Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2013-02-28 · Civilinė byla Nr. 2-61-772/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-02-28
Bylos Nr.
2-61-772/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Ieškovas
V. V.
Atsakovas
R. D.
Kategorijos
  • 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-61-772/ 2013
Procesinio sprendimo Nr. 2-07-3-06494-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija: 21.1; 36.1; 44.5.1; 63.1; 114.9.6.2; 114.11.; 116.1. (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 28 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,sekretoriaujant Erikai Andrulienei,

dalyvaujant ieškovei V. V. ir jos atstovui adv. V. Blažaičiui, atsakovei R. D. ir jos atstovei adv. S. Šulcaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei R. D. dėl 5 000,00 Lt skolos, materialinių ir procesinių palūkanų, netesybų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė 2012-10-25 pateikė teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovei 2009-03-30 jos bute (duomenys neskelbtini), pagal paskolos sutartimi iki 2012-03-30 paskolino 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų). Atsakovė pasibaigus paskolos grąžinimo terminui skolos ieškovei negrąžino.

Taip pat atsakovė iki pareiškimo, o vėliau iki ieškinio pareiškimo teisme nei paskolos, nei palūkanų nesumokėjo. Be to ieškovė nurodė, kad atsakovė turi kreditorei sumokėti ir 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

Atsakovė šiai dienai pagal paskolos sutartis ieškovei yra skolinga 5 750 Lt ( penkis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų) kartu su materialinėmis palūkanomis.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, kad 2011 m. balandžio mėn. ji kalbėjo su R. D. telefonu (tel. Nr. 9duomenys neskelbtini) ir pasakė, kad pastaroji jai sumokėtų palūkanas už du metus, t.y. 500 litų, taip kaip yra numatyta sutartyje. Tuo metu šalys susitarė, kad šią palūkanų dalį atsakovė sumokės ieškovei iki tų pačių metų birželio 30 d. Tačiau iki sutarto termino skolininkė pinigų kreditorei nesumokėjo, o be to išjungė telefono numerį.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį ji išsiuntė atsakovei registruotą laišką sutartyje nurodytu adresu, tačiau laiškas grįžo su nuoroda „neatsiėmė“. Taip pat ieškovė buvo nuėjusi į atsakovės butą, adresu Vytauto g. 65-27, tačiau paaiškėjo, kad šį butą skolininkė yra išnuomojusi šeimai.

Remiantis aukščiau išdėstytu ieškovė teismo prašė priteisti iš skolininkės R. D.:

1. 5 000,00 litų paskolos.

2. 5 % palūkanų nuo paskolos, t. y. 750 litų.

3. 0,06 % delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.

4. 5 % dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

5. Įteikti dokumentus skolininkei R. D. viešo paskelbimo būdu, remiantis CPK 130 str.

Teismas tenkino ieškovės prašymą ir 2012-11-07 nutartimi paskelbė, kad atsakovei procesiniai dokumentai įteikiami viešo skelbimo būdu.

Ieškovė savo reikalavimus atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais.

