Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-25296-1019/2024, kuria buvo sprendžiamas pareiškėjos (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas, suinteresuoti asmenys O. P., A. I., G. R., J. B., S. J., V. M., B. A., A. R., G. M. O., J. R., D. O., B. J., L. A., B. L., O. K., A. P., G. V., J. F., V. K., A. D., A. J., A. S., R. I., A. S., A. P., H. O., L. K., L. D., M. O. Č., M. G., J. A.-F., L. S., I. K., R. M., N. K., V. K., E. R., L. S., I. S., M. Š., Č. M., J. Š., A. V., Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, VĮ „Turto bankas“, V. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

7. Apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl atskirojo skundo esmės

8. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme įtvirtintų ieškinio (pareiškimo) pateikimo procesinės tvarkos, jo formos ir turinio reikalavimų.

9. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

10. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

11. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

12. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia motyvais, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakė kokiu, nagrinėjamu atveju, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės nuosavybės įgijimo pagrindu galėtų būti CK 4.47 straipsnio 4 dalyje nurodomas nuosavybės teisės įgijimas „pagaminant naują daiktą“, ar 12 dalyje nurodomi „kiti įstatymo nustatyti pagrindai“. Pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ginčas turi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, tačiau iš į bylą teiktų įrodymų matyti, kad jokio ginčo nėra, suinteresuoti asmenys neginčija (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės nuosavybės teisės (būtent iš suinteresuotų asmenų buvo gautos į bylą teikiamos metalinių sandėliukų priėmimo- perdavimo aktų kopijos), taigi ir ginčo teisenoje nebūtų ko traukti atsakovais byloje.

13. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškė reikalavimą - pripažinti juridinį faktą, kad metaliniai sandėliukai (31 vnt.), esantys nesuformuotame valstybiniame žemės sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini)), yra (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės nuosavybė. Pareiškėja nurodė, kad metalinius sandėliukus (31 vnt.) ((duomenys neskelbtini)) statė (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė, vietoje iki tol buvusio avarinės būklės mūrinių sandėliukų, tačiau pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti šio turto nuosavybės teisę pareiškėjai patvirtinančių dokumentų, kadangi pasak Archyvo poskyrio, yra pasibaigęs teisės aktuose nustatytas šių dokumentų saugojimo terminas.

14. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir laiko juos nepagrįstais. Pažymėtina, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantė, pareiškimą grindžia duomenys, kad apeliantė statė laikinas malkines (metalinius sandėliukus) vietoje buvusių avarinės būklės mūrinių sandėlių, skirtų kietam kurui laikyti, ir tokių statinių nuosavybės fakto nustatymas teismo sprendimu negali sukurti savarankiško juridiškai reikšmingo fakto. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti šio turto nuosavybės teisę pareiškėjai patvirtinančių dokumentų taip pat savaime nesudaro teisinio pagrindo spręsti, kad toks pareiškimas priimtinas ir nagrinėtinas teisme ypatingosios teisenos tvarka.

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą. Pažymėtina, kad pareiškėja skundžiamoje teismo nutartyje buvo išaiškinta nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, tame tarpe ir tai, kad nuosavybės teisė taip pat gali būti įgyjama sukuriant ar pastatant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Kalbant apie statinio statybą, nuosavybės teisė į statinį jį pastatant gali būti įgyjama tik tokiu atveju, jeigu statinio statyba atlikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant statybą reglamentuojančių teisės aktų, nes tik teisėtai pastatytas statinys gali būti civilinės apyvartos objektu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama įteisinti 31 metalinį sandėliuką kaip savo nuosavybę turėjo aiškiai individualizuoti šiuos statinius kaip pagrindinius nekilnojamuosius daiktus, sukurtus statybos būdu. Tačiau pareiškėja neteikė duomenų, kad vietoje nugriautų avarinės būklės mūrinių sandėlių pastatyti laikinos paskirties metaliniai statiniai iš viso atitinka statybos reikalavimus ir esminius nekilnojamųjų daiktų požymius, nes pareiškimo priedai (priėmimo-perdavimo aktai) liudija aplinkybes, kad suinteresuoti asmenys kaip patalpų savininkai ar nuomininkai priėmė perduodamus metalinius sandėliukus naudojimui pagal funkcinę paskirtį (kietam kurui laikyti). CK 4.12 straipsnyje nurodoma, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių subjektais, o CK 4.13 – 4.14 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys arba kitaip su jais susiję daiktai, ir antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Todėl vertinama kritiškai pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad nekyla ginčas dėl tokių statinių nuosavybės tarp pareiškėjos (savivaldybės) ir pareiškime nurodytų suinteresuotų asmenų (gyventojų), nes neatmestina, kad nugriauti mūriniai sandėliai (ar jų dalis) galėjo būti įtraukti į 1991 m. Lietuvoje įteisinto privatizavimo objektų sąrašą, gyventojams priskirti kaip privatizuotinų gyvenamųjų patalpų (butų) priklausiniai, todėl byloje galimi ir privačios nuosavybės įgijimo bei tęstinumo aspektai.

17. Todėl atsižvelgiant į nurodytą teisinį nuosavybės reglamentavimą bei pareiškėjos teikto reikalavimo turinį ir jį grindžiančius priedus, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškimą ypatingosios teisenos tvarka.

18. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų yra pasisakyta, o kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindus, bei aktualią teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai, naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, pagrindo nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės neužkerta pareiškėjai teisės kreiptis su ieškiniu ginčo teisena ir tokiu būdu ginti savo turtines teises.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 23 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.