Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1-20) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 6 219,54 Eur turtinės ir 51 525 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Vilniaus PN buvo kalinamas atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d., t. y. iš viso 407 dienas arba 399 pilnas paras žmogaus orumą žeminančiose, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose sąlygose. Tokiais veiksmais buvo pažeidžiamos nacionaliniuose teisės aktuose ir tarptautinėse konvencijose įtvirtintos teisės, konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimais padaryta žala.

Pažymėjo, kad Kankinimų prevencijos komitetas dar 1990 metais išplėtojo taisyklę, kad vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kvadratiniai metrai patalpos ploto, palaipsniui ši taisyklė iš rekomendacijos tapo privalomu reikalavimu. Lietuvos Respublikoje Kankinimų prevencijos komiteto rekomendacijos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. ir Europos Konvencijos prieš kankinimą pagrindais yra ne rekomendacinio pobūdžio, o privalomo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) eilėje bylų (pvz. Ananyev and others v. Russia, 2012.01.10 Nr. 42525/07 ir 60800/08, §144), remdamasis CPT ataskaitomis, minimaliu priimtinu kameros ploto standartu įvardino 4 kv. m. ploto normą. Lietuvos Respublikoje EŽTT suformuluoti teisės aiškinimo precedentai Lietuvos Respublikos teismų įĮstatymo 33 str. pagrindu yra privalomi.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais nustatyta, kad didžiausias Vilniaus PN leidžiamas laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 500 asmenų antruosiuose (Rasų gatvėje) pataisos namuose, o po dviejų įstaigų sujungimo neturi viršyti 610 asmenų. Šiose taisyklėse taip pat nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3.1 kv. m., o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tačiau net ir šie teisės akte nustatyti apribojimai kalinimo Vilniaus PN metu buvo nuolat pažeidžiami.

Atkreipė dėmesį į Teisingumo ministro įsakymų legitimiškumą, nes nustatyta 3,1 kv. m. ploto norma yra pavojingai arti EŽTT praktikoje nustatytos 3 kv. m. ribos, kurią peržengus vienareikšmiškai konstatuojamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Pažymėjo, kad bendrabučio kambaryje, kuriame asmeniui privalo būti suteikiama ne mažiau kaip 3,l kv. m. kambario ploto ir kamerų tipo patalpose (karantine, baudos izoliatoriuje), kuriose asmeniui privalo būti suteikiama ne mažiau kaip 3,6 kv. m. patalpos ploto, privalo būti įrengti baldai ir reikmenys, numatyti aprūpinimo normų 1.9 skirsnyje: metalinė lova 1 vnt. vienam asmeniui (apie l,8 kv. m.); spintelė prie lovos 1 vnt. vienam asmeniui (apie 0,3 kv. m.); taburetė arba kėdė 1 vnt. vienam asmeniui (apie 0,1 kv. m.); stalas 1 vnt. patalpai (apie l,0 kv. m.); šiukšlių dėžė 1 vnt.; valymo inventorius l komplektas. Tačiau į 3,1 kv. m. (3,6 kv. m.) sutalpinus visus šiuos baldus ir reikmenis – kambariuose laisvo grindų ploto nebeliktų visiškai. Todėl teisingumo ministro įsakymas, kuriuo įtvirtinti akivaizdžiai per maži 3,l kv. m. ir 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normatyvai, yra moraliai nepateisinamas, juo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas yra vienu iš atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės pagrindų (Civilinio kodekso ((toliau – ir CK) 6.246 str.).

