Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors gyvenamojoje patalpoje jie nerūkė, tačiau nuo jų sklido tabako kvapas, todėl buvo priverstas pasyviai rūkyti. Taipogi buvo rūkoma koridoriuose, tualete, virtuvėje. Atsakovas turėjo imtis aktyvių veiksmų tai užkardyti. Atsakovas neužtikrino į tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas, aplinką. Dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus.

Marijampolės PN 2 būrio sanitariniame mazge yra 6 kietieji įrenginiai, o 2 būryje gali gyventi iki 81 nuteistojo. Marijampolės PN 14 būrio sanitariniame mazge yra įrengti 4 kietieji įrenginiai, 14 būryje gali gyventi iki 48 nuteistųjų. Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4 būryje buvo įrengti 6 kietieji įrenginiai, 4 būryje buvo iki 81 nuteistojo.

Marijampolės PN skundžiamu laikotarpiu nėra gavę jokių duomenų, jog pareiškėjo minimose patalpose butų buvę pelėsio, grybelio, ar kad būtų jaučiama drėgmė. Taip pat negali pateikti ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kadangi nei vienas nuteistasis nei Marijampolės PN 2, nei 14 būriu nesiskundė. Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 4 būrio patikrinimo aktų taip pat nėra, kadangi nei vienas nuteistasis minėtu būriu nesiskundė.

Skundų dėl netinkamos temperatūros patalpose taip nebuvo gauta, todėl negali pateikti atitinkamų institucijų patikrinimo aktų. Kiekvienam būriui Marijampolės PN yra išduotas valymo inventorius, kurį sudaro šluota, kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės. Šluotos yra dažnai atnaujinamos, kadangi būna dažnai sulaužomos. Nuteistojo teiginiai dėl valymo inventoriaus nebuvimo yra deklaratyvūs. Pažymėjo, jog šildymas pataisos namuose įjungiamas tada, kai šiluma jungiama visame mieste, kadangi Marijampolės PN sudarę sutartį su šilumos tinklais „Litesko“, todėl šiluma įjungiama kaip ir visoms viešosioms įstaigoms.

Marijampolės PN esančios patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą.

Rūkymo patalpos bendrabučio tipo patalpose (būriuose) nėra numatytos, tačiau nurodome, jog Marijampolės PN būriuose yra pažymėtos rūkymui skirtos vietos. Marijampolės PN draudžia nuteistiesiems rūkyti bendro naudojimo patalpose. Atsakovo įsitikinimu, rūkymas negali būti viena iš pagrindinių žmogaus teisių išskirtinai atkreipiant dėmesį į Lietuvos įstatymų leidėjų aktyvią kovą prieš rūkymą, teisės aktų griežtinimą rūkymo klausimais bei vis didesnius ribojimus laisvėje esantiems asmenims.

Pareiškėjas skundžiasi, jog Kybartų padalinyje turėjo teisę būti gryname ore tik 4 valandas, tačiau pažymime, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Atsakovo įsitinkinimu pareiškėjo teiginys dėl tariamai esančių blakių yra neatitinkantis tikrovės. Marijampolės PN buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ kuri nuolatos stebėjo ir prižiūrėjo Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlikdavo parazitų naikinimą. Patalpų priežiūrą taip pat atlieka ir Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie pastebėję parazitus nedelsiant apie tai praneša Marijampolės PN direktoriui ir UAB „Dezinfa“ atsakingiems darbuotojams.

oras arba vedami į Marijampolės PN esantį klubą ir leidžia laiką viduje, kol patalpos pilnai išsivėdina.

Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, kurioje vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 4 punktu, nuteistiesiems leidžiama du kartus per savaitę paskambinti telefonu. Nuteistųjų naudojimasis telefonu pataisos įstaigoje vyksta pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintus grafikus. Šią teisę gali įgyvendinti savo nuožiūra. Marijampolės PN šiai dienai yra įrengti viso 7 taksofonai. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo niekam skambinęs, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančius dalykus. Taip pat svarbu paminėti, jog bendrauti su artimaisiais pareiškėjas gali ir kitomis priemonėmis. Pareiškėjas gali rašyti ir gauti neribotą kiekį laiškų bei lankytis pagal nustatytas tvarkas skiriamuose pasimatymuose. Todėl nesant neteisėtų veiksmų nėra pagrindo priteisti ir neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2018-10-30 iki 2021-09-15, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nuo 2018-10-30 iki 2019-09-25 buvo laikomas Marijampolės PN, o 2020-09-25 pervežtas į Marijampolės PN Kybartų sektorių.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pareiškėjas dėl 2 būrio patalpoje esančio netinkamos temperatūros, drėgmės neatitikimo higienos normoms skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nuodydamas, kad buvo labai šalta (teigė, jog šildymas buvo įjungiamas labai vėlai, o išjungiamas anksti) bei drėgna patalpose, tačiau jo nedetalizavo, t. y nenurodė, kada konkrečiai į kokį pareigūną kreipėsi dėl temperatūros išmatavimo ar elektrinio oro šildytuvo išdavimo, nenurodė kodėl dėl šildytuvo išdavimo nesikreipė. Nurodytas aplinkybes pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl aukščiau nurodyto galimo pažeidimo, o šie, žinodami apie vykdomą pažeidimą, nesiėmė jokių veiksmų jo šalinimui, todėl, nesat tokių duomenų, abstraktaus, bendro pobūdžio, deklaratyvaus pareiškėjo teiginio pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima (žr. pvz. 2019-05-15 LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1624-438/2019).

Atsakovės atstovas nurodė, kad patalpos galima vėdinti per langus. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, temperatūros, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Be to, kaip nurodo atsakovas patalpų šildymas yra centralizuotas, todėl negali įtakoti kada pradėti šildymo sezoną bei kada jį užbaigti.

Taipogi atsakovas pažymėjo, jog jokių skundų dėl netinkamų sąlygų patalpose nėra gavęs. Pareiškėjas taipogi nenurodęs, jog kreipėsi į administraciją dėl netinkamos patalpų temperatūros, drėgmės, vėdinimo ar pelėsio.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, tačiau teismui ji nepateikta. Sutarties sudarymo faktą patvirtina į bylą pateiktos darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos iš kurių matyti, jog darbus atliko UAB „Dezinfa“ darbuotojas. Pateiktos teismui darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos (b. l. 66–72). Tai patvirtina, jog atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus. Pareiškėjas teigia, jog nesimato darbų atlikimo datų. Teismas pripažįsta, jog ant pateiktų darbų atlikimo žurnalų kopijų nematyti darbų atlikimo datų, tačiau tai nepaneigia to fakto, jog Marijampolės PN yra sudariusi sutartį ir vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė konkrečiai kada kreipėsi dėl kenkėjų netinkamo naikinimo, nepateikė į bylą tai pagrindžiančių įrodymų.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo nariuotakojų ar blakių naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą.

Pareiškėjas teigė, jog 2019 m. vasarą atlikus dezinfekciją nuteistieji iš karto buvo suvaryti į patalpas. Tokios bendro pobūdžio aplinkybės, nenurodant konkrečios datos (nurodant mėnesį ir dieną), nepateikiant duomenų apie tai, jog dėl šio įvykio kreipėsi į administraciją ir t. t. negali teismo vertinamos, todėl tokie pareiškėjo deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, jog pasivaikščiojimui turėtų būti skirta 8 val., pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose, yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisiškai privalomi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016-04-19 administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl šie pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas priklausė paprastajai grupei. Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte numatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas. Pareiškėjas teigia, jog jam buvo skirta 4 val. pasivaikščiojimui, nors pagal teisės aktus jam priklauso tik 3 val. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo norma) numatyta, jog tualete turi būti 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras 15 nuteistųjų.

