Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Tarnyba yra įgaliota įvertinti pareiškėjo Tarnybai pateikto patirtų sąnaudų, teikiant paslaugas, dydžio pagrįstumą ir pateikti išvadą dėl pareiškėjo kompensuojamųjų sąnaudų, kurias pareiškėjas patyrė dėl įstatymuose nustatyto neatlygintino paslaugų teikimo. Aprašas numato sąnaudų kompensavimą tik įstatymų nustatytais atvejais, o vienintelis šiuo metu galiojantis įstatymas, numatantis sąnaudų kompensavimą, yra Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, už laikotarpį iki 2021 m. birželio 30 d. gali būti kompensuojamos sąnaudos, kurias pareiškėjas patyrė teikdamas paslaugas tik ribotam subjektų ratui, t. y. iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija aiškiai įvardijo sąlygas, būtinas tam, kad Registro tvarkytojo sąnaudos, patirtos teikiant paslaugas, būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų – paslaugos turi būti teikiamos „susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, už kuriuos iš kitų subjektų imamas atlyginimas“. Taigi tam, kad patirtos sąnaudos, teikiant paslaugas už laikotarpį iki 2021 m. birželio 30 d., būtų kompensuotos iš valstybės biudžeto lėšų, turi būti išpildytos visos iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusios Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcijoje nurodytos sąlygos: 1) paslaugos turi būti teikiamos susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms; 2) paslaugos nurodytiems subjektams turi būti teikiamos teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti; 3) už tas pačias paslaugas iš kitų subjektų turi būti imamas atlyginimas.

4.2. Taikomos tos teisės normos, kurios galioja konkretaus veiksmo atlikimo metu, t. y. teisės normų galiojimas laike yra apibrėžtas ir teisės principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) neleidžia taikyti atgal dar neįsigaliojusių teisės aktų nuostatų. Tarnyba, priimdama Nutarimą dėl pareiškėjo 2021 m. kompensuojamųjų sąnaudų pagrįstumo, vadovavosi tuo metu galiojusiu imperatyviu reglamentavimu, o taikyti teisės normą (Įstatymo pakeitimą) už laikotarpį, kurį ta teisės norma negaliojo, t. y. iki 2021 m. liepos 1 d., neturėjo teisės.

4.3. Iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija nenumatė sąnaudų kompensavimo už duomenų teikimo paslaugas, kai šios paslaugos teikiamos antstoliams. Iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija nenumatė duomenų teikimo sąnaudų kompensavimo už duomenų teikimo paslaugas, kai šios paslaugos teikiamos fiziniams asmenims. Iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija nenumatė duomenų teikimo sąnaudų kompensavimo už duomenų teikimo paslaugas, teikiant šias paslaugas žurnalistams. Iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija nenumatė sąnaudų kompensavimo už duomenų teikimo paslaugas, kai šios paslaugos teikiamos valstybės įmonėms, išskyrus atvejus, kai duomenys perduodami susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms. Tarnyba Nutarimu pareiškėjo pateiktas sąnaudas, patirtas duomenis teikiant valstybės įmonių valdomiems susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms priskyrė prie nepagrįstų ir nekompensuotinų sąnaudų, kadangi pareiškėjas duomenis teikė valstybės įmonėms, o sąnaudos, patirtos dėl neatlygintino duomenų teikimo valstybės įmonėms laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. yra nekompensuotinos.

4.4. Pareiškėjas, matydamas, kad jo 453 158,67 Eur suma yra priskirta prie nepagrįstų sąnaudų, nes yra priskirtos sąnaudoms, patirtoms už duomenų teikimo paslaugas valstybės įmonėms (o ne valstybės įmonių susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms), nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nei 2022 m. balandžio 27 d. raštu, nei vėliau iki pat Nutarimo priėmimo nepateikė Tarnybai jokios patikslintos informacijos, kad pareiškėjo nurodyta suma turėtų būti priskirtos pagrįstoms sąnaudoms. Pareiškėjas apie sąnaudas, patirtas duomenis teikiant susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms, Tarnybą informavo tik po Nutarimo priėmimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą Nutarimo dalį.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad 2021 metais pareiškėjas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, jo tvarkomų registrų objektų registravimo, taip pat šių registrų duomenų teikimo paslaugas antstoliams, žiniasklaidos atstovams, fiziniams asmenims tais atvejais, kai tai numato teisės aktai, privalėjo teikti neatlygintinai, nes tokią teisinę prievolę pareiškėjui numatė įvairūs skirtingi teisės aktai. Pareiškėjas neturėjo teisės atsisakyti neatlygintinai teikti paslaugas tuo pagrindu, kad teisės aktuose, nustačiusiuose neatlygintinas registravimo (duomenų teikimo) paslaugas, nebuvo tuo pačiu numatyto kompensavimo iš valstybės biudžeto mechanizmo. Valstybė, numatydama Registro tvarkytojui privalomą neatlygintiną registro objektų registravimą, ir nenustatydama tuose pačiuose teisės aktuose atlyginimo už šias paslaugas kompensavimo, atitinkamai prisiima sau ir tokio neatlygintino registravimo finansinę naštą, todėl sąnaudų, kurias pareiškėjas patyrė dėl neatlygintino registro objektų registravimo, kompensavimui mutatis mutandis taikytina Įstatyme ir Apraše nustatyta tvarka, kurios atsakovas, priimdamas ginčijamo Nutarimo dalį, nepagrįstai netaikė. Valstybės valia pakeisti reglamentavimą patvirtina pareiškėjo pozicijos teisėtumą, kad negali egzistuoti teisinė situacija, kai registro tvarkytojas privalo teikti teisės aktuose nustatytas paslaugas asmenims neatlygintinai ir negauti sąnaudų kompensavimo už tai. Atsakovas neobjektyviai ir per siaurai aiškina Įstatymo nuostatas, numatančias galimybę kompensuoti pareiškėjo patirtas sąnaudas už neatlygintinai suteiktas paslaugas (t. y. pripažinti šių patirtų sąnaudų dydį pagrįstu).