Teigė, kad Vilniaus PN buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis, pažeidžiant ne tik aukščiau minėtų teisės aktais nustatytą patalpų ploto normatyvą, bet ir pažeidžiant žmogaus orumą žeminančio, nežmoniško elgesio draudimą. Bendrabučio kambariuose, karantine ir baudos izoliatoriuje buvo neteisėtai įrengtos perteklinės miegamosios vietos - metalinės dviaukštės lovos, kurios bendrabučio kambariuose ir karantine buvo dar ir suglaustos viena su kita šonais. Net keturis kartus (49 dienas) buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas yra 19,78 kv. m. ir joje nuolat įrengta 10 miegamų vietų (penkios dviaukštės lovos). 2014 m. sausio 29 d. rašte Nr. 42-148(1) Vilniaus PN direktorius pripažino, kad „Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 109 leidžiama laikyti 5 asmenis“, tačiau nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. šioje patalpoje buvo laikoma 10 asmenų, 2013 metų gruodžio 12-24 dienomis šioje patalpoje buvo pastatyta papildoma vienaukštė lova ir laikoma 11 asmenų; 2013 m. gruodžio 13-27 dienomis šioje patalpoje buvo pastatyta papildoma dviaukštė lova ir laikoma 12 asmenų. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškomis, žemino žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui, nes patalpoje pastačius 6 dviaukštes lovas (10,8 kv. m.), 3 dviaukštes ir 4 vienaukštes spinteles (2.l kv. m.), stalą (1 kv. m.) ir du suolus - tarpų tarp baldų nebeliko visiškai, patalpoje nebuvo galimybės net atsistoti. Patalpai priklausančius stalą ir suoliukus dienos metu tekdavo išnešti į koridorių (kur jie taip pat trukdydavo praėjimui), nes kitaip nebuvo vietos net įeiti į patalpą. Be to, talpinant asmenis daugiaaukštėse ir viena su kita suglaustose lovose, buvo pažeistas reikalavimas suteikti kaliniui asmeninę lovą ir užtikrinti bent minimalų privatumą.

Vilniaus PN patalpose įrengtų dviaukščių lovų amžius akivaizdžiai viršija pastato eksploatavimo trukmę, kas verčia manyti, kad jo teisė miegoti ant saugaus baldo buvo pažeista. Baldų įsigijimo dokumentus ir baldų kainas Vilniaus PN administracija pateikti atsisakė, kaip ir apskritai atsisakė suteikti bet kokią informaciją apie savo galimai neteisėtą veiką. Todėl preziumuotina, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai lovą eksploatuoti ne ilgiau 10 metų, buvo pažeista teisė miegoti ant saugių ir ne senesnių kaip 10 metų baldų ir apskritai buvo pažeista teisė miegoti ant baldo, nes yra pagrindo manyti lovas esant savadarbėmis. Kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti suteikta atskira miegamoji vieta, reiškia, kad viena lova negali būti skirta vienu metu naudotis dviem ar daugiau asmenų. Kiekvienas kalinamas asmuo turi teisę į jam vienam skirtą lovą (Bausmių vykdymo kodekso ((toliau – ir BVK) 173 str.). Viso kalinimo Vilniaus PN metu buvo priverstas naudotis antru dviaukštės lovos aukštu (dalintis dviaukšte lova su dar vienu kalinamu asmeniu), o karantino kambaryje Nr. 109 ir bendrabučio kambaryje Nr. 403 buvo priverstas naudotis antruoju dviejų tarpusavyje suglaustų dviaukščių lovų aukštu (dalintis keturviete lova su dar trimis asmenimis). Taigi buvo akivaizdžiai pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tuo pačiu buvo pažeistas ir EŽTT praktikoje suformuluotas reikalavimas, kad kiekvienam kalinamam asmeniui privalo būti suteikiama tik jam vienam skirta miegamoji vieta (Ananyev and others v. Russia, 2012.01.10 Nr. 42525/07, Nr. 60800/08 §148), kas sudaro pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pažymėjo, kad kalinimo metu nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra gyvenamose patalpose, buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) punkte 26 punktas. 2014 m. sausio 27-31 dienomis kalint baudos izoliatoriuje, temperatūra patalpoje buvo artima lauko temperatūrai, languose vietoje stiklo paketų buvo įdėti faneros lakštai, patalpoje pūtė skersvėjai. Patalpos taip pat neatitiko HN33:2011 8 punkte nustatytų didžiausių ribinių nepastovaus triukšmo lygio gyvenamosiose patalpose reikalavimų. Pataisos namų administracija, grubiai pažeisdama šiuos reikalavimus, visose patalpose vietoje skambučių naudoja apsaugos signalizacijai skirtas sirenas. Šių sirenų skleidžiamas triukšmas ir kintamų dažnių diapazonas gamintojo specialiai yra parinkti tokiais, kad žmogui keltų stresą ir diskomfortą, nes tai būtina apsaugos signalizacijos funkcijoms. Karantino patalpose, kuriose buvo laikomas 49 dienas, buvo daugybė tarakonų. Atkreipė dėmesį, kad viso kalinimo metu jam buvo atsisakoma suteikti odontologo paslaugas, nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše, nebuvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis, buvo netinkami čiužiniai, pagalvės, antklodės, rankšluosčiai, pažeisti jų eksploatavimo terminai, maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nuolat jautė alkį, buvo nestabiliai mokamos išmokos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo ir socialinės pašalpos, kurios per mėnesį sudarydavo iki 35 litų sumą, nebuvo suteikiama tinkama sveikatos priežiūra.

