- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- e2-1307-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00333-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės Luminor Bank
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. G. (V. G.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-1259-460/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank (buvusi akcinė bendrovė DNB bankas) ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo (trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „JVA Partneris“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė teismo prašė iš atsakovo priteisti: 1) 149 075,81 Eur negrąžinto kredito, 2 302,43 Eur nesumokėtų palūkanų, 24,31 Eur delspinigių, iš viso 151 402,56 Eur pagal 2005-11-11 kredito linijos sutartį Nr. 1/7107, 2005-11-11 laidavimo sutartį Nr. 1/7107-1701 bei 2009-08-19 laidavimo sutartį Nr. 1/7107-37; 2) 110 165,2 Eur negrąžinto kredito, 1 250,83 Eur nesumokėtų palūkanų ir 20 Eur delspinigių, iš viso 111 436,03 Eur pagal 2008-05-13 kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2008-111 ir 2012-10-30 laidavimo sutartį Nr. L-2300-2012-705; 3) 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (262 838,59 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.
2. Bankas nurodė, kad trečiasis asmuo pagal sudarytas kredito linijos ir kreditavimo sutartis su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais prisiimtų įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, skolos pagal sutartis nepadengė, šiuo metu trečiasis asmuo (kredito gavėjas) yra bankrutavęs. Atsižvelgiant į tai, ieškinys dėl skolos priteisimo reiškiamas laiduotojui V. G..
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti iškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą, neviršijantį ieškinio sumos (262 838,59 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi areštavo atsakovui V. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 262 838,59 Eur sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Iš areštuoto turto leista atsiskaityti su ieškove, taip pat disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą.
5. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu už akių ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. papildomu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
6. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių arešto mastas, jį sumažinant nuo 262 838,59 Eur iki 37 057,63 Eur.
7. Atsakovas 2018 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad šiuo metu jo turtas areštuotas teismo nutartimi bei antstolės patvarkymu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas nesuvaržys ieškovo teisių bei teisėtų interesų.
8. Bankas nesutiko su atsakovo prašymu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi atsakovo V. G. prašymo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 150 straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai ieškinys yra patenkintas taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, tačiau atsakovas, prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas ieškinio reikalavimams užtikinti, nepateikė jokių įrodymų, kad įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2016 rugsėjo 17 d. sprendimas yra įvykdytas.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad antstolės patvarkymas dėl konkretaus atsakovo turto arešto yra teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tęstinė procesinė procedūra, t. y. antstolė areštavo atsakovo turtą vadovaudamasi teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atitinkamai turėtų būti panaikintas ir antstolės patvarkymas dėl arešto taikymo, o tai galėtų lemti ieškovės interesų pažeidimą, nes atsirastų grėsmė skolininko turto perleidimui, suvaržymui ir pan.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atskirajame skunde atsakovas V. G. teismo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovo turtas areštuotas du kartus pagal du skirtingus dokumentus – Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį (pateikta vykdyti 2016-06-07 ) bei antstolės turto arešto aktu, remiantis išduotu vykdomuoju raštu (surašytas 2017-02-28). Tai patvirtina, kad teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas nedarys jokios įtakos banko interesams. Vykdomojoje byloje antstolio turto arešto aktu areštuotas skolininko turtas nebus atlaisvintas nuo arešto ir vykdomieji veiksmai bus tęsiami toliau iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime ieškovė AB Luminor Bank teismo prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti.
15. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, kad įsiteisėjęs sprendimas šioje byloje yra įvykdytas, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikintos (CPK 150 str. 3 d.).
15.2. Apeliantas skunde apskritai nepasisakė dėl teismo argumento, susijusio su CPK 150 straipsnio 3 dalies taikymu ir aiškinimu ginčo situacijoje, t. y. nepaneigė skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
15.3. Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dieną teismui nebuvo žinoma, kiek ir kokio turto turi apeliantas, todėl surasti ir aprašyti turtą pavesta banko pasirinktam antstoliui. Vykdydama minėtą nutartį, antstolė B. T. rado konkretų apelianto turtą ir jį patvarkymu areštavo, tačiau tai nereiškia, kad atsakovo turtui yra taikomas dvigubas areštas.
15.4. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad panaikinus taikytas laikinąsias apsaugos priemones, turės būti panaikintas ir antstolės patvarkymas, priimtas vykdant minėtą nutartį, teisingumą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-616-248/2015).
