Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1036-343/2016 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovėms D. T., P. D. dėl turto atidalinimo iš bendrosios nuosavybės ir atsakovės D. T. priešieškinį dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas neįsigilino į apelianto prašymo esmę ir antrą kartą atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje tarp bendraturčių (šalių) kyla ginčas dėl naudojimosi tvarkos. Atsakovė D. T. vykdo individualią veiklą – nuomoja kambarius bendrojoje dalinėje nuosavybėje be bendraturčių sutikimo, nors turtas neatidalintas, naudojimosi tvarka nenustatyta. Apeliantas siekia iki sprendimo priėmimo uždrausti D. T. nuomoti patalpas, nes yra pažeistos jo kaip bendraturčio teisės ir jis negali naudotis savo turto dalimi.Apeliantas nereiškia reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos, o siekia visą turtą atidalinti objektais, kad nekiltų ginčų dėl bendro turto valdymo. Todėl individualios veiklos apribojimas būtų tik laikinas iki sprendimo priėmimo šioje byloje. Taip pat toks apribojimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjamais šalių reikalavimais, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti tenkinamas.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas išspręstų teisinį konfliktą, būtų užkirstas kelias atsakovei D. T. piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Taip pat būtų apgintos kitų bendraturčių teisės, kurias nuolat D. T. pažeidinėja. Namo/statinio (duomenys neskelbtini) būklė yra bloga, padaryti pakeitimai, kurie kelia pavojų. Pastatas yra fiziškai pažeistas, reikalaujantis rekonstrukcijos ar net dalinio pastato nugriovimo. D. T. savo veiksmais, kurie teismo nėra užkertami, likusiems bendraturčiams sukelia administracinės ir baudžiamosios atsakomybės pagrindus dėl asmenų pavojaus, kuriems D. T. išnuomoja kambarius. Skundžiama nutartis paremta neteisingais ir klaidingais argumentais, lemiančiais motyvų nebuvimą, dėl ko skundžiama nutartis turi būti panaikinta kaip visiškai nepagrįsta ir neteisėta.

Apeliantas reiškia reikalavimą atidalinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės jam paliekant turtą, o atsakovei išmokant kompensaciją pinigais. Tai, kad atsakovė naudojasi turtu, dėl kurio naudojimosi šalys nėra susitarę, niekaip nesutrukdys įgyvendinti galimai apeliantui palankų teismo sprendimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad naudodamasi turtu, atsakovė jį niokoja.Bendrame turte apeliantui priklauso tik 3/16 dalys. Namo bendras plotas sudaro 194,86 kv.m., o gyvenamas plotas - 66,32 kv. m. Atitinkamai apeliantui priklausanti dalis sudaro: bendro ploto - 36,53 kv.m., gyvenamojo ploto - 12,43 kv.m. Namo antrame aukšte apeliantas savo nuožiūra išsirinko kambarį, kuriuo naudojasi ir laiko jį užrakintą. Dėl šio fakto atsakovės jam jokių pretenzijų nereiškia. Apeliantui nėra užkirstas kelias naudotis jam priklausančia turto dalimi. Byloje nėra duomenų, kad naudotis turtu jį nuomojant apeliantas negali. Nepagrįstas argumentas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų užkirstas kelias atsakovei piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Neaišku, kaip naudojimasis turtu tiesiogiai susijęs su piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.Apelianto argumentai dėl namo būklės nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nėra duomenų, kad name negalima gyventi, o rūpintis namo stoviu bendraturčiai privalo nepriklausomai nuo to, ar naudojasi juo, ar nesinaudoja. Apeliantas nepateikė duomenų, kad nors kokiu veiksmu siekia namą remontuoti, o atsakovė jam trukdo ir dėl to blogėja namo būklė.Prašyme nėra esminio argumento – pagrindimo, kad nebus įmanoma įvykdyti sprendimą, priteisiant apeliantui namą natūra, jeigu atsakovė iki tokio sprendimo priėmimo naudosis namu. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantas siekia atsakovei padaryti spaudimą byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių pagalba riboti vieno bendraturčio teisę naudotis turtu nėra įstatyminio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pareiškė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovei D. T. be bendraturčių sutikimo nuomoti patalpas, esančias bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad jau 2015 m. spalio 20 d. nutartimi apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių klausimas buvo išspręstas konstatavus, kad jos nesusijusios su reiškiamu reikalavimu, o naujai pareikštame prašyme apeliantas nenurodė jokių naujų ar kitų argumentų, kurie teismo nebūtų išspręsti ir kurių pagrįstumo teismas nebūtų įvertinęs. Nors apeliantas ir nesutinka su šiais teismo argumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Iš pareikšto ieškinio reikalavimo (ieškinio dalyko) matyti, kad apeliantas reiškia atsakovėms reikalavimą dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovei D. T. be bendraturčių sutikimo nuomoti patalpas, esančias bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tam, kad užtikrintų pareikštų reikalavimų įvykdymą, jeigu bus priimtas apeliantui palankus teismo sprendimas. Tuo tarpu iš prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių matyti, kad jos yra nukreiptos ne tiesiogiai ir ne tiek į byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimą, o į atsakovės D. T. galimai vykdomą veiklą. Todėl, darytina išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas nuomoti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančias patalpas, nėra taip susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais – turto atidalinimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad jų netaikymas lemtų teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą ar, juo labiau, įvykdymo negalimumą ir tinkamas įvykdymas galimas tik jų taikymo atveju. Kitaip tariant, nėra grėsmės, kad, netaikius apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės, galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų nebeįmanomu. Juolab, kad bylos duomenimis Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre atliktas įrašas dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi šalims nustatytas laikinas naudojimas gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Dėl pastarųjų aplinkybių atmestini ir apelianto argumentai dėl pažeistų jo kaip bendraturčio teisių pažeidimo, susiję su jo nurodomu negalėjimu naudotis savo turto dalimi.

Nors apeliantas ir teigia, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, kas sudarytų absoliutų jos negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šiuos argumentus laikyti pagrįstais. Pažymėtina, kad minėtas pagrindas konstatuotinas tik tuo atveju, kai procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas argumentavo padarytas išvadas nurodydamas, kad apeliantas nėra pateikęs naujų motyvų lyginant su dėstytais anksčiau nagrinėtame (atmestame) prašyme, dėl ko nagrinėti bei pasisakyti išsamiau pakartotinai dėl tų pačių motyvų teismui ir nebuvo būtinumo. Todėl teiginys, kad nutartis yra nemotyvuota, laikytinas nepagrįstu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė nagrinėjamoje byloje taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.