Teigia, kad Vilniaus PN yra 500 kalinių, kuriems nustatytas ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarkaraštis 6 dienas per savaitę, todėl privalo turėti įrengtus ne mažiau kaip 58 ilgalaikių pasimatymų kambarius, tačiau yra įrengti tik 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, kas iššaukia sekančias pasekmes - 1) ne visada yra galimybė pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise gauti ilgalaikį pasimatymą; 2) kaliniams nėra skiriami papildomi ilgalaikiai pasimatymai socialiniams ryšiams palaikyti; 3) kaliniams nėra skiriami ilgalaikiai pasimatymai paskatinimo tvarka ir apskritai vengiama skirti kaliniams paskatinimo priemones; 4) vengiama priskirti kalinius lengvajai grupei; 5) stengiamasi kiek galima didesnį kalinių skaičių priskirti drausmės grupei, nes šios grupės kaliniai neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus. Tokiu būdu per 12 mėnesių nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. kovo 21 d. ilgalaikiai pasimatymai buvo suteikti tik 2 kartus (2013-09-10 ir 2013-12-14), ir nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 2 d. tik 3 kartus (2014-03-25, 2014-06-26, 2014-07-08).

Turtinę žalą 6 219,54 Eur pareiškėjas sieja su kalinimo laikotarpiu (399 paros), kai jam nebuvo išmokėta parama ir pašalpa iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo. Neturtinę žalą 51 525 Eur pareiškėjas sieja su nežmoniškomis kalinimo sąlygomis dėl kurių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, negalėjimu normaliai miegoti, dirglumu.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 25-27) paaiškino, kad pareiškėjas nenurodo kokiems teisės aktams prieštarauja minėti normatyvai ir koks konkrečiai yra teisėtas minimalus gyvenamasis plotas skirtinas vienam nuteistajam. Todėl samprotavimai apie Teisingumo ministro įsakymu pažeidžiamas pareiškėjo teises vertinta kritiškai. Pagal esamą teisinį reglamentavimą tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas neturi įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teisės aktais baldų užimamo ploto išskaičiavimas iš kameros ploto nenumatytas.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad dėl teisės aktais nustatyto naudojimosi dušu dažnumo yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Jokiais, Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, nėra nustatyta prievolė valstybei reglamentuoti dažnesnį nei kartą per savaitę prausimąsi duše. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl nustatytų mitybos normų, sudarančių sąlygas diskriminuoti pagal lytį ir socialinę padėtį, kurie neturi jokio pagrindo. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus. Taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis.

Pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Todėl vien tik ribotą laiką galiojantis nustatytas reglamentavimas, draudęs susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais nuteistaisiais, negalėjo pareiškėjui sukelti žalos.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m sausio 25 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. A662-166/2010, konstatavo: civilinė atsakomybė gali būti laikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad dėl neva neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų egzistuoja žalos padarymo faktas.

Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 30-33) paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą - gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnį bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas skundą atsisako priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, mano, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 39-46) paaiškino, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 (trys) dvivietės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Todėl vienam nuteistajam tenka apie 3,3 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Karantino (izoliavimo) patalpos - yra laikino laikymo kameros, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime pažymėjo: „ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą“ (LVAT administracinė byla Nr. Nr. A-l46-1527/2012). Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (tame tarpe ir karantino gyvenamojoje patalpoje), kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai yra užpildyta vienu trečdaliu, t. v. iš patalpoje esančiu šešių miegamųjų vietų būna užimtos dvi (tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose). Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

Pažymėjo, kad minėtu laiku pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose: trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 403, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 406. Gyvenamosios patalpos Nr. 211 plotas - 31,02 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,1 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos Nr. 212 plotas - 36,70 kv. m., įrengta 11 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,33 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos Nr. 403 plotas - 32,45 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos Nr. 406 plotas - 31,72 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,17 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos ištaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją, pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo aukščiau nurodytose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šiose patalpose su kitais nuteistaisiais.

EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.lR-85. Šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teigia, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo įrodyti ir pagrįsti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepaaiškino neturtinės žalos apskaičiavimo ir nepateikė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti reikalaujamos priteisti neturtinės žalos sumą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos fizinei ar psichinei sveikatai.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 str.).