Šalies argumentai

Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su atsakove yra pažįstamos apie penkerius metus. Jos susitikdavo ir atsakovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur kartais būdavo ir J. K. Vieno tokio susitikimo metu atsakovė paprašė ieškovės paskolinti jai pinigų, teikdama, kad jie jai reikalingi verslui. Ieškovė nurodė, kad iki tol ji skolindavo pinigus atsakovei mažesnėmis sumomis, tačiau ji jai juos grąžindavo. Teigė, kad atsakovės paprašytą pinigų sumą ji galėjo pastarajai paskolinti, kadangi dirbo ir gaudavo pastovias pajamas. Nors atsakovė prašė jai paskolinti 10 tūkst. litų, tačiau ieškovė sutiko paskolinti tik 5 tūkst. litų. Tuomet atsakovė teigė, kad jai trūkstama pinigų sumą paskolins sūnus. Ieškovė 2009-03-30 pagal rašytinę paskolos sutartį paskolino atsakovei 5 tūkst. Lt. Paskolos sutartyje kaip liudytoja pasirašė ir J. K. Vėliau atsakovė prašė ieškovės paskolinti jai dar 5 tūkst. Lt, tačiau pastaroji atsisakė, teigdama, kad neturi pinigų. Atsakovė buvo pažadėjusi ieškovei pirmiau grąžinti palūkanas pagal sutartį, o vėliau ir pagrindinę skolą. 2011 metų balandžio mėnesį ieškovė telefonu prašė atsakovės grąžinti jai bent sutartines palūkanas ir pastaroji pažadėjo susitaupius pinigų, grąžinti palūkanas 2011 metų birželio mėnesį. Tuo metu ieškovė užsiminė atsakovei ir apie pagrindinės paskolos sumos grąžinimą, dėl ko pastaroji buvo labai nepatenkinta. Ieškovė 2011 metų birželio mėnesį skambino atsakovei telefonu, tačiau pastaroji neatsiliepė. Po to ji nuvyko į atsakovės butą Vytauto gatvėje ir jame jos nerado. Ieškovė 2011 metų rugsėjo mėnesį išsiuntė atsakovei registruotą laišką reikalaudama grąžinti skolą, tačiau jis grįžo jai atgal nes buvo neįteiktas adresatei. Po to siuntė atsakovei dar vieną neregistruotą laišką, į kurį atsakovė irgi neatsiliepė. 2012 metų pavasarį ieškovė vėl buvo nuėjusi pas atsakovę į jos butą Vytauto gatvėje, tačiau jame rado tik buto nuomininkę, kuri nesuteikė žinių kur šiuo metu yra atsakovė. Po to kada ji kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolos iš atsakovės priteisimo, jai paskambino atsakovė ir paklausė ar ji tikrai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Nurodė, kad po pinigų atsakovei paskolinimo ji nebuvo susitikusi su J. K. Teigė, jog paskolos sutartį surašė pati atsakovė, kuri buvo sudaryta dviem egzemplioriais. Tvirtino, kad gavusi pinigus iš atsakovės būtinai būtų padariusi sutartyje prierašą, kad pinigus gavo. Neigė, jog buvo su atsakove ir liudytoja J. K. susitikusios 2011 metų birželio mėnesį prie Šiaulių viešbučio. Nurodė, kad atsakovė jai nėra grąžinusi nei paskolos, nei palūkanų.

Ieškovės atstovas baigiamojoje kalboje nurodė, jog ieškovės ieškinys pagrįstas ir jis tenkintinas visiškai. Teigė, kad ieškovės ieškinio reikalavimai dėl 5 000 Lt paskolos, palūkanų grąžinimo yra įrodyti visiškai, nes paskolos sutartį rašė ir pasirašė pati atsakovė. Kadangi atsakovė pinigus gavo, o savo prievolės juos grąžinti neįvykdė, todėl šį suma ieškovei priteistina. Dėl to, jog šalys artimai bendravo, tarp jų buvo pasitikėjimas, todėl ieškovė skolino atsakovei pinigus. Ieškovės turtinė padėtis gera, kas nekliudė jai skolinti pinigus pažįstamam asmeniui. Nurodė, jog atsakovė pačio paskolos fakto neginčija, tačiau teigia, jog ji yra ieškovei grąžinusi paskolą be palūkanų. Tačiau šie jos motyvai yra paneigti rašytiniais įrodymais, o remtis liudytojos J. K. parodymais nėra teisinio pagrindo. Mano, kad atsakovė teigdama, jog yra grąžinusi ieškovei pagrindinę skolą, tik siekia išvengti prievolės ieškovei grąžinti pinigus. Teigė, jog negalima teisiškai daryti išvados, kad atsakovė yra grąžinusi ieškovei pagrindinę paskolos dalį, nes nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

Atsiliepimas

Atsakovė R. D. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė dėl ko nesutinka su ieškovės ieškinio reikalavimais:

1. Atsakovė neneigia, kad iš ieškovės pasiskolino 5 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2012-03-30.

2. Ieškovei pagal paskolos sutartį pinigus grąžino 2011 metų birželio mėnesį prie Šiaulių viešbučio, kuomet į Šiaulius buvo atvažiavusi iš Vilniaus. Kada grąžino ieškovei pagrindinę skolos dalį dalyvavo ir sutartyje pasirašiusi liudytoja J. K., kuri jai tuo metu irgi buvo paskolinusi pinigų grąžinti skolą ieškovei.

3. Kadangi ieškovė tuo metu paskolos sutarties negalėjo grąžinti, tai žadėjo parėjusi namo ją išmesti. Ji pasitikėjo ieškove ir negalvojo, kad ji antrą kartą jos prašys grąžinti pinigus ar sieks praturtėti kito asmens sąskaita.