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija) atsiliepime į skundą prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2021 m. balandžio 15 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, teisinis reguliavimas dėl neatlygintino duomenų teikimo subjektų rato yra nustatytas, įstatymo leidėjo valia išreikšta ir galimi ginčytini klausimai yra išspręsti. Kompleksiškai įvertinus kompensuojamų sąnaudų reglamentavimą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymą, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimą Nr. 1246 „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro reorganizavimo ir Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1770 „Dėl Įgaliojimų registro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1771 „Dėl Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. 594 „Dėl Testamentų registro nuostatų patvirtinimo“ ir kt.) matyti, kad yra nustatyta pareiga teigti neatlygintinai informaciją plačiam subjektų ratui, tačiau yra neišsamiai reglamentuotas turėtų sąnaudų kompensavimo mechanizmas. Konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtinta, kad įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas ir kt.).

Atsiliepimas

19. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neįvertino visų reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių.

19.1. Pagal Aprašo 33 punktą ne visos pareiškėjo patirtos sąnaudos, teikiant paslaugas, gali būti kompensuojamos – kompensuojamos tik tos sąnaudos, kurių kompensavimą numato įstatymai. Atsakovas remiasi Įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi ir iki 2021 m. birželio 30 d. galiojusio Įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, teigdamas, kad už laikotarpį iki 2021 m. birželio 30 d. pareiškėjui galėjo būti kompensuojamos tik tos sąnaudos, kurias jis patyrė teikdamas neatlygintinai paslaugas tik ribotam subjektų ratui – „susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti, už kuriuos iš kitų subjektų imamas atlyginimas“. Įstatymo 29 straipsnio 4 dalis buvo pakeista Pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d., joje subjektų ratas buvo išplėstas numatant, kad finansavimas iš valstybės biudžeto taikomas ir tais atvejais, kai paslaugos neatlygintinai teikiamos kitiems įstatymų numatytiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

19.2. Pirmosios instancijos teismas, pacituodamas teismų praktiką ir teisės teoriją, jos visiškai nesusiejo su nagrinėjama byla ir neanalizavo teisinio santykio, susiklosčiusio Tarnybai vertinant pareiškėjo sąnaudų, patirtų neatlygintinai teikiant paslaugas, dydžio pagrįstumą. Atsakovo teigimu, paslaugų teikimo teisinį santykį nagrinėjamoje byloje itin svarbu identifikuoti, nes jis turi esminę reikšmę sprendžiant, kuri materialioji teisės norma (Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcija) taikytina. Tarp pareiškėjo ir paslaugų gavėjų susiklosto vienkartiniai arba tęstiniai teisiniai santykiai dėl paslaugų teikimo ir atlyginimo už šių paslaugų suteikimą. Tai, kad už neatlygintiną paslaugų teikimą yra numatytas finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų, nepakeičia pačių teisinių santykių susiklostymo momento, t. y. jie susiklosto paslaugų suteikimo metu, nes būtent tada įgyjama teisė į atlyginimą (paslaugų gavėjų mokamą arba finansuojamą iš valstybės biudžeto), jeigu tai numato teisinio santykio susiklostymo metu galiojančios materialios teisės normos. Tarnyba, atlikdama sąnaudų, patirtų neatlygintinai teikiant paslaugas, dydžio pagrįstumo įvertinimą, pagrįstai vadovavosi tomis materialiosios teisės normomis, kurios galiojo pareiškėjo paslaugų suteikimo metu, todėl Tarnyba pagrįstai pripažino, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstomis sąnaudų, patirtų neatlygintinai teikiant paslaugas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. subjektams, nenumatytiems Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (redakcijoje, galiojusioje iki 2021 m. birželio 30 d.).