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d., atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytų institucijų – Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento, Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas reiškia abejones dėl Teisingumo ministro įsakymų legitimiškumo tuo aspektu, kad pataisos namuose kalintiems asmenims nustatyta 3,1 kv. m. ploto norma yra pavojingai arti EŽT Teismo praktikoje nustatytos 3 kv. m. ribos, kurią peržengus vienareikšmiškai konstatuojamas EŽT Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes kaip yra pažymėjęs EŽTT, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic prieš Belgiją). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl, teismas ir šiuo atveju, galimus pareiškėjo nurodytus teisės pažeidimus pirmiausiai vertins nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, teismas pažymi, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl kurių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, kankinimu, negalėjimu normaliai miegoti.

D ė l kamerų ploto reikalavimų .

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Minimali ploto norma nėra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. 8-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 40-41) matyti, kad nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d., pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose: trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, trečiojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 403, septintojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 406. Gyvenamosios patalpos Nr. 211 plotas - 31,02 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų; patalpos Nr. 212 plotas - 36,70 kv. m., įrengta 11 miegamų vietų; patalpos Nr. 403 plotas - 32,45 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos; patalpos Nr. 406 plotas - 31,72 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus ir jis nėra mažesnis nei 3 kv. m. Pažymėtina, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo aukščiau nurodytose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šiose patalpose su kitais nuteistaisiais. Atkreiptinas dėmesys, kad pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla. Vilniaus PN pažymėjo, kad pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastato viduje. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dieną ne visi asmenys būna gyvenamojoje patalpoje, todėl likusiems asmenims tenka dar daugiau laisvo patalpų ploto.

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Pareiškėjas minėtu laiku atliko jam paskirtas nuobaudas dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimų šiose baudos izoliatoriaus kamerose: Nr. 2K (2013-10-09 Vilniaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 28-977(1) nuobaudos laikas nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 19 d.), Nr. 4K (2014 m. sausio 16 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 28-91(1) nuobaudos laikas nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. vasario 1 d.), Nr. 7K (2013 m. balandžio 4 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 56-162(1) izoliacijos laikas nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. ir 2013 m. balandžio 22 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymas Nr. 28-428(1) izoliacijos laikas nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. balandžio 29 d.). Vilniaus PN pateikti duomenys (b. l. 42) patvirtina, kad baudos izoliatoriaus kameros, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, atitinka teisės aktų reikalavimus, nes baudos izoliatoriaus kamera Nr. 2K plotas - 14,35 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; kamera Nr. 4K plotas - 13,55 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; kameros Nr. 7K plotas - 11,29 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos. Be to, pareiškėjas baudos izoliatoriuose buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, o atlikinėjo paskirtas nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Buvimas šiose patalpose priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerose, ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar baudos izoliatoriaus kamerose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Vilniaus PN paaiškino, kad atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Teismo vertinimu, svarbiausia yra tai, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus. Atsiliepime nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Darytina išvada, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Taip pat pareiškėjas, nepateikdamas jokių objektyvių jo žodžius patvirtinančių įrodymų, skunde abstrakčiai teigia, jog Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, jo manymu nebuvo užtikrinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ įtvirtinti reikalavimai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, tame tarpe ir gyvenamosios patalpos Nr. 211; Nr. 212; Nr. 403, Nr. 406 bei baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2K, Nr. 4K, Nr. 7K, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laiku, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11.4 p. nustatyta, jog „Gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui“. 11.5 p. „Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai“, 11.6 p. „Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas“. 11.8 p. „Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais“. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose (bei baudos izoliatoriaus kamerose) įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laiku jis atliko nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pagal Vilniaus PN atsiliepime išdėstytus argumentus aiškiai matyti, kad pareiškėjas atliko paskirtas nuobaudas pagal Vilniaus PN direktoriaus įsakymus (2013 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 56-162(1) nuobaudos laikas nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 11 d.; 2013 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 28-428(1) nuobaudos laikas nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. balandžio 29 d.; 2013 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 28-977(1) nuobaudos laikas nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 19 d.; 2014 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 28-91(1) nuobaudos laikas nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. vasario 1 d., b. l. 55, 57, 59, 61) baudos izoliatoriaus kamerose: Nr. 2K (14,35 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos), 4K (13,55 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos), 7K (11,29 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos). Teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai valstybinės institucijos pateiktais duomenimis, iš jų aiškiai matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjo teiginiai dėl nuolatinio ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei miegamųjų vietų pertekliaus nėra grindžiami objektyviais duomenimis. Pareiškėjas dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos.