4. Prašė teismo posėdyje apklausti liudytoja J. K., kuri gali pavirtinti, jog skolą ji ieškovei grąžino.

Todėl remiantis aukščiau išdėstytu, atsakovė prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovės ieškinio reikalavimą grindė šiais įrodymais:

Liudytoja J. K. parodė teismui, kad pažįsta ieškovę, teigė, kad ji lankėsi atsakovės bute, kur tuo metu ji taip pat gyveno. Parodė, kad dalyvavo kuomet ieškovė skolino atsakovei pinigus, o taip pat ir kada pastaroji juos 2011 metų birželio mėnesį grąžino. Teigė, kad turėjo galimybę ir paskolino atsakovei 3 tūkstančius litų, kuriuos jai Rimutė po to grąžino. Nurodė, kad 2011 metų birželio mėnesį kartu su atsakove iš Vilniaus atvažiavo aplankyti Rimutės motinos ir susitiko su ieškove prie Šiaulių viešbučio. Tuo metu atsakovė perdavė ieškovei 5 tūkst. litų, o palūkanas žadėjo grąžinti vėliau. Ieškovė sakiusi atsakovei, kad paskolos sutartį išmes. Atsakovė pinigus grąžino anksčiau, kadangi ieškovė reikalavo palūkanų. Po to ieškovės nematė. Prisiminė, kad teko būti liudytoja teisme, kada jos to paprašė ieškovė, tai esą buvo dar iki paskolos santykių atsiradimo.

Baigiamosios kalbos metu atsakovė prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti, kadangi šiuo metu yra labai sunki jos turtinė padėtis, dėl ko ji nebus pajėgi mokėti jai priteistą skolos sumą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino teismui, kad atsižvelgiant į atsakovės nurodytas aplinkybes yra pagrindas ieškovės ieškinį atmesti, nes pinigai jai buvo grąžinti. Nurodė, kad pinigai ieškovei buvo grąžinti 2011 metų birželio mėnesį, kuomet šalys ir liudytoja susitiko prie Šiaulių viešbučio. Nurodė, kad ieškovei pradėjus reikalauti iš atsakovės palūkanų, pastaroji nusprendė pagrindinę skolą grąžinti anksčiau laiko. Teigė, kad šalys susitarė, jog atsakovė palūkanas ieškovei grąžins vėliau. Parodė, kad dėl to, jog paskolos sutartis liko pas ieškovę įtakos turėjo atsakovės pasitikėjimas ieškove. Be to atsakovė manė, kad ieškovė paskolos antrą kartą nereikalaus grąžinti. Tai, jog atsakovė grąžino ieškovei pagrindinę skolą patvirtina ir liudytoja J. K. Todėl prašė teismo priimant sprendimą remtis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl šalies atleidimo nuo aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2p.).

Pastebėtina, kad CPK 182 straipsnio 1 d. 2 p. nustatyta, jog tik įsiteisėjęs teismo sprendimas kitoje civilinėje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl asmens, kurio atžvilgiu priimtas teismo sprendimas veiksmų, kuris civilinių teisinių pasekmių atveju laikytinas prejudiciniu faktu.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl paskolos grąžinimo V. V. civilinių teisinių pasekmių prasme svarbu yra nustatyti ir įvertinti atsakovės R. D. veiksmus dėl kitų jos kreditorių teisme iškeltų reikalavimų skolininkei sumokėti skolą ar įsiskolinimus (civilinės bylos: Nr. L2-4394-569/2006; Nr. 2-7955-124/2008; Nr. 2-7756-79/2011).

Pagal Šiaulių apylinkės teismo bylų apskaitos programos Liteko duomenis matyti, kad atsakovei per laikotarpį nuo 2006-09-07 mėnesio iki 2012-08-03 kreditorinius reikalavimus buvo pareiškę trys kreditoriai. Todėl laikytina, kad atsakovė ir kitais atvejais buvo pažeidusi įsipareigojimus pagal pinigines prievoles kylančias iš civilinių sutartinių santykių. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis įstatymo keliamų reikalavimų ir leidžiantis teismui daryti išvadas vertinant jos atsikirtimus ieškovei.

Dėl 2009-03-30 paskolos sutarties sampratos ir jos galios.

Sutartis yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.).

Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra jos šalių valios išraiška. Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti. Sutartimi yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau - juos pakeisti arba panaikinti. Sutarties pagrindu fiziniai asmenys disponuoja savo turtu. Sutartys yra verslo pagrindas, visuomenės materialinių vertybių naudojimo pagrindas ir t. t. Tuo pat metu sutarties vertybės egzistuoja tiek, kiek sutartyje yra atspindėta jos šalių laisva valia, tikrieji ketinimai.

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kartu su atsakove keletą metų artimai bendravo. Bendravo ne tik su atsakove, bet ir jos drauge J. K.. Taip pat atsakovei trūkstant pinigų, ieškovė jai paskolino 5 000 Lt. Be to ieškovė teigė, kad iki tol, dar du ar tris kartus ji atsakovei buvo paskolinusi po 100 Lt. Nurodė, kad atsakovei nuolat reikėjo pinigų. Teigė, jog 2009-03-30 sudarant 5 000 Lt paskolos sutartį, ją surašė pati atsakovė (civ. byla Nr. L2-5663-883/2012, 2 b.l.). Ieškovė pripažino, kad paskolino atsakovei pinigus, nes ja pasitikėjo. Ieškovė teigė, kad jai nepavykus susigrąžinti iš atsakovės paskolintų pinigų, ji kreipėsi į teismą iš pradžių su pareiškimu, o vėliau su ieškiniu. Teigė, jog atsakovė liko jai skolinga ne tik pagrindinę skolą, bet ir palūkanas, kuris atsakovė žadėjo grąžinti dar 2011 metų birželio mėnesį.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir duodama teismui paaiškinimus nurodė, kad jos su ieškove artimai bendravo, ji planavo pradėti verslą, tačiau ją apgavo. Taip pat pripažino, kad teismui pateikta sutartis yra jos ranka surašyta, tačiau kadangi ieškovei ji grąžino pagrindinę skolą, dėl to ji nesutinka ieškovei jos grąžinti dar kartą, tai yra atsakovė neneigė pačio skolos fakto. Atsakovė nurodė, kad ieškovei ji pagrindinę skolą grąžino dalyvaujant tai pačiai paskolos sutarties liudytojai J. K. Atsakovė teigė, kad ieškovė skolos sutarties antro egzemplioriaus jai negrąžino, kadangi pastaroji žadėjo jį išmesti, o tuo metu atsakovė ja pasitikėjo. Atsakovė rėmėsi tuo, kad ieškovei pareikalavus sumokėti palūkanas ji nusprendė ieškovei grąžinti pagrindinę skolą. Teigė, kad meluoja ieškovė, o ne jinai.

Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių leidžia teismui konstatuoti, kad ginčo šalis siejo artimi santykiai, paremti šalių draugyste ir pasitikėjimu. Nors atsakovė teigia, jog ieškovei pirmiau laiko grąžino pagrindinę skolą tai yra 5 tūkst. litų, o tik po to norėjo grąžinti ir palūkanas, tačiau teismas tokius atsakovės teiginius dėl pagrindinės skolos grąžinimo vertina kaip neįrodytus, o dėl palūkanų grąžinimo kaip skolos įrodymo pripažinimą. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į sutartį, kuri yra galiojanti kol ji nenuginčyta, tiek ir į kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių teismas irgi žemiau pasisako. Pirmiausia, pažymėtina, kad 5 000 Lt paskolos sutartį surašė ir joje pasirašė pati atsakovė. Be to ši sutartis, aiškinant jos turinį, laikytina paskolos sutartimi (CK 6.871 str. 3d.), (civ. byla Nr. L2-5663-883/2012, 2 b.l.). Antra, paskolos sutartyje yra nurodyta, jog skolininkė pagrindinę skolą kreditorei grąžins 2012-03-30, o iki tol kiekvienais metais mokės sutartines palūkanas. Tokiu atveju šalių sudaryta sutartis laikytina atlygintine. Trečia, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu jų irgi nenustatė, kad sutarties tekstas yra siejamas su pagrindinės skolos grąžinimu prieš terminą esant paskolos davėjo sutikimui. Ketvirta, atmestinas ir atsakovės argumentas, kad ji tariamai, turėtus įsiskolinimus kitiems kreditoriams yra sumokėjusi pati, nes kaip jau minėta pastarieji pirmiau turėjo teisme reikšti jai piniginius reikalavimus, norėdami susigrąžinti skolą. Penkta, vertinant atsakovės turtinę padėtį, darytina priešinga išvada, nes ji pastoviai laiku nevykdė savo skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, o pinigų skoloms grąžinti ji neturėjo. Tuo pačiu atmestini ir atsakovės argumentai, kad pinigų skolai grąžinti jai paskolino J. K., nes tokių įrodymų byloje nėra.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Bet sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą pagal sutartį (CK 6. 189 str 3 d.), t. y. šalys gali ir nesieti sutarties pabaigos su jos įvykdymu, o susieti su galiojimo termino pabaiga arba tokio termino pabaiga gali būti numatyta įstatyme. Dėl to teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į šalių sudarytą 5 000 Lt paskolos sutartį, jos įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir ji turi būti vykdoma.

