Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e 2-545-284/2015 m.

Procesinio sprendimo kategorija 2;2.3;2.3.2; 2.3.2.8; 3;3.2;3.2.3;3.2.3.2;3.2.4;3.2.4.1; 3.2.4.9; 3.2.4.9.3; 3.2.4.9.3.1; 3.2.4.9.3.2; 3.2.6;3.2.6.4; 3.4.4;3.4.4.15;3.4.4.15.2;

2015 m. spalio 8 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų I. S. ir K. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Turto bankas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai I. S. ir K. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti faktą, kad I. S. ir K. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį šio nekilnojamojo turto: 0,2500 ha bendro ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 91,16 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, pastato – viralinės, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, pastato – tvarto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, pastato – daržinės, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, ir kiemo statinių (tualetas, šulinys), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 metų statybos, esančių Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjai pareiškime nurodė, kad K. B., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Po K. B. mirties dėl jo turto paveldėjimo niekas nesikreipė ir jo turtas liko nepaveldėtas. Gyventojų registro duomenimis įpėdinių K. B. neturėjo. Kadangi K. B. neturėjo artimųjų, buvo vienišas, pareiškėjai iki jo mirties jį lankė, rūpinosi ir prižiūrėjo. Pats K. B. visą laiką pareiškėjams sakė, kad jo turtas liks būtent pareiškėjams. Kadangi po K. B. mirties turtas liko be šeimininko, 2004 m. gruodžio mėnesį pareiškėjai, būdami tikri ir įsitikinę, jog nėra įpėdinių ir niekas už juos neturi daugiau teisių į K. B. turtą, apsigyveno K. B. gyvenamajame name ir nuo 2004 m. gruodžio mėnesio pradėjo šiuo nekilnojamuoju turtu rūpintis, juo naudotis ir prižiūrėti kaip savo. Apie tai, kad pareiškėjai naudojasi, valdo ir prižiūri žemės sklypą su pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), žinojo visi kaimynai, S. kaimo bendruomenė, todėl laikytina, kad šio nekilnojamojo turto valdymas buvo viešas ir visiems žinomas. Pareiškėjai žemės sklypu su jame esančiais pastatais naudojasi ir sąžiningai valdo iki šiol, tai yra daugiau kaip 10 metų. Pateikti rašytiniai įrodymai (kvitai, sutartys, pažymos) patvirtina, kad po K. B. mirties, nuo 2004 metų gruodžio mėnesio pareiškėjai mokėjo mokesčius, remontavo pastatus, dirbo prie namo esančią žemę, tvarkė aplinką, tai yra pareiškėjai nepertraukiamai ir sąžiningai valdė visą įgyjamosios senaties terminą (10 metų), todėl pagal Lietuvos Respublikos CK 4.68-4.71 str. pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą įgyjamąja senatimi. Pareiškėjai įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį šio turto, kadangi abu pareiškėjai gyvendami kartu kaip šeima, kartu sąžiningai užvaldė šį nekilnojamąjį turtą, bendrai ir nepertraukiamai jį valdė, juo naudojosi, jį tvarkė ir prižiūrėjo. Iki šiol abu pareiškėjai veda bendrą ūkį, kartu gyvena, kartu augina bendrus nepilnamečius vaikus, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais abu pareiškėjai lygiomis dalimis įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjai patvirtino, jog nėra jokių apribojimų, numatytų LR Civiliniame kodekse, dėl kurių nebūtų galima nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto.

Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad įgyjamosios senaties instituto taikymo praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris yra konstatavęs, jog nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant įstatyme numatytų sąlygų visetui: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu ir yra visos CK 4.68-4.71 str. nustatytos sąlygos. Tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad turtas, į kurį pareiškėjai pretenduoja, yra registruotas K. B. vardu, todėl nėra pagrindo taikyti turto įgijimui įgyjamosios senaties sąlygų, t.y. šioje byloje negalima taikyti vienos iš sąlygų – daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo vardu (CK 4.69 str. 3 d.). Be to, paveldėjimo teise valstybei pereina paveldimas turtas tais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 str. 1 d.). Šiuo atveju yra teisinis pagrindas paveldėjimo teisiniams santykiams atsirasti, kai turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškimo.

Rengiantis bylą nagrinėti teisme 2015 m. birželio 15 d. specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt buvo paskelbtas pranešimas apie bylos nagrinėjimą, tačiau iki teismo posėdžio dienos nebuvo ginčijamas pareiškime nurodyto nekilnojamojo turto valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, todėl pareiškimas išnagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 533 str. 1 d.).