D ė l dušų įrengimo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktą, Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Reikalavimai prausimosi patalpoms yra nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.1–39.4 punktuose, pagal kuriuos dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdien naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28.1 ir 28.2 punktuose nustatyta, kad daugkartinio naudojimo reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimų dušų įrengimui bei neįtvirtina, kad dušo kambaryje turi būti atskiri skyriai ir kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę reguliuoti vandens duše temperatūrą, o neturtinė žala gali būti priteisiama tik už teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymą, todėl teisės aktuose nenustatyta teisė nesvarstytina. Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laiku pareiškėjas dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Vilniaus PN administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2443 matyti, kad 2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais atlikus patikrinimą nustatyta, kad dušinėje sienų ir grindų paviršiai iškloti plytelėmis, tinkami valymui ir dezinfekcijai, dušinėje buvo vizualiai švaru, dušinė valoma vieną kartą per savaitę, kadangi galimybė nusiprausti po šiltu dušu yra sudaryta vieną kartą per savaitę. Patikrinimo metu buvo dušinių valymui skirtas inventorius, valymo ir dezinfekcijos priemonių (b. l. 70–73). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 pažymėta, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys lygios, yra nuolydis į vandens nutekėjimo angas. Dušinėje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27, 39.1 ir 39.3 punktų pažeidimų nenustatyta. Gyvenamųjų patalpų korpuse esančioje prausykloje ir dušo patalpoje yra šalto bei karšto vandens tiekimo sistema. Prausyklos patalpoje yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą. Patikrinimo metu prausykloje ir dušų patalpoje buvo vizualiai švaru, dušų kabinos veikė, buvo tiekiamas šaltas vanduo. Karštas vanduo tiekiamas vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 ir 68 punktų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 77-79). Kitų duomenų nėra pateikta. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl dušų netinkamumo yra nepagrįsti.

D ė l maitinimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad maitinimas Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo prasto skonio, pastoviai jautė alkį.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vilniaus PN nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“.

Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, tarp jų ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams yra patvirtinti 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Valgiaraščiai sudaromi 31 dienai. Kai mėnuo turi mažiau dienų, nesančiomis dienomis maisto produktai neskiriami. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščiuose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po ištaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.

Teismas neturi pagrindo abejoti valstybinės institucijos pateiktais paaiškinimais. Nors pareiškėjas tvirtino, kad maistas neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo duodama vaisių, tinkamų daržovių, pagamintas maistas buvo netinkamas ir neskanus, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Praėjus ilgam laikui nėra galimybių nustatyti, kokiu maistu buvo maitinamas pareiškėjas. Tai, kad maitinimo procesas išsamiai reglamentuotas, rodo, jog tvarkos turi būti laikomasi, kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad pareiškėjas buvo maitinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiu maistu.

Teismui nustačius, kad pareiškėjas buvo maitinamas teisės aktų nustatyta tvarka, yra atmestinas pareiškėjo reikalavimas priteisti 750,12 Eur turtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamo maitinimo.

D ė l socialinių ryšių palaikymo.

Pareiškėjas teigia, kad jis negali tinkamai palaikyti ryšio su laisvėje esančiais artimaisiais, trūko ilgalaikių pasimatymų.

Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis. Šio straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai su Bausmių vykdymo kodekso IV dalies (Bausmių, kuriomis apribojama nuteistųjų laisvė, vykdymo tvarka ir sąlygos) X skyriaus (Laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos) II skirsnio (Pataisos namai) 73 ir 74 straipsnių (šio skyriaus VI skirsnyje „Specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos“ yra ginčui aktualus BVK 94 straipsnis) bei XI skyriaus (Nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės) III skirsnio (Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija) 137-142 straipsnių nuostatomis.

Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsniuose yra nustatytos paprastajai ir lengvajai grupėms priskirtų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos. Pagal šias sąlygas paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 73 str. 2 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 74 str. 2 p.). Minėtose įstatymo normose numatytas tik pasimatymų lengvosios ir paprastosios grupės nuteistiesiems periodiškumas.

Nuteistųjų specialiosios teisės į ilgalaikius pasimatymus suteikimą detalizuoja Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnis. Šioje įstatymo normoje, be kita ko, nustatyta ilgalaikių pasimatymų trukmė (iki dviejų parų); asmenų, su kuriais gali būti suteikti ilgalaikiai pasimatymai, ratas (su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių); nuteistojo teisė ilgalaikį pasimatymą pakeisti į du trumpalaikius pasimatymus arba du telefoninius pokalbius (BVK 94 str. 1 ir 3 d.)

