviais veiksmais siekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvimo Lukiškių TI-K metu sutriko pareiškėjo sveikta ar dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo ilgalaikių neigiamų pasekmių. Iš bylos duomenų teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamą plotą nebuvo nuolatinio pobūdžio, pareiškėjas ne kartą buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, be to, periodiškai buvo perkeliamas į skirtingas kameras, kuriose esančių asmenų kiekis taip pat nuolat kito. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 22-41) matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.
Lukiškių TI-K prašė priteisti iš atsakovo 1,38 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jas sudaro dokumentų kopijų rengimo išlaidos.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei skundas tenkinamas iš dalies atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą atmestų reikalavimų daliai. Kita vertus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, per Elektroninių paslaugų portalą, todėl darytina išvada, kad nepatyrė realių dokumentų kopijų darymo išlaidų. Esant nurodytoms aplinkybėms, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo E. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.