Sutartis yra pagrindinis civilinių teisinių santykių modelis. Todėl jos šalimis gali būti visi civilinių teisinių santykių dalyviai: tiek fiziniai, tiek viešieji bei privatieji juridiniai asmenys. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės ir kitais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnyje, todėl visi nurodyti subjektai iš esmės turi vienodas galimybes pasirinkti vienokį ar kitokį sutarties modelį.

Kadangi sutartis yra šalių suderintos valios išraiška, tai tikrąją savo valią gali išreikšti tik teisnūs ir veiksnūs asmenys. Teisnumo ir veiksnumo turinį konkrečiuose sutartiniuose santykiuose lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė. Iš to seka, kad atsakovė R. D. veikdama vienasmeniškai, laisvą valia, sudarė 5 000 Lt paskolos sutartį. Todėl teismas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 5 000 Lt paskolos sutartis yra sudaryta tarp ieškovės V. V. iš vienos pusės ir atsakovės R. D. iš kitos pusės. Teismas tokia išvada daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl 5 000 Lt paskolos sutarties turinio ir jos aiškinimo.

Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą, aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t. t., t. y. pačios sau susikuria normas, kurių privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Teisės doktrinoje sutarties sąlygas įprasta skirstyti į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

Pirmiausia, esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties. Bet vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį galiojančia. Tačiau iš ginčo šalių sudarytos paskolos sutarties dėl 5 000 Lt matyti, kad šalys susitarė būtent dėl 5 000 Lt paskolos R. D.

Antra, esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės. Paskolos sutarties atveju tai paskolos davėjo įsipareigojimas paskolos gavėjui perduoti sutartyje nurodytą pinigų. Iš sutarties turinio seka, kad ieškovė buvo įsipareigojusi atsakovei perduoti 5 000 Lt ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Trečia, esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Paskolos atveju kuomet sutartis laikoma realine, šis sandoris įsigalioja tik nuo pinigų perdavimo momento. Kaip jau teismas yra paminėjęs ieškovė savo įsipareigojimą atsakovei įvykdė ir perdavė jai 5 000 Lt, o pastaroji šio fakto irgi neneigė.

Paskolos sutartis įformina ekonominius santykius. Tokiu atveju kalbama apie atlygintiną tam tikro turto perdavimą numatant sąlygą grąžinti perduoto turto ekvivalentą (paprastai drauge su tam tikru atlygiu), kitaip tariant - apie kredito suteikimą ekonomine prasme. Todėl paskolos sutartį galima laikyti viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų.

Pagal paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), o tai reiškia, kad paskolos davėjo neįmanoma priversti duoti paskolą, nes pažadas suteikti paskolą neturi juridinės galios. Taigi savo juridine prigimtimi paskolos sutartis yra realinė ir vienašalė sutartis. Nors atsakovė teigė, kad pagrindinę skolos suma po sutarties sudarymo ji grąžino ieškovei, tačiau atsižvelgiant į jos motyvą, kad ir tuomet ji vėl turėjo skolintis pinigų paskolai grąžinti, kaip jau yra nurodyta šios aplinkybės ji neįrodė. Todėl teismas daro išvada, kad pagal paskolos sutartį savo prievolę tėra įvykdžiusi tik ieškovė, o ne atsakovė (CK 6.873 str. 5d.).

Paskolos dalyką sudarantis turtas nuo jo perdavimo paskolos gavėjui momento tampa paskolos gavėjo nuosavybe. Šis turtas gali būti ir paskolos gavėjo kreditorių išieškojimo objektu, tai yra iš gautos paskolos skolininkas gali sumokėti kitas skolas kreditoriams. Paskolos davėjas praranda bet kokias teises į paskolintą turtą ir gali reikalauti, kad būtų grąžintas tik ekvivalentiškas, o ne konkretus paskolintasis turtas. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovei R. D. dėl 5 000 Lt grąžinimo (CK 6.871 str. 3d.).