Atsakovas nurodė, jog 2 būrio sanitariniame mazge yra 6 kietieji įrenginiai bei būryje gali gyventi iki 81 nuteistojo. Atsižvelgiant į teisės aktus bei nurodytus duomenis konstatuotina, jog pareiškėjui gyvenant 2 būryje netrūko klozetų bei pisuarų (buvo 6 kietieji įrenginiai (b. l. 80–84), kurie galėjo būti skirti ne daugiau kaip 90 nuteistųjų, o 2 būryje gali gyventi iki 81 nuteistojo), todėl teisės aktai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog 2 būryje buvo įrengti 2 tualetai, o nuteistųjų būryje buvo apie 80. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, jog 2 būryje veikė tik 2 klozetai ir 3 pisuarai (b . l. 101–102). Pareiškėjas pateikia prieštaringą 2 būrio sanitarinių įrenginių skaičių, todėl teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais duomenimis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-10-09 sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013-04-25 sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015-03-10 sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš atsakovės pateiktų sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 80–84, 89–93, 96) matyti, jog klozetai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis, įrengtos durys. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamu tualetų įrengimu sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog negalėjo pasinaudoti teise paskambinti du kartus per savaitę, kadangi trūko laiko bei įrenginių. Marijampolės PN atsiliepime nurodė, jog šiai dienai yra įrengti viso 7 taksofonai. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas gali skambinti jam priskirtu grafiko laiku. Tačiau teismui pateikia tik 2021-06-18 patvirtintą grafiką (b. l. 63–65), o kitų grafikų galiojusių iki 2021-06-18 į bylą nepateikia. Nurodo, jog pareiškėjas nevykdė jokių skambučių, tačiau pareiškėjas tai neigia ir nurodė, jog turi jam priskirtą kortelę iš kurios reguliariai skambino bei nurodė, jos numerį (b. l. 101–102).

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 102 str. 5 d.). Pagal BVK 73 straipsnio 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 st. 4 p.).

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 37 punktu, pataisos įstaigos administracija sudaro sąlygas nuteistiesiems skambinti telefonu. Nuteistieji gali skambinti telefonu tik dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu (Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 38 p.). Panašios nuostatos buvo numatytos ir iki 2020-01-21 galiojusiose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Taigi, remiantis aptartu reguliavimu, pataisos įstaiga privalo nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti telefonu dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas į bylą nepateikė iki 2021-06-18 nuteistųjų dienotvarkių ir naudojimosi taksofonu grafiko, tačiau teismas taip pat pažymi, kad nuteistųjų teisės skambinti telefonu realizavimas, visų pirma, siejamas su asmens valios išraiška paskambinti atitinkamam asmeniui. Pareiškėjas teigia, jog turi kortelę ir ja reguliariai naudojosi ir tai patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė skambinti telefonu. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesinaudojo skambučio teise dienomis kai jam buvo galima, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, jog pataisos namuose jam nebuvo sudaryta galimybė skambinti telefonu. Konkrečiu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas pageidavo telefonu skambinti artimiesiems dienotvarkėje nustatytu laiku, o atsakovės atstovas šios teisės pareiškėjui nebūtų užtikrinęs. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo kada konkrečiai jis negalėjo šios teisės realizuoti, nepateikia jokių duomenų, jog kreipėsi į administraciją dėl šios teisės jam užtikrinimo.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namuose trūko taksofonų, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-11 Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms konkrečių reikalavimų taksofonams įrengti ar jų kiekio. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie taksofonų ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesudarytos galimybės skambinti telefonu dėl didelio besinaudojančiųjų telefonu skaičiaus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę (skambinti telefonu), ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl sunkumų realizuojant skambučio teisę, teismo vertinimu, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skambinti telefonu.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nuteistieji rūkė bet kur, o pareiškėjas kaip nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Teigė, jog patalpoje jis buvo apgyvendintas kartu su rūkančiais asmenimis, nors gyvenamojoje patalpoje jie nerūkė, tačiau nuo jų sklido rūkalų kvapas, taip pat pažymėjo, jog jie rūkė kitose bendro naudojimo patalpose.

Higienos norma HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako įstatymas) 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 nėra numatyta, jog gyvenamajame korpuse turi būti įrengta rūkymo patalpa.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad nuteistiesiems yra draudžiama rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, todėl kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos (b. l. 85, 97).

Tačiau byloje nėra duomenų, kad pataisos namai laikosi reikalavimų ir matomose vietose bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti. Kadangi atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, ši skundo aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Tačiau, nagrinėjamu aspektu būtina pažymėti, kad, formuodamas teismų praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl reikalavimų nesilaikymo (nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose) raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl to, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).

Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar kitas įstaigas dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, o šie nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti. Todėl atsakovės atsakomybė šiame kontekste negalima.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT 2020-02-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2020; 2015-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.