Pareiškimas atmestinas (CK 4.68 - 4.71 str.).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p., 4.69 str. 1 d.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys, išaiškinant, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.58 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Kita vertus, kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 str. 11 p.). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Iš pareiškėjų pareiškime ir patikslintame pareiškime nurodytų aplinkybių ir byloje esančių dokumentų: Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, pažymų apie K. B. duomenis ir faktinės gyvenamosios vietos, Pakruojo rajono 2-ojo notarų biuro informacijos, namų baldos techninės apskaitos bylos, mirties liudijimo, notaro patvirtintų liudytojų J. J., R. J. parodymų, mokesčių mokėjimo apskaitos ir atsiskaitymų knygelių mokėjimo dokumentų, PVM sąskaitų faktūrų, kasos kvitų, Elektros energijos pirkimo-pardavimo, konteinerio panaudos sutarčių, nustatyta, kad K. B., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) vardu įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą: 0,2500 ha bendro ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1983 m. statybos pastatus: 91,16 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (tualetą, šulinį), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). K. B. 2004 (duomenys neskelbtini) mirė, duomenų apie šeimą ir vaikus nėra, paveldėjimo byla notarų biure neužvesta, nėra įregistruotų palikėjo testamentų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad po K. B. mirties pareiškėjai I. S. ir K. B. su nepilnamečiu jų sūnumi nuo 2005 m. sausio mėnesio apsigyvenę mirusiajam priklausančiame name, naudojosi ir šiuo metu tebesinaudoja žemės sklypu bei ūkiniais pastatais, t.y. mokėjo mokesčius už elektrą, naudojosi atliekų surinkimo priemonėmis 2008 m., 2012 m. bei 2014 m. sudarytų sutarčių su paslaugų tiekėjais pagrindu. Šeima ir šiuo metu ten gyvena. Taip pat iš bylos duomenų ir įvairių mokėjimo dokumentų matyti, kad pareiškėjas I. S. pirko statybinių medžiagų (skaldos, apdailos bei remonto prekių ir pan.), 2010 m. užsakė langus, t.y. tvarkė sodybą ir vykdė įvairius remonto darbus pastatuose.

Visi aukščiau nurodyti duomenys, esantys civilinėje byloje, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai I. S. ir K. B. faktiškai nuo 2005 metų valdo mirusiajam K. B. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą su jame esančiais pastatais, t.y. viešai ir nepertraukiamai naudojosi žemės sklypu ir pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), dėl ko kiti asmenys neprieštaravo, tačiau pastaroji aplinkybė nepakankama konstatuoti, jog pareiškėjai atvirai valdė šiuos objektus kaip savus, yra sąžiningi jų valdytojai ir dėl to gali įgyti jį nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Kaip minėta, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, taip pat nuosavybės teisė į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo, šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąją senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Todėl sutiktina su suinteresuoto asmens VĮ Turto banko argumentais, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamieji daiktai, dėl kurių pareiškėjai prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, Nekilnojamojo turto registre esant įregistruotiems K. B., gimusio (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini) vardu, negali būti įgyti pareiškėjų šio instituto pagrindu. Nors pareiškėjai nurodo, kad nėra kitų asmenų turinčių daugiau už juos teisių į šį turtą ir valdymui neprieštarauja jokie kiti asmenys, nes nėra mirusiojo artimųjų, palikuonių, mirusysis buvo vienišas, t.y. turtas liko be šeimininko, tačiau savo teises pareiškėjai į šį turtą kildina tik iš faktinio naudojimosi, kuris prasidėjo, jų tvirtinimu, nuo turto savininko mirties. Tačiau tai, kad niekas neprieštaravo ir neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui, jie atvirai ir nepertraukiamai 10 metų pastatus valdo, moka mokesčius ir niekas, anot pareiškėjų, negali šio turto paveldėti, t.y. pareiškėja nežino jokių kliūčių, trukdančių jai įgyti minėtą turtą nuosavybėn, nepakanka jos reikalavimo patenkinimui, nes šioje byloje, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, būtent turto, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra įregistruota Nekilnojamo turto registre, kaip minėta, mirusiojo K. B. vardu: pastatai - nuo 1982 m., žemės sklypas – nuo 2001 m. Tuo tarpu nei nuosavybės teisė, nei jos įregistravimo pagrindai nėra nuginčyti. Todėl, šiuo atveju, pareiškėjų prašomu pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama dėl to, kad nekilnojamieji daiktai yra įregistruoti kito asmens vardu, o aplinkybė, jog turto savininkas K. B. yra miręs ir paveldėtojų nėra, esmės nekeičia, nes CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti daiktus, registruotus kito asmens (ne valdytojo) vardu. Beje, nėra numatyta ir jokių išimčių, kurioms esant, pastarasis draudimas galėtų būti netaikomas.

Lietuvos Respublikos CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinis teismas dėl palikimo perėjimo valstybei specifikos ir šio fakto įforminimo yra išaiškinęs, jog valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė. Nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Taigi, įvertinus kasacinio teismo praktiką bei suinteresuoto asmens VĮ Turto banko argumentus palikimo perėjimo valstybei klausimu, teismas neturi pagrindo nepritarti suinteresuoto asmens motyvams, jog remiantis paveldėjimo santykių teisiniu reglamentavimu dėl palikimo perėjimo valstybei, t.y. nesant nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.2 str. 3 d.5.3 str. 1 d., 5.69 str.). Todėl tokiu atveju, kaip ir šiuo atveju, konstatuotina, jog byloje nustatytas ir šiuo atveju taikytinas įstatyme įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyti (duomenys neskelbtini) mirusio K. B. turtą, tebesantį registruotą jo vardu (CK 4.69 str. 3 d.), be to, po palikėjo mirties šis turtas perėjo valstybei įstatymo pagrindu (CK 5.2 str. 3 d.5.3 str. 1 d., 5.69 str.) ir priklauso valstybei (CK 4.69 str. 3 d.). Šiame kontekste pabrėžtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma - imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi, ta aplinkybė, kad valstybei atstovaujanti institucija neatliko palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad turtas, kaip nurodo pareiškėjai, yra bešeimininkis ir niekas neturi jokių teisių į jį, o pareiškėjai sąžiningai įgijo ir teisėtai valdo šiuos daiktus (CK 4.70 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų I. S. ir K. B. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmestinas.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268 straipsniu, 530-533 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų I. S. ir K. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka, skundą paduodant šiame teisme.