Atskirai pažymėtina, paskolos sutartis yra sudaryta paprasta rašytine forma, kas atitinka įstatymo reikalavimą. Paskolos sutartis priskiriama prie vienašalių sutarčių, nes pareigos, išplaukiančios iš šios sutarties, tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę (susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su arba be atlygio už paskolą).

Pirmoji paskolos gavėjo pareiga - grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). Šalys 5 000 Lt paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2012 m. kovo 30 d. Jeigu sutartis nenumato kitaip, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (taigi tokiu momentu negalima laikyti paskolos sumos nurašymo nuo paskolos gavėjo sąskaitos arba sumos pervedimo į korespondentinę banko, aptarnaujančio paskolos davėją, sąskaitą momento). Kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi paskolą ieškovei, todėl paskolos gavėjui (atsakovei) kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu, susijusios teisinės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos. Šalys paskolos sutartimi nenumatė, kad atsakovei laiku negrąžinus paskolintų pinigų, paskolos gavėjas privalo mokėti delspinigius ir palūkanas. Nors ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei, jog už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos sumos ji privalo jai sumokėti 0,06 proc. dydžio delspinigius, tačiau teismas šį ieškovės reikalavimą atmeta, kadangi jis nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pastebėtina, kad paskolos santykiai gali būti atlygintiniai arba neatlygintiniai. Jeigu konkreti paskolos sutartis šio klausimo nereglamentuoja, preziumuojama, kad paskolos sutartis, kurios dalykas - pinigai, yra atlygintinė palūkanų, o ne delspinigių prasme. Tokia sutartimi laikytina ir šalių 5 000 Lt paskolos sutartis.

Kita kaip jau minėta paskolos gavėjo pareiga - sumokėti palūkanas už naudojimąsi atlygintinės paskolos dalyku. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis ir mokėjimo tvarka paprastai nustatoma paskolos sutartyje. Palūkanų dydis nustatomas kaip paskolos sumos dalis (procentas). Jeigu sutartyje nėra nustatytas palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios arba verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu; palūkanos mokamos kas mėnesį, kol grąžinama paskolos suma. Pabrėžtina, kad jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, palūkanos mokamos ne iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o iki faktinio piniginės prievolės įvykdymo dienos. Todėl ieškovės reikalavimas atsakovei remiantis CK 6. 210 str. 1d. nuostata priteisti jai ir palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, laikytinas tinkamu ir neprieštaraujančiu įstatymui.

Būtent minėtas įstatymas numato ir sankcijos už neįvykdytą paskolos sutartį taikymą. Tai yra paskolos gavėjas praleidęs paskolos grąžinimo terminą moka paskolos davėjui palūkanas pagal CK 6.210 straipsnyje nustatytas bendras taisykles, numatančias palūkanas už termino įvykdyti bet kurią piniginę prievolę praleidimą (t. y. penkių procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, - šešių procentų metines palūkanas), jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, skaičiuojamos nuo pagrindinės paskolos sumos ir tik tais atvejais, kai tai numatyta paskolos sutartyje - taip pat ir nuo palūkanų už naudojimąsi paskola. Taigi pagal bendrą taisyklę bendrą sumą, kurią paskolos gavėjas, praleidęs paskolos grąžinimo terminą, privalo sumokėti paskolos davėjui, sudaro:

paskolos suma;

palūkanos, kaip sankcija už praleistą paskolos grąžinimo terminą, skaičiuojamos nuo dienos, kai paskola turėjo būti grąžinta, iki jos faktinio grąžinimo dienos;

palūkanos už naudojimąsi paskola apskaičiuojant viso faktinio naudojimosi paskola laikotarpio palūkanas.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, mokamos nepaisant to, ar paskolos gavėjas, praleidęs pagrindinės paskolos sumos grąžinimo terminą, mokėjo palūkanas už naudojimąsi paskola, laikydamasis tvarkos ir terminų, nustatytų paskolos sutartyje arba įstatyme.

