Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas L.Zinkevičius Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00311-2013-6

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai per tris mėnesius išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus darbo biržoje.

Remiantis BK 42 straipsnio 6 dalimi ir 72² straipsnio nuostatomis, G. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį dalyvaujančiose programose. Šį įpareigojimą jis turi įvykdyti per 6 mėnesius.

G. Ž. pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamosios bylos dalis, kurioje G. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukta.

A. M. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Ž. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2012 m. lapkričio 7 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilusio konflikto metu iš pirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini) k., Gelvonų sen., Širvintų r., pro duris į kiemą išstūmė R. K. ir, šiam nugriuvusiam ant žemės, šalia minėto pirties pastato tyčia kojomis įspyrė jam ne mažiau 5 kartų į krūtinės-pilvo sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam kairės pusės III- šonkaulio lūžį, poodinę kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje su dvigubais IV, V, VI-to šonkaulių lūžiais, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje su VI, VII-to šonkaulių lūžiais, kraujosruvą krūtinės kairės pusės minkštuose audiniuose su VII-IX-to šonkaulių lūžiais ir blužnies apatinio galo plyšimu, t.y. padarė R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

G. Ž. taip pat buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 144 straipsnyje padarymu, t.y. tuo, kad jis sukėlęs pavojų nukentėjusiajam asmeniui, jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kaltinime nurodyta, kad G. Ž. tyčia sumušęs R. K., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, ir dėl padarytų sužalojimų atėmęs galimybę R. K. savarankiškai judėti bei pasirūpinti savimi, paliko sužalotą ir savimi negalintį pasirūpinti bei pagalbos išsikviesti nukentėjusįjį nakties metu, esant vėsiam orui, gulėti ant žemės kieme šalia minėto pirties pastato, tuo sukeldamas pavojų jo gyvybei ir jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą, ko pasėkoje įvykus R. K. bendram kūno atvėsimui alkoholinės intoksikacijos fone, R. K., mirė.

Be to, G. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas nežymiai sužalojo A. K., t.y. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas G. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 135 str. 1 d. į BK 138 str. 1 d. baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, neteikiant prioriteto Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 14 d. ekspertizės akto Nr. EKM 15(96)/14(01) išvadai, vertinant šį aktą kitų bylos duomenų kontekste, atitinka teismų praktiką bei įstatymo nuostatas – kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537/2015).

Kolegija sutinka su viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu padarytai išvadai, kad R. K. dėl blužnies plyšimo padarytas sveikatos sutrikdymas turi būti laikomas nesunkiu, kadangi sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.11 punkte numatyta, kad sunkiu sveikatos sutrikdymu laikytina uždaras krūtinės ar pilvo organų sužalojimas, nustatytas operacijos metu. Šiuo atveju operacija nebuvo atlikta. Teismo vertinimu autopsijos prilyginti operacijai negalima, nes operacija atliekama gyvam žmogui gydymo medicininiais tikslais, o autopsija yra lavono skrodimas jo mirties priežasčiai nustatyti. Byloje aiškiai nustatyta, kad R. K. blužnies plyšimas, jeigu jis būtų gyvas, būtų gydomas konservatyviu būdu, nedarant operacijos, todėl šiuo atveju nėra Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.11 punkte numatyto atvejo. Autopsijos prilyginti operacijai negalima, nes tokiu atveju susidarytų situacija, kai sužalojimo sunkumas priklausytų nuo to ar nukentėjusysis gyvas ar miręs.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija taip pat pažymi, kad apeliantei nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo ir pagrįstai perkvalifikavo jo veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir teismų praktiką, apeliacinio skundo argumentai, kuriais šioje dalyje ginčijamas įrodymų vertinimas,– nepagrįsti.

Dėl G. Ž. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str.

