Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmė subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. baudžiamuoju įsakymu, taikant bausmių apėmimo principą, ir paskirta kaltinamajam A. Š. subendrinta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje pakeista į kardomąją priemonę suėmimą. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2017 m. vasario 14 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką kaltinamajam A. Š. įskaityta laikotarpis išbūtas paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą ir bausmės dalis, atlikta pagal 2016 m. spalio 18 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Patenkintas civilinis ieškinys ir iš A. Š. Uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 237 eurai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. liepos 28 d. apie 12.30 val. atvirai pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą iš vaistinės, esančios (duomenys neskelbtini), - 1 vnt. pakuotę kremo „Lierac Liftissime“ N/M odai, kurio vertė 79 eurai, 2 vnt. pakuočių kremų „Lierac liftissime“ sausai odai, kurių bendra vertė 158 eurai.Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 14 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad A. Š. kaltė įrodyta, bausmė paskirta nusikaltimo sankcijos ribose.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. prašo paskirti kuo švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, jog jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, dėl nusikaltimo prisipažino, labai galisi jį padaręs, taip elgėsi, nes neturėjo pragyvenimo šaltinio. Prieš suimant jį buvo susiradęs darbą, pradėjęs gyventi tvarkingą, dorą gyvenimą, tik nespėjo pristatyti pažymos. Žada dirbti, atlyginti padarytas žalas ir daugiau nenusikalsti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas advokatas S. Majauskas prašė skundą tenkinti, skirti švelnesnę bausmę, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą su įpareigojimu dirbti ir atlyginti žalą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi nuteistajam ne kartą buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau ją atlikus išvadų nepadaro.Apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliaciniu skundu apeliantas nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atitinkamai argumentuodamas, nuteistasis mano, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, t. y. kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas paminėtų normų reikalavimų nepažeidė, jas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta.Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. Š. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pripažino, sunkinančių aplinkybių nenustatė, pažymėjo, jog nusikaltimą padarė prieš tai būdamas ne kartą teistas, vertino, kad nuosprendžio priėmimo metu nebuvo atlikęs arešto bausmės, kuri paskirta Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 166-168), todėl sprendė, jog teisinga kaltinamajam paskirti laisvės atėmimo bausmę. Bausmės dydį parinko, atsižvelgus į jau nurodytas aplinkybes bei į pagrobto turto nedidelę vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas bausmės rūšies ir dydžio parinkimo kontekste, yra teisingas ir proporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenybės įvertinime, be to, padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nepaisant to, apeliantas veikė tiesiogine tyčia, jo nusikaltimas buvo užbaigtas ir tai jam jau nebe pirmas teistumas. Be to, nuteistasis padarė turtinio pobūdžio nusikaltimą nebe pirmą kartą, vadinasi, ir šis nusikaltimas nėra atsitiktinis. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistojo asmenybė nėra itin teigiama vertinant ją administracinių teisės pažeidimų padarymo ir nubaudimo kontekste. Dominuoja smulkūs svetimo turto pagrobimai. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nusikaltimą padarė įtakotas pragyvenimo šaltinio nebuvimo, buvo susiradęs darbą, tačiau buvo suimtas. Teismo nuomone, šios aplinkybės nesudaro pagrindo keisti ir kitaip vertinti reikšmingas aplinkybes dėl bausmės rūšies ir dydžio skyrimo nagrinėtinu atveju, todėl jos atmestinos. Kadangi nurodytų ir išanalizuotų aplinkybių visuma rodo apelianto socialinį pavojingumą, kuris pasižymi sistemingu įstatymų pažeidinėjimu, paskirtos tiek administracinės, tiek kriminalinės bausmės įtakos A. Š. elgesiui nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė griežtą straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad švelnesnė bausmė šiuo atveju nepasiektų bausmės tikslų. Nustatant bausmės dydį teismas taip pat įvertino tai, jog nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino kaltu ir gailisi), nesant sunkinančių aplinkybių teismas skyrė žymiai mažesnę nei vidurkis, labiau artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei laisvės atėmimą 6 mėnesiams, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažino 1/3 ir paskyrė galutinę 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde A. Š. bei teismo posėdžio metu jo gynėjas S. Majauskas prašė paskirti jam švelnesnę bausmę, skirti bausmės atidėjimą, nustatant įpareigojimus dirbti ir atlyginti padarytą žalą ir šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi, jog įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, išsakytus prokurorės argumentus teismo posėdžio metu ir bylos medžiagą, konstatuota, jog skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, pagrindo nėra. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis tvirtina, jog yra pasiruošęs atlyginti visas padarytas žalas ir pradėti dorą gyvenimą, buvo susiradęs darbą, o pasak gynėjo, nubaudus jį baudžiamuoju įsakymu ir paskyrus jam arešto bausmę, naujų veikų kaltinamasis nepadarė, kas leidžia manyti, kad kaltinamasis pasitaisė, negali būti vertinamos kaip esminės aplinkybės, kurios leistų skirti kitą bausmės rūšį ir manyti, jog bausmė nuteistajam buvo paskirta nepagrįstai, neteisingai ir neteisėtai. Nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų.Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.BK 62 straipsnyje nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: 1) nusikaltimą padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala. Šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų kriterijų A. Š. netenkina.BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad analizuojamu atveju yra susiklosčiusi daugiau tipinė, įprastinė nei išskirtinė situacija, todėl minėto straipsnio nuostatos taip pat negali būti taikomos.Prašant taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą reglamentuotą BK 75 straipsnyje, pažymėtina, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu. Tačiau BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui, nes spendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo ir konkretaus bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymo, visada turi būti prieita prie motyvuotos išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgus į reikšmingas šio instituto taikymo aplinkybes, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, kuriuo pirmosios instancijos teismas skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo metu taikant bausmės vykdymo atidėjimą, apelianto nubaudimas gali paneigti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, formuoti nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Iš aplinkybių, kurios formuoja nuteistojo asmenybės charakteristiką, jo veiksmų neteisėtumą ir teigiamų išvadų nedarymą, sistemingą tiek administracinių teisės pažeidimų, tiek ir nusikalstamų veikų darymą, teisėjų kolegija mano, jog apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai šiuo aspektu yra tik deklaratyvaus pobūdžio bei siekis išvengti kilusių kriminalinių pasekmių, užtraukiančių apelianto laisvės suvaržymą, kurį reikės atlikti realiai. Taigi, prašomos, tačiau vertinamos tik kaip simbolinės, apeliantui priimtinos bausmės skyrimas nepadės pasiekti baudžiamojo proceso tikslų, todėl šis institutas netaikytinas ir paskirta bausmė šiuo pagrindu nekeistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė nėra laikoma per griežta, o atsižvelgus į tai, kad nuteistasis ne pirmą kartą grobia svetimą turtą, ankstesnės bausmės įtakos jo elgesiui neturėjo, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai taikytas laisvės atėmimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.