Remiantis aukščiau išdėstytu teismas ieškovės reikalavimą atsakovei pagal 5 000 Lt paskolos sutartį sumokėti kreditoriui palūkanas laiko teisėtu, pagrįstu ir ji tenkina. Dėl to ieškovei iš atsakovės priteistinos 750 Lt sutartinės palūkanos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos 5 750 Lt sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško priteistos sumos išieškojimo.

Tačiau kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs atmestinas ieškovės reikalavimas atsakovei priteisti iš pastarosios ir 0,06 proc. dydžio delspinigius, kadangi tokio susitarimo tarp šalių nebuvo, o jis tenkintinas tik tuomet, kada sutarties šalys dėl to susitarė sudarydamos sutartį rašytine forma (CK 6. 72 str.).

Dėl paskolos sutarties užginčijimo.

Paskolos gavėjas gali užginčyti paskolos sutartį įrodydamas, kad jis faktiškai negavo pinigų ar daiktų arba gavo mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Šiuo atveju ypač svarbu, ar sudarant paskolos sutartį laikytasi formos reikalavimų. Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, pagal bendrą taisyklę - ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 str., taip pat jei sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių). Todėl atmestini atsakovės liudytojos J. K. parodymai dėl pagrindinės skolos ieškovei grąžinimo, nes jais remtis nėra teisinio pagrindo (CK 1. 93 str. 2d.).

Jeigu įrodoma, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Jei įrodoma, kad paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų arba daiktų, paskolos sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos arba daiktų.

Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovė paskolą suteikė atsakovei verslui. Atsakovė šalių sudarytos 5 000 Lt paskolos sutarties neginčijo, tai yra ją pripažino, todėl kaip jau yra nurodyta ji yra galiojanti, vykdytina, kadangi šalims turi įstatymo galią (CK 6. 189 str.). Be to teismas nenustatė, kad atsakovė dėl ieškovės nusikalstamų veiksmų ar kitų aplinkybių būti privalėjusi sudaryti paskolos sutartį su ieškove.

Sutarties vykdymas.

Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Nagrinėjant sutarties institutą svarbu nustatyti: 1) kokie yra sutarties vykdymo principai; 2) ar sutartį turi įvykdyti pati šalis, ar tai gali padaryti ir kitas asmuo; 3) kaip nustatyti sutarties vykdymo vietą ir laiką, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 4) pagal kokius kriterijus nustatoma parduodamų daiktų bei suteikiamų paslaugų ir atliekamų darbų kokybė, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 5) kokia valiuta gali šalys vykdyti tarpusavio atsiskaitymus; 6) ar gali šalis sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą, jeigu kita sutarties šalis savo prievolių nevykdo; 7) ar galima atsisakyti vykdyti sutartį, jeigu ją sudarius iš esmės pasikeičia aplinkybės ir įvykdyti sutartį darosi sunku arba apskritai neįmanoma.

CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarčių vykdymo principai: 1) tinkamo ir sąžiningo vykdymo; 2) bendradarbiavimo (kooperacijos); 3) ekonomiškumo; 4) maksimalių pastangų sutarčiai įvykdyti, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Pagal bendrą taisyklę šalys turi įvykdyti sutartį iš karto, t. y. tuo pačiu metu. Bet iš įstatymo, šalių sudarytos sutarties, pačios sutarties prigimties arba konkrečių aplinkybių gali išeiti, kad sutartis vykdytina dalimis. Iš šalių sudarytos 5 000 Lt paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būto įvykdyta iki joje nurodyto termino (2012-03-30). Aplinkybės dėl ko atsakovė laikytina negrąžinusi ieškovei paskolos, kaip jau minėta laikytinos neįrodytomis ir jos atmestinos. Be to sutarties vykdymo laikotarpiu neatsirado force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, dėl ko sutarties vykdymas galėjo būti atidėtas tam tikram laikotarpiui (CK 6. 212 str. 2 d.). Todėl teismas laiko, kad atsakovė šalių sudarytą 5 000 Lt paskolos sutartį turi įvykdyti, o jai nesutinkant gera valia, ji vykdytina priverstine tvarka.