Kolegijos sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Ž. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, sudėties, todėl G. Ž. pagrįstai išteisintas pagal šį straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Ši teismo išvada pagrįsta viešame teismo posėdyje visapusiškai ištirtų ir įvertintų įrodymų detalia analize, todėl abejoti šia išvada kolegija neturi jokio pagrindo. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad R. K. mirties priežastis (bendras kūno atvėsimas alkoholinės intoksikacijos fone) nėra priežastiniame ryšyje su G. Ž. veiksmais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 14 d. ekspertizės akto Nr. EKM 15(96)/14(01) 12 išvadoje nurodyta, kad medicininių požymių, kurie patvirtintų, jog dėl patirtų sužalojimų R. K. turėjo prarasti sąmonę nenustatyta. Kaip jau minėta, G. Ž. padaryti sužalojimai kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. šie sveikatos sutrikdymai nelaikytini nei pavojingais gyvybei, nei trukdančiais laisvai ir savarankiškai judėti. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad R. K. tą vakarą G. Ž. sodyboje galimai išgėrė apie 310 ml alkoholio, todėl pas G. Ž. turėjo ateiti jau pakankamai neblaivus ir G. Ž. to negalėjo nepastebėti, kai mušė ir spardė kojomis stipriai neblaivų bei sunkiai paeinantį asmenį, kuriam dėl sumušimo ir girtumo buvo atimta galimybė pasirūpinti savimi, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teismas negali vadovautis spėlionėmis bei prielaidomis. Apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad G. Ž. smūgiai buvo labai stiprūs, nes, kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytojas A. K., nuo šių smūgių R. K. net apsiversdavo, kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus, kadangi A. K. apklausti nėra galimybės, o rašte, adresuotame tyrėjai A.Mikalajūnienei, jis paneigė savo ankstesnius parodymus ir patikslino, kad įvykio metu buvo girtas ir nematė, kad G. Ž. būtų spardęs R. K. (t.5, b.l. 140).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. Ž. padaryta veika, kai jis mušdamas nežymiai sužalojo A. K., atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėties požymius ir turi būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą pereinama tik tuomet, kai yra BPK 409 str. nustatytos būtinos sąlygos. Nagrinėjamo skundo kontekste preziumuojama, jog prokurorė žino, kokiu proceso dokumentu įforminamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pagal realiąją ar idealiąją sutaptį padarytų nusikalstamų veikų ar dėl dviejų arba daugiau asmenų padarytų skirtingų nusikalstamų veikų, kai dėl vienų veikų sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti išreiškiamas rezoliucija ir (ar) tarnybiniu pranešimu, o dėl kitų veikų – prokuroro reikalavimu. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, kai G. Ž. buvo pareikšti kaltinimai pagal realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, tai yra ne tik išimtinai pagal BK 140 str. 1 d., bet ir pagal BK 135 str. 1 d. bei BK 144 str., prokurorės nurodytos rezoliucijos nepakanka, kad toks sprendimas būtų laikomas teisėtu, neprieštaraujančiu baudžiamojo proceso įstatymui ir teismų formuojamai praktikai. Būtent tai motyvuotai ir nurodė pirmosios instancijos teismas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. K. raštu informavo teismą, kad protokolą-pareiškimą (t.1, b.l. 4) dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo jį privertė parašyti policijos pareigūnai (t.6, b.l. 117). Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės patikrinti A. K. raštų tikrumo, tačiau tiek minėti raštai, tiek A. K. nedalyvavimas teisme teismui kelia tam tikrų abejonių dėl A. K. ketinimų palaikyti kaltinimą G. Ž. atžvilgiu. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo argumentai dėl A. K. parodymų patikimumo yra prieštaringi, kadangi, viena vertus, prokurorė teigia, kad A. K. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, kita vertus, nurodo, kad A. K. iškart po įvykio nutylėjo visas įvykio aplinkybes, o paklaustas dėl sužalojimų, matomų ant jo veido, melavo, kad, greičiausiai, jį miegantį girtą apkandžiojo maži šuneliai. Kolegija atmeta, kaip niekuo nepagrįstą prokurorės prielaidą, kad A. K. savo parodymus pakeitė veikiamas G. Ž., kadangi lygiai taip pat galima daryti prielaidą, kad pakeisti parodymus ir rašyti protokolą-pareiškimą jį privertė policijos pareigūnai, ką A. K. ir nurodo savo raštuose. Tačiau kolegija nesivadovaus galimomis prielaidomis ir spėlionėmis, kurias patvirtinti ar paneigti nėra galimybės. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad A. K. teismo posėdyje nedalyvavo, atvesdinti jo nepavyko, kadangi nurodytais adresais jis negyvena, nustatyta, kad šiuo metu jis randasi užsienyje (Ispanijoje) (t.6, b.l. 129). Bylą nagrinėjantis teisėjas ėmėsi visų įmanomų veiksmų nustatyti A. K. gyvenamąją vietą Ispanijoje, tačiau oficialiu Europolo Lietuvos nacionalinio skyriaus raštu teisėjas buvo informuotas, kad nustatyti A. K. vietą Ispanijoje nepavyko (t.6, b.l. 131).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 6 p., šioje dalyje baudžiamą bylą G. Ž. atžvilgiu nutraukė, nurodydamas, kad nukentėjusiajam A. K. dėl šios veikos neužkirstas kelias kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2015-10-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.