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Nagrinėjam ginčui Bausmių vykdymo kodekso 79, 80, 85, 91 nuostatos neaktualios, kadangi jos reglamentuoja pasimatymų suteikimą nepilnamečių pataisos namuose, atvirose kolonijose, kalėjimuose. Iš Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsniuose nustatyto pasimatymų periodiškumo galima daryti išvadą, kad paprastosios grupės nuteistajam per metus iš viso gali būti suteikti 4 ilgalaikiai pasimatymai, o lengvosios grupės nuteistajam 6 šios rūšies pasimatymai su asmenimis, nurodytais šio Kodekso 94 straipsnio 3 dalyje. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Šių pasimatymų vietą nustato pataisos įstaigų, kuriose sutuoktiniai atlieka bausmes, direktoriai. Nuteistųjų pervežimo išlaidas apmoka patys nuteistieji. Sistemiškai aiškinant Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsnių ir Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 bei 6 dalių nuostatas galima daryti išvadą, kad minėta įstatymo norma nustato, koks ilgalaikių pasimatymų skaičius iš numatyto pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsnius skaičiaus, gali būti suteiktas nuteistajam per metus su sutuoktiniu, kuris nuteistas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, kadangi nuteistasis turi teisę į ilgalaikius pasimatymus ir su kitais šio Kodekso 94 straipsnio 3 dalyje išvardytais asmenimis.

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Minėtoje įstatymo normoje suformuluota įstatymų leidėjo valia, kad nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, aiškiai atriboja, kad Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalyje numatyti pasimatymai yra papildomi, t. y. jie gali būti suteikti pagal šioje įstatymo normoje nustatytas sąlygas, jei nuteistasis yra pasinaudojęs Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsniuose ir 94 straipsnio 1 ir 6 dalyse numatytu ilgalaikių pasimatymų skaičiumi. Iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybe gauti papildomų ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų gali pasinaudoti ir nuteistieji sutuoktiniai, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę, jei jie atitinka papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo sąlygas.

Tokį šios įstatymo normos aiškinimą pagrindžia ir kitos Bausmių vykdymo kodekso normos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnį viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių yra socialinė reabilitacija. Pagrindiniai socialinės reabilitacijos tikslai: padėti nuteistiesiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis; išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; sudaryti sąlygas nuteistiesiems po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę (BVK 137 str. 1 d.). Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos pagrindinės socialinės reabilitacijos formos: individualus ir grupinis darbas su nuteistaisiais, kuriuo siekiama skatinti nuteistuosius keisti savo elgesį bei išlaikyti šeimos ir kitus socialinius ryšius ir kuris dirbamas atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybę, amžių, lytį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, išsilavinimą, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes; ilgalaikė nuteistųjų visuomeninio elgesio korekcija; nuteistųjų socialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant nuteistųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai; paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimas nuteistiesiems. Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos paskatinimo priemonės, kurios gali būti skiriamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi, tarp jų trijų papildomų ilgalaikių arba trumpalaikių pasimatymų per vienerius metus suteikimas (BVK 140 str. 1 d. 4 p.). Paskatinimas, kuriuo leidžiama papildomai gauti pasimatymą, gali būti skiriamas tik nuteistiesiems, kurie pagal šį Kodeksą turi teisę gauti pasimatymų (BVK 141 str. 3 d.). Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuteistųjų šeimos ir kitų socialinių ryšių išlaikymas turi būti skatinamas. Bausmių vykdymo kodekso Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalyje numatyta nuteistųjų, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka paprastojoje arba lengvojoje grupėje, teisė į papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus, numatyta siekiant tokio tikslo.

Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pasimatymų tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (bylai Teisingumo ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 redakcija) 102 punkte nustatyta, kad pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašymą. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Dėl Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 7 dalyje numatytos pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno diskrecijos suteikti (nesuteikti) papildomą ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą teismas pabrėžia, kad naudojimasis šia diskrecija turi būti motyvuotas atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, kad būtų galima įvertinti, ar atitinkamu atveju naudojimasis įstatymų leidėjo suteikta diskrecija dėl papildomų ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų skyrimo neprieštarauja bausmių vykdymo tikslams ir uždaviniams, ar nebuvo peržengtos suteiktos diskrecijos ribos. Reikalavimas motyvuoti atsisakymą suteikti papildomą pasimatymą nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punkte.