Tam tikrais atvejais vykdant sutartį gali atsirasti sunkumų, dėl kurių sutarties vykdymas joje numatytomis sąlygomis prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo arba šalių (vienos iš jų) teisėtų lūkesčių principams. Tačiau sutarties vykdymą varžančios aplinkybės turi ne tik iš esmės sunkinti sutarties vykdymą, bet ir atitikti keturis CK 6.204 straipsnyje nurodytus kriterijus: 1) aplinkybės, dėl kurių sutartį vykdyti tampa labai sudėtinga ar neįmanoma, atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos sudarius sutartį; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Remiantis paminėtu teismas daro išvadą, kad ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalys kaip fiziniai asmenys sudarė 5 000 Lt paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė asmeniškai atsakovei 5 000 litų paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2012-03-30 (civ. byla Nr. L2-5663-883/2012, 2 b. l.).

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, jog tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. 5 000 Lt paskolos sutartis yra ne tik galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties teksto seka, kad pinigus atsakovė gavo iš ieškovės asmeniškai. Tokia išvada seka taikant ir gramatinį sutarties teksto aiškinimą.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo glaudūs asmeniniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį ir jų buvimą. Be to atsakovės prievolę ieškovei patvirtina ir prievolės įvykdymo prezumpcija, kurios atsakovė nenuginčijo (CK 6. 65 str., CPK 182 str. 4p.). Pastebėtina, kad ieškovės reikalavimo pagrįstumą pagrindžia įrodymų visumą, nuoseklūs ieškovės ir jos atstovo paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovės atsiliepimo argumentas, jog ji ginčo atveju yra grąžinusi pagrindinę skolą, nesudaro pagrindo ieškovės ieškiniui dėl 5 000 Lt paskolos grąžinimo atmesti, o tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovė yra pripažinusi pinigų gavimo faktą (CPK 182 str. 5p., 187 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą tuo pačių ir ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovei tenkina iš dalies, dėl to, proporcingai patenkintai ieškinio daliai ieškovei priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės (CPK 93 str. 2 d.). Kadangi teismas kol kas atsižvelgiant į bendrą ieškinio sumą patenkino tik dalį ieškovo reikalavimų, tai yra atmeta tik reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, dėl to proporcingai patenkintai ieškinio daliai, ieškovei priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos. Tokiu būdu ieškovei iš atsakovės priteistina 173,00 LT žyminio mokesčio ir 500,0 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso: 673,00 Lt.

Valstybei iš atsakovės nepriteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kadangi jų bendra suma neviršija 10 Lt (CPK 96 str. 6 d.).

Dėl sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymo.

Atsakovė baigiamosiose kalbose išreiškė teismui prašymą, atsižvelgiant į jos dabartinę turtinę padėtį, atidėti iš jos priteistos sumos išieškojimo įvykdymą kuo ilgesniam terminui (CPK 271 str.). Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus argumentus, tenkina iš dalies šį atsakovės prašymą ir nustato sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymą dėl ieškovui priteistos sumos išieškojimo iš atsakovės. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad atsakovė kol kas negali sumokėti iš karto visos teismo priteistos sumos. Tačiau kaip jau minėta, teismas atsižvelgdamas į ieškovės ir jos atstovo argumentus laiko, jog netenkintinas atsakovės prašymas skolos grąžinimą išdėstyti kuo ilgesniam laikotarpiui. Ši teismo pozicija remiasi tuo, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes išdėsčius priteistos sumos grąžinimą ilgesniam laikui, tuo pačiu būtų pažeistas ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines ieškovo teises, jas gerbti ir ginti. Tokiu būdu kreditorės (ieškovės) teisė susigrąžinti skolą iš skolininkės (atsakovės) turi būti ginama, o skolininkė (atsakovė) privalo gerbti ieškovės teisę ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę. Atskirai pastebėtina, kad sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymas netaikytinas dėl ieškovei iš atsakovės priteistų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų sumai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 259 str., 263 - 271 str.,

nuspren dž i a:

1. Ieškovės V. V. ieškinį atsakovei R. D. tenkinti iš dalies.

2. Priteisti ieškovei V. V. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. D. (a/k (duomenys neskelbtini) 5 000 (penkis tūkstančius litų) skolos, 750,00 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 5 750 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 500,00 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų, 173,00 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt tris litus) žyminio mokesčio.

2.1. Ieškovei V. V. iš atsakovės R. D. teismo priteistą 5 750 Lt (penkių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties litų) skolos išieškojimą, išdėstyti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 (penkiems) mėnesiams, mokant po 1 150 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) ir pradedant kiekvienos sumos išieškojimą nuo sekančio mėnesio iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

3. Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusi teismą.

Teisėjas Jonas Stubrys