15.5. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti, nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos. Priešingai, jos turi galioti, nes neišnyko grėsmė įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymui.
Šalies argumentai
15.6. Atskirajame skunde apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį, tačiau nenurodo (nekonkretizuoja), kaip konkrečiai prašo „išspręsti klausimą iš esmės“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimai pagrindai nenustatyti.
17. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad nors apeliantas atskirajame skunde ne visiškai tinkamai suformulavo reikalavimą, tačiau iš faktinės situacijos ir atskirojo skundo turinio aišku, kokio procesinio rezultato šioje byloje siekia apeliantas – panaikinti skundžiamą nutartį ir tenkinti jo prašymą, susijusį su ieškinio reikalavimams užtikrinti byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) panaikinimu. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino susiklosčiusią faktinę situaciją ir, galiojant antstolio taikytam turto areštui, nepagrįstai atsisakė panaikinti byloje teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį ir tenkinti apelianto prašymą.
19. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismui 2016 m. birželio 3 d. nutartimi taikius laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą – ieškinio reikalavimams užtikrinti, ieškovė, vadovaudamasi šios nutarties rezoliucine dalimi, kurioje nustatyta nutarties vykdymą dėl turto arešto pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui, kreipėsi į antstolę B. T., kuri, vykdydama minėtą teismo nutartį, 2016 m. birželio 7 d. sudarė V. G. turto aprašą ir juo areštavo skolininkui priklausantį turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie veiksmai, vadovaujantis CPK normomis, reglamentuojančiomis nutarčių dėl laikinosios apsaugos priemonės (turto arešto) vykdymo reguliavimą (CPK 147 str. 6 d., 675 str. 3 d.), nelaikytini pakartotiniu ar savarankišku turto areštu, o, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertintini kaip nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tęstinė (būtina) procedūra tam, kad teismo taikytas turto areštas galiotų. Pagal esamą teisinį reguliavimą, tuo atveju, jei ieškovė dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo per 14 dienų nebūtų kreipusis į antstolį ar antstolis per 14 dienų nebūtų atlikęs pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės būtų nustojusios galioti, t. y. būtų išregistruotos iš Turto arešto aktų registro (CPK 147 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas laiko teisėtu ir pagrįstu pirmosios instancijos teismo motyvą, kad panaikinus byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimų (o šioje proceso stadijoje – įsiteisėjusio teismo sprendimo) įvykdymo neužtikrintų panaikintos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu antstolės atlikti vykdymo veiksmai, susiję su turto areštu, todėl atsakovo prašymo tenkinimo atveju galėtų būti pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai atgauti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą skolą (nepatenkintą likutį).
20. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jei ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo įvykdymo. Šioje normoje jokių taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo išimčių, išskyrus jau minėtą CPK 147 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą atvejį, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, taip pat byloje nesant ginčo, kad atsakovas ieškovei iki galo nėra įvykdęs įsiteisėjusio sprendimo už akių, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteista piniginė suma (kartu su atskiruoju skundu nepateikti jokie duomenys apie atsiskaitymą su ieškove), spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis CPK 150 straipsnio 3 dalies norma, atsisakė tenkinti atsakovo prašymą panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei kaip atskirajame skunde nurodo apeliantas, antstolė, vykdydama išieškojimą pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, atliko kokius nors atsakovo teises ir (ar) teisėtus interesus nepagrįstai varžančius veiksmus (apeliantas teigia, kad atsakovo turtas buvo dar kartą areštuotas antstolės turto arešto aktu, kuris į bylą nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu nepateiktas), tai galėtų būti pagrindas antstolio veiksmams apskųsti, bet ne naikinti byloje ieškinio reikalavimams užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesant duomenų apie įsiteisėjusio sprendimo įvykdymą (CPK 510–512,150 str. 3 d. 185 str.).
21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo V. G. prašymą panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1. d. 1 p.).
22. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-09-24 gautas AB Luminor banko prašymas priteisti 121 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą. Kartu su prašymu pateiktas 2018-09-17 mokėjimo pavedimas, patvirtinantis šioje byloje banko patirtų išlaidų dydį ir faktą.
23. Netenkinus apelianto atskirojo skundo ir atsižvelgiant į tai, kad byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui yra išnagrinėta iš esmės (priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas už akių), ieškovei iš atsakovės priteistina 121 Eur suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, kaip neviršijanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R77 redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių (CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ieškovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) iš atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 121 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.