Vilniaus PN į bylą yra pateikę pareiškėjo nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelę, Telefoninių pokalbių apskaitos kortelę (b. l. 63-69). Iš nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės aiškiai matyti, kad Vilniaus PN vedama apskaita dėl pareiškėjo susitikimo su giminaičiais, pasimatymai su kitais asmenimis, siuntinių, perdavimų ir banderolių su spauda, kaupiami duomenys apie teisę gauti papildomus pasimatymus, siuntinius, perdavimus, taip pat kaupiami duomenys apie televizorių, vaizdo grotuvų, kompiuterių, radijo imtuvų perdavimo. Teismas neturi pagrindo abejoti valstybinės institucijos pateiktais paaiškinimais. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jam trūko laiko palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais artimaisiais, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų ar aplinkybių. Tai, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ilgalaikiams pasimatymams patvirtina Vilniaus PN pateikti dokumentai. Todėl šiuose dokumentuose esanti informacija visiškai paneigia skunde dėstomus pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginius, neva Vilniaus PN griauna nuteistųjų socialinius ryšius su laisvėje esančiais artimaisiais giminaičiais.

D ė l socialinių išmokų.

Pareiškėjas taip pat skundo reikalavimą grindžia argumentuodamas, kad yra diskriminuojamas Vilniaus PN administracijos dėl neskaidriai skiriamų piniginių išmokų.

Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 7 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistiesiems gali būti skiriamos pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, taip pat piniginės išmokos iš valstybės biudžeto.

Pašalpų iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (2009 m. gegužės 13 d. redakcija, toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 7.1 p. laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas.

Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Detalesnius piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260. Šių taisyklių (2015 m. rugpjūčio 26 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d.) 2 punkte nustatyta, kad konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus (toliau vadinama – įkalinimo įstaiga) administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Taisyklių 2.1 p. įtvirtinta, kad arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos (toliau – BSI) dydžio pinigų suma.

Išanalizavęs nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad nei Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, nei Aprašas imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas ar pinigines išmokas. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra sąlygoti Vilniaus PN turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės ir Aprašas nenustato minimalios pašalpos ir piniginės išmokos sumos, konkretaus dydžio sumos nustatymo teisė palikta pataisos namų įstaigos administracijai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamos vienkartinė pašalpa ir išmoka (b. l. 44-46, 112-113). Tai skunde patvirtina ir pareiškėjas. Teisės aktuose nėra įtvirtinta žemutinė vienkartinės pašalpos ir išmokos suma, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Teismui nustačius, kad socialinės išmokos buvo mokamos teisės aktų nustatyta tvarka, yra atmestinas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 469,42 Eur turtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš socialinių pašalpų nemokėjimo.

D ė l kitų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas teigia, kad kalinimo metu buvo nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra gyvenamose patalpose, buvo pažeistas Higienos normos HN76:2010 26 punktas. 2014 m. sausio 27-31 dienomis kalinant baudos izoliatoriuje, temperatūra patalpoje buvo artima lauko temperatūrai, languose vietoje stiklo paketų buvo įdėti faneros lakštai, patalpoje pūtė skersvėjai. Patalpos taip pat neatitiko HN33:2011 8 punkte nustatytų didžiausių ribinių nepastovaus triukšmo lygio gyvenamosiose patalpose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2013-03-22 iki 2014-10-03) galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26 punkte buvo nustatyta, jog oro temperatūra patalpose šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 18-28 °C ir šaltuoju 18-22 °C.

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad visose Vilniaus PN patalpose (bendrabučio gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, baudos izoliatoriaus kamerose) buvo užtikrinti higienos normoje nustatyti reikalavimai patalpų temperatūrai. Iš byloje pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 30 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-53 kopija) matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai tikrino Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameras, jokių temperatūros ar drėgmės pažeidimų nenustatyta (b. l. 123-125). Pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad 2014 m. sausio 27-31 dienomis, jam atliekant nuobaudą baudos izoliatoriaus kameroje, temperatūra buvo artima lauko temperatūrai. Todėl šios aplinkybės paneigia skunde dėstomus pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginius, neva Vilniaus PN neužtikrinama tinkama oro temperatūra gyvenamose patalpose.

Pareiškėjo argumentas, kad patalpos neatitiko HN33:2011 8 punkte nustatytų didžiausių ribinių nepastovaus triukšmo lygio gyvenamosiose patalpose, nes Vilniaus PN naudojamos apsaugos signalizacijai skirtos sirenų skleidžiamas triukšmas ir kintamų dažnių diapazonas gamintojo specialiai yra parinkti tokiais, kad žmogui keltų stresą ir diskomfortą.