19.3. Teismų praktika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-100-690/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartis Nr. 3K-3-109/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-469-1406/06 ir kt.) patvirtina, kad nauja teisės norma galioja tik tiems faktams (šiuo atveju suteiktoms paslaugoms), kurie įvyko (paslaugos suteiktos) po tam tikros teisės normos įsigaliojimo. Šiuo atveju pareiškėjas teisę į kompensaciją už 2021 m. neatlygintinai suteiktas paslaugas tam tikriems subjektams (kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims) įgijo tik nuo 2021 m. liepos 1 d.

19.4. Įstatymo 29 straipsnio 4 dalis Nutarimo priėmimo metu negalėjo būti aiškinama plečiamai, kadangi jokiuose kituose teisės aktuose paslaugų suteikimo sąnaudų kompensavimas apskritai nebuvo numatytas ir Tarnyba negalėjo veikti viršydama savo kompetencijos ribas ir išplėsdama Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies redakcijos, galiojusios iki 2021 m. birželio 30 d., taikymo ribas, t. y. pripažindama pagrįstu kompensavimą sąnaudų, patirtų neatlygintinai teikiant paslaugas platesniam subjektų ratui (kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims). Viešojoje teisėje vadovaujamasi priešingu principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl paslaugų suteikimo metu nesant įtvirtintos sąnaudų, patirtų už paslaugų suteikimą kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kompensavimo galimybės Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje ir 29 straipsnio 4 dalyje, Tarnyba, priimdama pareiškėjo pageidaujamą sprendimą – kompensuoti patirtas sąnaudas, teikiant paslaugas kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, nors įstatymai iki 2021 m. birželio 30 d. ir nenumatė tokios galimybės, veiktų neteisėtai, t. y. ultra vires (viršydama įgaliojimus).

20. Pareiškėjas Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti galioti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo vadovautis skunde išdėstytais teisiniais argumentais, kurie pagrindžia Nutarimo dalies nepagrįstumą. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimu, papildomai pažymi, kad atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo visa apimtimi panaikinti teismo sprendimą, nors Tarnyba visuose raštuose, atsiliepime į skundą nurodė, jog sąnaudos dėl teisės aktais (pagal Įstatymo (suvestinė redakcija galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) 29 straipsnio 4 dalį, 38 straipsnį) nustatyto įpareigojimo neatlygintinai teikti duomenis susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms laikomos pagrįstomis (Registrų centro 2021 m. patirtų sąnaudų suma – 453 158,67 Eur; sąnaudos patirtos 2021 m. sausio–birželio mėn.), tačiau Nutarimu (11 punkte) nepripažino Registrų centro patirtų sąnaudų už 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. suteiktas duomenų teikimo paslaugas susijusiems registrams, valstybės informacinėms sistemoms pagrįstomis (suteikta paslaugų 7 899 749 vnt., 453 158,67 Eur suma). Taigi, ši Nutarimo dalis akivaizdžiai prieštarauja pačios Tarnybos pozicijai tame pačiame Nutarimo 11 punkte ir Įstatymo (suvestinė redakcija galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) 29 straipsnio 4 daliai, 38 straipsniui. Net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų tam tikras priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas (nors Registrų centras visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu) dėl Nutarimo dalies panaikinimo (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis Nutarimo priėmimo metu, o ne Registrų centro paslaugų suteikimo metu), akivaizdu, kad Nutarimo dalis vis tiek turėtų būti naikinama toje apimtyje, kurioje buvo atsisakyta Registrų centro patirtų sąnaudų dydį 453 158,67 Eur sumai pripažinti nepagrįstu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl kompensuojamųjų sąnaudų, atsakovas negalėjo vadovautis jau nebegaliojančia įstatymo nuostata, o turėjo taikyti įsigaliojusią nuostatą. Pačiame teisės akte nebuvo aptarta, kad jo galiojimas turėtų būti skirtingas priklausomai nuo teisinių santykių etapo ar procedūros dalies (t. y. ginčo atveju nuo paslaugų suteikimo laiko, o ne nuo ginčijamo sprendimo priėmimo laiko). Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje įtvirtintos bendros norminių teisės aktų galiojimo laike taisyklės ir akcentuojamas įstatymo negaliojimo atgal principas. Tačiau apeliaciniame skunde visiškai nepateikiami argumentai, kurie paneigtų teismo sprendimo išvadą, kad vadovautis ginčijamo sprendimo priėmimo metu negaliojančia norma būtų nesuderinama nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nei su principu impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ar teisinio tikrumo principu. Nagrinėjamu atveju svarbiausia ne kada paslaugos buvo suteiktos, o kuriuo momentu buvo sprendžiama dėl kompensacijos už suteiktas paslaugas ir buvo priimamas ginčijamas sprendimas, kadangi jokių išimčių dėl Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies taikymo teisės aktai nenumatė.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kuriais pareiškėjo skundas buvo patenkintas, naujų argumentų nenurodo.