Vilniaus PN direktorius 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 „Dėl nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo ir garsinių signalų bei komandų jai vykdyti“ patvirtino nuteistųjų dienotvarkę (b. l. 116) bei pavedė pataisos namų direktoriaus budintiesiems padėjėjams garsinius signalus (skambučius) įjungti: nuteistųjų kėlimosi metu; nuteistųjų maitinimo metu; nuteistuosius išvedant į darbą ir grįžtant iš jo; nuteistųjų skaičiuočių ir patikrinimų metu; kilus ekstremaliai situacijai įstaigoje. Vilniaus PN paaiškinimuose teigia, kad garsinių signalų garsiakalbiai sumontuoti kiekvieno 1-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų) aukšte, taip pat kiekviename antrojo gyvenamojo korpuso (korpuso, kuriame įrengtos kamerų tipo patalpos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos) aukšte, įstaigos kieme bei gamybinėje zonoje. Pažymėtina, kad garsiniai signalai įrengti siekiant pranešti nuteistiesiems dienotvarkėje numatytą režimą, gaisro atveju, kitų nelaimingų atsitikimų atvejais, įstaigoje nėra atlikta aprobuotų triukšmo lygio matavimų, pareiškėjas dėl garsinių signalų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, dėl nustatytų didžiausių nepastovaus triukšmo lygio gyvenamosiose patalpose ribinių dydžių yra visiškai nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad karantino patalpose, kuriose buvo laikomas 49 dienas, buvo daugybė tarakonų.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo teiginių apie tarakonus nėra pagrindęs jokiais objektyviais įrodymais, o Vilniaus PN imasi priemonių palaikyti higienos sąlygas įstaigoje, tai aiškiai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-l752, kuriame konstatuota, jog Vilniaus PN karantino patalpose buitinių parazitų nenustatyta (b. l. 120-122). Vilniaus PN dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų atlikimo yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, turinčia visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 117-119).

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše, nebuvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis.

Pagal Lietuvos Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 68 punkte nustatyta, kad „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę“, šiuo metu galiojančios HN 134:2015 44 punktas. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto nuostatomis, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį - pasinaudoti kirpėjo paslaugomis“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas skalbiamasis muilas 200 g., tualetinis muilas 100 g, 1 rulonas tualetinio popieriaus.

Vilniaus PN atsiliepime ir paaiškinimuose paaiškino, kad nuteistieji prausia kūną šiltu vandeniu duše vieną kartą per savaitę pagal įstaigoje patvirtintą grafiką, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo, pareiškėjas buvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis pagal aukščiau nurodyto teisės akto nuostatas. Pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad jam nebuvo išduodamos higienos priemonės, tačiau savo teiginių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neišduotų higienos priemonių atmestini kaip nepagrįsti, Vilniaus PN pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu duše, buvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis.

Pareiškėjas argumentuoja, kad buvo netinkami čiužiniai, pagalvės, antklodės, rankšluosčiai, pažeisti jų eksploatavimo terminai.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Iš Vilniaus PN atsakymų į pareiškėjo skundus (2013 m. gegužės 20 d. Nr. 42-406(1) ir 2013 m. spalio 25 d. Nr. 9-6456(08)) matyti, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN jam buvo išduota tvarkinga patalynė. Gavęs patalynę, pareiškėjas pasirašė Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje kortelėje ir nepateikė pretenzijų dėl gautų daiktų (b. l. 114-115). Pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad buvo netinkami čiužiniai, pagalvės, antklodės, rankšluosčiai, pažeisti jų eksploatavimo terminai, tačiau savo teiginių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų čiužinių, pagalvės, antklodės, rankšluosčių, pažeistų eksploatavimo terminų atmestini kaip nepagrįsti, Vilniaus PN pareiškėjui buvo išduota tvarkinga patalynė, jų eksploatavimo terminai nėra pažeisti.

Pareiškėjo teigimu viso kalinimo metu buvo atsisakoma suteikti odontologo paslaugas, nebuvo suteikiama tinkama sveikatos priežiūra, tačiau šių savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, nepateikė įrodymų dėl kreipimosi į Vilniaus PN administraciją, ar į Kalėjimų departamentą, savo teiginius grindžia abstrakčiais argumentais. Teismas pažymi, kad dėl pareiškėjui teiktų medicininių paslaugų kokybės jis galėjo kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai buvo teisėti. Konstatavus, kad atsakovės atstovo darbuotojai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, Kalėjimo departamento, Teisingumo ministerijos, 6 219,54 Eur turtinės ir 51 525 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.